2014 m. gegužės 7 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Septyniolikta serija


I got you, baby. I got you. - Sawyer

Paskutinė "Dingusių" serija man yra tobula. Ir ne tik dėl to, kad išgirdus viršuje parašytą citatą gerklę man suspaudžia kiekvieną kartą.

Paskutinė bet kokio serialo serija yra nežmoniškai sunkus dalykas, bet tai galima suprasti ir be kitų pagalbos. Sėkmingiems serialams, kurie televizijoje išbuvo penkis, šešis, o kartais ir daugiau metų, tenka užduotis visus tuos sezonus, su kuriais žiūrovai praleisdavo daugybę laiko, užbaigti viena valanda ar pusvalandžiu. Valanda, kuri tobulai užbaigtų visą didžiąją serialo istoriją, priverstų kiekvieną veikėją daryti tik logiškus sprendimus ir atitiktų kelis metus kurtą serialo nuotaiką, dėl kurios žiūrovai tiek laiko ir buvo ištikimi. Jokio spaudimo, ką jūs.

Problema tame, kad tobulo serialo finalo, kuris žodis žodin atitiktų šiuos tris kriterijus, praktiškai nėra. Per sprindį nuo tobulybės priartėję serialų finalai, tokie kaip „The Shield“ ar „Sopranai“, yra minimi absoliučiai kiekvieno žiūrovo kaip neįtikėtinai geri ir pakėlę serialo lygį. Yra ir žmonių, kurie „Sopranų“ paskutinę seriją vadina blogiausiu atsitikusiu dalyku, nes kaipgi čia buvo galima šitaip šaipantis iš žmonių pabaigti serialą. Ir jeigu jums nepatiko prieš septynis metus sukurta „Made in America“ ir neaiškus Tonio Soprano likimas, didelė tikimybė, kad jums nepatiko ir prieš keturis metus sukurta „The End“, kurioje Džekas paskutinį kartą užmerkė akis prieš kameras. Jeigu ieškosite paprastos tokio sutapimo priežasties, ji egzistuoja: Damonas Lindelofas ir Carltonas Cuse'as, du svarbiausi „Dingusių“ scenaristai, „Made in America“ laiko geriausiu įmanomu serialo pabaigimu, todėl panašios baigties kaip toji tikrai buvo galima tikėtis.

Prieš pradedant tikrąją serijos analizę verta pastebėti, kad su paprasta priežastimi čia neapsiribosim. Pastebėkite, kad pirmajame šios apžvalgos sakinyje kalbėjau tik apie save. Ne vien todėl, kad kritikoje objektyvumas yra neįmanomas, nors naivuolių vis dar yra daug. Tokiame seriale kaip „Dingę“ (kuriam bent dalinių atitikmenų surasti yra baisiai sunku ir niekada nebus įmanoma) žmonės privalo pasirinkti, kaip žiūrės serialą. Ne po pirmos serijos ir ne po pirmo sezono, bet laikui bėgant mitologijos ir veikėjų gerbėjai atsiskirs ir juos pakreipti į kitą pusę bus itin sunku, o dažnai ir neįmanoma. Neabejotinai didesnė šio serialo žiūrovų dalis buvo mitologijos gerbėjų pusėje, ir tai, jog paskutinė serialo serija nesugebėjo pateikti atsakymų į visiems rūpimus klausimus, juos baisiai nuvylė. Dar iki šių dienų negalima atrasti kitos serijos, kuri žmones taip supriešino ir jos nekentėjai svaidėsi tokiais baisiais pranešimais, kad sugebėjo pareikšti, jog dėl poros valandų kažkada buvęs serialo gerumas buvo sunaikintas (po „Breaking Bad“ finalo pernai žmonės Twitteryje užsipuolė Damoną Lindelofą ir aiškino, kaip reikėjo sukurti "Dingusių" paskutinę seriją, ir po tos dramos, kurią pats stebėjau visiškai nesuprasdamas tokių visiškai rimtai nusiteikusių piliečių, Lindelofas pasitraukė iš Twitterio, nors buvo vienas nuostabiausių ten buvusių žmonių).

Tai yra ekstremalios situacijos, taip, bet reiškusios vieną dalyką: tie žmonės serialą žiūrėjo dėl atsakymų į mitologinius jo klausimus, ir ant jų pykti negalima. Niekas, joks žmogus, kuris mėgo „Dingusius“, nepasakys, kad įsitraukė į serialą tik dėl Džeko ar Keitės. Bent jau ne aš. Penkis sezonus svaigau apie dūminius monstrus, „Dharma“ bunkerius ir mokslininkus, Kitus ir paslaptingas trobeles, ir to nesigailiu. Bet serialas yra dalykas, kur nuo tavo norų priklauso labai mažai, ir tu turi žiūrėti tai, ką rodo kiti, ne ko nori tu. Šeštajame sezone „Dingę“ aiškiai rinkosi istorijas, kurios gal ir galėjo turėti atsakymų, bet jų specialiai nerodydavo, vien tam, kad žmones paruoštų nepilnai atsakytiems klausimams. „Across the Sea“, serija, kuri daugelio yra laikoma bene prasčiausia šiame sezone, nors man yra tarp geriausių, sukūrė abstrakčius Džeikobo ir jo brolio portretus vien tam, kad konkretumo nesitikėtumėte. Atrodė, kad bent kiek žmonės buvo paruošti.

Iš dalies šioje serijoje atsakymų buvo. „The End“ veiksmas saloje buvo sukurtas tam, kad įvyktų didžioji konfrontacija tarp Džeko ir Loko (ir tebūnie jį ir toliau laikykime Loku, nes Juodasis Žmogus lietuviškai tiesiog neskamba). Viskas buvo paruošta labai tvarkingai, ir buvo aišku, jog Džeko grupė, Lokas su Benu ir Desmondas turės aiškias užduotis, ir bent kažkas tikrai įvyks. Desmondas čia, tiesa, atrodė kaip labiausiai neaiškią paskirtį turintis veikėjas, bet net sezono pradžioje buvo aiškiai parodyta, jog jis į salą buvo atvežtas dėl elektromagnetizmo, ir tai, jog prieš porą serijų buvo parodyta ir neaiškiai šviečianti uola, galėjo būti bent šioks toks indikatorius. Desmondas, kad ir kaip bebūtų gaila, labai didelės įtakos veiksmui saloje neturėjo, tačiau dėl jo mes dar kartą pamatėme pusiau laukinius Bernardą ir Rouz, o iš tokių momentų emocine prasme stipriausios serijos ir susideda.

Salos scenos yra labai aiškus, tiesus ir daug neaiškumų neturintis veiksmas. Džeko ir Loko grupės juda link to paties tikslo, ir abu vyrai siekia užgesinti šviesą. Lokas dėl to, kad tai sunaikins salą, Džekas dėl to, kad salai nieko neatsitiks, bet Lokas galės būti užmuštas. Ir jokių didesnių siurprizų čia nepasitaiko, ir būtent dėl tokios aiškios istorijos Lokas, simboliškai, pavadino Džeką per daug aiškiu Džeikobo pasirinkimu. Jie, kartu su savo pagalbininkais, pasiekia uolą, kurios nei vienas jų nėra matęs (Lokas - prieš kokį tūkstantį metų, todėl irgi nelabai skaitosi) ir nusprendžia kartu apačion nuleisti Desmondą, net jeigu Džeko argumentavimo šiuo klausimu suprasti nėra įmanoma.

Kas nutinka po to intriguoja žymiai labiau. Desmondas komiškai ištraukia kamštį iš vonios, į kanalizaciją subėga vanduo ir sala pradeda griūti. Nors Lokas šiuo atveju buvo teisesnis, Džekas neklydo, jog plikis taps mirtingas ir tai suteikia dar vieną aiškią veiksmo tėkmę. Lokas dabar bando pabėgti iš salos, o Džekas - jį sustabdyti. Nemažai kritikos serijai kliuvo ir dėl to, kad antro plano veikėjai, kurie keliavo kartu su Loku ir Džeku (Benas, Harlis, Keitė, Sojeris) pirmoje serijos dalyje buvo per mažai pastebimi, bet visas serialas buvo kurtas ant Loko ir Džeko priešpriešos, todėl nenorėkite per daug. Mažiau norėti galite, nes serialas ties jų konfrontacija nesibaigia. Lieka dar maždaug valanda nuo to laiko, kai Keitė nušauna Loką, ir sala tampa išgelbėta. Tiesa, ne be aukų. Sojeris ir Keitė, žmonės, kurie iš salos norėjo ištrūkti labiausiai, Džeko yra nuvaromi gelbėtis ir išgelbėti Kler, kol jis, kartu su Harliu ir Benu, vėl įjungs šviesą saloje.

„The End“ myliu dar ir dėl to, kad čia nėra bereikalingų ašarų ir raginimų. Keitė ir Sojeris supranta, jog Džeką mato paskutinį kartą, bet jie nepraleidžia penkias minutes aiškindami, jog nori pasilikti su juo ir neįkalbinėja vykti kartu su jais. Jie puikiai supranta, jog Džekas tapo salos sergėtoju, ir šį darbą jis priima labai rimtai (kaip ir savo kaip gydytojo darbą rimtai priimdavo namie). Džekas savo tikslo nebūtų atsisakęs nė už ką ir, kaip galiausiai pamatėme, ne be reikalo. Kamštį į vonią jam pavyko įdėti ir vandens į ją vėl pribėgo, šviesa saloje ir vėl įsijungė, ir griūtys baigėsi.

Prieš tai, tiesa, viskas jau buvo pradėję panašėti į tikrąją serialo pabaigą. Džekas prieš leisdamasis į uolą žinojo, kad iš jos gyvas neišlips. Prieš dieną jam patikėta užduotis sergėti salą būtų sukompromituota, todėl šią užduotį jis privalėjo perduoti kitam. Ir kam kitam, jeigu ne Harliui, žmogui, kuris ne tik yra nuostabiai pareigingas, patikimas ir padarantis viską, ko prašai, bet ir visiškai atsidavęs salai, kas jį padaro tinkamiausiu kandidatu perimti Džeikobo ir Džeko vairą. Ir dar gražiau yra tai, kad Harlis į pagalbą pasikviečia Beną, kuris salai yra dedikavęs visą savo gyvenimą, pastaruoju metu buvo nustumtas į antrą planą ir kad ir koks blogas bebūtų, viską daro tik dėl salos. Jeigu Benas ir norėjo atpirkti savo kaltę dėl padarytų nuodėmių, čia yra vienintelis būdas tai padaryti, ir ganėtinai parankus jam. Po šios serijos dažnai galvodavau, koks nuostabus turėjo būti šis salos sergėtojų duetas, ir jeigu tuo norite įsitikinti ir jūs, pažiūrėkite video apačioje. Suprasite, apie ką eina kalba.

Tačiau galima eiti ratu, o pagrindinis faktas vis dar liks aiškus - „The End“ didžiąja dalimi yra atsimenama ne dėl šių įvykių. Ne dėl Džeko pasiaukojimo, ne dėl Loko nužudymo ir ne dėl Harlio tapimo salos saugotoju, nes visa tai yra simboliška ir bent kažkiek tikėtasi. Žymiai didesni neaiškumai buvo su paralelinės realybės scenomis, kur visą sezoną viskas vyko taip, tarsi lėktuvas nebūtų nukritęs ir sala nebūtų egzistavusi, ir kur veikėjai galiausiai pradėjo pažinti vieni kitus. Vienas dalykas buvo neišvengiamas: kažkokia prasmė tiems atpažinimams bus suteikta. Tie susipažinimai ir sąsajos nebuvo atsitiktiniai, jie turėjo prasmę ir „The End“ aiškiai buvo paskirta tam, kad ją atskleistų.

Būtent apie ją ir noriu pakalbėti. Be jokios abejonės, serija buvo perpildyta scenomis, kurių kiekviena gali pravirkdyti. Mane visuomet - ir kai sakau visuomet, visus dešimt ar daugiau kartų, kai mačiau šią seriją - užsmaugia Sojerio ir Džiuljetos, kuri pasirodė kaip buvusi Džeko žmona šioje realybėje, apsikabinimas, bet emocingų scenų čia yra nors vežimu vežk. Kler gimdymas ir Čarlio susitikimas su ja. Eloizos prašymas, kad Desmondas nepasiimtų jos sūnaus. Saido ir Šenon susitikimas (turbūt nemėgstamiausia man serijos vieta, nes Saidas visą gyvenimą paskyrė Nadios ieškojimui, o jo mąstymą pakeitė savaitė su kažkokiu modeliu, kas emocinę vertę kiek nubraukia). Loko aiškinimas Džekui, kad šis neturi sūnaus ir kaip jis gali nieko neatsiminti. Džino ir San atsiminimas apie įvykius saloje ir Džiuljetos pagalba jiems. Sojerio nesupratimas, kai šie pasako, kad susitiksime ten.

Ten yra bažnyčia, kurioje Eloiza ir „Dharma“ projektas atrado salą. Ten yra vieta, kur keliauja visi „Oceanic“ 815 reiso, pasibaigusio nepaprastoje saloje, dėka susipažinę žmonės. Ten, visų svarbiausia, keliauja Džekas, kuris neabejotinai buvo pagrindinis žmogus, suvedęs visus šiuos žmones kartu ir vienintelis jų lyderis, padėjęs sunkiausiose gyvenimo situacijoje. Ten jis vyksta todėl, kad ten yra jo tėvo karstas, ilgai buvęs pasimetęs ir atrastas tik dabar, kaip ir daugelis šio serialo veikėjų. Džekui tėvas buvo didžiausią įtaką padaręs žmogus (vėlgi, visi tėvai - vyriškosios giminės - veikėjams darė didžiulę įtaką), todėl į bažnyčią jis vyko pilnas emocijų tam, kad pamatytų jį paskutinį kartą.

Tik karste tėvo nebuvo. Tėvas buvo jam už nugaros, kalbantis ir gyvas. Nors ne. Jis, kaip ir Džekas ir visi kiti bažnyčioje buvę žmonės, buvo miręs. Miręs savaitę prieš „Oceanic“ 815 reisą, tris metus prieš savo sūnų ir daugybę laiko prieš kitų bažnyčioje buvusių žmonių mirtis. Ir tai yra dalykas, kuris sujaukė visų serialo žiūrovų mintis, nes logikos jiems tame buvo mažai.

Jeigu norite mano nuomonės, o įpusėjus tokio ilgio straipsnį tik to ir galima norėti, mano reakcija į šią seriją po to, kai ją pirmąkart pažiūrėjau nemiegojęs visą naktį ir laukdamas jos pasirodymo JAV, buvo panaši į daugumos: nebandžiau apie ją per daug galvoti ir pradėjau iš dalies nekęsti. Girdi, kas čia per nesąmonė, jeigu jie visą laiką buvo mirę, juk čia yra pats pigiausias ir beprasmiškiausias triukas bet kokiame mene. Galų gale, juk net ir žiūrovai buvo atspėję, jog serialas yra skaistykla veikėjams, tai čia juk per daug lengvas atsakymas.

Tik jie nebuvo mirę visą laiką. Viskas, kas vyko saloje, vyko iš tikrųjų (na, tiek, kiek gali vykti reiškiniai su po žeme esančiais ratais ir juodų dūmų pabaisomis). Tai buvo šių veikėjų gyvenimas taip, kaip mes gyvename savąjį, tik gal kiek keistesnis. Tuo tarpu paralelinės realybės scenos, kurios buvo matomos šiame sezone, buvo pomirtinis gyvenimas arba tai, kas vyksta sekundę po mirties. Šie veikėjai rodomi kaip mirę tik šios realybės scenose, ir neišsigalvokite nebūtų dalykų, nes tokių žmonių yra ir dabar. Vienintelis bent kiek paaiškinimo reikalavęs dalykas man visuomet buvo tai, jog čia miręs yra ne tik Džekas, bet ir absoliučiai visi mums matyti žmonės taip, kaip mes juos pažinojome, ir vienintelis internetuose plaukiojantis paaiškinimas buvo ir yra tik tiek, kad kažkada mirsime mes visi, ir galbūt būtent tokioje gyvenimo stadijoje, kokioje buvo šie veikėjai, mes ir susitiksime.

Dabar tai yra vienintelis neraminantis paaiškinimas, bet man pačiam absoliučiai nereikšmingas. Per pirmąsias savaites šią seriją peržiūrėjau gal dar penkis kartus ir supratau, kad mano mąstymas buvo kvailas. Jau prieš šią seriją supratau, kad serialo pabaiga bus abstrakti ir taikanti ne į atsakymus, o į emocinę vertę. Ir emocine prasme „The End“ man yra absoliuti tobulybė. Skaistykloje susitinka visi vienas kitam skirti žmonės, jie elgiasi taip, tarsi vienas kitą pažinotų visą gyvenimą, ir ruošiasi kelionei kažkur kitur, kas veikiausiai yra dangus ar rojus, priklausomai nuo to, kaip suprantate religiją (aplinkinius, nepaisant mano nereligingumo, visuomet stebino tai, kaip man patinka ši serija, bet „Dingę“ buvo pateikę savo religijos supratimą, ir dėl to man nekyla jokių problemų). Vienintelis Benas pasilieka už bažnyčios durų, nes net jeigu su Harliu jie buvo nuostabūs padėjėjai vienas kitam, savo kaltės jis pats nesugebėjo atpirkti. Veikėjai gauna tai, ko nusipelnė, ir emocinė kiekvieno serialo vertė man yra nesuskaičiuojamą kartų skaičių svarbesnė nei tinkamas istorijos užbaigimas, dėl ko man nepatinka „Breaking Bad“ finalas ir tiesiog dievinu „The End“.

Bet per šias apžvalgas esu išvedęs ne vieną teoriją apie serialą ir apie televiziją bendrai, todėl jeigu perskaitėte iki tiek, pasilikite dar vienai mano teorijai. Jos esu matęs tik nuotrupas, ir niekad nesupratau, dėl ko ji nėra išplėtota labiau. O ji man yra labai logiška: paralelinė realybė yra tik Džeko skaistykla. Tai pirmą kartą pagalvojęs negalėjau prisiversti galvoti kitaip. Žinoma, galėčiau remtis tik tuo, kad Džekas paskutinis iš visų suprato tai, jog jis yra miręs, bet paskutinė scena man logikos turi tik tokiu atveju, jeigu mes matome Džeko pomirtinį gyvenimą.

Jis Beną pažinojo kaip žiaurų žudiką, bet vėliau jam padėjusį daugelyje situacijų, todėl jo neištrėmė į pragarą, bet ir nepasiėmė į rojų, kas Benui yra pakankamai gera situacija. Džekas Loką pažinojo tik kaip labai keistą žmogų ir galiausiai žudiką (tikrąjį Loką, kuris nužudė Naomi), bet vėliau suprato, kad Lokas buvo teisus dėl visko, todėl šis gavo itin svarbią vietą po mirties. Mažesnės scenos, tokios kaip Saido ir Šenon susitikimas, irgi pagrindžia šią teoriją, nes Džekas pažinojo tik Šenon, ne Naomi. Žinoma, ta pačia logiką remiantis, Džekas negalėjo įsivaizduoti Loko ir jo sužadėtinės kartu, bet šią teoriją pagrindžiančių argumentų yra daugiau nei ją paneigiančių, todėl pasilieku prie jos.

Juk galiausiai, Džekas buvo neabejotinas ir serialo, ir jo veikėjų lyderis. Jo gyvenimas, net jeigu daugeliui žiūrovų dažnai nepatikęs, buvo išnagrinėtas giliausiai, nuo tapimo daktaru iki to, kaip jis gavo savo tatuiruotes. Veiksmas saloje pasibaigė su Džeko mirtimi ir Vincentu, gulinčiu šalia jo kūno, bei kylančiu lėktuvu (kuriuo skrido Sojeris, Keitė ir Kler, ir kurį sutaisė Mailsas, Frenkas ir Ričardas, kurių nuotykiai buvo labai reikalinga linksmesnė šios serijos dalis, ir už Ričardo ištrūkimą iš salos man nėra nieko linksmesnio), priešingai nei krintančiu lėktuvu pirmojoje serialo serijoje. „The End“ baigėsi su užsimerkiančia Džeko akimi, priešingai nei atsimerkiančia 2004-ųjų metų premjeroje.

Džeko gyvenimas apėjo didelį ratą ir pasibaigė ten, kur ir prasidėjęs.

Įspūdingiausia mano gyvenimo kelionė, susijusi su televizija, baigėsi ten, kur ir prasidėjusi.

Tai buvo Džeko serialas. Tai buvo Džeko gyvenimo finalas. Tai buvo tobulas Džeko ir jo serialo finalas.

Citatos

  • 'I don't believe in a lot of things, but I do believe in duct tape.'
  • 'I think I just realized that I want to live.'
  • 'I'll see you in another life, brother.'
  • 'This is a place that you... that you all made together so that you could find one another. The most important part of your life was the time that you spent with these people on that island. That's why all of you are here. Nobody does it alone, Jack. You needed all of them, and they needed you.'
  • 'We've been waiting for you.'
  • 'Sounds like they're making progress.'
  • 'Jack... I hope that somebody does for you... what you just did for me.'
  • 'You're not John Locke. You disrespect his memory by wearing his face, but you're nothing like him. Turns out he was right about most everything. I just wish I could have told him that while he was still alive.'


Namų darbų daugiau nebus. „Dingę“ man, kaip ir jums, baigėsi dar kartą, ir negaliu pasakyti, kad šis kartas buvo mažiau įspūdingas ar emocine prasme paveikęs silpniau. Net ir žiūrint antrąjį ar trečiąjį sezoną, net ir blogiausiomis serialo akimirkomis laukdavau savaitgalių, kuomet žiūrėdavau po dvi serialo serijas iškart ir godžiai eidavau jas aprašinėti. Rutinų, susijusių su šiuo blogu, turiu daug, bet tokia džiuginanti man dar nebuvo nei viena jų. Labai dėkoju tiems, kurie skaitė, net jeigu jūsų ir nebuvo daug, ir tikrai netikėjau, kad galiu aprašyti kiekvieną savo mylimiausio serialo seriją. To darymas, neslepiu, pakėlė šį serialą mano akyse visai į kitokį lygį, ir nuoseklus žiūrėjimas serija po serijos man suteikė visai kitokį didžiojo siužeto supratimą. Neslėpsiu, kad dabar pat galėčiau pulti žiūrėti viską nuo pirmosios serijos, nes serialo jau pasiilgau (net rašyti šią apžvalgą emociškai buvo sunku). Bet persisotinimas yra pavojingas dalykas, todėl antrą kartą „Dingusių“ apžvalgų nekartosiu. Tiesa, darysiu kažką, kas, tikiu, patiks žymiai didesnei auditorijai.

Tuo tarpu jus palieku su video, kurį žino per mažai žmonių ir kuris, tikėsite ar ne, atsako į daugiau klausimų negu visas šis finalas. Susipažinkite su „The New Man in Charge“.

Live together, die alone, draugai.


2 komentarai:

  1. Perskaičiau ir užsinorėjau dar kartą lostus pažiūrėt:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ech perskaitęs užsimaniau žiūrėt šį gėrį trečią kart :),tiesiog tobulas serialas. Tikiuosi, kad kada nors, kas nors sukurs kažką panašaus...

    AtsakytiPanaikinti