2014 m. balandžio 14 d., pirmadienis

„Band of Brothers“: amerikietiško maksimalizmo perpildytas žvilgsnis į karą

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Band of Brothers“ serijos.

Jeigu norite surasti labiausiai banaliai amerikietišką serialą, „Band of Brothers“ gali būti tai, ko ieškote. Sakau šitaip toli gražu ne todėl, kad pabrėžčiau serialo banalumą ar klišes, nes jų čia yra labai minimaliai, juolab kad jūs mano apžvalgas veikiausiai skaitote pakankamai ilgai, kad suprastumėte, jog amerikietiška kultūra man tikrai nėra svetima. Tačiau yra žmonių, kurie kai kurias jos savybes laiko savotiškais simboliais, jog amerikiečiai yra absoliučiai buki. Bėda tame, kad jiems to padaryti šįkart nepasiseks. „Band of Brothers“ visas tas savybes paverčia didžiausiomis savo stiprybėmis, ir tai galiausiai tampa vienu įspūdingiausių reginių televizijoje.

Amerikietiškumas šiame mini seriale pasireiškia ne vien tuo, kad jame yra pasakojama vien apie JAV karių patirtus sunkumus Antrajame pasauliniame kare, nors jeigu jums trukdo netgi tokio lygio subjektyvumas, jums su menu tikrai nėra pakeliui. Iš kiekvieno sugrįžusio kelionių gurmano (arba mažai keliaujančio žmogaus, kuris po kiekvienos kelionės jau tampa tos šalies kultūros ekspertu) išgirsite, kaip amerikiečiai visko nori daug, labai greitai, kaip jie mėgsta didelius ir įspūdingus dalykus, ir kaip jie nesistengia per daug gilintis į smulkmenas žiūrėdami tik į bendrą vaizdą. „Band of Brothers“ yra tiksliai tai.

Tai yra dešimties dalių mini serialas ir tuo pačiu antras kartas (po „Saving Private Ryan“), kai Tomas Hanksas ir Stevenas Spielbergas kuria projektą apie Antrąjį pasaulinį karą (abu jie buvo tik serialo prodiuseriai ir tiesiogiai prie kūrimo beveik neprisidėjo, nors Hanksas ir parašė pirmąją seriją). „Band of Brothers“ pasakoja apie 506-ojo desantininkų pulko, paprastai vadinamo Lengvąja kuopa (Easy Company), sunkumus Antrojo pasaulinio karo metais, pradedant karių apmokymu ir išsilaipinimu Normandijoje bei baigiant Sąjungininkų pergale Vokietijoje. Jeigu norėjote, kad siužetas jums liktų nežinomas, tai yra dar vienas taškas mokyklų sistemą kritikuojantiems žmonėms.

„Band of Brothers“, pasirodžiusį 2001-aisiais, sukūrė HBO, kabelinė televizija, garsėjanti savo turtingumu ir įspūdingais kūriniais. Šis yra vienas tokių - serialo produkcijai buvo išleisti 125 milijonai dolerių, ir galima aiškiai matyti, kad kiekvienas centas čia buvo panaudotas tikslingai. „Band of Brothers“ savo mūšių scenomis absoliučiai niekuo nenusileidžia didiesiems filmams, kurie tiek milijonų yra pajėgūs sukišti į dvi valandas. Nesibaigiantys sproginėjimai, ištisų miestelių sunaikinimas, filmavimas įspūdingose vietovėse (kurių nuostabiausia yra atskleidžiama paskutinėje serijoje, net jeigu prie to prisidėjo ir kompiuteriniai efektai) ir galybės tankų sukuria didingumo įspūdį, kuris, tikėtina, net iš tolo neprilygsta tikriesiems mūšiams, bet sudaro šiokį tokį bendrą karo vaizdą.

Galiausiai „Band of Brothers“ yra būtent tai: serialas siekia kuo tiksliau perteikti didįjį karą. Ne tą, kurį, jeigu mėtantis klišėmis, kovoja kiekvienas kareivis atskirai, bet tą, kurį Sąjungininkai privalėjo kovoti prieš Hitlerį ir jo armiją, ir kas ilgainiui tapo kova su aiškiais laimėtojais. „Band of Brothers“ savo neišsenkamo biudžeto ir labai žavinčios (gal netgi per daug, žinant karinę serialo prigimtį) režisūros dėka kone tobulai sukuria karo vaizdą tokį, kokį matė Sąjungininkai. Jie matė džiūgaujančius miestus, pagaliau išlaisvintus nuo fašistų, matė prabangą, kurioje gyveno pats Hitleris, matė žiauriuosius lagerius (kurie yra pateikiami mano mėgstamiausioje, devintojoje serijoje, pavadinimu „Why We Fight“) ir džiaugsmą pasibaigus karui, kas nuostabiai veikia kaip dokumentika ten, kur jos praktiškai neturėtų būti. Nors ne, tiesą sakant, turėtų. Kiekvienos serijos pradžioje yra pateikiami šiomis dienomis nufilmuotų liudininkų atsiminimai. Kame įdomumas? Kiekvienas tų liudininkų yra tarp pagrindinių veikėjų seriale, ir kiekvieno jų pasakojimas yra įgyvendinamas būtent taip, kaip jie sako.

Su veikėjais, tiesa, yra susijęs ir turbūt vienintelis mano nusiskundimas serialu, silpnoji vieta, kuri buvo palikta visiškai sąmoningai, bet vis tiek pakeitė bendrą vaizdą. Siekiant parodyti didįjį karą, „Band of Brothers“ negalėjo per daug gilintis į veikėjus. O jų, nepaisant to, kad serialas koncentravosi vos į vieną jų būrį, buvo be galo daug. Ir net pagrindinį veikėją čia išskirti būtų ypatingai sunku, nors tektų apsistoti ties majoru Diku Vintersu ir seržantu Donaldu Malarkiu. Šie veikėjai buvo rodomi dažniausiai, nors tai nereiškia, kad jie buvo išnagrinėti giliausiai. Tai nėra toks baisus dalykas, koks galėtų būti įprastame seriale, nes čia dėmesį sugebėdavo atkreipti ne vien veikėjai, tiesiog jie veikdavo labiau kaip tie įprastiniai karinių filmų herojai, kurie privalo rūpintis turinčiaisiais žemesnį rangą, atrasti didvyriu galintį tapti naujoką ir priimti sunkius karinius sprendimus.

Penktoje ar šeštoje serijoje „Band of Brothers“ perėjo prie point of view tipo valandų, kuomet viskas buvo pateikiama per tai, kaip kuris nors kareivis mato aplink jį vykstančius įvykius. Tačiau net ir tai nebuvo dalykas, kuris sukūrė nepamirštamus veikėjus (įspėju iškart: daugumos jų vardų net ir po dešimties serijų neatsiminsite, ir kartais bandysite suprasti, kas čia toks. Patikėkite manim, bandyta ne kartą). Tam tikro veikėjo požiūris labiau veikė kaip kitų veikėjų istorijų ir charakterio atskleidimas, kas veikiausiai yra vienintelis būdas per tokį trumpą laiką sukurti veikėjus su istorijomis. Galų gale, 95 procentus karių čia sudarė jaunuoliai, kurie galbūt ir neturėjo tokio rimto charakterio, kaip būtų galima tikėtis, tad bėda čia menka.

Veikėjų jaunumu jūs įsitikinsite tuomet, kai pamatysite aktorius. Tikėtina, kad iš tų dešimčių ir šimtų vyrukų jūs atpažinsite didžiąją jų dalį, nors 2001-aisiais jie dar toli gražu nebuvo garsūs. Iš aktorių čia labiausiai išsiskiria Vintersą įkūnijęs Damienas Lewisas bei Malarkį vaidinęs Scottas Grimesas, nors vėlgi, istorija reikalavo vienpusiško jų pasirodymo, tad girti juos be paliovos tiesiog nebūtų adekvatu. Tačiau žinomų žmonių čia yra kur kas daugiau: puikiai griežtam vaidmeniui tikęs Davidas Schwimmeris, Ronas Livingstonas, Michaelas Cudlitzas, Neilas McDonough, lietuviams puikiai žinomas Dexteris Fletcheris, Michaelas Fassbenderis, Jamesas McAvoy (paskutinieji du yra įspūdingas sutapimas), Jamie Bamberis, Tomas Hardy, Simonas Peggas, „Boardwalk Empire“ žvaigžde tapęs Stephenas Grahamas, didysis Moriartis - Andrew Scottas, vienas populiariausių pokalbių laidų vedėjų Jimmy Fallonas ir tikėtina, kad daugelis kitų. Galite tik svajoti, kiek dabar reikėtų milijardų, kad būtų galima surinkti tokią komandą.

Bet yra priežastis, dėl kurios net ir po vienuolikos valandų su šiuo serialu jums neįsimins turbūt nei vienas šių aktorių. Tai yra ne atskirų veikėjų, o bendra grupės kelionė, kaip kad pasauliniai karai yra ne vieno kareivio, o visos armijos kova. „Band of Brothers“ buvo kurtas perteikti didįjį karo įspūdį, ir ši misija pasisekė kone tobulai. Šį serialą reikia žiūrėti kuo didesniame ekrane, kuo geresne kokybe ir kuo didesniu garsu (ir dėl efektų, ir dėl puikios muzikos). Taip, amerikiečiai mėgsta didelius ir įspūdingus dalykus, bet kuo greičiau jūs tai suprasite, tuo anksčiau galėsite pradėti mėgautis šio serialo teikiamu džiaugsmu.

Vertinimas: 10/10

1 komentaras:

  1. Kas nepatiko tik tai Vokieciu vaizdavimas, kaip burio avigalviu kurie taktiskai isviso kariauti nemoka.

    AtsakytiPanaikinti