2014 m. balandžio 9 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Devinta serija

Imagine that this wine is what you keep calling hell. There are other names for it. Malevolence. Evil. Darkness. And it's all down here swirling at the bottom. Unable to get out, because if it did, it would spread. Now, the cork is this Island. And it's the only thing keeping the darkness where it belongs. - Jacob

„Ab Aeterno“, devintoji šeštojo sezono serija, man yra mėgstamiausia „Dingusių“ sukurta valanda. Gali būti, kad tai yra mėgstamiausia mano serija iš absoliučiai visų serialų, nors su tokiu pareiškimu eičiau kiek atsargiau. Ar tai kartu yra ir geriausia serialo serija? Netoli to, bet veikiausiai ne, kad ir kaip jūs bandytumėte tapatinti mėgstamiausią ir geriausią. Bet „Ab Aeterno“ į nepilną valandą sutalpina viską, dėl ko „Dingę“ man visuomet liks mylimiausiu televizijoje sukurtu produktu.

Net ir visiškiems heiteriams ir skeptikams ši serija gali patikti vien dėl to, kad ji atsako į daugybę klausimų, ir galimai į vieną pagrindinį, atskleidžiantį esmę, dėl ko veikėjai atsidūrė saloje ir dėl ko juos čia atvedė Džeikobas. Ar jūs pripažinsite šį atsakymą yra jau kita tema, bet jeigu norėjote paaiškinimo, jį gavote. Jis yra pakankamai paprastas: „Dingę“ yra žaidimas. Ne žiūrovams, nors perkeltine prasme taip galima būtų teigti. Tai yra žaidimas Džeikobui ir jo tamsiajam broliui, kurį jie žaidžia nuo visiškai neatmenamų laikų. Iš vienos pusės, tai yra įspūdinga išvada, nuėjusi labai toli nuo to laiko, kai labiausiai mus stebinęs dalykas buvo keisti garsai iš miško. Antra vertus, tai yra baisus dalykas, kurio įspūdingumas numenksta prieš tai, kiek žmonių šis žaidimas palietė.

Vienas tų žmonių yra Ričardas, žmogus, kurį jums ankstesniuosiuose sezonuose minėdavau kaip didžiausią vis dar nenušlifuotą serialo lobį, visu gražumu atsiskleidusį tik šioje serijoje. Ilgą laiką jis tebuvo tarpininkas tarp Kitų vado ir Džeikobo, žinojęs daugybę salos paslapčių, bet į jų esmę per daug nesigilindavęs. Jis visur buvo antras ir niekad neapsimetė lyderiu, net jeigu jo įtaka buvo jaučiama kiekviename žingsnyje. Ir svarbiausia jo savybė - nemirtingumas - nuostabiai tapo visos serijos centru, per nedidelę prizmę sugebėjusiu parodyti daugybę puikių dalykų.

Į salą Ričardas, jeigu anksčiau jums buvo sunku nuspėti, atkeliavo dėl meilės. Labai perkeltine prasme, bet vis tiek dėl meilės. Kanarų salose meksikietiškus serialus primenančiu būdu Ričardas iš paskutiniųjų siekė išgelbėti savo žmoną Izabelę, dėl to netgi (netyčia) nužudydamas žmogų. Vien tik tam, kad sužinotų, jog jam išvykus Izabelė mirė. Tačiau vėlesni įvykiai serialo yra sukurti netingint nagrinėti ir paprasto siužeto, ir veikėjų pusės. Ne tik kad yra realistiškai sugalvojama istorija apie vergų ieškantį anglą, bet Ričardas kartu nėra pateikiamas ir kaip visiškai žlugęs žmogus. Jis prašo dievo atleidimo ir kitų malonės, priešingai nei įprastose telenovelėse, kur kitas aiškus sprendimas būtų nusižudyti. Ričardas, net jeigu ir nelabai žinodamas, kas jo laukia, pasirenka vergovę išrinktajame krašte, kurio kalbą jis yra išmokęs iš biblijos, kas greitai paaiškina ir jo anglų kalbos žinias (dėl ko saloje Džeikobas su broliu kalba angliškai? Don't know, don't care).

Natūralu, kad Ričardas į salą devyniolikto amžiaus pabaigoje pateko būtent su Juodosios Uolos laivu, nes kitaip ir būti negalėjo. Tačiau žymiai įdomiau yra tai, kad juodieji dūmai pasirinko nužudyti kiekvieną įgulos narį išskyrus patį Ričardą. Kodėl taip buvo galima tik spėlioti. Viršesniojo rango jūreiviai banaliuoju serialų būdu buvo visiški savanaudžiai ir niekingi žmonės. Kiti vergai buvo nusivylę gyvenimu ir pasidavę, todėl ir jie nebuvo verti gyventi. Tačiau Ričardas, kaip vėliau įrodė dienomis krapštydamas vinį, nepasidavė, o būtent tuo išsiskyrė iš likusiųjų, ko Juodajam Žmogui kaip tik reikėjo.

Čia ir prasideda nešvarusis ir niekingas žaidimas. Taip, Ričardo buvo pasigailėta dėl tinkamų savybių, bet nebūtinai tų, kurios jį daro stebuklingu žmogumi. Jis buvo nors ir nepasiduodantis, bet sužlugdytas žmogus, labiau už bet ką kitą trokštantis pamatyti savo žmoną, kas automatiškai reiškė, jog juo galima nesunkiai manipuliuoti. Tuo tamsusis vyras ir pasinaudojo. Jam tereikėjo duoti pažadą, kad ir koks neįtikėtinas jis bebūtų, ir Ričardas būtų paklusęs jo nurodymams. Jis pakluso vieninteliam: nužudyti Džeikobą.

Tiesą sakant, Džeikobas pirmą kartą šioje serijoje yra pateikiamas ne vien kaip dieviška ir neklystanti būtybė. Jis nežino apie Ričardo atsiradimą saloje ir jo pokalbį su savo bloguoju broliu, ir jis bijo dėl to, kad Ričardas jau gali būti užverbuotas, todėl jis griebiasi fizinių metodų išmušti blogas mintis iš naujoko galvos, kas iš Džeikobo tikrai nedaro stebukladario ir švento avinėlio. „Dingę“ kalbant apie Džeikobą niekuomet nesirinko pusių ir buvo nešališkas serialas, leidęs patiems žiūrovams suprasti ko šis vyras siekia. Taip, jis išmušė blogas mintis iš Ričardo, bet vėlgi - ar tik dėl to, kad pastarajam buvo kilusios per daug nepadorios mintys, ar tam, kad Džeikobas ir toliau galėtų žaisti žaidimą su broliu? Jei paklausite Ričardo, buvo būtent taip.

Džeikobas jam suteikė nemirtingumą, kas Ričardui tapo didžiausiu jo gyvenimo košmaru. Jis visada daro tik tai, ką liepia kiti, ir jau daugiau nei šimtą metų yra įkritęs į rutiną, kuri yra atsiradusi nežinia dėl ko. Ričardas po truputį pradeda netikėti ta blogio ir gėrio priešprieša, kurią Džeikobas originaliai paaiškino pasitelkdamas vyno butelį, nes per tiek metų jis negavo nei vieno įrodymo, kad visa, ką jis daro, turi prasmę. Taip nemirtingumas gali tapti baisiausia kankyne, kuomet žmogus visą gyvenimą yra priverstas daryti kažką, ką liepia kiti, o jeigu jį dar kankina ta pati meilė, tai reiškia, jog jis kentės visą gyvenimą.

Meilė Izabelai, tiesa, šioje serijoje yra pateikiama kaip Ričardo išsigelbėjimas. Labai mažą tikimybę turėjęs, bet visgi išsigelbėjimas. Ričardui išvykus sudaryti sutarties su Loku, jį pasiveja Harlis, kuris ispaniškai susišneka su atvykusia Izabelės vėle (ir tai galbūt yra pakankamas įrodymas, kad, priešingai nei sakė Ričardas, jie dar nėra mirę, nes mirusius mato vos pora žmonių). Tiesą sakant, šioje vietoje Harlis, žinodamas Ričardo istoriją, galėjo ir meluoti, nes tas vyras buvo taip sugniuždytas. Jis nemelavo, jis iš tikro matė Izabelą ir tapo tarpininku tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio, kas Harliui iškart suteikia prasmę ir didžiulę naštą ateityje.

Tačiau kartu Ričardo pasirinkimas keliauti su gerąja grupele yra dar vienas didžiojo žaidimo elementas. Žaidimo, kurį Lokas yra priverstas žaisti su savimi, nes panašiai kaip ir penktajame sezone grįžusiems į salą, taip ir Lokui, pasiekusiam savo gyvenimo tikslą, dabar yra neaišku, ką daryti toliau. Žaidimas, turėjęs savotiškas taisykles, jam patiko ir jis pagal jas žaidė - net jeigu dažnai ir pralaimėdavo, - tačiau nesant priešininko, jūs galite nusiteikti ypatingam chaosui, kuris bus tinkama pabaiga visam serialui. Gal ne tokio lygio kaip „Ab Aeterno“, bet to ir nesitikėkite.

Vertinimas: 10/10


Citatos

  • 'Now that, I can do.'
  • 'If I don't step in, maybe you could. You could be my representative and intermediary to the people I bring to this Island.'
  • 'She said you have to stop The Man in Black. You have to stop him from leaving the Island. And she said that if you don't... we'll all go to hell.'
  • 'Then now you know why I want to kill you. And I will kill you, Jacob.'
  • 'You're saying this guy doesn't age?'
Namų darbai: s06e10 - The Package

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą