2014 m. gegužės 31 d., šeštadienis

Telemano savaitė #78


Hannibal. 2 sezonas. 13 serija. Mizumono
Kai Bryanas Fulleris po neįtikėtinos pirmosios sezono scenos visus ramino, jog Hanibalo ir Džeko kova po dvylikos savaičių bus mažiausiai įspūdingas dalykas, tuo patikėti buvo neįmanoma. O reikėjo. Praėjusiais metais mano mėgstamiausia serija televizijoje buvo „Justified“ sukurta „Decoy“, ir su „Mizumono“ ji turi per daug panašumų. Labiausiai dėl to, kad abi serijos žaidžia su įtampa. Fulleris žinojo, kad negali leisti Hanibalui žudyti visus kiekvienoje serijoje, bet kai taip atsitinka, žiūrovai išsigąsta. Mes per daug gerai žinom, ką sugeba Lekteris, bet ši serija buvo tiesiog iš kito pasaulio. Kova su Džeku, net jeigu nuspėjama, vis tiek buvo vieną geriausių choreografijų turėjusios muštynės televizijoje. Hanibalo pokalbis su Vilu bent jau man pasibaigė visiškai netikėtai, nors net ir Lekteris nenorėjo pakenkti žmogui, kuris yra bene vienintelis jį suprantantis, bet čia tik dar kartą buvo pabrėžtas jo labai susisukęs protas. Vienintelis kiek pigiai atrodęs dalykas šioje serijoje buvo Abigailės sugrįžimas, ir net jeigu suprantama, kad jis buvo reikalingas visiškam Vilo išteisinimui, „Hannibal“ tais stebuklingais sugrįžimais jau pradėjo piktnaudžiauti (nors už Čiltono sugrįžimą būčiau dėkingas). O paskutinioji scena - ir prašau pasakykit, kad ją matėt - buvo tarytum „Marvel“ sugebėjimas pabaigoje įkišti žiūrovams visiškai netikėta dalyką, ir Hanibalo bei daktarės išvykimas į Europą yra vienas jų. 10/10

Orphan Black. 2 sezonas. 6 serija. To Hound Nature in her Wanderings
Momentas, kuomet serialo kūrėjai supranta dėl ko žiūrovai tą serialą žiūri, visuomet būna keistas. Jį galbūt ne visuomet galima atspėti, bet šią savaitė pasitaikė būtent toks atvejis. Kai „Orphan Black“ visą seriją išvežė keistais suporavimais ir linksmomis scenomis su rimtomis pabaigomis, toji akimirka tapo labai aiški. Helenos kelionė su Sara buvo turbūt geriausias dalykas šioje serijoje, nes čia pasimatė ne vien tik Maslany eilinis sugebėjimas vienoje scenoje įkūnyti visiškai skirtingas veikėjas, bet ir serialo sugebėjimas toms veikėjoms suteikti skirtingus pomėgius. Vienas jų Helenai yra paprastas laisvės troškimas, dėl kurio ji ir atsiskiria nuo Saros tam, kad bare galėtų susitikti su į jos keistumą per daug dėmesio nekreipiančiu vaikinu. Alison ir Viktoro duetas buvo turbūt keisčiausias, bet labiausiai įtikinamas, kuomet blogas vyrukas tampa geru vien dėl to, kad kurį laiką praleido vietoje, kur jis buvo per prievartą verčiamas pasikeisti. Arto ir Felikso duetas turėtų veikti panašiai kaip ir „Hannibal“ veikia Džekas, parodantis žiūrovams, kad čia vis dar yra likę realių veikėjų, kurie įtikinamai reaguoja į keistus šio pasaulio įvykius. „Orphan Black“ dabar atsidūrė vietoje, kai su savo veikėjais gali daryti įvairiausius įmanomus derinius, ir tokio tipo serialams tai yra neeilinė dovana. 8/10

2014 m. gegužės 28 d., trečiadienis

Breaking Bad. Pirmas sezonas. Gray Matter/Crazy Handful of Nothin'

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Penkta serija. Gray Matter

What good is it to survive if I'm too sick to work, to enjoy a meal, to make love? - Walt


Šios serijos pažiba tapusi scena, kurioje visi pagrindiniai serialo veikėjai yra susėdę viename kambaryje ir kalba apie Voltą šiam nieko nesakant, daugelio yra laikoma pirmuoju „Breaking Bad“ puikumą parodžiusiu epizodu. Taip mano ne vien žiūrovai - Betsy Brandt yra įvardijusi šią sceną kaip savo mėgstamiausią visame seriale, vien dėl to, kad tuomet visi aktoriai pajautė, jog jie yra viena didelė šeima. Jums atrodytų, kad toks pareiškimas rūpi tik kūrybinei grupei, nes dirba tik jie, ne jūs. Bet atsiminkit, kad šitą šeimą jūs matysite dar dešimtis serijų, ir čia suformuoti jų santykiai matysis kiekvienoje jų.

Nors šios scenos ir negalima būtų pavadinti serialo viršūne, ji nuostabiai įprasmina viską, kas buvo ir bus gerai su „Breaking Bad“. Pirmas sezonas, net jeigu stiprus, yra silpniausias visame seriale vien dėl to, kad nors Vince'as Gilliganas turėjo viziją, kaip viskas toliau klostysis, pirmos septynios serijos buvo kokybiškas chaosas. Tik ne kalbančios pagalvės scena.

Ji yra grindžiama paprastai, dėl Volto nenoro pradėti chemoterapijos. Ne dėl pinigų trūkumo, o tiesiog dėl to, kad nenori. Gydymą jam pažada finansuoti seni draugai Eliotas ir Grečen, su kuria praėjusioje serijoje matėme jauną ir entuziazmo kupiną Voltą. Elioto gimtadienio vakarėlis parodo didelę Volto istorijos dalį, tokią, apie kurią šiaip nebūtume pagalvoję. Voltas buvo vienas perspektyviausių mokslininkų, apie kurį buvę kolegos su pagarba atsiliepia ir dabar, jis, kartu su Eliotu, buvo nusprendęs įkurti „Gray Matter“ kompaniją ir kažkoks jo atradimas tapo šios kompanijos pagrindu. Chemija Voltui visada buvo pagrindinis gyvenimo variklis, kaip galima suprasti ir iš jo aistringų pasakojimų apie laikus koledže, tad galima tik spėlioti, dėl ko Voltas nusisuko nuo draugų ir karjerą iškeitė į mokytojo darbą.

2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

The Americans. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „The Americans“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„The Americans“ yra serialas, kuris jau iš prigimties negali būti apie permainas. Kaip ir serialo centru dažnai tampantis komunizmas, taip ir šnipinėjimas yra dalykai, kurie reikalauja absoliutaus pasišventimo iš savo atstovų, pasirenkančių tam tikrą kelią iki gyvenimo galo. „The Americans“ niekad neprimins didžiųjų serialų, tokių kaip „Sopranai“ ar „Breaking Bad“, kurie nagrinėjo tai, kaip žmonės gali pasikeisti ar netgi tiesiogines jų permainas. Šis serialas yra kitoks. Jis rodo žmones, kurie yra susitaikę su tuo, kad pakeisti nieko negali, tačiau jų reakcijos ir emocijos tai pabrėžiančiose situacijose yra serialo varomasis variklis.

Pastabesni žiūrovai žino, kad Šaltasis karas jau yra pasibaigęs ir kad jį laimėjo amerikiečiai. Žino ir tai, kad šiame seriale pagrindinė Dženingsų šeima yra sovietų šnipai ir nėra žiūrovo, kuris šią šeimą niekintų, tad blogai dėl sovietų palaikymo galite pasijausti jau dabar. Tačiau taip tuo pačiu yra įrodoma, o antruoju sezonu dar labiau sustiprinama serialo kertinė dalis, kuri susiveda į paprastą šeimą. Rusai paruošė tarp amerikiečių nesunkiai įsimaišysiančią agentų porą, tačiau jiems reikėjo vaidinti šeimą, ką antraisiais serialo gyvavimo metais Dženingsai dar labiau sustiprino.

Kaip ir pirmajame sezone, taip ir šiame itin aiškios siužeto linijos nebuvo. Didžiausi neramumai per trylika serijų kilo dėl to, kad pačioje sezono pradžioje (tai įvyko vienoje pirmųjų sezono serijų ir buvo svarbu visam sezonui, bet tebūnie šią pastraipą laikykite spoileriu) buvo susidorota su kita rusų šnipų šeima, su kuria Dženingsai buvo susidraugavę. Nepaisant kiekvienoje „The Americans“ grandyje tvyrančio išskirtinio subtilumo, šios šeimos paralelės su Dženingsais buvo per daug aiškios, net ir kalbant apie jų vaikus, tačiau serialas tai išnaudojo meistriškai. Viso sezono metu pagrindinė serialo šeima grįždavo prie temos, jog jų gyvenimas tokiomis sąlygomis gali pasibaigti labai greitai ir net jeigu jų darbas yra aukoti savo gyvybes, pradiniame variante tarp tų gyvybių vaikai dar nebuvo įsiterpę.

2014 m. gegužės 24 d., šeštadienis

Hannibal. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Hannibal“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kiekviena antrojo „Hannibal“ sezono serija atrodo kaip serialo scenaristų noras išnaudoti visus įmanomus veikėjus ir su jais susijusias istorijas taip, kad Bryanas Fulleris nebūtų apkaltintas kaip nepanaudojęs kokių nors variantų prieš pasibaigiant serialui. Kadangi „Hannibal“ jau pirmajame sezone kentė nuo mažų reitingų, tai buvo suprantamas dalykas. Ir visgi serialas grįš trečiajam sezonui, o pati pirmoji ir paskutinė antrųjų „Hannibal“ metų serijos parodė, kad šis sezonas buvo suplanuotas iš anksto iki mažiausių smulkmenų ir atsitiktinumų čia nebuvo. Kitaip sakant, čia buvo suderintas antrojo „Breaking Bad“ sezono planavimas ir to paties serialo paskutiniųjų sezonų energija, kas tokį derinį padaro trylika savaičių iš eilės stebinusiu reginiu.

Šis sezonas, nepaisant minėto plano, nebuvo visiškai vientisas. Kiekviena jo serija turėjo daug įtakos vėlesnei, bet itin ryškios buvo dvi viena po kitos ėjusios siužeto linijos. Pirmoji jų sekė iškart vykusius įvykius po pirmojo sezono pabaigos, kuomet ligoninėje emociškai nestabiliems nusikaltėliams atsidūrė Vilas Grehemas. Neabejotinai pagrindinis serialo veikėjas (nepaisant to, kad ne jo vardas yra pavadinime) pirmojoje sezono pusėje atsidūrė įvairiausių įmanomų įvykių sūkuryje. Jis tapo pagrindiniu FTB įtariamuoju daugeliui žmogžudysčių, taip paaiškinant Vilo sugebėjimą įžvelgti smulkiausias nusikaltimų detales. Vilas tapo ir savo paties įkaitu, vis labiau klimpdamas į abejones dėl savo nekaltumo ir emocinio stabilumo, ir dėl to gąsdindamas šalia esančius žmones.

Skelbimasis nekaltu nėra išskirtinis dalykas, kadangi jis būdingas maždaug kiekvienam už grotų sėdinčiam asmeniui. Vilas išgarsėjo tuo, kad visus jam verčiamus kaltinimus nukreipė į daktarą Hanibalą Lekterį, tuo pačiu priduriant, kad psichoterapeutas jį paveikė taip, kad Vilas negalėtų atskirti vaizduotės nuo tikrovės. Pirmosios šešios ar septynios sezono serijos buvo itin svarbios kalbant apie šių vyrų draugystę, vis grįžtant prie jų nesutarimų ir Hanibalo bandymų įrodinėti, kad jis yra Vilo draugas. Lygiai taip pat Vilas vis labiau švelnino savo kaltinimus ir ilgainiui pradėjo rodyti palankumo ženklus daktarui, taip sukuriant vieną įdomiausių šiuo metu televizijoje esančių draugysčių.

2014 m. gegužės 23 d., penktadienis

Telemano savaitė #77


Hannibal. 2 sezonas. 12 serija. Tome-wan
Na, ne kiekvieną dieną televizijoje pamatysime savo veidą valgantį žmogų, tad padėkokime „Hannibal“ bent jau už tai. Ir už daugybę kitų dalykų, kurie padaro šį sezoną kol kas geriausiu šių metų dalyku televizijoje. Meisonas Verdžeris knygose buvo keršto Hanibalui siekiantis vyras ir niekad nebuvo aišku, kaip Lekteris jam pakenkė. Dabar jau aišku ir tas vaizdinys naktimis mane kankins porą savaičių, thank you very much. „Tome-wan“ bendrai man nepaliko tokio įspūdžio, kokio norėjo serialas, nes ji jautėsi daugiau kaip reikalingo dalyko patraukimas iš kelio. Žiūrovai suprato, kad Verdžeris nepatiko Hanibalui nuo pradžių ir su juo turėjo būti susidorota, Finalinė sezono serija tam netiko, nes joje jau visi žinome kas dėsis, tad ši valanda jautėsi kaip kokybiškai sukurtas reikalingas dalykas. Taip finale nereikės tvarkytis su pašalinėmis istorijomis ir galima bus susikoncentruoti tik į Džeko ir Hanibalo konfrontaciją. Ji jau ryškėja, kuomet Hanibalo psichiatrė prisipažįsta pati pakliuvusi į daktaro spąstus, taip Džekui duodant dar vieną galimybę įtarti Lekterį. Kuo tai baigsis visi žinome, bet kaip tai bus pasiekta intriguoja dar labiau. 9/10

Orphan Black. 2 sezonas. 5 serija. Ipsa Scientia Potestas Est
Pirmas šio „Orphan Black“ sezono nusivylimas nebūtų toks jau baisus dalykas kitam serialui, bet čia juk nėra įprastas serialas. „Orphan Black“ pirmajame sezone žiūrovus labiausiai pakerėjo tuo, kad gerai kūrė veiksmą ir kartais tarp jo įterpdavo dramą, bet per daug nepersistengiant, nes buvo aišku, kad tokie dalykai gali nenusisekti. Ši serija būtent tokį dalyką ir bando, kuomet iš įspūdingą potencialą turinčio Helenos pasirodymo viskas virsta per daug perspaustu išprotėjusios moters vaizdavimu. Taip, Helena tokia buvo nuo pat pradžių, bet tie kriuksėjimai ir orgijų stebėjimai pro langą yra tiesiog per daug į šoną nuėję reiškiniai. O ta sekso scena yra dar vienas serijos keistumas, kuris bent jau vyko šalia kitų istorijų, o ne tapo atskiru dalyku, neturėjusiu jokios rimtesnės įtakos veikėjams. „Orphan Black“ geriausiai veikia būtent tada, kai imasi plika akimi matomų istorijų ir jas pakreipia kiek kita linkme, ne eina sunkiuoju keliu ir bando nustebinti keistumu. 6/10

2014 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

Telemano sezonas 2013/14

Dažniausiai pasibaigus serialų sezonams šiame bloge yra parašomi atskiri juos apžvelgiantys straipsniai. Kadangi didžioji mano žiūrimų serialų dalis yra kabelinėje televizijoje, neturinčioje aiškaus grafiko ir pabaigiančioje savo sezonus skirtingu metu, juos apžvelgti nėra didelio vargo, bet didieji televizijos kanalai veikia kiek kitaip. Paskutinės gegužės savaitės jiems siejasi su grandiozinėmis sezonų išleistuvėmis ir aprašyti kiekvieną jų yra fiziškai neįmanoma. Todėl, kaip ir pernai, skiriu vieną straipsnį apžvelgti serialams (jei tiksliau, išskirtinai komedijoms), kurių analizei užtenka ir vienos pastraipos.

Apačioje yra pateikiamos neseniai pasibaigusių „Brooklyn Nine-Nine“, „Castle“, „Community“, „Enlisted“, „How I Met Your Mother“, „Modern Family“, „Parks and Recreation“, „The Big Bang Theory“ ir „Trophy Wife“ sezonų apžvalgos. Jose nėra atskleidžiami svarbiausi sezonų įvykiai, tad straipsnį saugu skaityti visiems.

Brooklyn Nine-Nine. Pirmas sezonas
Komedijoms didžiausias sėkmės garantas visuomet būna aktoriai, kurie vienas šalia kito jaučiasi laisvai, sugeba net ir blogus dialogus paversti pakenčiamais ir tiesiog sugyvena. Tam visuomet reikia bent kelių sezonų, todėl nenuostabu, kad „Brooklyn Nine-Nine“ šį sezoną žiūrovus užklupo netikėtai. „The Office“ ir „Parks and Recreation“ kūrėjas Mike'as Schuras pasižymi įspūdingomis kūrybinėmis grupėmis, bet čia yra kitas lygis. Komedija apie nelabai įprastą policininkų gyvenimą netruko išgarsėti savo itin įsimintinais dialogais, visiškai skirtingais, bet niekad už ribų neišeinančiais veikėjais ir emocijų neturinčia Andre Braugherio vaidyba (geriausiu serialo aspektu). „Brooklyn Nine-Nine“, net ir kalbant neperspaustai, neturėjo nei vienos vidutiniškos serijos nuo pat pradžių ir kerėjo savo energija. Žinoma, tai, kaip jums patiks serialas, priklausys ir nuo to, kaip priimsite Andy Sambergo veikėjo vaikišką elgesį, bet man kaip žmogui, kuriam „The Lonely Island“ yra vienas geriausių muzikiniam pasauliui nutikusių dalykų, šitai netrukdė. Auksinių gaublių komisija kiek perspaudė suteikdama apdovanojimus serialui ir pačiam Sambergui, bet tai tik parodo, kaip B99 sugebėjo sužavėti vos per kelis mėnesius. Kartelė dabar užkelta taip aukštai, kad į antrąjį sezoną daugelis žiūrovų keliaus su nerimu. 9/10

2014 m. gegužės 21 d., trečiadienis

Breaking Bad. Pirmas sezonas. ...And the Bag's in the River/Cancer Man

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Trečia serija. ...And the Bag's in the River

I don't know what you think you're doing here, but trust me, this line of work doesn't suit you. - Krazy-8

Kaip ir daugelis Amerikoje sukurtų dramų, „Breaking Bad“ buvo apie šeimą. Visomis prasmėmis. Čia niekad nebuvo seilėjamasi tuo, kad kiekvienas šeimos narys tave nuostabiai supranta ir yra didžiausia atrama visais gyvenimo klausimais. „Breaking Bad“ veikėjai rasdavo paguodą pas artimuosius, bet jie kartu ir vis giliau pažindavo kitus net ir po daugelio gyvenimo kartu metų, kas žiūrovams suteikė visai kitokį požiūrį į visus serialo herojus. Ir visgi svarbiausias tikslas, kuriam pasitarnauja šeima šiame seriale, yra pretekstas Voltui tapti absoliučiai kitokiu žmogumi, kokiu buvo iki šiol.

To Voltas nežinojo ir pats, ir negalim drąsiai sakyti, kad gaminti nuostabųjį produktą jis pradėjo tik tam, jog šeima galėtų turėti pakankamai pinigų po jo mirties. Jis visų pirma susiviliojo per televizorių pamatytomis pinigų krūvomis ir suprato tai kaip galimybę prisidurti papildomų pajamų. Mintį, kad jis tai daro dėl šeimos, Voltui pakišo Krazy 8, leisgyvis gangsteris, laikomas Džesio namo rūsyje. Voltas padaro nedovanotiną klaidą susidraugaudamas su žmogumi, kurį privalo nužudyti, kas jau kelintą kartą per tris serijas įrodo, jog jo protas labiau pasireiškia su chemija arba, jei abstrakčiau, daiktais, ne su žmonėmis. Nedaug trūksta, kad Voltas paleistų vyrą, kuris tuoj pat nužudytų jį patį ir jo šeimą.

2014 m. gegužės 19 d., pirmadienis

„Top of the Lake“: neperprantamai kokybiškas serialas apie gyvenimo nuskriaustas moteris

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Top of the Lake“ serijos.

Net po pilno, septynias serijas trunkančio pirmojo sezono negaliu jums pasakyti, kokia yra „Top of the Lake“ sėkmės paslaptis. Ne dėl to, kad turėčiau ją saugoti, bet ta paslaptis yra kažkokia neperprantama. Šis serialas veikia vietose, kuriose neturėtų veikti, ir rodo tarpusavy beveik nesusijusius dalykus; kitaip sakant, tik tai, ką nori. Siužetas, jeigu kalbame labai abstrakčia prasme, čia yra, bet toks minimalistinis ir neturintis nuoseklumo, kad „Top of the Lake“ tampa visiškai nepanašus į jokį šių dienų serialą. Kartais atrodo, kad kai kuriuos dalykus padaryti gerai jam pasiseka tiesiog per klaidą.

Prieš tokį teiginį, tiesa, kalba visi serialą supantys faktai. Jis yra sukurtas, rašytas ir režisuotas Jane Campion, vienos iš kelių moterų, kurios buvo nominuotos Oskarui geriausio režisieriaus kategorijoje (už to paties filmo, „The Piano“, scenarijų ji Oskarą ir gavo). „Top of the Lake“ 2013 metų pradžioje tapo pirmuoju serialu, kuris buvo parodytas „Sundance“, o vėliau - ir Berlyno festivalyje (taip, kaip ir „The Returned“ bei „Rectify“, šis serialas yra rodomas per „SundanceTV“ kanalą). Todėl tokios pavardės ir pavadinimai nesufleruoja, kad „Top of the Lake“ kokybė gali būti atsitiktinumas, net jeigu tai būtų vienintelis logiškas paaiškinimas.

Bet jeigu siužetas jums bus per daug sujauktas ir nesuprantamas (jis nėra labai susuktas, tiesiog chaotiškas), serialą galėsite gerbti už televizijoje labai retą dalyką: jis yra apie moteris. Kiekvienas televizijos projektas, kurio pagrindiniame vaidmenyje yra moteris, visuomet susilaukia didžiulio susidomėjimo ir nuostabos, nes „Sopranų“ ir „Breaking Bad“ laikais televizija vis dar taiko lyties cenzą, kas galėjo pagalvoti. Tiesa, tiek moterų, kiek „Orange is the New Black“, čia irgi nėra. Veiksmas čia pagrinde vyksta apie detektyvę Robin Grifin, kuri atvyksta tirti jaunos mergaitės Tui bandymo nusižudyti aplinkybes, ir šios dvi moterys yra serialo centras.

2014 m. gegužės 18 d., sekmadienis

„Agents of S.H.I.E.L.D.“: lietuviškas krepšinio stilius televizijoje neveikia

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Agents of S.H.I.E.L.D.“ serijos.

Bent jau prieš keliolika metų Lietuvos krepšinio mokyklos garsėjo tuo, kad propaguodavo komandinį žaidimą, kas dabar pamažu jau praranda savo žavesį. Žinoma, bet kokiame sporte komanda yra svarbiausias dalykas, bet kai kažką sugebančius žmones yra bandoma prislopinti kitų labui ir šiems atsidūrus naujoje vietoje jie negali imtis paskirto vaidmens dėl to, kad kitur tarnavo ne sau, toks stilius nebeatrodo patrauklus. Per daug neišsiplečiant ir nebandant rizikuoti užsitraukti visų krepšinio trenerių nemalonės, komandoms reikia ugdyti aiškius lyderius, ko per pirmąsias 22 serijas „Agents of SHIELD“ niekaip nesuprato.

Jeigu šio serialo nei kiek nematėte, yra didelė tikimybė, kad apie jį bent jau girdėjote ir dabar kyla noras ginčytis, kad aiškus komandos lyderis čia yra Filas Kolsonas. Daugiausiai kalbų šį sezoną sukėlęs serialas jau daugiau nei prieš metus visiems kėlė klausimą, kaip atgaivins pirmojoje „Keršytojų“ dalyje pražudytą agentą. Veikėjų psichologiją labiau mėgstantiems žiūrovams buvo neramu ir dėl fakto, kodėl buvo prikeltas šis veikėjas. Jo mirtis filme (ir jeigu jo dar nematėte, atsiprašymų dėl spoilerių neieškokite) buvo bene stipriausia emocinė vieta per tas dvi valandas, suteikusi jėgų visiems antgamtines galias turintiems superherojams kovoti prieš blogį, tad „Marvel“ juk turėjo sugalvoti įtikinamą priežastį prikelti Kolsoną.

Štai čia ir yra pirmasis nusivylimas serialu. „Marvel“ pranešė visomis įmanomomis priemonėmis, kad pirmą kartą kuria frančizę, kuri yra glaudžiai susijusi ir filmuose, ir serialuose, ir kad tos frančizės vadas yra Jossas Whedonas (dėl Whedono yra kita kalba, nes seriale už viską buvo atsakingas jo brolis, Jossas figūravo tik reklamose prieš serialą, bet visi, kas netingėjo, lygino serialą su šio žmogaus praeities darbais). „Agents of SHIELD“ tikrai neleis pamiršti šio fakto. Seriale nėra serijos, kuomet Kolsonas neužsimintų apie Niujorko mūšį, nepaminėtų Toro ar Tonio Starko, ar nekalbėtų apie savo mirtį skambant lyriškai muzikai.

2014 m. gegužės 17 d., šeštadienis

Arrow. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Arrow“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Didžioji dauguma svarbiausių žmonijos išradimų ateina per klaidą. Išradėjai, kad ir kokie genijai jie bebūtų, iš pradžių turi nebent labai abstrakčias elgesio taisykles, bet galiausiai viskas susiveda į eksperimentus, kurie bent iš tolo gali padėti siekiant atrasti ieškomą dalyką. Jeigu bandytume išversti anglišką pasakymą, tai tėra bandymas mesti viską į sieną ir žiūrėti, kas prie jos prilips. Kai pernai „DC Comics“ su pirmuoju „Arrow“ sezonu pradėjo mėtyti į šalis viską, kas pasitaikė po ranka, serialas buvo ne kas daugiau nei pramoga, skirta prastumti vieną valandą per savaitę. Niekas negalėjo pagalvoti, kad mažiau nei po metų „Arrow“ taps vienu įspūdingiausių reginių televizijoje.

Kai kalbam apie prilipimą prie sienos, tai nereiškia „DC Comics“ sprendimo absoliučiai paleisti serialo kūrėjus į visas puses. Didžiausi Betmeną ir Supermeną apgyvendinusios kompanijos konkurentai „Marvel“ niekad nepraleidžia progos pasigirti dėl jų kuriamos įspūdingos visatos per visas vizualiąsias platformas, kas tampa didžiausia jų kūrinių nesėkmių priežastimi, bet apie tai - kitame straipsnyje. „DC Comics“, net ir kuriant tarpusavyje susijusius filmus, į savo serialus žiūri kiek kitaip. Pastariesiems yra leidžiama daryti visus įmanomus manevrus, ir jeigu galiausiai būtų nuspręsta viską suvesti į vieną visatą, žiūrėti, ar tą betvarkę galima kur nors įterpti.

Jeigu ne, žiūrovams tai neturėtų būti problema, nes antruoju sezonu „Arrow“ tiesiog parodė, kaip nereikia bijoti pasekmių. Sezonas prasideda su į salą sugrįžusiu Oliveriu, nusprendusiu, kad jo grįžimas namo buvo klaida, sukėlusi daugybę nepatogumų Starlingo žmonėms ir pakenkusi jo paties artimiesiems. Natūralu, kad nereikia ilgai laukti pakartotinio Oliverio sugrįžimo, nes be jo miestui gresia dar didesni nemalonumai. Blogi žmonės naudojasi slaptąja Oliverio tapatybe ir jo kompanija tam, kad pasiektų savų tikslų, ir į tai dar kartą įpainioja jo artimuosius.

2014 m. gegužės 16 d., penktadienis

Telemano savaitė #76


Hannibal. 2 sezonas. 11 serija. Ko No Mono
Geri serialai verčia juos įsimylėti, geriausi - su jais susigyventi. Gal ne taip poetiška, kaip skambėjo mano galvoje, bet teisinga. Šiuo metu nėra serialo, su kuriuo būčiau susigyvenęs geriau nei su „Hannibal“ ir kai su kuo nors susigyveni, tavimi manipuliuoti tampa labai lengva. Po visų šio sezono stogą raunančių įvykių, patikėti, kad Lounds mirė buvo sunku, bet ne neįmanoma. Aišku, Vilo tokiomis aplinkybėmis niekas negali padaryti žudiku ir reikėjo susivokti, kad Džekas yra už to puikiojo plano, kuriuo patikėjo netgi Hanibalas. Melas visgi buvo įtikinamas, su riedančiu uždegtu vežimėliu, kas buvo labai aiški aliuzija į knygas, ir tolesniais rytietiškus papročius primenančiais vaizdiniais. Tai, tiesa, tėra viena istorijos pusė, kuri jau aiškiai veda į sezono premjeroje matytą konfrontaciją. Kitoje mes turime Verdžerių šeimą, kurioje karaliaujantis Meisonas taip pat pradėjo daryti nesuvokiamus dalykus. Svarbiausias jų yra sprendimas sterilizuoti savo seserį, tarsi pastaroji būtų dar per mažai prisikentėjusi (vėlgi, kalbant apie knygas, ten jos santykiai su broliu yra dar žiauresni), kas ją dar dažniau suves su Hanibalu. Dėl pastarojo Vilas ir nuvyksta pas Meisoną, šiam paprastai pakišant idėją suvalgydinti daktarą kiaulėms. Ir kažkodėl tai neatrodo kaip pati neįtikinamiausia idėja. 9/10

Orphan Black. 2 sezonas. 4 serija. Governed as It Were by Chance
Kalbant apie vis labiau iš proto besikraustančius serialus, „Orphan Black“. Man visuomet didžiausią įspūdį paliekanti trilerių savybė buvo muzikos, montažo ir itin emocingų aktorių dėka sukurti scenas, kuriose žiūrovams gali sustoti širdis. Šįkart serialas tai padarė Helenai atėjus aplankyti Saros, kas tuo pačiu baugina, intriguoja ir galiausiai stebina, nes techninės dviejų klonių apsikabinimo subtilybės turėtų būti pakankamai įdomios. Prieš tai dar spėjo nutikti nemažai kitų įdomių dalykų, kaip kad merginų bandymas po truputį kastis prie savo bendros praeities, kas turėtų tapti šio sezono kulminacija ir ne kitaip. Alison patekimas į reabilitaciją yra viena įdomesnių siužeto linijų, kadangi dažniausiai dėl humoro čia buvusi moteris dabar gali patapti rimčiausią draminę liniją turinti veikėja. Įdomi yra ir Kiros tėvo Kelo istorija, kuris gali būti vienintelis draugiškas sutiktas žmogus seriale, kas jau buvo minėta, bet vis dar stebina. „Orphan Black“ galbūt nėra palankus analizei serialas, bet panašu, kad jis po truputį tokiu tampa. 8/10

2014 m. gegužės 14 d., trečiadienis

Breaking Bad. Pirmas sezonas. Pilot/Cat's in the Bag...

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Pirma serija. Pilot

Chemistry is the study of matter. But I prefer to see it as the study of change. - Walt


Penkis sezonus kiekvienas „Breaking Bad“ žiūrėjęs žmogus spėliojo, kurioje serialo vietoje Volteris Vaitas persilaužė, kur jis tapo žmogumi, neturėjusiu jokios galimybės grįžti į pagal taisykles gyvenusio chemijos mokytojo gyvenimą. „Breaking Bad“ kūrėjas Vince'as Gilliganas viso serialo metu kartojo frazę, jog jis norėjo paimti ramųjį poną Čipsą ir paversti jį į Žmogų su randu, geriau žinomą kaip Tonį Montaną. Per 62 serialo serijas momentų, kuriuos galima vadinti kritiniais Volto gyvenime ir visiškai pakeitusiais šitą žmogų, yra daug ir visus juos ilgainiui pamatysime, tačiau absoliuti dauguma žiūrovų pamiršta itin svarbų dalyką: Volteris Vaitas savo likimą pasirinko jau pilotinėje serialo serijoje.

Jos pradžia yra viršūnėje keisčiausių scenų, kuriomis galima pradėti serialą, ir tokia ji išliks visuomet. Tik su apatiniais ir dujokauke namelį ant ratų vairuojantis pusamžis vyras, šalia jo sėdintis keleivis ir du po visą namelį ant ratų važinėjantys kūnai nėra kažkas, ką pamatysite kiekvieną dieną. Toks vaizdinys sukuria tragikomišką situaciją, kurioje žiūrovai nesupranta, kaip į ją reaguoti, ir tai iš dalies atspindi visą serialą, kuomet tokių situacijų pasitaikys kiekvienoje serijoje. Bet šitokia pradžia (be to, kad yra iškart užkabinanti) veikia ne vien todėl. Kai daugybė (ir nemeluojant, kokie 95 %) serialų pirmąsias savo serijas pastoviai praleidžia pastatant savo veikėjus prieš kamerą tarsi kokioje teatro scenoje vien tam, kad šie papasakotų savo gyvenimo istorijas, „Breaking Bad“ šauna dar vieną kozirį: vyro gyvenimas yra parodomas per poros minučių trukmės vaizdo įrašą.

Tai yra dar viena įtempta situacija, kuomet tolumoje girdimos sirenos mobiliąją laboratoriją vairavusiam ir pistoletą už apatinių užsikišusiam vyrui yra svarbi kiekviena sekundė. Todėl jis kameroje palieka žinutę savo šeimai. Žmona Skailer (Anna Gunn) yra jo gyvenimo meilė. Sūnus Voltas jaunesnysis (RJ Mitte) neturėtų rimtai priimti to, ką kiti sakys apie jo tėvą. Negimęs kūdikis vyrui sukelia emocijų bangą. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį Volteris Hartvelas Vaitas (Bryan Cranston) galėjo pasakyti šiame įraše yra pasakomas per pirmąsias kelias sekundes: tai nėra prisipažinimas, kad jis padarė kažką blogo.

2014 m. gegužės 12 d., pirmadienis

„Rectify“: tikroviškai lėtos į laisvę sugrįžusio vyro dienos

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Rectify“ serijos.

Per savo mėgėjiškai profesionalią kino žiūrėjimo karjerą, net ir besimokydamas priimti visus žanrus objektyviai ir neturėti išankstinės nuomonės, kai kurių dalykų kine tiesiog nemėgau, ir savo nuomonės nepakeičiau iki šiol. Vienas tokių dalykų yra tipiniai festivalių filmai, sukurti tų nepriklausomų kūrėjų už kelis tūkstančius dolerių, turintys kažkokią įprastam žmogui į galvą nešaunančią idėją (niekad nepamiršiu, kai mačiau tris minutes norvegų filmo apie kirpėjo kasdienybę) ir visų garbinami kaip įspūdingą meninę vertę turintys kūriniai, bet tebūnie. Be pradinukų lygio produkcijos, tokie filmai pasižymi ir protu nesuvokiamu lėtumu, dėl ko jie dažniausiai be jokios priežasties išsitęsia iki kelių valandų. Ir neklauskite kodėl nusprendžiau žiūrėti „Sundance TV“ dramą „Rectify“ (na gerai, jeigu norite žinoti, tai dariau dėl itin įspūdingų atsiliepimų apie serialą).

„Rectify“ viskuo atitinka mano nemėgstamiausius dalykus televizijoje bei kine, ir aš tai žinojau. Serialas yra rodomas per „SundanceTV“, kas, kaip puikiai suprantate, yra oficialus „Sundance“ festivalio kanalas, kuriame veiksmo tikėtis būtų, na, kiek naivoka. Bet šis kanalas praėjusiais metais kartu stipriai pateko į visų televizijos kritikų akiratį, į JAV atvežęs praėjusią savaitę apžvelgtą prancūzų serialą „The Returned“ ir kitos savaitės apžvalgos temą „Top of the Lake“. Mano paties vadinama šventąja „SundanceTV“ trejybe, nepaisant savo festivalinės nuotaikos, trijulė turi vieną didelį pliusą prieš šio festivalio filmus: jie yra serialai.

Lėtumas tokios prigimties filmuose dažniausiai kelia pyktį ne dėl to, kad nevyksta nieko rimtesnio, nes šitą gyvenimo tarpsnį jau peraugau. Bet žiūrint bet kokį kino ar televizijos produktą norisi, kad viskas, kas yra rodoma, turėtų bent kažkokią prasmę ir nebūtų kuriama vien tam, kad reikia. Filmuose tai yra dažnas atvejis, nors į jų pabaigą lėtumas dažnai pradeda įgauti prasmę, tik ji nesusiformuoja iki galo ir viskas labai greitai baigiasi. „Rectify“ trukmė yra šešios serijos, kas yra maždaug penkių valandų filmas, ir jį galima žiūrėti be pertrauktų (nors nerekomenduoju). Tiek laiko serialui pilnai užtenka ištaisyti tradicines problemas ir kai net scenaristai jaučia užtikrintumą, nuotaika čia yra visai kitokia.

2014 m. gegužės 10 d., šeštadienis

Patirkite savo mylimą kultūrą dar kartą

Tai yra straipsnis apie žmonių norą patirti savo mylimą kultūrą dar kartą, bet gali būti, kad tai supratote iš viršuje esančio pavadinimo. Straipsnio autorius puikiai žino, kad kur kas geresnis laiko praleidimo būdas yra buvimas su šeima ar draugais, ir kad joks materialus kūrinys to pakeisti negali ir bet koks panašus laiko leidimas gali būti suprastas kaip laiko švaistymas. Jeigu čia atėjote pasakyti tik to, išjunkite savo kompiuterį ir eikite į pasaulį. Jeigu mėgstate savo laiką papildyti kažkuo materialiu, kviečiu skaityti toliau.

Kai šiame bloge pradėjau po vieną seriją apžvelgti serialą „Dingę“, sulaukiau klausimų, kam reikia gilintis į serialą, kuris pasibaigė prieš kelis metus. Kai pridėjau dar ir tai, jog šį serialą esu matęs ne vieną kartą, sulaukiau tradicinio lietuviško nusiteikimo, kad esu nepilno proto ir kelių riebesnių žodžių, galiausiai susivedančių į nuomonę, kad taip tiesiog gaištu laiką. Nuo tada praėjo daugiau nei metai, bet dėl savo lėtumo atsakau šiems žmonėms dabar: mėgstamų dalykų patyrimas daugybę kartų nėra laiko gaišimas, ir ne vien dėl to, kad laikas, kurį sugaišote darydami jums patinkančius dalykus, nėra sugaištas laikas. Kartais pakartotiniai potyriai turi kur kas didesnę prasmę nei pirmieji kartai.

Šį kartą susikoncentruokime tik į kultūrinius dalykus arba, dar tiksliau, į kiną ir televiziją, ir palikime gyvenimiškus potyrius nuošalyje, nes be nešvankių išsireiškimų apie pirmus kartus apsieiti nepavyktų. Vizualioji industrija, pradedant filmais ir baigiant komiksais ar internetiniais mėgėjų kūriniais, kartais nustebinančiais savo kokybe, dar niekad nebuvo tokia plati ir ambicinga. Tuo pačiu žmogus dar niekad neturėjo tiek mažai laiko ir tiek daug dalykų, kuriuos nori pamatyti, perskaityti ar išgirsti, ir ta industrija savo apsukų jau niekada nesumažins. Ir visgi nėra žmogaus, kuris neturėtų savo mėgstamiausiojo kūrinio, ar tai būtų knyga, filmas, daina ar kažkas panašaus, ką jis galėtų patirti dar ir dar kartą, net ir mokėdamas kiekvieną žodį, sceną ar akordą.

Pagrindinė to pakartotinio potyrio esmė ir yra tai, jog kažkas mums sukelia įspūdingus jausmus kaip joks kitas dalykas. Džiaugsmą, juoką, liūdesį, nostalgiją, prisiminimus ar vieną iš daugybės kitų emocijų. Būtent dėl to nusprendžiau dar kartą peržiūrėti „Dingusius“, nes tai yra serialas, supažindinęs mane su televizijos pasauliu ir parodęs, kokias įspūdingas istorijas toje dėžėje įmanoma sukurti. Nėra serialo, kurį mylėčiau labiau ir kurį būčiau išmokęs atmintinai geriau nei šį, ir nesuvokiamu būdu bet kokią „Dingusių“ seriją rinkčiausi žiūrėti vietoje bet kokio visuotinai pripažinto serialo. Tačiau kaip kritikas privalau pripažinti, kad tai nėra pagrindinė paskata, privertusi atskirais straipsniais nagrinėti kiekvieną seriją.

2014 m. gegužės 9 d., penktadienis

Telemano savaitė #75


Hannibal. 2 sezonas. 10 serija. Naka-Choko
Romane „Hannibal“ Thomas Harrisas sukūrė baisią, niekam nepatinkančią pabaigą turinčią istoriją, dėl ko ta knyga ir yra atsimenama. Daugelis pamiršta, kad ji davė ir įspūdingą blogiuką Meisoną Verdžerį, kuris šioje serijoje pasirodo pirmąjį kartą. Įkūnijamas Michaelo Pitto, Verdžeris jau iškart yra įprasminamas kaip kraupus ir priešų pašalinimo siekiantis žmogus, savo piktiems kėslams naudojantis alkanas kiaules, ko nepamatysi kasdien. Jis, tiesa, dar neįgauna itin svarbaus vaidmens, nes šioje serijoje didžiausias dėmesys yra skiriamas paskutiniajam Vilo veiksmui praėjusią savaitę ir jo konfliktui su Hanibalu. Niekas nepaneigs, kad „Hannibal“ jau perėjo į teritoriją, kur scenaristai daro kuo įspūdingesnius vizualiąja prasme dalykus, kurie tikroviškumu neatsiduoda, bet „Naka-Choko“ tarsi pereina į kitą lygį. Tai pagrindžia jau vien tas faktas, kad Vilas dabar jau atvirai pradėjo daryti baisius ir Hanibalui prilygstančius dalykus, tačiau juos veikiausiai daro vien tam, kad padėtų Džekui jį sučiupti. Žinoma, serialas kažkiek perspaudė ir įspūdingai sumontuotoje sekso scenoje, ir dar daugelyje vietų, kurios padaro „Hannibal“ gražiausiu nesąmoningu kūriniu televizijoje šiuo metu. Iš reklamų panašu, kad mes dar tik įsibėgėjam. 9/10

Orphan Black. 2 sezonas. 3 serija. Mingling its Own Nature with it
Kai serialuose, kuri būna pastatyti ant gryno veiksmo, turinčio vos lašą dramos, protagonistų gyvenimuose pasirodo nauji veikėjai, natūralu tikėtis, jog tie veikėjai turės piktų kėslų. „Orphan Black“ sugebėjo žiūrovus nustebinti labai paprastai, kai Sara įsilaužė į tariamo nepažįstamo namus ir atskleidė, kad tas žmogus yra jos dukros tėvas, per keliolika minučių peraugęs iš pikto vyro į savo dukterį ir buvusią mylimąją iš paskutiniųjų saugantį žmogų. Tokių nuoširdžiai gerų veikėjų reikia visuomet, o ypač tuomet, kai geriečių pusei grasina tokios rimtos jėgos. Na, jėgos, kurios tarsi nužengė iš seriale „Mad Men“ Rodžerio aplankytos hipių buveinės, bet vis tiek. Su antagonistų puse šį sezoną man kol kas gaudytis yra sunkiau, nes juos yra bandoma padaryti tokiais klišiniais veikėjais, visuomet esančiais vienu žingsniu priekyje ir galiausiai pralaiminčiais sezono kulminacijoje. Gelbėja bent tiek, kad „Orphan Black“ nebijo mesti viso savo veiksmo į vieną vietą ir taip pagyvina kiekvieną savo seriją. Na, bent jau iš to, kiek esu matęs televizijos, galiu spręsti, kad į važiuojančią Sarą atsitrenkusi mašina veiksmo suteiks daugiau nei buvo galima pamanyti. 8/10

2014 m. gegužės 7 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Septyniolikta serija


I got you, baby. I got you. - Sawyer

Paskutinė "Dingusių" serija man yra tobula. Ir ne tik dėl to, kad išgirdus viršuje parašytą citatą gerklę man suspaudžia kiekvieną kartą.

Paskutinė bet kokio serialo serija yra nežmoniškai sunkus dalykas, bet tai galima suprasti ir be kitų pagalbos. Sėkmingiems serialams, kurie televizijoje išbuvo penkis, šešis, o kartais ir daugiau metų, tenka užduotis visus tuos sezonus, su kuriais žiūrovai praleisdavo daugybę laiko, užbaigti viena valanda ar pusvalandžiu. Valanda, kuri tobulai užbaigtų visą didžiąją serialo istoriją, priverstų kiekvieną veikėją daryti tik logiškus sprendimus ir atitiktų kelis metus kurtą serialo nuotaiką, dėl kurios žiūrovai tiek laiko ir buvo ištikimi. Jokio spaudimo, ką jūs.

Problema tame, kad tobulo serialo finalo, kuris žodis žodin atitiktų šiuos tris kriterijus, praktiškai nėra. Per sprindį nuo tobulybės priartėję serialų finalai, tokie kaip „The Shield“ ar „Sopranai“, yra minimi absoliučiai kiekvieno žiūrovo kaip neįtikėtinai geri ir pakėlę serialo lygį. Yra ir žmonių, kurie „Sopranų“ paskutinę seriją vadina blogiausiu atsitikusiu dalyku, nes kaipgi čia buvo galima šitaip šaipantis iš žmonių pabaigti serialą. Ir jeigu jums nepatiko prieš septynis metus sukurta „Made in America“ ir neaiškus Tonio Soprano likimas, didelė tikimybė, kad jums nepatiko ir prieš keturis metus sukurta „The End“, kurioje Džekas paskutinį kartą užmerkė akis prieš kameras. Jeigu ieškosite paprastos tokio sutapimo priežasties, ji egzistuoja: Damonas Lindelofas ir Carltonas Cuse'as, du svarbiausi „Dingusių“ scenaristai, „Made in America“ laiko geriausiu įmanomu serialo pabaigimu, todėl panašios baigties kaip toji tikrai buvo galima tikėtis.

Prieš pradedant tikrąją serijos analizę verta pastebėti, kad su paprasta priežastimi čia neapsiribosim. Pastebėkite, kad pirmajame šios apžvalgos sakinyje kalbėjau tik apie save. Ne vien todėl, kad kritikoje objektyvumas yra neįmanomas, nors naivuolių vis dar yra daug. Tokiame seriale kaip „Dingę“ (kuriam bent dalinių atitikmenų surasti yra baisiai sunku ir niekada nebus įmanoma) žmonės privalo pasirinkti, kaip žiūrės serialą. Ne po pirmos serijos ir ne po pirmo sezono, bet laikui bėgant mitologijos ir veikėjų gerbėjai atsiskirs ir juos pakreipti į kitą pusę bus itin sunku, o dažnai ir neįmanoma. Neabejotinai didesnė šio serialo žiūrovų dalis buvo mitologijos gerbėjų pusėje, ir tai, jog paskutinė serialo serija nesugebėjo pateikti atsakymų į visiems rūpimus klausimus, juos baisiai nuvylė. Dar iki šių dienų negalima atrasti kitos serijos, kuri žmones taip supriešino ir jos nekentėjai svaidėsi tokiais baisiais pranešimais, kad sugebėjo pareikšti, jog dėl poros valandų kažkada buvęs serialo gerumas buvo sunaikintas (po „Breaking Bad“ finalo pernai žmonės Twitteryje užsipuolė Damoną Lindelofą ir aiškino, kaip reikėjo sukurti "Dingusių" paskutinę seriją, ir po tos dramos, kurią pats stebėjau visiškai nesuprasdamas tokių visiškai rimtai nusiteikusių piliečių, Lindelofas pasitraukė iš Twitterio, nors buvo vienas nuostabiausių ten buvusių žmonių).

2014 m. gegužės 5 d., pirmadienis

„The Returned“: prancūzų serialas apie zombius atrodo geriau negu skamba

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Returned“ serijos.

Po pirmos savo serijos „The Returned“ atrodo kaip serialas, kuris pats save įspraudė į kampą. Praėjus pirmai valandai protu tiesiog negalima suprasti kaip tokio tipo kūrinys su tokia idėja sugebės sukurti dar septynias panašias serijas, o vėliau - ir antrąjį sezoną. Tai, galiausiai, išeina į „The Returned“ naudą. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, kiekviena šio serialo serija pasibaigia scenomis, po kurių, atrodytų, daugiau negalima plėtoti istorijos. Tam visuomet yra atrandami nauji būdai, kas bendram serialo žiūrėjimui padeda, nes jeigu jis nepriverčia susimąstyti rimtesnėmis temomis, bent jau palaiko žiūrovų dėmesį siurprizais.

Jų čia, neabejokite, yra ne vienas. Prancūzų serialas „The Returned“ (savo namuose vadinamas „Les Revenants“, bet kadangi šiai apžvalgai jis buvo žiūrėtas su angliškais subtitrais, tebūnie ir pavadinimas bus angliškas), JAV pasirodęs tik 2013-ųjų pabaigoje, praėjus metams po premjeros Prancūzijoje, yra serialas apie zombius, ir kad ir kokia jūsų nuomonė apie šiuos padarus bebūtų, palaukite. „The Returned“ visai nėra „The Walking Dead“ ir nėra beprotiškas serialas, kuriame kas penkias minutes su pagaliu yra nužudomas prisikėlęs žmogus.

„The Returned“, jeigu trumpai, yra serialas, kuris iš visų jėgų stengiasi parodyti kas būtų, jeigu tikrame mūsų gyvenime prisikeltų artimieji. Mažame Prancūzijos miestelyje kalnuose būtent taip ir įvyko, kuomet į kelias šeimas sugrįžo prieš kelis ar keliolika metų mirę žmonės, atrodantys visiškai taip pat, kaip ir savo mirties dieną, ir neatsimenantys, ką jie veikė tuos metus. Jie tiesiog ramiai bando grįžti į savo senąjį gyvenimą ir nelabai supranta, dėl ko jų artimieji juos matydami elgiasi taip keistai.

Pastarųjų reakcijos ir yra pagrindinė „The Returned“ jėga. Aišku, niekas negali pasakyti, kaip žmogus reaguotų į prieš jį stovintį seniai mirusį artimą žmogų, bet šio serialo veikėjai sugeba įtikinti, kad tikrovėje reakcija būtų labai panaši. Į darnią šeimą kelionėje autobusu žuvusi paauglė dukra grįžta ir sukelia šoką ir tėvams, ir sesei. Didžiausia vienos moters gyvenimo meilė ir jos dukros tėvas visiškai sujaukia šioms moterims gyvenimą ir protą. Pavyzdžių yra ir daugiau, bet šie žiūrint serialą paveikia stipriausiai.

2014 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Šešiolikta serija

He doesn't get to save his daughter! - Ben

Priešpaskutinė bet kurio serialo serija, lygiai taip pat, kaip ir antroji pirmojo sezono serija, dažnai yra pamirštama. Ne jai praėjus, žinoma, nes dažnai visi pagrindiniai galintys įvykti dalykai nutinka būtent joje. Bet žmonių įsitikinimas (taip, kartu ir mano), jog viskas tiesiog privalo nutikti paskutinę valandą, minutę ar sekundę, yra nenumalšinamas, ir tai dažnai tampa teigiamu dalyku televizijoms. Visi HBO serialai pagrindinį savo veiksmą (pradedant „Sopranais“) iki šiol sukiša į priešpaskutines serijas ir žiūrovus visad nustebina. Kadangi „Dingę“ savo paskutinį sezoną jau rodė po didžiosios televizijos revoliucijos, kuri pamokė žiūrovus, kaip reikia žiūrėti serialus, galima buvo drąsiai tikėtis, kad viskas nutiks būtent priešpaskutinėje serijoje, pavadinimu „What They Died For“.

Vietoje to žiūrovai gavo tokią tradicinę priešpaskutinę valandą, kokios negalėjo tikėtis niekas. Tai yra tobulas, nenuginčijamas pavyzdys serijos, kuri sustato viską į vietą tam, kad pačioje pabaigoje būtų galima judėti be jokių trukdžių. Bet kartu su visomis tradicijomis „What They Died For“ turi vieną elementą, kurio tokio tipo serialai niekad nenori atskleisti. „Dingę“ čia tarytum primygtinai kiša visas savo paslaptis ir pasiūlo labai daug užuominų tam, kad jas žiūrovai išsiaiškintų, idant jie galėtų viską žiūrėti paskutinėje serijoje norint pamatyti kelionę link didžiosios paslapties, ne pačią paslaptį. Jeigu tai nėra pasitikėjimas savimi, I don't know what is.

Jūs tik pažiūrėkite į paraleliosios istorijos siužetą. Kam kyla bent menkiausia abejonė, kad Desmondas nebando kiekvieną saloje sutiktą draugą atvesti į protą, o tiesiog visus juos suvesti į vieną krūvą? Jis, natūraliai, žino žymiai daugiau nei kiti, taip pat kaip ir Harlis, ir to nuo nieko neslepia, nes viską jūs pamatysite jau kitoje serijoje.

2014 m. gegužės 2 d., penktadienis

Telemano savaitė #74


Hannibal. 2 sezonas. 9 serija. Shiizakana
Kai daugelis serialų siekia kuo daugiau papasakoti apie savo veikėjų praeitį, „Hannibal“ šį dalyką bando slėpti kuo daugiau. Dažniausiai televizijoje tai būna blogas sprendimas, bet čia juk nėra eilinis serialas. Istorijos slėpimas ne tik prisideda prie „Hannibal“ mistiškumo, bet ir turi kur kas didesnį poveikį tai panaudojus, kaip buvo ir šį kartą. Hanibalo istorija, vėlgi, čia nebuvo ištraukta tiesiogiai, veikiau pristatyta Vilo ir Margo susitikimo pavidalu. Mes dar nežinojome, kaip Lekteris elgiasi su kitais savo pacientais be Vilo, bet dabar paaiškėjo, kad jo taktika daugiau ar mažiau visad išlieka labai panaši, kuomet jis siekia palenkti žmones į savo pusę, kad šie blogus darbus darytų už jį. Tai stipriai pasirodo ir šią savaitę, kai buvęs Hanibalo pacientas yra atpažįstamas kaip žmones su vilkų kaukolėmis žudantis maniakas, bet Lekteris jį padrąsina ir galiausiai pasiunčia nužudyti Vilo. O tai, ponios ir ponai, yra dalykas, kuris pakeis visą žaidimą. Vilas tą vyrą nužudo ir labiau pabrėžia tai, kad Hanibalas jo taip lengvai nenugalės (kas pastarojo veide vėl sukelia susižavėjimą), bet Vilas dabar jau yra tikras žudikas. Ugnis dabar bus paleista visais frontais. 9/10

Orphan Black. 2 sezonas. 2 serija. Governed by Sound Reason and True Religion
„Orphan Black“ struktūra yra viena įdomiausių mano matytų televizijoje, kai visi pagrindiniai veikėjai yra įkūnijami tos pačios aktorės ir tai reiškia, kad nei vienas veikėjas nėra saugus. Teoriškai pirmajame sezone Sara buvo pagrindinė veikėja ir yra tikrai mažai šansų, kad ji paliks miestą ir kartu išsiveš Feliksą, bet logistine prasme toks dalykas yra visiškai įmanomas. Saros gyvenimo atvykus iš Anglijos užkulisiai šioje serijoje buvo įdomus dalykas, net jeigu ir stereotipiškai pabrėžiantis ne turto, o gerų žmonių būtinumą, ir nelabai paaiškinantis, dėl ko reikėjo pagrobti pačią Sarą ir jos dukrą, tačiau tame namelyje kilę konfliktai buvo rimta veiksmo dozė sulėtėjusioje serijoje. Visa ji buvo paskirta dalykams, su kuriais anksčiau ar vėliau reikėjo susitvarkyti, tad lėtų istorijų išmetimas nėra blogas dalykas. Kosimos bandymai apsiprasti naujoje laboratorijoje ateity, tikėtina, turėtų atsipirkti, nes mokslinė serialo pusė šiame sezone ir užims daugiausiai vietos (dėl tos priežastis buvo sugrąžinta ir Helena, kad ir sugebėtų sukelti konfliktų tarp kitų klonių, ir taptų mokslinių tyrimų objektu). Alison dainavimas vis dar yra niekingas dalykas, bet dabar pagaliau priėjęs savo tikslą, kuomet moteris pradėjo gailėtis savo heisenbergiško manevro negelbėti dūstančios draugės. Feliksas, tiesa, nėra idealus žmogus guostis tokiais dalykais. 8/10