2014 m. gegužės 24 d., šeštadienis

Hannibal. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Hannibal“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kiekviena antrojo „Hannibal“ sezono serija atrodo kaip serialo scenaristų noras išnaudoti visus įmanomus veikėjus ir su jais susijusias istorijas taip, kad Bryanas Fulleris nebūtų apkaltintas kaip nepanaudojęs kokių nors variantų prieš pasibaigiant serialui. Kadangi „Hannibal“ jau pirmajame sezone kentė nuo mažų reitingų, tai buvo suprantamas dalykas. Ir visgi serialas grįš trečiajam sezonui, o pati pirmoji ir paskutinė antrųjų „Hannibal“ metų serijos parodė, kad šis sezonas buvo suplanuotas iš anksto iki mažiausių smulkmenų ir atsitiktinumų čia nebuvo. Kitaip sakant, čia buvo suderintas antrojo „Breaking Bad“ sezono planavimas ir to paties serialo paskutiniųjų sezonų energija, kas tokį derinį padaro trylika savaičių iš eilės stebinusiu reginiu.

Šis sezonas, nepaisant minėto plano, nebuvo visiškai vientisas. Kiekviena jo serija turėjo daug įtakos vėlesnei, bet itin ryškios buvo dvi viena po kitos ėjusios siužeto linijos. Pirmoji jų sekė iškart vykusius įvykius po pirmojo sezono pabaigos, kuomet ligoninėje emociškai nestabiliems nusikaltėliams atsidūrė Vilas Grehemas. Neabejotinai pagrindinis serialo veikėjas (nepaisant to, kad ne jo vardas yra pavadinime) pirmojoje sezono pusėje atsidūrė įvairiausių įmanomų įvykių sūkuryje. Jis tapo pagrindiniu FTB įtariamuoju daugeliui žmogžudysčių, taip paaiškinant Vilo sugebėjimą įžvelgti smulkiausias nusikaltimų detales. Vilas tapo ir savo paties įkaitu, vis labiau klimpdamas į abejones dėl savo nekaltumo ir emocinio stabilumo, ir dėl to gąsdindamas šalia esančius žmones.

Skelbimasis nekaltu nėra išskirtinis dalykas, kadangi jis būdingas maždaug kiekvienam už grotų sėdinčiam asmeniui. Vilas išgarsėjo tuo, kad visus jam verčiamus kaltinimus nukreipė į daktarą Hanibalą Lekterį, tuo pačiu priduriant, kad psichoterapeutas jį paveikė taip, kad Vilas negalėtų atskirti vaizduotės nuo tikrovės. Pirmosios šešios ar septynios sezono serijos buvo itin svarbios kalbant apie šių vyrų draugystę, vis grįžtant prie jų nesutarimų ir Hanibalo bandymų įrodinėti, kad jis yra Vilo draugas. Lygiai taip pat Vilas vis labiau švelnino savo kaltinimus ir ilgainiui pradėjo rodyti palankumo ženklus daktarui, taip sukuriant vieną įdomiausių šiuo metu televizijoje esančių draugysčių.

Pirmoji sezono pusė buvo reikalinga tam, kad antrosios įvykiai ir kulminacija turėtų tokią svarbą, kokią turėjo. Sezono antroji dalis buvo grįsta vis stiprėjančiais Vilo ir Hanibalo santykiais, kurie prasidėjo šiltu paciento ir daktaro bendravimu, bet kartais peraugdavo į tokias subtiliai sukonstruotas scenas, kad žmonėms, žinantiems apie serialo kūrėjo Bryano Fullerio homoseksualumą, galėdavo sukelti ganėtinai dviprasmiškus jausmus. Ir tęsiant pirmajame „Hannibal“ sezone pradėtą tradiciją, joks veikėjas čia tiesiogiai nedarė ir nesakė nieko, kas atskleistų tikruosius jų ketinimus. Nei Vilas, nei Hanibalas, net ir būdami vienas šalia kito, slėpė savo slaptus planus, nors vyrų tarpusavio supratimas buvo per daug akivaizdus ir buvo sunku patikėti, kad vienas kito jie neperpranta.

Vienas pagrindinių juos siejančių dalykų buvo Džekas Krofordas, visą laiką išlikęs ištikimu Vilo gynėju ir kartu artimai bendravęs su Hanibalu. Galima netgi ginčytis, kad jeigu Vilas yra pagrindinis veikėjas seriale, Džekas yra svarbiausias. Antrasis sezonas tik dar labiau ryškino „Hannibal“ nukrypimą nuo realybės, nuviliant tuos, kurie vis dar galvojo apie kažkokį tikroviškumą. Serialo perspaudimas labiausiai pasireiškė neįtikėtinais žudymais ir iš žmonių sukurtais vaizdiniais, kas žiūrovams buvo pateikiama kaip įprasti dalykai serialo pasaulyje, bet karts nuo karto Džekas buvo priverčiamas reaguoti į tokius neįtikėtinus reiškinius. Tikroviškas žmonių požiūris taip ne tik pabrėždavo tai, jog serialas vyksta daugmaž realiame pasaulyje, bet ir išryškindavo visiškai sujauktą Hanibalo ir Vilo mąstymą.

Kad žiūrovams būtų dar aiškiau, jis vis dar buvo įkūnijamas tiesiogiai, pateikiant kvapą gniaužiančius vaizdinius. Tai sakyti yra savotiška klišė, bet įspūdis čia yra tiesiog nepakartojamas. Nenuostabu, kad didžiausia serialo biudžeto dalis tenka vizualiajai „Hannibal“ pusei, sukuriančiai į nieką nepanašią atmosferą. Net ir ryškiausią dieną vaizdiniai yra pritemdyti tarsi per „Instagram“ filtrą ir vaizdas yra pagyvinamas nebent karts nuo karto išlendančia itin ryškia gėle ar paprastais procesais, tokiais kaip arbatos gaminimas ar žvejojimas, sulėtintais ir parodytais iš neįtikėtino artumo, sukuriant priverstinį subtilumą kiekviename žingsnyje. Ir taip, Hanibalo iš žmonių gaminami valgiai jau antrus metus iš eilės atrodo taip, tarsi mintyse norėtum pateisinti daktaro Lekterio žudymus, nes dėl taip skaniai atrodančių dalykų galima pateisinti viską.

Antrasis sezonas išryškino dar vieną pirmajame buvusį, bet per daug neišsiskyrusį aspektą: garso takelį. Ne dainas, kurių čia tiesiog nėra, o muziką ar tiesiog garsus. Tokių išskirtinių jų nesu girdėjęs nuo pat „Twin Peaks“, kai tarytum daužant įvairius daiktus sukurti garsai visiškai pakeičia bendrą atmosferą. Dažniausiai tas pakeitimas yra tamsiosios pusės link, dar kartą pabrėžiant, jog „Hannibal“ nėra serialas, kurį galima tinkamai suvirškinti žiūrint visas serijas iš eilės. Nei tamsios atmosferos, nei „Emmy“ nominacijos vertos Hugh Dancy vaidybos šiame sezone negalima įvertinti peržiūrėjus per vieną vakarą. „Hannibal“, kaip ir vis dar nuostabiojo Madso Mikkelseno įkūnijamo daktaro Lekterio pateikiamus valgius, reikia valgyti iš lėto, ir tik tada pajusite tikrąjį serialo skonį ir kvapą.

Vertinimas: 10/10

O ką apie šį sezoną manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą