2014 m. gegužės 17 d., šeštadienis

Arrow. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Arrow“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Didžioji dauguma svarbiausių žmonijos išradimų ateina per klaidą. Išradėjai, kad ir kokie genijai jie bebūtų, iš pradžių turi nebent labai abstrakčias elgesio taisykles, bet galiausiai viskas susiveda į eksperimentus, kurie bent iš tolo gali padėti siekiant atrasti ieškomą dalyką. Jeigu bandytume išversti anglišką pasakymą, tai tėra bandymas mesti viską į sieną ir žiūrėti, kas prie jos prilips. Kai pernai „DC Comics“ su pirmuoju „Arrow“ sezonu pradėjo mėtyti į šalis viską, kas pasitaikė po ranka, serialas buvo ne kas daugiau nei pramoga, skirta prastumti vieną valandą per savaitę. Niekas negalėjo pagalvoti, kad mažiau nei po metų „Arrow“ taps vienu įspūdingiausių reginių televizijoje.

Kai kalbam apie prilipimą prie sienos, tai nereiškia „DC Comics“ sprendimo absoliučiai paleisti serialo kūrėjus į visas puses. Didžiausi Betmeną ir Supermeną apgyvendinusios kompanijos konkurentai „Marvel“ niekad nepraleidžia progos pasigirti dėl jų kuriamos įspūdingos visatos per visas vizualiąsias platformas, kas tampa didžiausia jų kūrinių nesėkmių priežastimi, bet apie tai - kitame straipsnyje. „DC Comics“, net ir kuriant tarpusavyje susijusius filmus, į savo serialus žiūri kiek kitaip. Pastariesiems yra leidžiama daryti visus įmanomus manevrus, ir jeigu galiausiai būtų nuspręsta viską suvesti į vieną visatą, žiūrėti, ar tą betvarkę galima kur nors įterpti.

Jeigu ne, žiūrovams tai neturėtų būti problema, nes antruoju sezonu „Arrow“ tiesiog parodė, kaip nereikia bijoti pasekmių. Sezonas prasideda su į salą sugrįžusiu Oliveriu, nusprendusiu, kad jo grįžimas namo buvo klaida, sukėlusi daugybę nepatogumų Starlingo žmonėms ir pakenkusi jo paties artimiesiems. Natūralu, kad nereikia ilgai laukti pakartotinio Oliverio sugrįžimo, nes be jo miestui gresia dar didesni nemalonumai. Blogi žmonės naudojasi slaptąja Oliverio tapatybe ir jo kompanija tam, kad pasiektų savų tikslų, ir į tai dar kartą įpainioja jo artimuosius.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip savotiškas pirmojo sezono pakartojimas, tik pernai panašius dalykus matėme kone kiekvieną savaitę. „Arrow“ neturėjo stiprios vientisos istorijos ir viską kūrė pamažu, o tokiu būdu įtampą ir kokybę išgauti yra tikrai sunku. Šįkart „Arrow“ viską vežė nuostabiomis siužeto linijomis, kurių per visą sezoną buvo trys. Pirmasis sezono trečdalis tvarkėsi su padariniais, kurie atsirado dėl praėjusio sezono pabaigoje vykusių įvykių ir Oliverio dingimo po jų. Vidurinės sezono serijos labai aiškios sąsajos tarpusavyje neturėjo, dėl ko visur ir atrasite pastebėjimus, kad geriausias dalykas, kuris gali nutikti „Arrow“, yra šešiolikos serijų sezonas, kuris būtų nuostabus būdas sukurti vientisą siužeto liniją be suklupimų ar laiko stūmimų.

Tai tampa dar aiškiau trečiojoje sezono dalyje, dėl kurios „Arrow“ pakilo į absoliučiai naują lygį. Viso sezono metu buvo pristatomi nauji „DC Comics“ visatos veikėjai, kartais tokie, kurie tilptų į televizijos biudžetą ir neturėtų įspūdingų vizualiųjų galių, kartais tokie, kurių vardai yra žinomi net ir su komiksais nesusidūrusiems žmonėms. Pastarasis atvejis ir kelia daugiausiai klausimų dėl vis atsirandančių kalbų apie vientisą DC visatą, kadangi „Arrow“ čia kai kuriems veikėjams paruošė tokią nuostabią dirvą, kad ja belieka tik pasinaudoti, ir ji buvo puikiai išnaudojama paskutinėse serijose.

Ir visgi svarbiausi sezono įvykiai kyla ne dėl žymiausių vardų (nors, jeigu esate komiksų fanas, tuos vardus neabejotinai žinosite). Tenka pripažinti, kad net ir ne dėl įspūdingiausių galių. Didžiausią grėsmę Oliveriui antrajame sezone kelia dalykas, kuris pirmaisiais metais atrodė kaip absoliučiai nereikalingas serialo aspektas: praeities saloje rodymas. Šį sezoną serialas į salą žiūrėjo ne kaip į privalomą dalyką, kuriuo reikia susieti dabarties ir praeities įvykius, bet kaip į būdą pristatyti naujus veikėjus ir labai logiškai paaiškinti, dėl ko jie turėtų Oliveriui kelti siaubą ar palengvėjimą. Abiem šiais atvejais veikėjų buvo užtektinai, kas ir susivedė į nuostabią sezono, kurio paskutinės penkios serijos buvo aukščiausio lygio televizija, pabaigą.

Vėlgi, viskas puikiai veikė ne dėl to, kad seriale vyravo fizinė grėsmė, o labiau dėl to, kad visi veikėjai bijojo dėl savo artimųjų. Tai yra paprasčiausias televizijos triukas, kai veikėjai gal ir nėra išnagrinėjami labai nuodugniai, bet serialas apibrėžia tai, kaip jie rūpinasi savo šeima. Net ne mylimaisiais (kadangi meilės istorijų šį sezoną buvo stipriai per daug, kad jos turėtų kokią nors svarą), o žmonėmis, su kuriais jie yra susaistyti kraujo ryšiais. Blogi žmonės į Starlingą vyko keršyti Oliveriui būtent dėl to, kaip jis pasielgė su jų artimaisiais. Oliveris lygiai taip pat siekė apsaugoti savo motiną ir sesę, kas ir sukėlė didžiausias emocines audras šį sezoną.

Kad ir kaip šis serialas atrodytų esantis tik apie vieną veikėją, antrieji „Arrow“ metai bent jau stengėsi ištaisyti vieną didžiausių savo problemų, kuri buvo antro plano veikėjų ignoravimas. Jie anksčiau egzistavo, bet vien tam, kad priverstų Oliverį sakyti vienokius ar kitokius dalykus. Šiais metais asmeninio laiko gavo visi. Tija su savo vaikinu perėjo per visas paauglių meilės stadijas, bet galiausiai tapo savarankiška mergina su savo nuomone ir supratimu, kad jos šeima tikrai nėra auksinė. Diglas tų pavienių serijų metu gavo progą parodyti savo tikrąjį kietumą ir netgi pademonstruoti šiokių tokių emocijų moterų link, kas jį padarė kažkuo daugiau nei paprastu Oliverio šešėliu. Net ir Felisitė šį sezoną, apart to, kad tapo neabejotinai mylimiausia serialo fanų veikėja, nebuvo vien linksma mergina ir jos jausmais buvo žaidžiama. Tiesa, daugiausiai vien tam, kad būtų įskaudinti serialo fanai, kurie jį žiūri vien dėl gražių aktorių ir nori juos suporuoti.

Tai, nesuklyskite, žino ir serialas. Jis yra rodomas „The CW“ kanale, kurio kiekvienas serialas susideda vien iš jaunų ir gražių aktorių (dažniausiai tokių, kurie gerai atrodo pusnuogiai), paviršutiniškų dialogų ir nelabai įdomių veikėjų. „Arrow“ turi visus šiuos aspektus, tačiau juos sugeba užglaistyti nuostabiu savo siužetu ir veiksmo pateikimu, kurio taip įspūdingai kartais negali pateikti ir net brangiausi filmai. Po velnių, net ir Stephenas Amellas šį sezoną pradėjo vaidinti laisviau ir agresyviau, ir pagaliau suprato, kur reikia dėti rankas stovint vietoje. Jau vien tai turėtų būti indikatorius, kad serialas save stipriai suėmė į rankas.

Vertinimas: 8/10

O ką apie šį sezoną manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą