2014 m. gegužės 28 d., trečiadienis

Breaking Bad. Pirmas sezonas. Gray Matter/Crazy Handful of Nothin'

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Penkta serija. Gray Matter

What good is it to survive if I'm too sick to work, to enjoy a meal, to make love? - Walt


Šios serijos pažiba tapusi scena, kurioje visi pagrindiniai serialo veikėjai yra susėdę viename kambaryje ir kalba apie Voltą šiam nieko nesakant, daugelio yra laikoma pirmuoju „Breaking Bad“ puikumą parodžiusiu epizodu. Taip mano ne vien žiūrovai - Betsy Brandt yra įvardijusi šią sceną kaip savo mėgstamiausią visame seriale, vien dėl to, kad tuomet visi aktoriai pajautė, jog jie yra viena didelė šeima. Jums atrodytų, kad toks pareiškimas rūpi tik kūrybinei grupei, nes dirba tik jie, ne jūs. Bet atsiminkit, kad šitą šeimą jūs matysite dar dešimtis serijų, ir čia suformuoti jų santykiai matysis kiekvienoje jų.

Nors šios scenos ir negalima būtų pavadinti serialo viršūne, ji nuostabiai įprasmina viską, kas buvo ir bus gerai su „Breaking Bad“. Pirmas sezonas, net jeigu stiprus, yra silpniausias visame seriale vien dėl to, kad nors Vince'as Gilliganas turėjo viziją, kaip viskas toliau klostysis, pirmos septynios serijos buvo kokybiškas chaosas. Tik ne kalbančios pagalvės scena.

Ji yra grindžiama paprastai, dėl Volto nenoro pradėti chemoterapijos. Ne dėl pinigų trūkumo, o tiesiog dėl to, kad nenori. Gydymą jam pažada finansuoti seni draugai Eliotas ir Grečen, su kuria praėjusioje serijoje matėme jauną ir entuziazmo kupiną Voltą. Elioto gimtadienio vakarėlis parodo didelę Volto istorijos dalį, tokią, apie kurią šiaip nebūtume pagalvoję. Voltas buvo vienas perspektyviausių mokslininkų, apie kurį buvę kolegos su pagarba atsiliepia ir dabar, jis, kartu su Eliotu, buvo nusprendęs įkurti „Gray Matter“ kompaniją ir kažkoks jo atradimas tapo šios kompanijos pagrindu. Chemija Voltui visada buvo pagrindinis gyvenimo variklis, kaip galima suprasti ir iš jo aistringų pasakojimų apie laikus koledže, tad galima tik spėlioti, dėl ko Voltas nusisuko nuo draugų ir karjerą iškeitė į mokytojo darbą.

2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

The Americans. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „The Americans“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„The Americans“ yra serialas, kuris jau iš prigimties negali būti apie permainas. Kaip ir serialo centru dažnai tampantis komunizmas, taip ir šnipinėjimas yra dalykai, kurie reikalauja absoliutaus pasišventimo iš savo atstovų, pasirenkančių tam tikrą kelią iki gyvenimo galo. „The Americans“ niekad neprimins didžiųjų serialų, tokių kaip „Sopranai“ ar „Breaking Bad“, kurie nagrinėjo tai, kaip žmonės gali pasikeisti ar netgi tiesiogines jų permainas. Šis serialas yra kitoks. Jis rodo žmones, kurie yra susitaikę su tuo, kad pakeisti nieko negali, tačiau jų reakcijos ir emocijos tai pabrėžiančiose situacijose yra serialo varomasis variklis.

Pastabesni žiūrovai žino, kad Šaltasis karas jau yra pasibaigęs ir kad jį laimėjo amerikiečiai. Žino ir tai, kad šiame seriale pagrindinė Dženingsų šeima yra sovietų šnipai ir nėra žiūrovo, kuris šią šeimą niekintų, tad blogai dėl sovietų palaikymo galite pasijausti jau dabar. Tačiau taip tuo pačiu yra įrodoma, o antruoju sezonu dar labiau sustiprinama serialo kertinė dalis, kuri susiveda į paprastą šeimą. Rusai paruošė tarp amerikiečių nesunkiai įsimaišysiančią agentų porą, tačiau jiems reikėjo vaidinti šeimą, ką antraisiais serialo gyvavimo metais Dženingsai dar labiau sustiprino.

Kaip ir pirmajame sezone, taip ir šiame itin aiškios siužeto linijos nebuvo. Didžiausi neramumai per trylika serijų kilo dėl to, kad pačioje sezono pradžioje (tai įvyko vienoje pirmųjų sezono serijų ir buvo svarbu visam sezonui, bet tebūnie šią pastraipą laikykite spoileriu) buvo susidorota su kita rusų šnipų šeima, su kuria Dženingsai buvo susidraugavę. Nepaisant kiekvienoje „The Americans“ grandyje tvyrančio išskirtinio subtilumo, šios šeimos paralelės su Dženingsais buvo per daug aiškios, net ir kalbant apie jų vaikus, tačiau serialas tai išnaudojo meistriškai. Viso sezono metu pagrindinė serialo šeima grįždavo prie temos, jog jų gyvenimas tokiomis sąlygomis gali pasibaigti labai greitai ir net jeigu jų darbas yra aukoti savo gyvybes, pradiniame variante tarp tų gyvybių vaikai dar nebuvo įsiterpę.

2014 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

Telemano sezonas 2013/14

Dažniausiai pasibaigus serialų sezonams šiame bloge yra parašomi atskiri juos apžvelgiantys straipsniai. Kadangi didžioji mano žiūrimų serialų dalis yra kabelinėje televizijoje, neturinčioje aiškaus grafiko ir pabaigiančioje savo sezonus skirtingu metu, juos apžvelgti nėra didelio vargo, bet didieji televizijos kanalai veikia kiek kitaip. Paskutinės gegužės savaitės jiems siejasi su grandiozinėmis sezonų išleistuvėmis ir aprašyti kiekvieną jų yra fiziškai neįmanoma. Todėl, kaip ir pernai, skiriu vieną straipsnį apžvelgti serialams (jei tiksliau, išskirtinai komedijoms), kurių analizei užtenka ir vienos pastraipos.

Apačioje yra pateikiamos neseniai pasibaigusių „Brooklyn Nine-Nine“, „Castle“, „Community“, „Enlisted“, „How I Met Your Mother“, „Modern Family“, „Parks and Recreation“, „The Big Bang Theory“ ir „Trophy Wife“ sezonų apžvalgos. Jose nėra atskleidžiami svarbiausi sezonų įvykiai, tad straipsnį saugu skaityti visiems.

Brooklyn Nine-Nine. Pirmas sezonas
Komedijoms didžiausias sėkmės garantas visuomet būna aktoriai, kurie vienas šalia kito jaučiasi laisvai, sugeba net ir blogus dialogus paversti pakenčiamais ir tiesiog sugyvena. Tam visuomet reikia bent kelių sezonų, todėl nenuostabu, kad „Brooklyn Nine-Nine“ šį sezoną žiūrovus užklupo netikėtai. „The Office“ ir „Parks and Recreation“ kūrėjas Mike'as Schuras pasižymi įspūdingomis kūrybinėmis grupėmis, bet čia yra kitas lygis. Komedija apie nelabai įprastą policininkų gyvenimą netruko išgarsėti savo itin įsimintinais dialogais, visiškai skirtingais, bet niekad už ribų neišeinančiais veikėjais ir emocijų neturinčia Andre Braugherio vaidyba (geriausiu serialo aspektu). „Brooklyn Nine-Nine“, net ir kalbant neperspaustai, neturėjo nei vienos vidutiniškos serijos nuo pat pradžių ir kerėjo savo energija. Žinoma, tai, kaip jums patiks serialas, priklausys ir nuo to, kaip priimsite Andy Sambergo veikėjo vaikišką elgesį, bet man kaip žmogui, kuriam „The Lonely Island“ yra vienas geriausių muzikiniam pasauliui nutikusių dalykų, šitai netrukdė. Auksinių gaublių komisija kiek perspaudė suteikdama apdovanojimus serialui ir pačiam Sambergui, bet tai tik parodo, kaip B99 sugebėjo sužavėti vos per kelis mėnesius. Kartelė dabar užkelta taip aukštai, kad į antrąjį sezoną daugelis žiūrovų keliaus su nerimu. 9/10

2014 m. gegužės 21 d., trečiadienis

Breaking Bad. Pirmas sezonas. ...And the Bag's in the River/Cancer Man

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Trečia serija. ...And the Bag's in the River

I don't know what you think you're doing here, but trust me, this line of work doesn't suit you. - Krazy-8

Kaip ir daugelis Amerikoje sukurtų dramų, „Breaking Bad“ buvo apie šeimą. Visomis prasmėmis. Čia niekad nebuvo seilėjamasi tuo, kad kiekvienas šeimos narys tave nuostabiai supranta ir yra didžiausia atrama visais gyvenimo klausimais. „Breaking Bad“ veikėjai rasdavo paguodą pas artimuosius, bet jie kartu ir vis giliau pažindavo kitus net ir po daugelio gyvenimo kartu metų, kas žiūrovams suteikė visai kitokį požiūrį į visus serialo herojus. Ir visgi svarbiausias tikslas, kuriam pasitarnauja šeima šiame seriale, yra pretekstas Voltui tapti absoliučiai kitokiu žmogumi, kokiu buvo iki šiol.

To Voltas nežinojo ir pats, ir negalim drąsiai sakyti, kad gaminti nuostabųjį produktą jis pradėjo tik tam, jog šeima galėtų turėti pakankamai pinigų po jo mirties. Jis visų pirma susiviliojo per televizorių pamatytomis pinigų krūvomis ir suprato tai kaip galimybę prisidurti papildomų pajamų. Mintį, kad jis tai daro dėl šeimos, Voltui pakišo Krazy 8, leisgyvis gangsteris, laikomas Džesio namo rūsyje. Voltas padaro nedovanotiną klaidą susidraugaudamas su žmogumi, kurį privalo nužudyti, kas jau kelintą kartą per tris serijas įrodo, jog jo protas labiau pasireiškia su chemija arba, jei abstrakčiau, daiktais, ne su žmonėmis. Nedaug trūksta, kad Voltas paleistų vyrą, kuris tuoj pat nužudytų jį patį ir jo šeimą.

2014 m. gegužės 18 d., sekmadienis

„Agents of S.H.I.E.L.D.“: lietuviškas krepšinio stilius televizijoje neveikia

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Agents of S.H.I.E.L.D.“ serijos.

Bent jau prieš keliolika metų Lietuvos krepšinio mokyklos garsėjo tuo, kad propaguodavo komandinį žaidimą, kas dabar pamažu jau praranda savo žavesį. Žinoma, bet kokiame sporte komanda yra svarbiausias dalykas, bet kai kažką sugebančius žmones yra bandoma prislopinti kitų labui ir šiems atsidūrus naujoje vietoje jie negali imtis paskirto vaidmens dėl to, kad kitur tarnavo ne sau, toks stilius nebeatrodo patrauklus. Per daug neišsiplečiant ir nebandant rizikuoti užsitraukti visų krepšinio trenerių nemalonės, komandoms reikia ugdyti aiškius lyderius, ko per pirmąsias 22 serijas „Agents of SHIELD“ niekaip nesuprato.

Jeigu šio serialo nei kiek nematėte, yra didelė tikimybė, kad apie jį bent jau girdėjote ir dabar kyla noras ginčytis, kad aiškus komandos lyderis čia yra Filas Kolsonas. Daugiausiai kalbų šį sezoną sukėlęs serialas jau daugiau nei prieš metus visiems kėlė klausimą, kaip atgaivins pirmojoje „Keršytojų“ dalyje pražudytą agentą. Veikėjų psichologiją labiau mėgstantiems žiūrovams buvo neramu ir dėl fakto, kodėl buvo prikeltas šis veikėjas. Jo mirtis filme (ir jeigu jo dar nematėte, atsiprašymų dėl spoilerių neieškokite) buvo bene stipriausia emocinė vieta per tas dvi valandas, suteikusi jėgų visiems antgamtines galias turintiems superherojams kovoti prieš blogį, tad „Marvel“ juk turėjo sugalvoti įtikinamą priežastį prikelti Kolsoną.

Štai čia ir yra pirmasis nusivylimas serialu. „Marvel“ pranešė visomis įmanomomis priemonėmis, kad pirmą kartą kuria frančizę, kuri yra glaudžiai susijusi ir filmuose, ir serialuose, ir kad tos frančizės vadas yra Jossas Whedonas (dėl Whedono yra kita kalba, nes seriale už viską buvo atsakingas jo brolis, Jossas figūravo tik reklamose prieš serialą, bet visi, kas netingėjo, lygino serialą su šio žmogaus praeities darbais). „Agents of SHIELD“ tikrai neleis pamiršti šio fakto. Seriale nėra serijos, kuomet Kolsonas neužsimintų apie Niujorko mūšį, nepaminėtų Toro ar Tonio Starko, ar nekalbėtų apie savo mirtį skambant lyriškai muzikai.

2014 m. gegužės 14 d., trečiadienis

Breaking Bad. Pirmas sezonas. Pilot/Cat's in the Bag...

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Pirma serija. Pilot

Chemistry is the study of matter. But I prefer to see it as the study of change. - Walt


Penkis sezonus kiekvienas „Breaking Bad“ žiūrėjęs žmogus spėliojo, kurioje serialo vietoje Volteris Vaitas persilaužė, kur jis tapo žmogumi, neturėjusiu jokios galimybės grįžti į pagal taisykles gyvenusio chemijos mokytojo gyvenimą. „Breaking Bad“ kūrėjas Vince'as Gilliganas viso serialo metu kartojo frazę, jog jis norėjo paimti ramųjį poną Čipsą ir paversti jį į Žmogų su randu, geriau žinomą kaip Tonį Montaną. Per 62 serialo serijas momentų, kuriuos galima vadinti kritiniais Volto gyvenime ir visiškai pakeitusiais šitą žmogų, yra daug ir visus juos ilgainiui pamatysime, tačiau absoliuti dauguma žiūrovų pamiršta itin svarbų dalyką: Volteris Vaitas savo likimą pasirinko jau pilotinėje serialo serijoje.

Jos pradžia yra viršūnėje keisčiausių scenų, kuriomis galima pradėti serialą, ir tokia ji išliks visuomet. Tik su apatiniais ir dujokauke namelį ant ratų vairuojantis pusamžis vyras, šalia jo sėdintis keleivis ir du po visą namelį ant ratų važinėjantys kūnai nėra kažkas, ką pamatysite kiekvieną dieną. Toks vaizdinys sukuria tragikomišką situaciją, kurioje žiūrovai nesupranta, kaip į ją reaguoti, ir tai iš dalies atspindi visą serialą, kuomet tokių situacijų pasitaikys kiekvienoje serijoje. Bet šitokia pradžia (be to, kad yra iškart užkabinanti) veikia ne vien todėl. Kai daugybė (ir nemeluojant, kokie 95 %) serialų pirmąsias savo serijas pastoviai praleidžia pastatant savo veikėjus prieš kamerą tarsi kokioje teatro scenoje vien tam, kad šie papasakotų savo gyvenimo istorijas, „Breaking Bad“ šauna dar vieną kozirį: vyro gyvenimas yra parodomas per poros minučių trukmės vaizdo įrašą.

Tai yra dar viena įtempta situacija, kuomet tolumoje girdimos sirenos mobiliąją laboratoriją vairavusiam ir pistoletą už apatinių užsikišusiam vyrui yra svarbi kiekviena sekundė. Todėl jis kameroje palieka žinutę savo šeimai. Žmona Skailer (Anna Gunn) yra jo gyvenimo meilė. Sūnus Voltas jaunesnysis (RJ Mitte) neturėtų rimtai priimti to, ką kiti sakys apie jo tėvą. Negimęs kūdikis vyrui sukelia emocijų bangą. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį Volteris Hartvelas Vaitas (Bryan Cranston) galėjo pasakyti šiame įraše yra pasakomas per pirmąsias kelias sekundes: tai nėra prisipažinimas, kad jis padarė kažką blogo.

2014 m. gegužės 10 d., šeštadienis

Patirkite savo mylimą kultūrą dar kartą

Tai yra straipsnis apie žmonių norą patirti savo mylimą kultūrą dar kartą, bet gali būti, kad tai supratote iš viršuje esančio pavadinimo. Straipsnio autorius puikiai žino, kad kur kas geresnis laiko praleidimo būdas yra buvimas su šeima ar draugais, ir kad joks materialus kūrinys to pakeisti negali ir bet koks panašus laiko leidimas gali būti suprastas kaip laiko švaistymas. Jeigu čia atėjote pasakyti tik to, išjunkite savo kompiuterį ir eikite į pasaulį. Jeigu mėgstate savo laiką papildyti kažkuo materialiu, kviečiu skaityti toliau.

Kai šiame bloge pradėjau po vieną seriją apžvelgti serialą „Dingę“, sulaukiau klausimų, kam reikia gilintis į serialą, kuris pasibaigė prieš kelis metus. Kai pridėjau dar ir tai, jog šį serialą esu matęs ne vieną kartą, sulaukiau tradicinio lietuviško nusiteikimo, kad esu nepilno proto ir kelių riebesnių žodžių, galiausiai susivedančių į nuomonę, kad taip tiesiog gaištu laiką. Nuo tada praėjo daugiau nei metai, bet dėl savo lėtumo atsakau šiems žmonėms dabar: mėgstamų dalykų patyrimas daugybę kartų nėra laiko gaišimas, ir ne vien dėl to, kad laikas, kurį sugaišote darydami jums patinkančius dalykus, nėra sugaištas laikas. Kartais pakartotiniai potyriai turi kur kas didesnę prasmę nei pirmieji kartai.

Šį kartą susikoncentruokime tik į kultūrinius dalykus arba, dar tiksliau, į kiną ir televiziją, ir palikime gyvenimiškus potyrius nuošalyje, nes be nešvankių išsireiškimų apie pirmus kartus apsieiti nepavyktų. Vizualioji industrija, pradedant filmais ir baigiant komiksais ar internetiniais mėgėjų kūriniais, kartais nustebinančiais savo kokybe, dar niekad nebuvo tokia plati ir ambicinga. Tuo pačiu žmogus dar niekad neturėjo tiek mažai laiko ir tiek daug dalykų, kuriuos nori pamatyti, perskaityti ar išgirsti, ir ta industrija savo apsukų jau niekada nesumažins. Ir visgi nėra žmogaus, kuris neturėtų savo mėgstamiausiojo kūrinio, ar tai būtų knyga, filmas, daina ar kažkas panašaus, ką jis galėtų patirti dar ir dar kartą, net ir mokėdamas kiekvieną žodį, sceną ar akordą.

Pagrindinė to pakartotinio potyrio esmė ir yra tai, jog kažkas mums sukelia įspūdingus jausmus kaip joks kitas dalykas. Džiaugsmą, juoką, liūdesį, nostalgiją, prisiminimus ar vieną iš daugybės kitų emocijų. Būtent dėl to nusprendžiau dar kartą peržiūrėti „Dingusius“, nes tai yra serialas, supažindinęs mane su televizijos pasauliu ir parodęs, kokias įspūdingas istorijas toje dėžėje įmanoma sukurti. Nėra serialo, kurį mylėčiau labiau ir kurį būčiau išmokęs atmintinai geriau nei šį, ir nesuvokiamu būdu bet kokią „Dingusių“ seriją rinkčiausi žiūrėti vietoje bet kokio visuotinai pripažinto serialo. Tačiau kaip kritikas privalau pripažinti, kad tai nėra pagrindinė paskata, privertusi atskirais straipsniais nagrinėti kiekvieną seriją.

2014 m. gegužės 7 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Septyniolikta serija


I got you, baby. I got you. - Sawyer

Paskutinė "Dingusių" serija man yra tobula. Ir ne tik dėl to, kad išgirdus viršuje parašytą citatą gerklę man suspaudžia kiekvieną kartą.

Paskutinė bet kokio serialo serija yra nežmoniškai sunkus dalykas, bet tai galima suprasti ir be kitų pagalbos. Sėkmingiems serialams, kurie televizijoje išbuvo penkis, šešis, o kartais ir daugiau metų, tenka užduotis visus tuos sezonus, su kuriais žiūrovai praleisdavo daugybę laiko, užbaigti viena valanda ar pusvalandžiu. Valanda, kuri tobulai užbaigtų visą didžiąją serialo istoriją, priverstų kiekvieną veikėją daryti tik logiškus sprendimus ir atitiktų kelis metus kurtą serialo nuotaiką, dėl kurios žiūrovai tiek laiko ir buvo ištikimi. Jokio spaudimo, ką jūs.

Problema tame, kad tobulo serialo finalo, kuris žodis žodin atitiktų šiuos tris kriterijus, praktiškai nėra. Per sprindį nuo tobulybės priartėję serialų finalai, tokie kaip „The Shield“ ar „Sopranai“, yra minimi absoliučiai kiekvieno žiūrovo kaip neįtikėtinai geri ir pakėlę serialo lygį. Yra ir žmonių, kurie „Sopranų“ paskutinę seriją vadina blogiausiu atsitikusiu dalyku, nes kaipgi čia buvo galima šitaip šaipantis iš žmonių pabaigti serialą. Ir jeigu jums nepatiko prieš septynis metus sukurta „Made in America“ ir neaiškus Tonio Soprano likimas, didelė tikimybė, kad jums nepatiko ir prieš keturis metus sukurta „The End“, kurioje Džekas paskutinį kartą užmerkė akis prieš kameras. Jeigu ieškosite paprastos tokio sutapimo priežasties, ji egzistuoja: Damonas Lindelofas ir Carltonas Cuse'as, du svarbiausi „Dingusių“ scenaristai, „Made in America“ laiko geriausiu įmanomu serialo pabaigimu, todėl panašios baigties kaip toji tikrai buvo galima tikėtis.

Prieš pradedant tikrąją serijos analizę verta pastebėti, kad su paprasta priežastimi čia neapsiribosim. Pastebėkite, kad pirmajame šios apžvalgos sakinyje kalbėjau tik apie save. Ne vien todėl, kad kritikoje objektyvumas yra neįmanomas, nors naivuolių vis dar yra daug. Tokiame seriale kaip „Dingę“ (kuriam bent dalinių atitikmenų surasti yra baisiai sunku ir niekada nebus įmanoma) žmonės privalo pasirinkti, kaip žiūrės serialą. Ne po pirmos serijos ir ne po pirmo sezono, bet laikui bėgant mitologijos ir veikėjų gerbėjai atsiskirs ir juos pakreipti į kitą pusę bus itin sunku, o dažnai ir neįmanoma. Neabejotinai didesnė šio serialo žiūrovų dalis buvo mitologijos gerbėjų pusėje, ir tai, jog paskutinė serialo serija nesugebėjo pateikti atsakymų į visiems rūpimus klausimus, juos baisiai nuvylė. Dar iki šių dienų negalima atrasti kitos serijos, kuri žmones taip supriešino ir jos nekentėjai svaidėsi tokiais baisiais pranešimais, kad sugebėjo pareikšti, jog dėl poros valandų kažkada buvęs serialo gerumas buvo sunaikintas (po „Breaking Bad“ finalo pernai žmonės Twitteryje užsipuolė Damoną Lindelofą ir aiškino, kaip reikėjo sukurti "Dingusių" paskutinę seriją, ir po tos dramos, kurią pats stebėjau visiškai nesuprasdamas tokių visiškai rimtai nusiteikusių piliečių, Lindelofas pasitraukė iš Twitterio, nors buvo vienas nuostabiausių ten buvusių žmonių).

2014 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Šešiolikta serija

He doesn't get to save his daughter! - Ben

Priešpaskutinė bet kurio serialo serija, lygiai taip pat, kaip ir antroji pirmojo sezono serija, dažnai yra pamirštama. Ne jai praėjus, žinoma, nes dažnai visi pagrindiniai galintys įvykti dalykai nutinka būtent joje. Bet žmonių įsitikinimas (taip, kartu ir mano), jog viskas tiesiog privalo nutikti paskutinę valandą, minutę ar sekundę, yra nenumalšinamas, ir tai dažnai tampa teigiamu dalyku televizijoms. Visi HBO serialai pagrindinį savo veiksmą (pradedant „Sopranais“) iki šiol sukiša į priešpaskutines serijas ir žiūrovus visad nustebina. Kadangi „Dingę“ savo paskutinį sezoną jau rodė po didžiosios televizijos revoliucijos, kuri pamokė žiūrovus, kaip reikia žiūrėti serialus, galima buvo drąsiai tikėtis, kad viskas nutiks būtent priešpaskutinėje serijoje, pavadinimu „What They Died For“.

Vietoje to žiūrovai gavo tokią tradicinę priešpaskutinę valandą, kokios negalėjo tikėtis niekas. Tai yra tobulas, nenuginčijamas pavyzdys serijos, kuri sustato viską į vietą tam, kad pačioje pabaigoje būtų galima judėti be jokių trukdžių. Bet kartu su visomis tradicijomis „What They Died For“ turi vieną elementą, kurio tokio tipo serialai niekad nenori atskleisti. „Dingę“ čia tarytum primygtinai kiša visas savo paslaptis ir pasiūlo labai daug užuominų tam, kad jas žiūrovai išsiaiškintų, idant jie galėtų viską žiūrėti paskutinėje serijoje norint pamatyti kelionę link didžiosios paslapties, ne pačią paslaptį. Jeigu tai nėra pasitikėjimas savimi, I don't know what is.

Jūs tik pažiūrėkite į paraleliosios istorijos siužetą. Kam kyla bent menkiausia abejonė, kad Desmondas nebando kiekvieną saloje sutiktą draugą atvesti į protą, o tiesiog visus juos suvesti į vieną krūvą? Jis, natūraliai, žino žymiai daugiau nei kiti, taip pat kaip ir Harlis, ir to nuo nieko neslepia, nes viską jūs pamatysite jau kitoje serijoje.