2014 m. gegužės 12 d., pirmadienis

„Rectify“: tikroviškai lėtos į laisvę sugrįžusio vyro dienos

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Rectify“ serijos.

Per savo mėgėjiškai profesionalią kino žiūrėjimo karjerą, net ir besimokydamas priimti visus žanrus objektyviai ir neturėti išankstinės nuomonės, kai kurių dalykų kine tiesiog nemėgau, ir savo nuomonės nepakeičiau iki šiol. Vienas tokių dalykų yra tipiniai festivalių filmai, sukurti tų nepriklausomų kūrėjų už kelis tūkstančius dolerių, turintys kažkokią įprastam žmogui į galvą nešaunančią idėją (niekad nepamiršiu, kai mačiau tris minutes norvegų filmo apie kirpėjo kasdienybę) ir visų garbinami kaip įspūdingą meninę vertę turintys kūriniai, bet tebūnie. Be pradinukų lygio produkcijos, tokie filmai pasižymi ir protu nesuvokiamu lėtumu, dėl ko jie dažniausiai be jokios priežasties išsitęsia iki kelių valandų. Ir neklauskite kodėl nusprendžiau žiūrėti „Sundance TV“ dramą „Rectify“ (na gerai, jeigu norite žinoti, tai dariau dėl itin įspūdingų atsiliepimų apie serialą).

„Rectify“ viskuo atitinka mano nemėgstamiausius dalykus televizijoje bei kine, ir aš tai žinojau. Serialas yra rodomas per „SundanceTV“, kas, kaip puikiai suprantate, yra oficialus „Sundance“ festivalio kanalas, kuriame veiksmo tikėtis būtų, na, kiek naivoka. Bet šis kanalas praėjusiais metais kartu stipriai pateko į visų televizijos kritikų akiratį, į JAV atvežęs praėjusią savaitę apžvelgtą prancūzų serialą „The Returned“ ir kitos savaitės apžvalgos temą „Top of the Lake“. Mano paties vadinama šventąja „SundanceTV“ trejybe, nepaisant savo festivalinės nuotaikos, trijulė turi vieną didelį pliusą prieš šio festivalio filmus: jie yra serialai.

Lėtumas tokios prigimties filmuose dažniausiai kelia pyktį ne dėl to, kad nevyksta nieko rimtesnio, nes šitą gyvenimo tarpsnį jau peraugau. Bet žiūrint bet kokį kino ar televizijos produktą norisi, kad viskas, kas yra rodoma, turėtų bent kažkokią prasmę ir nebūtų kuriama vien tam, kad reikia. Filmuose tai yra dažnas atvejis, nors į jų pabaigą lėtumas dažnai pradeda įgauti prasmę, tik ji nesusiformuoja iki galo ir viskas labai greitai baigiasi. „Rectify“ trukmė yra šešios serijos, kas yra maždaug penkių valandų filmas, ir jį galima žiūrėti be pertrauktų (nors nerekomenduoju). Tiek laiko serialui pilnai užtenka ištaisyti tradicines problemas ir kai net scenaristai jaučia užtikrintumą, nuotaika čia yra visai kitokia.

„Rectify“ bet kokiu atveju privalėjo būti lėtas serialas. Jis yra sukurtas apie po devyniolikos metų kalėjime paleistą Danielį Holdeną, neteisingai apkaltintą už savo merginos nužudymą, nors tuo jūs turėsite galimybę suabejoti. Per šešias serijas serialas apžvelgia šešias Danielio gyvenimo laisvėje dienas, per kurias jį prižiūri sesuo Amanta, motina Žanetė ir giminės iš patėvio pusės, iš kurių kyla ir serialo romantika, ir pora intrigų, kurios bendru mastu yra nieko vertos. Jeigu galvojate, kad po devyniolikos izoliacijos metų džiaugsitės pamatę absoliučiai kitokį pasaulį ir visuomenę, kuri jūsų absoliučiai nepriima ir jumis netiki, „Rectify“ greitai pakeis jūsų nuomonę.

Serialas, sukurtas iš „Deadwood“ pažįstamo Ray McKinnono (pradiniame variante pagrindiniame vaidmenyje turėjo atsidurti Waltonas Gogginsas), užkabina labai daug temų, nors tai galima suprasti savaime. Kaip ir „Recitfy“ serijų pavadinimai, didžiausia serialo savybė yra tai, kad jis neapsimetinėja. Filosofinių ir citatomis galinčių virsti pokalbių čia yra, bet visos jos įtikina tuo, kad kalėjime, kuriame Danielis galėjo kalbėtis nebent su kitoje kameroje kalinčiu juodaodžiu (vieninteliu žmogumi, tikėjusiu jo nekaltumu), dėl paprasčiausio knygų skaitymo susiformavo visa jo asmenybė, nes nuteistas jis buvo praktiškai paauglystėje, todėl išėjus į laisvę nei tėvai, nei jis pats savęs neatpažįsta. Todėl čia paties Danielio yra aptariama ir religija, ir filosofijos citatos, ir gyvenimo prasmė, ir panašūs paprastą dieną nekylantys klausimai, ir visi aplinkiniai tegu ir nenoromis, bet kalbasi su juo tomis temomis, nes čia jam dabar yra sunku, ne jiems.

Ir visa tai yra pateikiama labai lėtai. Jeigu grįšime prie manęs, esu peržiūrėjęs nemažą kiekį serialų, bet netikiu, kad dar kada nors pamatysiu tokio lėtumo kūrinį (nebent žiūrėsiu greitai pasirodysiantį antrą serialo sezoną, kas yra tikėtina), tačiau tai nėra (vien) kritika. Lėtumas čia turi labai svarbią prasmę ir yra išnaudojamas itin efektyviai, jeigu sutiksite su tokiu terminu. Danielis yra tarsi antram gyvenimui užgimęs žmogus, kuriam kone viskas yra nauja ir kiekvieną dalyką jis dar kartą patiria pirmą kartą, ir kalbant apie paprastas pramogas, ir rimtesnius suaugusių santykius. „Rectify“ lėtumas pasireiškia ir dialogu, tarp kurio vaizdas yra užpildomas labai originalia ir akį džiuginančia režisūra, todėl skųstis, kad čia yra per daug beprasmių pauzių ar tylėjimo, tiesiog negalima.

Retkarčiais, tiesa, lėtumas atrodo kaip nelogiškas siužeto požymis, kas yra rimčiausias nusiskundimas serialu. Jo aktoriai (iš kurių išsiskiria nebent visada stebinanti Abigail Spencer) įtikina, kad žmonės priima Danielio lėtumą, bet tikroviškumo tame yra vis mažiau. Ilgainiui serialas tampa kaip labai ilgu montažu, kurį matome filmuose, kuomet veikėjui laikas bėga labai lėtai, ir jis pastebi čiaupo lašėjimą, laikrodžio tiksėjimą ir panašius dalykus. Veikėjai čia dažnai turi progą pakreipti situaciją linkme, kurioje galėtų įsisukti ir pakankamai įdomūs dialogai, bet jie yra priverčiami sakyti dalykus, kurie Danielį paliktų vieną ir žiūrovai vėl stebėtų lėtai slenkantį jo gyvenimą. Jis yra išnagrinėtas, nesuklyskit, labai originaliai ir būtent taip, kaip ir galima išnagrinėti tiek metų izoliuotą žmogų, bet festivalinės „Recitfy“ užuomazgos galiausiai viską nustelbia ir serialas tampa save prasmingu laikančiu darbu, kuris niekaip negali pagrįsti tokio teiginio.

Vertinimas: 8/10

O ką apie šį serialą manote jūs?

1 komentaras:

  1. Reikės pamėginimui pažiūrėti vieną seriją. Susigundžiau per tave.

    AtsakytiPanaikinti