Puslapiai

2014 m. balandžio 30 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Penkiolikta serija

There is nowhere else. The island is all there is. - Mother

Jeigu esate nuolatinis mano skaitytojas, žinote, kad apie bet kokio meno subjektyvumą visuomet atsiliepiu labai palankiai, ir tai esu sakęs ne vieną kartą. Bet turbūt per mažai, tad trečioji nuo galo „Dingusių“ serija, „Across the Sea“, tebūna dar vienas šios temos pavyzdys. Sakysite, kad kaip šios temos pavyzdys ji nelabai tinka, bet čia ir slypi visa šios valandos esmė. Atrodytų, kad „Across the Sea“ kaip tik parodo objektyviąją šios istorijos pusę, kurioje ne Džeikobas, o jo brolis yra parodomas kaip teisuolis, tai kas čia per subjektyvumas, juk parodytos abi pusės. Tame ir esmė - per visą sezoną jūs matėte dvi subjektyvias ir konfliktuojančias pozicijas, ir „Across the Sea“ jums padėjo susidaryti pilną vaizdą.

Kitas klausimas yra tai, ar jo reikėjo. Pagalvokite: liko tik dvi serijos. Trys valandos, nes „The End“ bus dvigubo ilgumo. Likus tiek mažai laiko paskirti absoliučiai gryną valandą vien mitologijai ir dviejų brolių priešpriešai reikėjo ne paprastos drąsos, o dar niekam pasaulyje nematytų šaltų nervų. O jie, patikėkite manim, buvo būtini, nes „Across the Sea“ iki šiol yra serija, turinti labiausiai pasiskirsčiusias fanų pozicijas: vieni ją dievina, kiti visais įmanomais būdais niekina. Aš? Aš šią seriją myliu.

Pagrinde todėl, kad šiame sezone buvau absoliučiai patikėjęs serialo scenaristais, ypač Lindelofu ir Cuse'u, kurie parašė ir šią seriją. Na, jų vardų anuomet gal ir nežinojau, bet supratau, kad siužetas mane kažkur nuves. Kai dabar pagalvoju, tai galbūt buvo kiek liūdnokas nusiteikimas, nes net jei tai jau tuomet buvo mylimiausias mano serialas, į siužetą visad reaguodavau racionaliai, be pasipiktinimų dėl jo posūkių, kas tikram serialo fanui ir priklauso. Bet dabar man nuo to yra geriau, o kitiems vis dar blogai (nebent tie piktuoliai pasikeitė, dėl ko juos sveikinu). Kadangi visiškai pasitikėjau scenaristais, žinojau, kad tai yra jų istorija, ir „Across the Sea“ man (ir, tikiu, daugeliui kitų) parodė, kokią istoriją savo galvoje sukūrė Cuselofas.

2014 m. balandžio 26 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Keturiolikta serija


I think he can't leave the island unless we're all dead. He told me he could kill any one of us whenever he wanted. So what if he hasn't because he's... he's not allowed to by the code of the island. What if he's trying to get us to kill each other? - Jack

Serialo struktūra yra vienas tų dalykų televizijoje, kurių tiesiog negalima numatyti iš anksto. Mintyse galima turėti planą, bet joks serialas dar nėra prasidėjęs su aiškia įvykių seka ir jos laikęsis iki pat pabaigos. Bet struktūra yra sunki ne vien tuo. Tai nėra vien iš numatytų ar nenumatytų atvejų susidedantys veiksniai. Tai yra dviejų dalykų - siužeto ir emocijų - suderinamumas. Labai dažnai serialai, norėdami, kad žiūrovai palaikytų dėmesį, padaro arba netikėtą posūkį istorijoje, arba padaro kažką emociškai sunkaus, tarkim, nužudo pagrindinį veikėją. Bet žymiai rečiau atsitinka taip, kad abu šie dalykai sutaptų, o būtent taip buvo „The Candidate“ atveju.

Ši „Dingusių“ valanda nužudė tris veikėjus. Likus trims serijoms iki serialo pabaigos. Šiam serialui tai padaryti turbūt yra lengviau nei kitiems, nes tie veikėjai vis dar gali rodytis paralelinėje realybėje, bet kiekvienas žiūrovas puikiai supranta, ką tų žmonių mirtys reiškia ir jam asmeniškai, ir visam siužetui. Saidas, Džinas ir San niekada nebuvo nuošaly ir vienaip ar kitaip prisidėdavo prie saloje vykstančių įvykių, ir visi jie turėjo savo gražias meilės istorijas, kas jų mirtis padaro dar tragiškesnes. Bet, tikėtina, labai reikalingas.

Reikalingas dėl to, kad jos tampa dar viena daugmaž beprasmiško karo tarp Loko ir Vidmoro pasekme, karo, kuriame gėrį ir blogį galima suprasti labai skirtingai. Lokas, išgelbėjęs Džeką nuo bombų, tariasi padedantis daktarui ir kad jis yra gerietis, tačiau kam? Neabejotinai sau, tačiau net „Dingę“ yra serialas, kuris toliau nuo gėrio ir blogio dvikovos nenueina, ir Lokas privalo atstovauti kuriai nors pusei. Vidmoro stovyklos išžudymas, be jokios abejonės, yra priešiškumo rodymas Čarlzui ir jo norui sunaikinti salą, bet Loko poelgiai su Džeko grupe taip pat nėra kupini gėrio.

2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Trylikta serija

He was stupid enough to think he was brought here for a reason, he pursued that belief until it got him killed and you were nice enough to bring him back in a wooden box. - Man in Black

Geriausia, ką gali padaryti bet koks veiksmo filmas, turbūt yra ir paprasčiausia: padaryti savo pagrindinį blogiuką įveikiamą. Sakysite, kad būtent apie tai ir yra kiekvienas veiksmo filmas, bet aš kalbu apie blogiukų silpnumą nuo pat pradžių. Pagrindiniai herojai juos visada įveikia, bet dažniausiai dėl to, kad jie yra labai stiprūs. Žymiai didesnis įspūdis būna tuomet, kai blogio atstovai nuo pat pradžių būna parodomi kaip įveikiami varžovai, kas net pačių veikėjų plėtojimui daro didelę paslaugą.

„Dingę“, kaip jau supratote, tokius atvejus turėjo du. Pirmasis jų buvo Benas (arba visa DHARMA grupė), prieš kurį net ir bendražygiai sugebėdavo nusisukti, ir dabartinis jo žlugimas visiems yra labai logiškas. Dabartinis pavyzdys yra Loko pavidalu pasirodantis Juodasis Žmogus, iš pradžių visą gyvenimą stengęsis nužudyti Džeikobą, o dabar žūtbūt bandantis išvykti iš salos, ko jis negali padaryti be Džeko ir kelių jų draugų.

Tačiau didžiausia mano pagarba serialui kyla dėl to, kad savo blogiečius (ir žinau, kad šitas žodis daug kam nepatinka, bet jūs galite rašyti kaip norite) padarė tokius, kurie neturėtų ypatingų galių arba bent jau neturėtų jų kur panaudoti. Jums gali pasirodyti keista, kad apie Loka kalbu kaip apie be rimtesnių sugebėjimų vaikštantį žmogų, bet jo virtimas dūmų debesimi prieš Džeką ir jo draugus yra bejėgis. Jis, kaip ir Benas, privalo juos įtikinti žodžiu, kas, pripažinkit, tokiame stebuklingame pasaulyje yra tiesiog genialus būdas priversti veikėjus kalbėti ir juos sulyginti.

2014 m. balandžio 22 d., antradienis

„The Pacific“: įspūdingas trijų jūrų pėstininkų karas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Pacific“ serijos.

Kiekvienas filmas apie karą labiau koncentruojasi į kareivius, ne vien į juos supančią baugią aplinką. Tai yra visiškai tradicinis pateikimas suprantant, kad rimtai istorijai yra reikalingi rimti veikėjai ir vien nesibaigiančių susišaudymų neužteks. Tačiau tuo pačiu joks filmas negali sau leisti prabangos išnagrinėti kiekvieną veikėją parodant ir tai, kaip jis pateko į karą, ir kaip jis jautėsi jo pradžioje, ir kaip priprato (ar nelabai) prie pastovios baimės, ir kokią žymę jo gyvenime paliko kariavimas. Tai dalykas, kurį sau gali leisti tik serialai, ir kurį sau leido „The Pacific“.

Prieš pradedant apžvalgą įspėju: „The Pacific“ toli gražu nėra „Band of Brothers“ tęsinys. Sukurtas absoliučiai tų pačių žmonių - Tomo Hankso, Steveno Spielbergo, Grahamo Yosto, - tai yra absoliučiai skirtingas kūrinys. Tai kartu yra ir labai aiškus motyvas, kuomet kūrėjai nenorėjo, kad žmonės maišytų šiuos du darbus, ir kiek rimtesnis supratimas, kad „Band of Brothers“ ir „The Pacific“ rodo dvi skirtingas karo puses. Kai 2001-aisiais sukurtas mini serialas koncentravosi į karą Europoje, kur Sąjungininkai greitai įgijo aiškų pranašumą, 2010-ųjų „The Pacific“ siekė parodyti Ramiajame vandenyne vykusias kovas su nuožmiaisiais japonais.

Vienaip ar kitaip, lyginimų tarp „The Pacific“ ir „Band of Brothers“ išvengti neįmanoma. Ir priklausomai nuo to, kaip jūs žiūrite televiziją, priklausys ir tai, kurį serialą laikysite geresniu (ir jeigu jie abu jums yra vienodai puikūs, nuo to tik dar geriau). Jeigu mėgstate įspūdį ir didingumą, nesate ypatingo veikėjų gilumo šalininkai, „Band of Brothers“ jums patiks labiau. Bet jeigu jūs, kaip ir aš, labiau pripažįstate veikėjų istorijas ir ne baimę keliančių situacijų, o jų padarinių rodymą (dėl ko negaliu taip lengvai kaip kiti įsitraukti į „The Wire“ ar kitas ambicingas dramas), „The Pacific“ yra skirtas jums.

2014 m. balandžio 14 d., pirmadienis

„Band of Brothers“: amerikietiško maksimalizmo perpildytas žvilgsnis į karą

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Band of Brothers“ serijos.

Jeigu norite surasti labiausiai banaliai amerikietišką serialą, „Band of Brothers“ gali būti tai, ko ieškote. Sakau šitaip toli gražu ne todėl, kad pabrėžčiau serialo banalumą ar klišes, nes jų čia yra labai minimaliai, juolab kad jūs mano apžvalgas veikiausiai skaitote pakankamai ilgai, kad suprastumėte, jog amerikietiška kultūra man tikrai nėra svetima. Tačiau yra žmonių, kurie kai kurias jos savybes laiko savotiškais simboliais, jog amerikiečiai yra absoliučiai buki. Bėda tame, kad jiems to padaryti šįkart nepasiseks. „Band of Brothers“ visas tas savybes paverčia didžiausiomis savo stiprybėmis, ir tai galiausiai tampa vienu įspūdingiausių reginių televizijoje.

Amerikietiškumas šiame mini seriale pasireiškia ne vien tuo, kad jame yra pasakojama vien apie JAV karių patirtus sunkumus Antrajame pasauliniame kare, nors jeigu jums trukdo netgi tokio lygio subjektyvumas, jums su menu tikrai nėra pakeliui. Iš kiekvieno sugrįžusio kelionių gurmano (arba mažai keliaujančio žmogaus, kuris po kiekvienos kelionės jau tampa tos šalies kultūros ekspertu) išgirsite, kaip amerikiečiai visko nori daug, labai greitai, kaip jie mėgsta didelius ir įspūdingus dalykus, ir kaip jie nesistengia per daug gilintis į smulkmenas žiūrėdami tik į bendrą vaizdą. „Band of Brothers“ yra tiksliai tai.

Tai yra dešimties dalių mini serialas ir tuo pačiu antras kartas (po „Saving Private Ryan“), kai Tomas Hanksas ir Stevenas Spielbergas kuria projektą apie Antrąjį pasaulinį karą (abu jie buvo tik serialo prodiuseriai ir tiesiogiai prie kūrimo beveik neprisidėjo, nors Hanksas ir parašė pirmąją seriją). „Band of Brothers“ pasakoja apie 506-ojo desantininkų pulko, paprastai vadinamo Lengvąja kuopa (Easy Company), sunkumus Antrojo pasaulinio karo metais, pradedant karių apmokymu ir išsilaipinimu Normandijoje bei baigiant Sąjungininkų pergale Vokietijoje. Jeigu norėjote, kad siužetas jums liktų nežinomas, tai yra dar vienas taškas mokyklų sistemą kritikuojantiems žmonėms.