2014 m. balandžio 30 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Penkiolikta serija

There is nowhere else. The island is all there is. - Mother

Jeigu esate nuolatinis mano skaitytojas, žinote, kad apie bet kokio meno subjektyvumą visuomet atsiliepiu labai palankiai, ir tai esu sakęs ne vieną kartą. Bet turbūt per mažai, tad trečioji nuo galo „Dingusių“ serija, „Across the Sea“, tebūna dar vienas šios temos pavyzdys. Sakysite, kad kaip šios temos pavyzdys ji nelabai tinka, bet čia ir slypi visa šios valandos esmė. Atrodytų, kad „Across the Sea“ kaip tik parodo objektyviąją šios istorijos pusę, kurioje ne Džeikobas, o jo brolis yra parodomas kaip teisuolis, tai kas čia per subjektyvumas, juk parodytos abi pusės. Tame ir esmė - per visą sezoną jūs matėte dvi subjektyvias ir konfliktuojančias pozicijas, ir „Across the Sea“ jums padėjo susidaryti pilną vaizdą.

Kitas klausimas yra tai, ar jo reikėjo. Pagalvokite: liko tik dvi serijos. Trys valandos, nes „The End“ bus dvigubo ilgumo. Likus tiek mažai laiko paskirti absoliučiai gryną valandą vien mitologijai ir dviejų brolių priešpriešai reikėjo ne paprastos drąsos, o dar niekam pasaulyje nematytų šaltų nervų. O jie, patikėkite manim, buvo būtini, nes „Across the Sea“ iki šiol yra serija, turinti labiausiai pasiskirsčiusias fanų pozicijas: vieni ją dievina, kiti visais įmanomais būdais niekina. Aš? Aš šią seriją myliu.

Pagrinde todėl, kad šiame sezone buvau absoliučiai patikėjęs serialo scenaristais, ypač Lindelofu ir Cuse'u, kurie parašė ir šią seriją. Na, jų vardų anuomet gal ir nežinojau, bet supratau, kad siužetas mane kažkur nuves. Kai dabar pagalvoju, tai galbūt buvo kiek liūdnokas nusiteikimas, nes net jei tai jau tuomet buvo mylimiausias mano serialas, į siužetą visad reaguodavau racionaliai, be pasipiktinimų dėl jo posūkių, kas tikram serialo fanui ir priklauso. Bet dabar man nuo to yra geriau, o kitiems vis dar blogai (nebent tie piktuoliai pasikeitė, dėl ko juos sveikinu). Kadangi visiškai pasitikėjau scenaristais, žinojau, kad tai yra jų istorija, ir „Across the Sea“ man (ir, tikiu, daugeliui kitų) parodė, kokią istoriją savo galvoje sukūrė Cuselofas.

Iš dviejų variantų, mano aprašytų praėjusio sezono finale, jie pasirinko mitologiją, kas šiam serialui kaip ir buvo savaime suprantame, bet pirštu parodžius tai yra visvien kas kita nei parašyta ant popieriaus. Visi „Oceanic“, „Dharma“ ir kiti žmonės saloje atsidūrė ne dėl likimo ar dievo; jie čia atsidūrė dėl dviejų brolių priešpriešos, dėl Džeikobo ir Juodojo Žmogaus, kurio vardas taip ir nėra pasakomas, ir jo galite nebesitikėti.

Net pats serialas, kaip supratote žiūrėdami šią seriją, nebando atsakyti į kai kuriuos klausimus, nes kam reikia. Kokiu būdu ne tos moters pagimdyti, bet jos užauginti berniukai tapo žmonėmis su stebuklingomis galiomis, niekam neįdomu. Koks ten buvo vaizduojamas laikotarpis, iš kur atvyko kiti saloje buvę žmonės ir kaipgi toji sala tapo ypatinga taip pat jums neturėtų rūpėti. „Across the Sea“, kaip ir daugelis šio serialo serijų - galbūt simboliškai, o galbūt atskleidžiant ir pagrindinę jo tema, - yra apie vieną šeimą, ir to pakanka, kad per tai būtų atskleisti svarbiausi „Dingusių“ užmojai.

Analogijų su šia serija galima rasti daug, ir savo temomis, kalbant apie mokyklinį rašinį, ji yra labai turtinga, bet nežinau, ar egzamine jums tokį dalyką užskaitys. Čia susikerta svarbiausios „Dingusių“ temos, susijusios su racionalumu ir tikėjimu, su religija ir ateizmu, su likimu ir galėjimu pakeisti ateitį. Galų gale su vaikų auklėjimu, kas yra labai jau siaura tema, bet būtent per ją kyla visas serijos grožis.

Pažiūrėkite į Džeikobą. Jis, jei kalbam banaliai, yra tipinis kino ir televizijos gerietis. Blondinas, gražuolis, kalbantis apie pagalbą kitiems žmonėms ir, visų svarbiausia, neparodytas kaip darantis bent vieną blogą darbą. Iš gimdos jis išlenda pirmas, kas yra neabejotinas simbolizmas (ai, tiksliai, jo motiną užmušė, bet jūs tai turbūt supratote) dėl pirmuolių privilegijų ir antruolių ignoravimo, ir iškart tampa apdovanotu. Motina su juo bendrauja žymiai artimiau nei su broliu, padeda ir už jį viską padaro, ir galiausiai nesupranta, kad per daug atsargios motinos išaugina geriausius melagius ir nedorėlius. Patikėkite, žinau. Motina (įkūnijama nuostabiosios Allison Janney) jį augina kaip savo pakaliką, kaip, neslėpkim to žodžio, mamyčiuką, kuris auginamas tik kitų žmonių ir neleidžiamas mąstyti pats, su svetimu mąstymu lieka visą gyvenimą.

Priešingai nei Juodasis Žmogus, arba Džeikobo brolis. Motina į jį kreipia žymiai mažesnį dėmesį ir jis pats labiau mėgsta nuotykius, vienatvę ir naujus potyrius, dėl ko natūraliai atsiranda savarankiškumas. Ir pastebėkite tai, kad motina šitą dalyką supranta ir vertina, ir supranta, kad jis užaugs žymiai savarankiškesniu žmogumi nei Džeikobas, bet jai reikia aklai tikinčio žmogaus, ir reikėtų ir jums, jeigu vienas pragyventumėte saloje ir ją tariamai saugotumėte. Todėl visai nenuostabu, kad broliukui didžiausiu atradimu tampa kiti žmonės saloje, ir kad jis pas kitus (vėliau jau Kitus) pabėga, ten pradėdamas naują gyvenimą.

Jį jis paskiria bandymui ištrūkti iš salos, ir čia galėtų prasidėti kabinėjimaisi prie serijos. Ji, kaip ir daugelis pastaruoju metu, visiškai ignoruoja bent kokią mokslinės logikos dalelę, kuri buvo jaučiama pirmuosiuose sezonuose. Juodasis Brolis su naujais draugais pagaliais ar kažkuo atranda slaptą vietą, pro ją prasikasa ir iškasa šulinį, pro kurį - ir jis tiesiog žino - galėsiąs pabėgti. Logikos tame absoliučiai nėra, ir tai yra visai nesusiję su šio žmogaus tikėjimo racionalumu, bet mitologijai reikia pasiduoti visada, ir tik taip galėsite serialu žavėtis nuoširdžiai.

Kažkiek konkretumo čia, jeigu ir ne mokslinio, yra. Po tiek abstraktumų ir visų kliedesių apie nebūtus dalykus, žiūrovai išvysta Džeikobo, jo motinos ir visų prieš juos buvusių žmonių paskirtį, ir galimai naujojo kandidato užduotį. Saloje yra uola, iš kurios spinduliuoja šviesa, kurios niekas, išskyrus salos saugotoją, rasti negali, ir kurią siekia užgesinti blogieji žmonės. Jai užgesus, šviesa užges ir visame pasaulyje, ir štai jums paslaptingoji užduotis. Džeikobas buvo augintas kaip nuolankus pakalikas dėl to, kad net nedrįstų pasiduoti vykdant šią užduotį, ir motina savo įgaliojimus jam galiausiai ir perdavė, kaip kad Džeikobas dabar tai bando padaryti su mūsų pažįstamais.

Praėjusį kartą, kaip ir šįkart, tai labai nepalankiai sutiko Juodasis Žmogus, iš sielvarto užmušęs savo motiną (kuri įtaką jam vis tiek padarė - įtikino, kad daugiau šiame pasaulyje, apart salos, nieko nėra, ką jis bandė atitinkamai įtikinti ir „Oceanic“ keleivius. O gal tiesiog įsitikino save, žinodamas, kad niekad iš šios skylės neištrūks). Dėl to, natūraliai, išprotėjo Džeikobas, ir nužudė savo brolį, kuris tapo į bet kokį mirusį žmogų galinčiu pasiversti dūmų kamuoliu.

Neklauskite kaip, ir neklauskite priežasties. Jeigu klausiate, esate iš tų žmonių, kurie per visus galus niekina šią seriją. Jie, matydami tokią avantiūristinę jos struktūrą, tikėjosi įspūdingų atsakymų, nes jiems laiko daugiau nebuvo likę. Vietoje to jie gavo pakankamai abstraktų serialo paaiškinimą, pateiktą per vienos šeimos istoriją, ir neturintį jokių konkrečių paslapčių išaiškinimų. Dėl to, žinoma, buvo galima nusivilti, bet be reikalo. „Dingę“ šia serija aiškiai parodė, kokį serialą jūs žiūrite ar turėtumėte žiūrėti, ir tai, kad jis neatitinka jūsų fantazijos, yra jūsų bėdos. Turite savaitę tą fantaziją perstatyti ir pasiruošti ašarų pakalnėms. Prieš keturis metus toks perstatymas man pavyko, ir dėl to aš „Across the Sea“ esu dėkingas iki šiol.

Vertinimas: 9/10

Citatos

  • 'Every question I answer will simply lead to another question. You should rest. Just be grateful you're alive.'
  • 'They come, they fight, they destroy, they corrupt. It always ends the same.'
  • 'So, do you want to play or don't you, Jacob?'
  • 'You will never be able to leave this island.'
Namų darbai: s06e16 - What They Died For

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą