2014 m. balandžio 30 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Penkiolikta serija

There is nowhere else. The island is all there is. - Mother

Jeigu esate nuolatinis mano skaitytojas, žinote, kad apie bet kokio meno subjektyvumą visuomet atsiliepiu labai palankiai, ir tai esu sakęs ne vieną kartą. Bet turbūt per mažai, tad trečioji nuo galo „Dingusių“ serija, „Across the Sea“, tebūna dar vienas šios temos pavyzdys. Sakysite, kad kaip šios temos pavyzdys ji nelabai tinka, bet čia ir slypi visa šios valandos esmė. Atrodytų, kad „Across the Sea“ kaip tik parodo objektyviąją šios istorijos pusę, kurioje ne Džeikobas, o jo brolis yra parodomas kaip teisuolis, tai kas čia per subjektyvumas, juk parodytos abi pusės. Tame ir esmė - per visą sezoną jūs matėte dvi subjektyvias ir konfliktuojančias pozicijas, ir „Across the Sea“ jums padėjo susidaryti pilną vaizdą.

Kitas klausimas yra tai, ar jo reikėjo. Pagalvokite: liko tik dvi serijos. Trys valandos, nes „The End“ bus dvigubo ilgumo. Likus tiek mažai laiko paskirti absoliučiai gryną valandą vien mitologijai ir dviejų brolių priešpriešai reikėjo ne paprastos drąsos, o dar niekam pasaulyje nematytų šaltų nervų. O jie, patikėkite manim, buvo būtini, nes „Across the Sea“ iki šiol yra serija, turinti labiausiai pasiskirsčiusias fanų pozicijas: vieni ją dievina, kiti visais įmanomais būdais niekina. Aš? Aš šią seriją myliu.

Pagrinde todėl, kad šiame sezone buvau absoliučiai patikėjęs serialo scenaristais, ypač Lindelofu ir Cuse'u, kurie parašė ir šią seriją. Na, jų vardų anuomet gal ir nežinojau, bet supratau, kad siužetas mane kažkur nuves. Kai dabar pagalvoju, tai galbūt buvo kiek liūdnokas nusiteikimas, nes net jei tai jau tuomet buvo mylimiausias mano serialas, į siužetą visad reaguodavau racionaliai, be pasipiktinimų dėl jo posūkių, kas tikram serialo fanui ir priklauso. Bet dabar man nuo to yra geriau, o kitiems vis dar blogai (nebent tie piktuoliai pasikeitė, dėl ko juos sveikinu). Kadangi visiškai pasitikėjau scenaristais, žinojau, kad tai yra jų istorija, ir „Across the Sea“ man (ir, tikiu, daugeliui kitų) parodė, kokią istoriją savo galvoje sukūrė Cuselofas.

2014 m. balandžio 28 d., pirmadienis

„Broadchurch“: britiškai tvinpyksiškas detektyvas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Broadchurch“ serijos.

Nebus šiame pasaulyje žmogaus, kuris žiūrėdamas „Broadchurch“ nelygins šio serialo su „Twin Peaks“. Na, nebent tas žmogus Davido Lyncho kūrinio dar nėra matęs, dėl ko jam galima tik pavydėti ir dėl to, kad serialą jis patirs pirmą kartą, ir dėl to, kad išvengs bereikalingų palyginimų. Man jų nepavyko išvengti ir sakau jums tiesiai šviesiai: „Broadchurch“ yra būtent tai, kas būtų atsitikę, jeigu „Twin Peaks“ būtų sukurtas ne Lyncho. Kadangi jums toks pareiškimas veikiausiai asocijuojasi su nevykusiu perdirbiniu, galite nusiraminti: „Broadchurch“ nėra prasta „Twin Peaks“ kopija, o visiškai savitas reginys.

Vykstantis mažame Brodčarčo miestelyje (panašumus galite pradėti pastebėti jau dabar), Chriso Chibnallo sukurtas serialas pasakoja apie paplūdimyje rasto negyvo berniuko žudiko paieškas, paliečiančias visą miestelį. Nors nedidelių gyvenviečių istorijos yra įaugusios į amerikiečių kultūrą ir per kiną ar televiziją, ir per knygas, „Broadchurch“ yra britų kūrinys, kas jam labai padeda. Britų serialai, be to, kad visuomet kuria tiek serijų, kiek gali, ne tiek, kiek reikia, iš kiekvieno žanro žūtbūt bando išspausti įsimintinus veikėjus, dėl ko šis serialas taip puikiai ir veikia.

Pagrindiniu jo herojumi tampa detektyvas Hardis, neseniai atvykęs į Brodčarčą dėl skandalo ankstesniame savo darbe, ir pirmąja jo byla tampa būtent vienuolikmečio Denio nužudymas. Hardis ilgai yra labiausiai klišinis veikėjas vien dėl to, kad daugiausiai laiko praleidžia koncentruodamasis vien į darbą ir ne į kitus žmones, bet ilgainiui jo istorija ir problemos yra pradedamos nagrinėti giliau. Kartu su Hardžiu bylą tiria detektyvė Miler, visą gyvenimą pragyvenusi Brodčarče, turinti darnią šeimą ir artimai pažįstanti Denio tėvus. Ji su tokio lygio byla susiduria pirmą kartą ir dėl iš visų kampų ją užpuolusių problemų moteris yra turbūt įdomiausia serialo veikėja.

2014 m. balandžio 27 d., sekmadienis

Nepakartojamos serijos #1: pirmas žingsnis - svarbiausias

Labai dideliai daliai žmonių serialai asocijuojasi su bendru vaizdu - su dešimtimis ir šimtais serijų, sudarančių nuomones apie veikėjus ir bendrą serialo stilių, dažnai praleidžiant smulkesnius momentus. Ypač šiomis dienomis, kuomet itin išpopuliarėjo serialų žiūrėjimo maratonai, kai visas sezonas yra peržiūrimas per dieną, žmonės praleidžia atskirų serijų genialumą ir nemato darbo, kuris į jas būna įdedamas. Rubrika „Nepakartojamos serijos“ bus skirta tam, kad atkreiptų dėmesį į labiausiai išsiskiriančias serialų serijas neatskleidžiant svarbiausių siužeto detalių jose.

Pilotinis šios rubrikos straipsnis ir bus skirtas serialų pradžioms - pilotinėms jų serijoms. Jų išaiškinimui prireiktų atskiro straipsnio, tačiau žinokite, kad pirmosios serijos yra visai kitoks darinys nei vėlesnės. Jų scenarijus būna pristatomas studijų vadovams kaip reprezentuojantis serialą, pilotinėms serijoms būna skiriami įspūdingi biudžetai, bet jas pamatę studijų atstovai gali nuspręsti tiesiog toliau nekurti serialo ir viskas (mes matome vos kelis procentus serialų, kurie kasmet būna pristatomi televizijoms ir jų atstovams, tad atranka yra milžiniška).

Natūralu, kad visi šie straipsniai bus bent iš dalies subjektyvūs, tačiau šiame sąraše turiu aiškų kriterijų: pirmosios serijos turi parodyti, koks serialas bus vėliau ir neturi būti sukurtos vien tam, kad parodytų įspūdingą istoriją tol, kol yra pinigų, antroje serijoje iškart pamirštant visą šitą reikalą. Tai yra sunki užduotis, bet puikiai ją įvykdžiusių serialų tikrai yra.

Friday Night Lights. s01e01 - Pilot

Ant pirštų galima būtų suskaičiuoti serialus, kurie geriau už „Friday Night Lights“ sugebėjo suderinti veikėjų darbą ir tikrą gyvenimą. Galima būtų pritarti netgi tiems, kurie sako, kad „Friday Night Lights“ šį dalyką padarė geriausiai. Dėl kelių serialo duobių su tokiais teiginiais galima būtų ginčytis, tačiau pirmoji šio serialo serija tuos ginčus gali lengvai nukenksminti. Jau serijos pradžioje yra pasakoma, kad jos kulminacija taps pirmosios futbolo sezono rungtynės ir kad jų metu mažo miestelio „Panterų“ komandai pirmą kartą vadovaus treneris Erikas Teiloras. Serijos struktūra yra nuostabiai išsitęsusi per visą savaitę, parodanti atskirus mokykloje vis dar besimokančius ir jau suaugusius veikėjus, kurių santykiai su artimaisiais (geri ar blogi) turi itin didelę įtaką serijos pabaigoje vykstančioms rungtynėms. Tų rungtynių metu, tiesa, atsitinka ir įvykis, dėl kurio ši serija ir yra labiausiai atsimenama, ir jautriems žiūrovams tai gali būti sunkiai pakeliama, bet tuo pirmoji „Friday Night Lights“ valanda ir žavi. Joje yra sugebama žiūrovus supažindinti su veikėjais taip, kad dėl jų iškart būtų galima liūdėti ir jaudintis. Pirmoji „Friday Night Lights“ valanda yra itin organiškas darinys, parodantis, kaip atrodys likę penki sezonai.

2014 m. balandžio 26 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Keturiolikta serija


I think he can't leave the island unless we're all dead. He told me he could kill any one of us whenever he wanted. So what if he hasn't because he's... he's not allowed to by the code of the island. What if he's trying to get us to kill each other? - Jack

Serialo struktūra yra vienas tų dalykų televizijoje, kurių tiesiog negalima numatyti iš anksto. Mintyse galima turėti planą, bet joks serialas dar nėra prasidėjęs su aiškia įvykių seka ir jos laikęsis iki pat pabaigos. Bet struktūra yra sunki ne vien tuo. Tai nėra vien iš numatytų ar nenumatytų atvejų susidedantys veiksniai. Tai yra dviejų dalykų - siužeto ir emocijų - suderinamumas. Labai dažnai serialai, norėdami, kad žiūrovai palaikytų dėmesį, padaro arba netikėtą posūkį istorijoje, arba padaro kažką emociškai sunkaus, tarkim, nužudo pagrindinį veikėją. Bet žymiai rečiau atsitinka taip, kad abu šie dalykai sutaptų, o būtent taip buvo „The Candidate“ atveju.

Ši „Dingusių“ valanda nužudė tris veikėjus. Likus trims serijoms iki serialo pabaigos. Šiam serialui tai padaryti turbūt yra lengviau nei kitiems, nes tie veikėjai vis dar gali rodytis paralelinėje realybėje, bet kiekvienas žiūrovas puikiai supranta, ką tų žmonių mirtys reiškia ir jam asmeniškai, ir visam siužetui. Saidas, Džinas ir San niekada nebuvo nuošaly ir vienaip ar kitaip prisidėdavo prie saloje vykstančių įvykių, ir visi jie turėjo savo gražias meilės istorijas, kas jų mirtis padaro dar tragiškesnes. Bet, tikėtina, labai reikalingas.

Reikalingas dėl to, kad jos tampa dar viena daugmaž beprasmiško karo tarp Loko ir Vidmoro pasekme, karo, kuriame gėrį ir blogį galima suprasti labai skirtingai. Lokas, išgelbėjęs Džeką nuo bombų, tariasi padedantis daktarui ir kad jis yra gerietis, tačiau kam? Neabejotinai sau, tačiau net „Dingę“ yra serialas, kuris toliau nuo gėrio ir blogio dvikovos nenueina, ir Lokas privalo atstovauti kuriai nors pusei. Vidmoro stovyklos išžudymas, be jokios abejonės, yra priešiškumo rodymas Čarlzui ir jo norui sunaikinti salą, bet Loko poelgiai su Džeko grupe taip pat nėra kupini gėrio.

Telemano savaitė #73


Hannibal. 2 sezonas. 8 serija. Su-zakana
Bryanas Fulleris niekada neslėpė, kad yra gėjus, kas jums turbūt paaiškina Hanibalo skonį ir visus jo gražiuosius kostiumus. Nemanau, kad visuomeninėje televizijoje būtų einama taip drąsiai, bet būsiu prakeiktas jei po šios serijos daugeliui žmonių nekilo minčių, kad kažkokia aistra tarp Hanibalo ir Vilo gali būti. Na, bent jau galėtų būti. Visi matė, kaip Lekteris pažiūrėjo į Vilą išgirdęs, kad šis žada jį užmušti plikomis rankomis. Tai yra didžiavimasis draugu arba, tam tikra prasme, savo kūriniu, kurį Hanibalas dabar gali stebėti iš arti. „Su-zakana“ kiek suteikia nerimo dėl to, kad Hanibalo ir Vilo poelgiai gali susidėti vien iš to, kaip pastarasis aiškins, jog nužudys Lekterį, o šis jam vis atsikirs, kas gali būti nelabai įdomu. Tačiau veiksmas šiame seriale vis dar yra aukščiausiame lygyje. Turbūt geriausia serialo citata, kurią rasite apačioje, yra susijusi su nuostabiu vaizdiniu, kuomet žmogus išlindo į arklio pilvo. Tai yra tradicija, kurios „Hannibal“ laikosi siekiant parodyti neįprastus nusikaltimus, tačiau ir priežastis, kad serialas kuo ilgiau pasilaikytų nuostabųjį Jeremy Daviesą. Jo vaidinamas personažas yra keistas, bet tikrai įdomus ir galbūt suteiksiantis serialui veikėjų įvairovės, kurios dabar šiek tiek trūksta. Bet net jeigu viskas būtų taip pat, kaip yra, „Hannibal“ išliktų mano mylimiausiu dabar rodomu serialu. 8/10

Orphan Black. 2 sezonas. 1 serija. Nature Under Constrained and Vexed
Turbūt dėl to, kad „Orphan Black“ laukiau taip ilgai, pirmoji antro sezono serija man pasirodė stipriausia iki šiol. Ji man priminė geriausius „Justified“ laikus, kuomet kiekvienoje serijoje buvo sugebėta išgauti kuo daugiau humoro, veiksmo ir dramos vienu metu. Jūs tik pažiūrėkite į sceną, kurioje Alison dainuoja miuzikle. Tai yra absoliučiai nereikalinga, nedaro jokios įtakos serialo ar sezono siužetui, bet ar nuo to kas nors blogiau? Tikrai ne. Linksmesnių momentų, daugiausiai susijusių su Alison, čia ir vėl buvo daug, ir jų kulminacija veikiausiai galima įvardinti moters pagrobimą šiai švilpiant švilpuku ir grobikams pripažįstant, kad pagrobė ne tą žmogų. Ir visgi ši serija privalėjo būti rimtesnė, net jeigu kelis kartus joje pamatėme pusnuogį apsinešusį Feliksą. Saros bandymai ieškoti savo dukros iš pradžių sukelia susišaudymą, o vėliau - sprendimą pakišti savo klonę blogiukams, kad ji pati galėtų įsigauti į slaptą laboratoriją ir atsiimti savo dukrą. Tiesa, paaiškėja, jog jos dukros tie žmonės neturi, tačiau Sara su Paulo pagalba pabėga ir ryžtasi dukros ieškoti toliau. „Orphan Black“ gali paslysti ant to, kad vis giliau ir giliau lįs į slaptas organizacijas, bet pamatęs šią seriją esu įsitikinęs, kad ilgainiui tai taps ne mažiau įdomu. 9/10

2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Trylikta serija

He was stupid enough to think he was brought here for a reason, he pursued that belief until it got him killed and you were nice enough to bring him back in a wooden box. - Man in Black

Geriausia, ką gali padaryti bet koks veiksmo filmas, turbūt yra ir paprasčiausia: padaryti savo pagrindinį blogiuką įveikiamą. Sakysite, kad būtent apie tai ir yra kiekvienas veiksmo filmas, bet aš kalbu apie blogiukų silpnumą nuo pat pradžių. Pagrindiniai herojai juos visada įveikia, bet dažniausiai dėl to, kad jie yra labai stiprūs. Žymiai didesnis įspūdis būna tuomet, kai blogio atstovai nuo pat pradžių būna parodomi kaip įveikiami varžovai, kas net pačių veikėjų plėtojimui daro didelę paslaugą.

„Dingę“, kaip jau supratote, tokius atvejus turėjo du. Pirmasis jų buvo Benas (arba visa DHARMA grupė), prieš kurį net ir bendražygiai sugebėdavo nusisukti, ir dabartinis jo žlugimas visiems yra labai logiškas. Dabartinis pavyzdys yra Loko pavidalu pasirodantis Juodasis Žmogus, iš pradžių visą gyvenimą stengęsis nužudyti Džeikobą, o dabar žūtbūt bandantis išvykti iš salos, ko jis negali padaryti be Džeko ir kelių jų draugų.

Tačiau didžiausia mano pagarba serialui kyla dėl to, kad savo blogiečius (ir žinau, kad šitas žodis daug kam nepatinka, bet jūs galite rašyti kaip norite) padarė tokius, kurie neturėtų ypatingų galių arba bent jau neturėtų jų kur panaudoti. Jums gali pasirodyti keista, kad apie Loka kalbu kaip apie be rimtesnių sugebėjimų vaikštantį žmogų, bet jo virtimas dūmų debesimi prieš Džeką ir jo draugus yra bejėgis. Jis, kaip ir Benas, privalo juos įtikinti žodžiu, kas, pripažinkit, tokiame stebuklingame pasaulyje yra tiesiog genialus būdas priversti veikėjus kalbėti ir juos sulyginti.

2014 m. balandžio 22 d., antradienis

„The Pacific“: įspūdingas trijų jūrų pėstininkų karas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Pacific“ serijos.

Kiekvienas filmas apie karą labiau koncentruojasi į kareivius, ne vien į juos supančią baugią aplinką. Tai yra visiškai tradicinis pateikimas suprantant, kad rimtai istorijai yra reikalingi rimti veikėjai ir vien nesibaigiančių susišaudymų neužteks. Tačiau tuo pačiu joks filmas negali sau leisti prabangos išnagrinėti kiekvieną veikėją parodant ir tai, kaip jis pateko į karą, ir kaip jis jautėsi jo pradžioje, ir kaip priprato (ar nelabai) prie pastovios baimės, ir kokią žymę jo gyvenime paliko kariavimas. Tai dalykas, kurį sau gali leisti tik serialai, ir kurį sau leido „The Pacific“.

Prieš pradedant apžvalgą įspėju: „The Pacific“ toli gražu nėra „Band of Brothers“ tęsinys. Sukurtas absoliučiai tų pačių žmonių - Tomo Hankso, Steveno Spielbergo, Grahamo Yosto, - tai yra absoliučiai skirtingas kūrinys. Tai kartu yra ir labai aiškus motyvas, kuomet kūrėjai nenorėjo, kad žmonės maišytų šiuos du darbus, ir kiek rimtesnis supratimas, kad „Band of Brothers“ ir „The Pacific“ rodo dvi skirtingas karo puses. Kai 2001-aisiais sukurtas mini serialas koncentravosi į karą Europoje, kur Sąjungininkai greitai įgijo aiškų pranašumą, 2010-ųjų „The Pacific“ siekė parodyti Ramiajame vandenyne vykusias kovas su nuožmiaisiais japonais.

Vienaip ar kitaip, lyginimų tarp „The Pacific“ ir „Band of Brothers“ išvengti neįmanoma. Ir priklausomai nuo to, kaip jūs žiūrite televiziją, priklausys ir tai, kurį serialą laikysite geresniu (ir jeigu jie abu jums yra vienodai puikūs, nuo to tik dar geriau). Jeigu mėgstate įspūdį ir didingumą, nesate ypatingo veikėjų gilumo šalininkai, „Band of Brothers“ jums patiks labiau. Bet jeigu jūs, kaip ir aš, labiau pripažįstate veikėjų istorijas ir ne baimę keliančių situacijų, o jų padarinių rodymą (dėl ko negaliu taip lengvai kaip kiti įsitraukti į „The Wire“ ar kitas ambicingas dramas), „The Pacific“ yra skirtas jums.

2014 m. balandžio 19 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Dvylikta serija


There she was: hand-picked by Jacob, trained to come and protect you candidates. No sooner does she tell you who you are, than she blows up. The island was done with her. Makes me wonder what's gonna happen when it's done with us. - Ben


Ironiška, kad net praėjus labai daug laiko nuo tada, kai pradėjau žiūrėti šį serialą, apie jį suprantu vis ką nors nauja. Šįkart žiūrint seriją „Everybody Loves Hugo“ (pavadinimas, kuris stipriai pabrėžia kitokį Harlio gyvenimą nei matėme anksčiau) atėjo dar vienas nušvitimas: „Dingusių“ idėja, sąmoningai ar ne, buvo tokia, kuri didžiąja dalimi tiesiog privalėjo išvengti banalių draminių serialų temų. Meilės ar keršto, aišku, išvengta nebuvo, bet tokie dalykai kaip pinigai ar paauglių problemos buvo stipriai nustumti į šalį ir atrasti tik šiame sezone, nes kad ir kokie šios paralelinės realybės veikėjai būtų neįdomūs, jiems reikėjo kažkokių iššūkių. Galbūt todėl ši serija, priešingai nei daugeliui, man nelimpa.

Panašiai kaip ir su Džeko istorija, šiai reikės laiko augti. Džekas turi problematišką paauglį sūnų, kuris yra vienintelė jo tobulo gyvenimo problema. Harlio bėda yra dar banalesnė - jis turi daugybę pinigų ir paviršutiniškai atrodo kaip laimingiausias žmogus pasaulyje. Bėda tame, kad jis gėdijasi savo išvaizdos ir bijo kalbinti moteris, ir tikrą džiaugsmą patiria tik tada, kai įsimyli. Negalvokit, kad mano smegenys perkaito ir praėjau rašyti vien banalybėmis - tokia yra serijos idėja, ir kuo greičiau ją suprasit, tuo geriau.

Ši idėja nebūtų tokia baisi jeigu ne pastovus jos kartojimas. Harlio meilės siekimas yra įdomus ir skatinamas įvairių žmonių, apie kuriuos tuoj kalbėsiu, bet kas porą minučių yra sustojama ir tarsi primenama, kad va, Harlis pamiršo savo turtingumą dėl meilės. O ji, kaip ir buvo galima įsivaizduoti, atėjo vieninteliu įmanomu būdu: Libės pavidalu. Libė ir čia iš pradžių, panašiai kaip Čarlis, yra pateikiama kaip išprotėjusi moteriškė, tik šįkart su visais psichiatrinės ligoninės atributais. Ir visgi ji Harliui aiškina, kad jie yra pažįstami jau labai ilgai ir yra skirti vienas kitam, kas įprastame gyvenime tiesiog reikštų moterį, kuri nori pasipelnyti iš turtingo vyro. Tačiau čia yra „Dingę“, ir viskas visiems veikėjams turi prasmę, kuri Harliui pakankamai greitai nušvinta kaip noras būti su Libe.

Telemano savaitė #72


Hannibal. 2 sezonas. 7 serija. Yakimono
„Hannibal“ nėra „Game of Thrones“. Negana to, kad čia yra knygose ir filmuose matomos istorijos priešistorė, kas reiškia, jog negalite žinoti visų ateityje vyksiančių įvykių, bet kartu tai yra ir baisus suvokimas, jog net jeigu knygose veikėjas yra gyvas, negalvokite, kad čia jis yra saugus. Čiltonas ir knygose, ir seriale man buvo vienas mėgstamiausių veikėjų, bet Miriam dėka jis buvo nužudytas. Ją, aišku, galima puikiai suprasti, nes iškankintas žmogus gali norėti tik atpildo savo skriaudėjams, bet kartu tai yra didžiulis pliusas Hanibalo pusėn. Vienintelė jo darbų liudininkė dabar yra Miriam, kuri įsitikino, jog ją kankino ne jis, o žmogus, kurį Lekteris pakišo kaip savo pakaitalą, dabar yra nebegyvas. Tai yra tobulai nusisekęs planas, pabrėžiantis visą Hanibalo sumanumą (ir nuostabius jo rūbus), tik, jo paties bėdai, Vilas Lekteriu absoliučiai netiki. Jis, išėjęs į laisvę, vis tiek pasilieka prie savo plano: bet kokiu atveju įrodyti Hanibalo kaltę. Šių vyrų tarpusavio santykiai yra vienas keisčiausių dabar esančių dalykų televizijoje, kai jie neišnaudoja puikių progų nužudyti vienas kitą vien dėl pagarbos vienas kitam, bet dabar įžengiame į naują stadiją. Galite sakyti, kad į tą pačią, nes Vilo ir Lekterio terapiją matėme ir anksčiau, bet dabar viskas vyks žymiai rimčiau ir, tikėtina, subtiliau. Fulleris privertė mane gyventi baimėje dėl šitų veikėjų ir dėl to aš jį dievinu. 9/10

Game of Thrones. 4 sezonas. 2 serija. The Lion and the Rose
Džiaugiatės? Įsivaizduoju. Pastaraisiais metais Džofris buvo neabejotinai labiausiai nekenčiamas žmogus televizijoje ir net jeigu jo mirtis nesukėlė tokių emocijų kaip „Red Wedding“, tai vis tiek pradžiugino labai didelį kiekį žmonių. Iš dalies ir mane, nors nebuvau toks Džofrio nekentėjas kaip daugelis, kadangi ir žavėjausi jį vaidinančio aktoriaus vaidyba (Jackas Gleesonas, beje, kūrybinės grupės yra įvardijamas kaip maloniausias įmanomas žmogus, tad nespręskite apie aktorius pagal jų personažus), ir dėl to, kad jis suteikdavo paprastos psichologinės grėsmės, nes vien tamsi aplinka kiek atbaidydavo. Tačiau man ši serija didžiąja dalimi puiki yra ne dėl tos mirties. „The Lion and the Rose“ antroji pusė vyksta vien tik vestuvių pokylio metu, ir serialui, kuris turi tiek daug medžiagos, pusvalandį praleisti tokioje vietoje yra savižudikiška. Bet nepaneigsite, kad genialu. Toje scenoje yra visko, nuo Sersės susitikimo su Briana iki tiksliai atkurto penkių karalių susidūrimo, ir ko gi galima daugiau norėti iš serialo? Serijos režisierius atskleidė, kiek daug pastangų reikėjo įdėti į šios serijos kūrimą, bet visos jos tikrai matosi. Tas genialumas, kurio dėka žiūrovams buvo sukurta apgaulė, jog kažkas blogo nutiks Tyrionui ar Sansai, yra nepakartojamas, ir susitaikykit su tuo, kad „Game of Thrones“ tai darys dar ne kartą. 9/10

2014 m. balandžio 17 d., ketvirtadienis

Suits. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Suits“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Paskutinėje trečiojo „Suits“ sezono serijoje po sunkios dienos du veikėjai įsipila išgerti kažko stipresnio tam, kad atsipalaiduotų, nes taip, anot jų, daro „Mad Men“ veikėjai. Tai yra kiek komiška scena, nes nuo pat pirmųjų „Suits“ serijų serialas buvo vadinamas būtent moderniųjų dienų „Mad Men“, tad toks poelgis gali atrodyti kaip savotiškas serialo mirktelėjimas savo fanams. Tik čia ne viskas. Palyginimų nemėgstantys ar bijantys kaltinimų plagijavimu serialai tokių dalykų nedaro. Tokia drąsa pasižymi tik projektai, kurie išlenda iš pagrindine idėja į juos panašių darbų šešėlių ir tampa visiškai savarankiškais dariniais, ką „Suits“ savo trečiuoju sezonu tik dar labiau įtvirtino.

Prasidėjęs kaip dar vienas procedūrinis serialas šiuo žanru garsėjančioje USA televizijoje, „Suits“ pirmus metus ir buvo viskas, ko galima tikėtis iš procedūrinio serialo apie teisininkų firmą. Pagrindiniai veikėjai laimi, istorijos pusiau linksmos, visi žmonės gražūs ir be trūkumų. Antrajame sezone scenaristai suprato, kad ilgainiui toks planas nelabai išdegs, tad pradėjo žymiai daugiau dėmesio skirti savo veikėjų psichologijai ir jų draminės pusės plėtojimui. Šiais metais žengtas žingsnis dar toliau. Veikėjus žiūrovai jau pažino, tad jiems reikėjo kažko, kas keltų didesnių problemų nei nauja byla kiekvieną savaitę.

Toks dalykas atsirado. Pirmoji trečiojo sezono pusė buvo skirta beveik išskirtinai problemoms, susijusioms su praėjusiame sezone įvykusiomis jungtuvėmis tarp „Pearson“ ir „Darby International“ kompanijų, kas abi puses paliko ne iki galo patenkintas. Būtent dėl to Darbis sezono pradžioje iš Anglijos atsiuntė Styveną, privalantį sutvarkyti visus jam nepatinkančius dalykus Niujorke (serialas dėl finansinių sumetimų yra filmuojamas Toronte, bet labai sėkmingai apsimetinėja Niujorku).

2014 m. balandžio 16 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Vienuolikta serija


What if this, all this, what if this wasn't supposed to be our life? What if we had some other life, and for some reason, we changed things. I don't want to set off a nuclear bomb Mr. Hume. I think I already did. - Daniel

Menas visuomet buvo kitoks nei tikras gyvenimas. Daugelis bando įrodinėti, kad menas turi rodyti tik tai, kad vyksta tikrame gyvenime ir žmonių santykių, ir gyvenimo dėsnių prasme, bet jeigu jūs to tikrai norite, eikit gyventi tikrą gyvenimą - jis yra ne ką mažiau įdomus. Mene viskas privalo vykti tvarkingiau, ir net jeigu kokiame nors kūrinyje vyrauja visiškas chaosas, jis dažniausiai turi pagrindą ir prasmę. Jeigu meno kūrinys neturi jokios abstrakčios idėjos ar prasmės, už kurios galėtų laikytis, jis yra žlugęs ir galiausiai nieko nepasiekia.

„Dingusių“ prasmė tokia ir buvo: kiekvienas dalykas turi prasmę. Ar jūs ją žinote ir tiesiogiai pamatote, ar ne, serialas per šešis savo sezonus sugebėjo įtikinti, kad ta prasmė, net jeigu ir tūnanti tik scenaristų galvose, tikrai egzistuoja. Būtent dėl tos priežasties jūs, kaip daugelis originaliai serialą žiūrėjusių žmonių, neturėjote galvoti apie šiame sezone rodomą alternatyvią realybę kaip apie beprasmį laiko kimšimą. Kiekvienas, kuris pažino „Dingusius“, galėjo drąsiai statyti, kad vyrauja kažkoks didysis planas, greitai susiesiantis šias dvi realybes. Tie, kurie už tokį dalyką ir būtų statę, būtų galėję pridėti ir tai, jog sąsaja tarp dviejų pasaulių kažkokiu būdu ateis Desmondo pavidalu, nes jis jau įrodė savo vertę kaip atsakymų teikėjas.

Įrodo ir šįkart serijoje, pavadinimu „Happily Ever After“, primenančiu pasakas ir epines meiles istorijas, kurių didžiausią įspūdį čia paliekanti yra, be abejo, Desmondo ir Penės meilė. Jai, kaip ir daugeliui iš pažiūros atsitiktinių šio sezono įvykių, buvo lemta įvykti. Tik šįkart ji yra pateikiama kitaip nei ankstesniuose sezonuose. Vietoje to, kad „Dingę“ rodytų meilės pasekmes, kuriose nebūdamas šalia Penės kankinasi Desmondas, serialas rodo kelionę iki meilės, kuri šiuo atveju yra ne ką mažiau įdomi.

2014 m. balandžio 15 d., antradienis

Justified. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo „Justified“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Geriausią televiziją kuriantys žmonės privalo savo serialą suprasti geriau nei bet kas kitas. Žinoma, visada atsiras žmonių, kurie geriau už scenaristus žinos, kaip viskas turėtų būti, bet čia ne apie tai. Kelis metus tą patį projektą kuriantys žmonės privalo suprasti, kas jame veikia ir kas ne, nes eksperimentams laikas jau yra praėjęs. „Justified“, tiesą sakant, niekad nebuvo eksperimentinis serialas, bet jis savo tikrąjį veidą atrado labai greitai ir užtikrintai. Geriausi serialo sezonai yra antras ir ketvirtas, kuriuose pagrindinis sezono antagonistas sugebėjo sukurti apie save istoriją.

Atrodytų, kad nėra logiška kurti kažką naujo ir visiškai nebūdingo serialui tuomet, kai tai, ką jis yra įpratęs daryti, jis daro su neįtikėtina kokybe. Ir visgi penktajame sezone (kaip paskelbta ir oficialiai, jau priešpaskutiniame) buvo pabandyta daryti būtent tokį dalyką. Vietoje to, kad „Justified“ pasikliautų visiškai įprasta ir šlovę atnešusia istorija, kurioje naujas blogietis keltų pavojų Reilano saugomoms apylinkėms, buvo nuspręsta susikoncentruoti į daugelį skirtingų blogiukų ir jų gyvenimų. Ironiška, bet kaip tik dėl to šiame sezone rimtesnės istorijos ir nebuvo.

Kaip serialui, kuris yra absoliučiai priklausomas nuo siužeto ir jo eigos, „Justified“ toks dalykas buvo katastrofa. Na, kalbant paties serialo mastais, nes blogiausias sezonas ar ne, tai vis tiek buvo aukšto lygio televizija. Televizija, kuriai žūtbūt reikia konkretaus plano ir tikslo, arba viskas bus perniek. O ženklų prastam pasirodymui buvo jau pirmosiose sezono serijose. Kai įprastai jų metu „Justified“ iš visų jėgų stengiasi pristatyti naujuosius veikėjus, serialas laiką leido su senaisiais.

2014 m. balandžio 14 d., pirmadienis

„Band of Brothers“: amerikietiško maksimalizmo perpildytas žvilgsnis į karą

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Band of Brothers“ serijos.

Jeigu norite surasti labiausiai banaliai amerikietišką serialą, „Band of Brothers“ gali būti tai, ko ieškote. Sakau šitaip toli gražu ne todėl, kad pabrėžčiau serialo banalumą ar klišes, nes jų čia yra labai minimaliai, juolab kad jūs mano apžvalgas veikiausiai skaitote pakankamai ilgai, kad suprastumėte, jog amerikietiška kultūra man tikrai nėra svetima. Tačiau yra žmonių, kurie kai kurias jos savybes laiko savotiškais simboliais, jog amerikiečiai yra absoliučiai buki. Bėda tame, kad jiems to padaryti šįkart nepasiseks. „Band of Brothers“ visas tas savybes paverčia didžiausiomis savo stiprybėmis, ir tai galiausiai tampa vienu įspūdingiausių reginių televizijoje.

Amerikietiškumas šiame mini seriale pasireiškia ne vien tuo, kad jame yra pasakojama vien apie JAV karių patirtus sunkumus Antrajame pasauliniame kare, nors jeigu jums trukdo netgi tokio lygio subjektyvumas, jums su menu tikrai nėra pakeliui. Iš kiekvieno sugrįžusio kelionių gurmano (arba mažai keliaujančio žmogaus, kuris po kiekvienos kelionės jau tampa tos šalies kultūros ekspertu) išgirsite, kaip amerikiečiai visko nori daug, labai greitai, kaip jie mėgsta didelius ir įspūdingus dalykus, ir kaip jie nesistengia per daug gilintis į smulkmenas žiūrėdami tik į bendrą vaizdą. „Band of Brothers“ yra tiksliai tai.

Tai yra dešimties dalių mini serialas ir tuo pačiu antras kartas (po „Saving Private Ryan“), kai Tomas Hanksas ir Stevenas Spielbergas kuria projektą apie Antrąjį pasaulinį karą (abu jie buvo tik serialo prodiuseriai ir tiesiogiai prie kūrimo beveik neprisidėjo, nors Hanksas ir parašė pirmąją seriją). „Band of Brothers“ pasakoja apie 506-ojo desantininkų pulko, paprastai vadinamo Lengvąja kuopa (Easy Company), sunkumus Antrojo pasaulinio karo metais, pradedant karių apmokymu ir išsilaipinimu Normandijoje bei baigiant Sąjungininkų pergale Vokietijoje. Jeigu norėjote, kad siužetas jums liktų nežinomas, tai yra dar vienas taškas mokyklų sistemą kritikuojantiems žmonėms.

2014 m. balandžio 12 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Dešimta serija

You know, a wise man once said that war was coming to this island... I think it just got here. - Locke

Didžiąją dalį paskutiniojo šio serialo sezono serijų esu matęs tik po vieną kartą (neskaitant finalo, „Ab Aeterno“ ir dar poros siurprizų). Buvau nusiteikęs, kad kai kurių įvykių galiu neatsiminti, nes praėjo jau beveik keturi metai, bet atmintis kol kas tarnavo puikiai - nieko netikėto ar nematyto, o visko pateikimas vis dar išlaiko prieš ketverius metus pasiektą lygį. Ir visgi atsirado „The Package“, valanda, iš kurios aš neatsimenu nei vienos scenos. Kas yra visai neblogai.

„The Package“ yra dalykas, kurio labiausiai bijau televizijoje ar bet kokioje kitoje platformoje: ši serija nesukelia jokių emocijų. Nesakau, kad kiekvienas kūrinys turi priversti džiaugtis, liūdėti, išsigąsti ar panašiai. Jis taip pat neturi būti šedevras ar visiškas šlamštas, kas abiem atvejais sukelia daug emocijų, teigiamų ar neigiamų - jau kita kalba. Tuo tarpu „The Package“? Visiškai kaip drungnas vanduo, kai per keturiasdešimt minučių nepajauti absoliučiai nieko.

Na gerai, prisipažįstu, tai, kad San bėgdama nuo Loko susitrenkė galvą ir negalėjo kalbėti angliškai lygtais miglotai atsimenu, ir tai vis tiek kelia juoką. Dėl tokio poelgio, jei pasirodyčiau besąs labai piktas, galėčiau sutrinti visą šį sezoną į miltus. San juk buvo viena iš mažiausiai išplėtotų veikėjų čia ir jai reikėjo kažko, kas pateisintų jos buvimą saloje, o tuo pačiu - ir buvimą ant Džeikobo sienos (nors kuo toliau, tuo tai tampa panašiau į Džiną, bet apie tai - kiek vėliau). Jai reikėjo parodyti bent kokias nors emocijas, dėl kurių ji pasirodytų esąs žmogus, ne dalykas, apie kurį pastoviai kalba Džinas. Kaip San parodė savo emocijas? Išsiliejo ant Ričardo. Korėjietiškai. Kai niekas jos nesuprato. Išsiliejo? Išsiliejo. Parodė savo charakterį? Parodė. Tai ko daugiau norit? Moving on.

2014 m. balandžio 11 d., penktadienis

Telemano savaitė #71


Hannibal. 2 sezonas. 6 serija. Futamono
„Hannibal“ šiuo metu daro tai, ką „Breaking Bad“ darė geriausiais savo metais (that is, kiekviename sezone). Serialas turi struktūrą, kuri visuomet aiškiai veda link kažkokio didelio įvykio, bet kai kiti serialai tą įvykį tempia iki sezono pabaigos, „Hannibal“ tai yra dar viena serija, nes tie įspūdingi dalykai neatrodys tokie įspūdingi po to, kai pamatysime, kas dedasi ateityje. Reikia labai didelio užtikrintumo, kad leistum Džekui atrasti moterį, kuri taps pagrindiniu įkalčiu prieš Hanibalą, kai žinai, jog Lekterio apkaltinimą matysime tik paskutinėje sezono serijoje, ir dabar beliks spėlioti, kaip bus užkištos dar šešios serijos. Ir nebijokite, jos bus sukurtos nuostabiai, net jeigu serialas ir neturės kur judėti istorijos prasme. Tokį dalyką puikiai įprasmina šioje serijoje matyta Hanibalo pokylio scena. Ten juk tėra besikalbantys Džekas ir Čiltonas, o pastarasis net sugeba juokauti, bet kažkokiu būdu ta scena tampa siaubu, kai matai, kad visi vakaro svečiai mėgaujasi Hanibalo patiektais žmogaus organais to nė neįtardami. Po to sekė dar įsimintinesnė scena, kuomet serialas pirmą kartą kiek rimčiau išnaudojo savo subtilumą pateikiant meilės sceną, ir tai tikrai buvo padaryta labai vykusiai. Džideono pasikalbėjimų su Vilu, tiesa, pasiilgsiu, bet jo pokalbiai su Hanibalu kažkokiu būdu šiuo metu jaudina dar labiau. Ir net jeigu apsimetinėju, kad esu susižavėjęs kiekvienu serialo ėjimu, vieno dalyko nepaneigsiu: neįsivaizduoju, kur jis eis toliau. Žinau, kad kažkur dar geriau nei dabar, bet tas nežinomybės jausmas manęs nekamavo, na, nuo „Breaking Bad“ laikų. Va taip va. 9/10

Game of Thrones. 4 sezonas. 1 serija. Two Swords
Kartais galima pagalvoti, kad „Game of Thrones“ savo fanų jausmais žaidžia per dažnai. Ne vien kalbant apie netikėtus nužudymus, kurių neabejotinai dar bus ne vienas, bet ir žiūrint į serialo struktūrą. Pirma kiekvieno sezono serija visad būna viena tų, kuriose praktiškai niekas neįvyksta, pristatomi pora veikėjų, bet didžiausia serijos dalis yra praleidžiama rodant, kur senieji veikėjai yra dabar. Ir nerasit žmogaus, kuriam tai nepatiktų. Karaliaus uoste dabar vyksta pasiruošimas karališkosioms vestuvėms, ir ten galima pamatyti emociškai nelabai stabilų, bet Lanisterius pasiryžusį nužudyti Oberiną, kuris turėtų tapti maloniu akiai reginiu (įdomiausias momentas Karaliaus uoste, tiesa, buvo pabrėžimas to, jog Džeimis ir Briana vis dar draugauja, kas yra savotiškai žavu). Kalisės kelionė, nepaisant to, kad išnaudojanti visas serialo santaupas, skirtas specialiesiems efektams, dabar yra skirta vien tam, kad žiūrovus pridaužytų mintimi, jog moteriškė yra labai kieta ir negailestinga, kas po kiek laiko pradeda įkyrėti. Tai, kad Džonas buvo paleistas praktiškai be sankcijų už savo veiksmus, yra kiek keista, bet tai nė motais, kai seriją kulminuoja toks Arijos ir Skaliko pasirodymas. Iš jo galima daryti tik vieną išvadą: kai Skalikas pradeda kalbėti apie vištieną, vienintelis jūsų planas būtų bėgti. Kitaip jo bendrakeleivė atims iš jūsų savo kardą ir pasiims į kelionę ponį, taip parengiant vieną labiausiai intriguojančių šio sezono kelionių. 9/10

2014 m. balandžio 9 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Devinta serija

Imagine that this wine is what you keep calling hell. There are other names for it. Malevolence. Evil. Darkness. And it's all down here swirling at the bottom. Unable to get out, because if it did, it would spread. Now, the cork is this Island. And it's the only thing keeping the darkness where it belongs. - Jacob

„Ab Aeterno“, devintoji šeštojo sezono serija, man yra mėgstamiausia „Dingusių“ sukurta valanda. Gali būti, kad tai yra mėgstamiausia mano serija iš absoliučiai visų serialų, nors su tokiu pareiškimu eičiau kiek atsargiau. Ar tai kartu yra ir geriausia serialo serija? Netoli to, bet veikiausiai ne, kad ir kaip jūs bandytumėte tapatinti mėgstamiausią ir geriausią. Bet „Ab Aeterno“ į nepilną valandą sutalpina viską, dėl ko „Dingę“ man visuomet liks mylimiausiu televizijoje sukurtu produktu.

Net ir visiškiems heiteriams ir skeptikams ši serija gali patikti vien dėl to, kad ji atsako į daugybę klausimų, ir galimai į vieną pagrindinį, atskleidžiantį esmę, dėl ko veikėjai atsidūrė saloje ir dėl ko juos čia atvedė Džeikobas. Ar jūs pripažinsite šį atsakymą yra jau kita tema, bet jeigu norėjote paaiškinimo, jį gavote. Jis yra pakankamai paprastas: „Dingę“ yra žaidimas. Ne žiūrovams, nors perkeltine prasme taip galima būtų teigti. Tai yra žaidimas Džeikobui ir jo tamsiajam broliui, kurį jie žaidžia nuo visiškai neatmenamų laikų. Iš vienos pusės, tai yra įspūdinga išvada, nuėjusi labai toli nuo to laiko, kai labiausiai mus stebinęs dalykas buvo keisti garsai iš miško. Antra vertus, tai yra baisus dalykas, kurio įspūdingumas numenksta prieš tai, kiek žmonių šis žaidimas palietė.

Vienas tų žmonių yra Ričardas, žmogus, kurį jums ankstesniuosiuose sezonuose minėdavau kaip didžiausią vis dar nenušlifuotą serialo lobį, visu gražumu atsiskleidusį tik šioje serijoje. Ilgą laiką jis tebuvo tarpininkas tarp Kitų vado ir Džeikobo, žinojęs daugybę salos paslapčių, bet į jų esmę per daug nesigilindavęs. Jis visur buvo antras ir niekad neapsimetė lyderiu, net jeigu jo įtaka buvo jaučiama kiekviename žingsnyje. Ir svarbiausia jo savybė - nemirtingumas - nuostabiai tapo visos serijos centru, per nedidelę prizmę sugebėjusiu parodyti daugybę puikių dalykų.

2014 m. balandžio 7 d., pirmadienis

„Battlestar Galactica“: chaosas ateityje, žvelgiančioje į dabartinę visuomenę

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Battlestar Galactica“ serijos.

„Battlestar Galactica“ yra jūsų nepaklusnus klasiokas, puikiai išmanęs matematiką. Jis absoliučiai nedarė namų darbų ir nusispjaudavo į tuos, kurie ragindavo juos daryti. Jus tai, tikėtina, labai nervino, nes kaip čia dabar yra, kad žmogus, nededantis jokių pastangų, gali mokytis kažką žymiai geriau už jus. Mokytojai jį dėl to irgi kritikavo ir sakė, kad be darbo gyvenime jis nepasieks nieko, bet visgi pripažino jo įgimtą talentą. Teorijos trūkumas jį retkarčiais pavesdavo, bet per daug retai, kad kas nors paneigtų, jog matematikos mokėjimas tiesiog yra jo kraujyje.

2004-aisiais pasirodžiusio ir keturis sezonus trukusio „Battlestar Galactica“, sukurto pagal 1978 metais vieną sezoną rodyto to paties pavadinimo serialą, kraujas yra Ronaldas D. Moore'as, anksčiau dirbęs net su trimis „Star Trek“ frančizės atstovais. Jeigu yra kalbama apie mokslinę fantastiką, televizijoje patirtis su šiais serialais yra neįkainojama, kas iškart pasidarė aišku ir žiūrint „Battlestar Galactica“.

Serialas visiškai nešvaisto laiko nuo pradžių ir nebando per daug smulkintis klojant pamatus. Na, tai būtų savotiškas melas, nes prieš pasirodant pirmajai serijai buvo parodytas ir dviejų dalių, trijų valandų trukmės mini serialas, supažindintantis žiūrovus su veikėjais ir bendra kūrinio nuotaika bei istorija (jeigu klausiate, šios dvi dalys tikrai nėra privalomos. Jos paaiškina kai kuriuos dalykus, kurie pasidaro aiškūs tik įsibėgėjus pačiam serialui, bet aš pats jas peržiūrėjau tik pasibaigus „Battlestar Galactica“ ir nesijaučiau daug praradęs). Tačiau pilotinė serialo serija, pavadinta „33“, yra geriausia, ką gali pasiūlyti „Battlestar Galactica“. Literaliai. Yra žmonių, kurie tvirtina, kad tai iki pat pabaigos liko geriausia serija ir tame tikrai yra tiesos.

2014 m. balandžio 6 d., sekmadienis

The Walking Dead. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „The Walking Dead“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

JAV televizija CBS šiame amžiuje garsėja neįtikėtinu savo konservatyvumu. Tinkamo paaiškinimo šitam reiškiniui dar niekas nėra sugalvojęs, bet praktiškai kiekvienas serialas, kuris parodo pirmąją seriją šiame kanale, tęsis kelis ar, kai kuriais atvejais, net keliolika sezonų. Ir svarbiausia, kad tų serialų reitingai nuolat būna stulbinantys, dažniausiai nė iš tolo neatitinkantys serialo kokybės. CBS dėl to dažnai yra apkalbama, bet daugelio gerbiama televizija, nes atrasti tokią formulę reitingams yra neįtikėtinai sunku, ir kas kreips dėmesį į kokybę, kai skaičiai yra tokie stulbinantys? Na, ne „The Walking Dead“. Ir palaukit, akmenimis dar neužmėtykit.

Šitas serialas niekam nesuprantamu būdu tapo neįtikėtinu reitingų garantu. Tai yra populiariausias dalykas televizijoje tarp jaunų žmonių ir vienas populiariausių serialų pagal bendrą žiūrovų skaičių, o pridėjus tai, kad jis yra rodomas kabelinėje AMC televizijoje, kurią toli gražu mato ne kiekvienas JAV gyventojas, tai yra įspūdingas pasiekimas. Tad nieko nuostabaus, kad tokius stebuklus rodantis serialas nenori daryti kažko naujo ir labiau netikėto, ir dažniausiai lieka tik prie savo tradicijų.

O šis sezonas galėjo būti kitoks. Dabar serialo scenaristų grupei vadovavo Scottas Gimple'as, parašęs neabejotinai stipriausią „The Walking Dead“ seriją „Clear“, tad natūralu buvo tikėtis, kad dramatinių elementų dabar matysime kur kas daugiau. Ir tenka pripažinti, kad pirmojoje sezono pusėje jų tikrai buvo. Riko ir jo grupės sprendimas į kalėjimą kartu parsivesti ir didžiulę Vudburio gyventojų grupę buvo kvailas istorijos prasme, bet protingas kalbant apie logistiką, nes filmuoti kalėjime turėtų būti paprasčiau ir pigiau nei mažame miestelyje. Bet kokiu atveju, vienas dalykas buvo neišvengiamas: veikėjų atsirado kur kas daugiau.

2014 m. balandžio 5 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Aštunta serija

You are the best liar I have ever met. - Locke

Yra sakančių, kad „Recon“ yra stipriausia serialo serija sukurta vien Sojeriui. Su tuo nesutinku ir niekada nesutiksiu, nes už „Exodus“ ir „LaFleur“ „Dingę“ Sojeriui tikrai nesukūrė nieko įspūdingesnio. Tačiau pripažįstu ir suprantu tuos žmones, kurie šią seriją laiko ilgaplaukio veikėjo gyvenimo viršūne. Čia jis gyvena pelnytą gyvenimą. Sojeris, jeigu nesupratote per penkis sezonus, yra geras žmogus, kurį blogu pavertė tik Loko tėvas ir keršto troškimas. Kai tik jis kerštu neprivalėjo rūpintis, o tai buvo tik penktajame sezone, greitai po to, kai pats Sojeris savo tėvų netiesioginį žudiką ir užmušė, ir Džeimsas su DHARMA galėjo ramiai gyventi toliau.

„Recon“ didžiąja dalimi yra būtent tai. Tai yra Sojeris, šįkart savo slaptąjį triuką su iškrentančiais iš lagamino pinigais naudojantis pagauti blogiukus, nes būtent jis dabar yra policininkas... ką? Kodėl? Todėl, kad mes tarėmės į šiuos dalykus per daug nesigilinti. Taip, jau šimtąjį kartą - vienintelis čia pasikeitęs dalykas yra salos sprogimas, įvykdytas Džeko ir co, ir kokiu būdu tai pakeitė Sojerio gyvenimą dar nėra aišku. Žinoma tik tiek, kad jis dabar yra geriečių pusėje, kaip jam ir priklauso, ir kaip ir praėjusiame sezone, taip ir šiame gyvena pakankamai ramų ir nerūpestingą gyvenimą.

Na, bent jau taip atrodo iš šalies. Kūperis, didysis kenkėjas, gyvena ir šioje visatoje, todėl ne, jis nėra vienas iš tų, kurie žuvo saloje (nors, tiesą sakant, ši vieta tampa pakankamai kebli, nes Lokas apie savo tėvą kalba gana padoriai, todėl vardas čia gali būti tik kaip sutapimas). Ir kažkuris - gal tas pats, gal ne - Kūperis čia vis dar yra nužudęs Sojerio tėvus, ir pastarasis vis dar jo ieško. Ir vėl slaptai, ir vėl skrisdamas į Australiją, ir vėl darydamas praktiškai viską taip pat, tik turėdamas rimtą darbą ir vieną draugą Mailso pavidalu. O tai keičia viską.

Telemano savaitė #70


Hannibal. 2 sezonas. 5 serija. Mukozuke
Istorija sena kaip pasaulis: kiekvienas žiūrovas žino, kad Hanibalas nemirs. Ne vien todėl, kad daugybė žmonių yra skaitę žymiąsias knygas ir žino, kad čia yra jų priešistorė, kur mirti tas žmogus tiesiog negali; Lekterio vardas yra serialo pavadinime, tad būtų logiška galvoti, kad jam viskas bus gerai. Na, daugmaž. Hanibalas šioje vietoje visu grožiu pasirodė kaip galintis nukentėti nuo kitų, kas jį padaro žmogumi, ne superherojumi. Didžiąją serijos dalį jis tokius ir buvo pateikiamas, nes toks preciziškas Kac supjaustymas nėra paprasto žmogaus darbas, bet vienas tų, kurie iššaukė daugybę gražių serijos momentų, pradedant Džeko reakcija į dar vieną praradimą ir baigiant kerinčiu Vilo vaizdiniu apie Kac (išleidau nežymų garsą, kai Vilui buvo uždėta žymioji Hanibalo kaukė, nes tai yra tiesiog gražu). Ir kalbant bendrai apie seriją, reikia pripažinti, kad Bryanas Fulleris dėl jos epiškumo nemelavo. Vilas čia padarė kažką, nuo ko išsisukti negalės ir dabar jis jau yra žudikas, net jeigu netiesioginis. Hanibalas įgys pažeidžiamumo etiketę ir tarp žiūrovų, ir tarp serialo veikėjų, kas aiškiai visiems parodys, jog šitas žmogus negali būti žudikas. Negalėčiau suprasti žmonių, kuriems galėtų nepatikti „Hannibal“ šiuo metu, kai net ir pokalbius tarp dviejų psichopatų ar nukryžiuotojo vaizdinį su aiškiai žinoma baigtimi serialas sugeba pateikti tobulai. Ir atsiminkit, jog tai tėra penkta serija, ir kažkodėl į galvą kalasi mintis, kad tikrai ne šio sezono viršūnė. 10/10

Enlisted. 1 sezonas. 9 serija. Paint Cart 5000 vs The Mondo Spider
Ši savaitė buvo paskutinioji „Enlisted“. Į serialo vietą dabar yra statomas Ramzis su savo košmariškom virtuvėm, o likusias keturias jau pagamintas serijas, tikėtina, pamatysime vasarą, ir antro sezono - net neabejokite - nebus. Kiek gaila, kad „Enlisted“ išėjo su bene silpniausia savo serija. Ne todėl, kad humoras čia buvo silpnas, nors tai yra viena pagrindinių serijos prastumo priežasčių. Istorija, kurioje naujas vadovas ateina ir užkariauja senbuvių širdis, yra tokia sena ir visų serialų tiek kartų dirbta ir perdirbta, kad ko nors naujo iš jos išspausti neįmanoma, o „Enlisted“ geriausia savybė visad ir buvo originalumas. Tai dar kartą pagrindžia mažiausioji serijos dalis, kurioje Kodis ir Derikas atliko savotišką fotosesiją. Va ką galima vadinti originalumu, kai du visiškai vienas į kitą nepanašūs ir nieko bendro neturintys veikėjai yra suvedami į vieną vietą ir dėl humoristinių, ir dėl veikėjų plėtojimo priežasčių. Tikėtina, kad laikui bėgant tokių dalykų būtume sulaukę kur kas daugiau, bet dabar bus galima džiaugtis bent devyniomis serijomis, kurios galėjo peraugti į kažką žymiai rimtesnio. 7/10

2014 m. balandžio 3 d., ketvirtadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Septinta serija

The island still got you in the end, didn't it? - Ben

Šeštojo „Dingusių“ sezono paslaptis yra tokia: tai, labiau nei bet kuris kitas sezonas, yra iš atskirų dalių sudarytas ir vientisumu per daug nepasižymintis darinys. Ironiška, kad taip kalbu apžvelgdamas „Dr. Linus“, vieną geriausių šio sezono serijų, bet tai kartu nėra ir labai blogas dalykas. Priešingai nei visuose praėjusiuose sezonuose, šiame yra žymiai labiau koncentruojamasi į individualius veikėjus ir jiems yra sukuriami savi nuotykiai tam, kad išryškintų įvairias savybes, vietoje to, kad viskas patogiai rištųsi į bendrą istoriją. Tai žymiai labiau padeda veikėjams ir kenkia bendram siužetui, kas ir yra priežastis, dėl kurios yra tiek daug nemėgstančių šio sezono - jo struktūra yra tiesiog per daug neįprasta serialui.

Paimkite šią seriją. Drama čia yra iš dviejų dalykų, kurie abu teoriškai visai neskamba įdomiai. Istorija kyla dėl Beno prisipažinimo dėl dalyko, kurį mes jau matėme, antruoju atveju - dėl merginos prašymo padėti jai kuriant savo ateitį. Skamba kaip anoniminių alkoholikų susirinkimo pašnekesiai, galiausiai peraugantys į stipriausias emocines scenas ir vaidybą turinčią seriją.

Abu šie dalykai, tiesa, yra dabarties, salos scenoje. Tačiau paralelinės realybės scenos, net jeigu per daug neintriguojančios, atskleidžia žymiai daugiau apie patį Beną ir daugelį sezono struktūrinių paslapčių. Pastaruoju atveju ir toliau išlaikomas simbolizmas, ir Benas tampa turbūt vieninteliu žmogumi, kuris bent jau abstrakčiai yra susijęs su sala - jo tėvas, visai nesubtiliai, šneka apie geresnį gyvenimą stebuklingoje saloje, kurioje viskas būtų buvę žymiai geriau. Įdomi, tačiau ilgainiui įkyrėjanti scenaristų taktika kuo daugiau susieti veikėjų gyvenimus su sala, kas ir vėl užkabina tą pačią likimo temą.

2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Kaip „How I Met Your Mother“ kūrėjai tapo savo plano įkaitais


Ši apžvalga yra apie paskutinę „How I Met Your Mother“ seriją, bet apie svarbiausius jos įvykius yra kalbama tik priešpaskutinėje pastraipoje, tad skaitykite savo nuožiūra.

Prieš keletą metų pasibaigęs serialas „Dingę“, pademonstravęs geriausią kada nors matytą serialo užbaigimą ir nebandykite galvoti kitaip, dėl savo neįprastos paskutinės serijos sulaukė didžiulio rezonanso tarp žiūrovų. Didžioji dalis atsiliepimų buvo kritika scenaristams vien dėl to, kad svarbiausias paskutinių minučių momentas ten atsirado iš niekur, ir apie jį anksčiau niekas net nebuvo užsiminęs, ką daugelis laikė žiūrovų apgaudinėjimu. Kalbant bendrai, tai buvo tiesa. Damonas Lindelofas ir Carltonas Cuse'as ne kartą yra sakę, kad net jeigu žinojo trafaretą, kaip baigs serialą, jie nežinojo, kaip prie tos pabaigos prieis, kas reiškė, jog jie visą grandiozinį siužetą kūrė bėgant laikui - jie nebuvo visko suplanavę iš anksto. Tai, savaime suprantama, sukėlė dar didesnį fanų pasipiktinimą, nes kas gali kurti serialą, iš anksto nesugalvoję jo pabaigos. Tikrai ne „How I Met Your Mother“ kūrėjai, kuriuos planavimas įvarė į dar didesnę duobę nei buvo įmanoma pamanyti.

Per šias valandas (net kai rašau šias eilutes) internete yra kuriama begalės teorijų, dėl ko scenaristai Craigas Thomas ir Carteris Bay'us pasirinko vieną ar kitą kelią (ir praleiskite pro akis tai, kad šitas serialo finalas buvo aiškiausią įmanomą struktūrą turėjusi serija, ir teorijų čia nereikia daug). Girdėsite daug kalbų apie romantiką, apie tikrą žmonių gyvenimo kelią, apie pasikeitimus, apie vienintelį jums skirtą žmogų ir panašiai. Tiesa tame, kad viskas yra daug paprasčiau: serialo pabaigą šitas duetas buvo sugalvojęs prieš devynis metus. Kaip tai sužinoti? Paprasta: aktoriai, kurie vaidino Tedo vaikus ateityje, nusifilmavo toje scenoje, kurią matome „Last Forever“ pabaigoje, dar pirmame sezone, ir scenaristai negalėjo keisti absoliučiai nieko, nes vaikai augo ir tų scenų perfilmuoti buvo neįmanoma.

Tai yra kvaila logistinė problema, kuri privertė daugiausiai šešis sezonus turėjusį tęstis serialą tempti laiką ir vis grįžti prie Tedo ir Robin santykių vien tam, kad po paskutinių finalinės serijos minučių žiūrovai nesijaustų apgauti. Problema tame, kad 99 procentai jų būtent taip ir jautėsi, ir čia galima dar kartą įkišti „Dingusių“  paskutinės serijos pavyzdį.