2014 m. birželio 30 d., pirmadienis

„Rome“: milijonai, paaukoti dėl išskirtinio meno

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Rome“ serijos.

Niekas televizijoje nėra taip pasižymėjęs ambicingumu kaip HBO kanalas. Žymusis jo šūkis „It's not TV. It's HBO“ skelbia, kad šita televizija su įprastais kanalais nenori turėti nieko bendro ir visad daro kažką, kas juos išskiria iš minios. Taip, HBO praėjusiame amžiuje pasižymėjo viena kita komedija ir keletu filmų, bet pagrindinė televizijos šlovė atėjo su „Sopranais“, kas buvo vienas paskutinių šios televizijos projektų, siekusių nagrinėti žmones ir į jų gyvenamą aplinką kreipti mažai dėmesio. Kiti serialai - „Oz“, „Deadwood“, „The Wire“, „Game of Thrones“ - žiūrovams iki šiol sukelia momentinį įspūdį dėl savo ambicingumo vizualiąja ir veikėjų kiekio prasme. Tarp šių projektų, tiesa, įsiterpia ir vienas keisčiausių HBO sprendimų „Rome“, kvapą gniaužiančioje aplinkoje pasakojantis apie vos keleto veikėjų istoriją.

Kad suprastumėte „Rome“ mąstą, jums tereikia žinoti, kad šis serialas naudojo didžiausią kada nors pastatytą filmavimo aikštelę televizijoje, o galbūt ir kine. Šiame bendrame HBO ir britų BBC projekte buvo siekiama tiksliai atkurti senovės Romą, pradedant žymiausiais pastatais ir baigiant paprastais rajonais, kurie galbūt ne visuomet buvo atkuriami pagal mastelį, bet jų dydis jus vis tiek sužavės. Čia atrasite ir žymųjį Romos forumą bei įspūdingus rūmus, kurių interjerai yra tiesiog pavydėtini, bet kartu ir pamatysite Romos lūšnynus, kurių būklė kelia gailestį žmonėms, kurie juose gyveno (ir šiame seriale yra tiek statistų, kiek esate matę nedaug kur).

Dėl ko visa tai? Dėl dviejų vyrų, kuriuos matote šio straipsnio viršuje. Tai yra Titas Pulas ir Liucijus Vorenas, dvi priešingybės ir kartu du patys geriausi draugai. Pirmasis yra grynas laukinis, apie kurį pagalvojam mąstydami apie senovę, kai pagrindinis jo tikslas buvo valgis ir moterys, ir fizinė jo jėga kare stebino visus. Antrasis žymiai didesnę savo gyvenimo dalį praleido dorai, naudodamasis savo protu ir strategija, ir sukūrė šeimą, kurios dėl karų negali matyti labai ilgai. Dėl savo poelgių vyrai tampa itin gerbiamais žmonėmis Romoje ir sulaukia pelnytos šlovės.

2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

Breaking Bad. Antras sezonas. Breakage/Peekaboo

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Penkta serija. Breakage

We've got to be Tuco. - Jesse


Visiems nusibodusi klišė apie televiziją yra tai, jog joje žiūrovams yra labai įdomu matyti kitokius žmones nei jie, tokius veikėjus, kurie nesugebėtų susitvarkyti savo gyvenimo ir dėl to taptų itin įdomiais. Tai yra kiek ironiška, nes lietuviškoje visuomenėje į smegenis įaugęs stereotipas yra toks, jog televizija gali ir privalo rodyti gražius žmones be problemų, nors visiems nuo to darosi pikta. Niekas nepaneigs, kad „Breaking Bad“ yra pastarojo teiginio priešingybė. Tiek vienaip ar kitaip gyvenimo nesusitvarkančių asmenybių kiek čia negalima atrasti turbūt jokiame kitame seriale.

Faktas, kad „Breaking Bad“ turi kur kas mažiau veikėjų nei įprastuose serialuose, bet šįkart žiūrėkite tik į proporcijas ir procentus. Greitai suprasite, jog kiekvienas veikėjas seriale turi problemų, kurios tikrai egzistuoja, bet visi bijo jas pripažinti. Taip, čia kalba eina net apie Fliną, kurio vardo pasikeitimas ir nenoras bendrauti su tėvais yra paaugliško maištavimo požymis, tačiau paauglystę juk galima įvardinti kaip psichologinę problemą, kurią pergyvena kiekvienas žmogus. Ši problema iš visų, tiesa, yra pati menkiausia.

2014 m. birželio 23 d., pirmadienis

Orange is the New Black. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Orange is the New Black“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Ne bet koks serialas gali sau leisti pagrindinį veikėją pastatyti į antrą planą ir taip savo kokybę tik dar labiau pagerinti. Kaip gerai, kad „Orange is the New Black“ nėra bet koks serialas. Pirmasis sezonas, įspūdingu greičiu tapęs populiariausiu „Netflix“ produktu ir pralenkęs netgi visų nepelnytai aukštinamą „House of Cards“, buvo istorija apie Paiper bei jos asmeninį gyvenimą, kuris labai stipriai susijaukia jai patekus į kalėjimą. Ir tuomet serialas buvo praturtintas išskirtinėmis veikėjomis, tačiau šiemet jos aiškiausiai tapo kertine sezono ašimi.

Paiper, tiesa, iš „Orange is the New Black“ niekur nedingo. Tai yra serialas, paremtas tikras istorijas aprašančia knyga, todėl teoriškai Paiper yra svarbiausia serialo dalis. Pirmoji sezono serija tai tik patvirtina, kuomet visa valanda praleidžiama su šia veikėja, kuri yra perkeliama į kitą kalėjimą Čikagoje vien todėl, kad galėtų liudyti teisme. Ši serija tapo dar vienu pavyzdžiu kaip gerai „Orange is the New Black“ išnaudoja „Netflix“ modelį paleisti visas serijas iš karto. „Thirsty Bird“ buvo serija, kuri absoliučiai nesisiejo su likusiu sezonu ir pristatė veikėjas, kurias žiūrovai matė vos vieną kartą, net jeigu jos sugebėjo iškart padaryti įspūdį. Serija pravertė draminiam Paiper plėtojimui, kuomet ji absoliučiai nežinojo, kas jos laukė ir kuomet ji buvo savotiškai priversta susitaikyti su dabar jau prieše tapusia Aleks, tačiau ši valanda buvo daugmaž nereikalinga, kas būtų sukėlę daug kalbų serijas leidžiant kas savaitę, bet dabar ji buvo tiesiog pamiršta.

Likęs sezonas prie Paiper grįždavo periodiškai ir nebuvo serijos, kada ji negaudavo laiko kalbėtis su kitomis kalinėmis, kas kartu reiškė, jog serialas grįždavo ir prie jos vaikino Lario. Pirmajame sezone vyrukas atliko ganėtinai svarbų vaidmenį siekiant išryškinti merginos dvilypumą ir nesugebėjimą apsispręsti gyvenime. Šįkart jis dar buvo reikalingas porą kartų, ypač tuomet, kai buvo patenkintas Paiper prašymas dėl šeimos problemų dviems dienoms išeiti į laisvę, tačiau didesnę laiko dalį Laris ir jo nuotykiai nukreipdavo serialo dėmesį nuo kalėjimo ir jo problemų, o tokiam koncentruotam serialui tai buvo gan didelė prabanga.

2014 m. birželio 18 d., trečiadienis

Breaking Bad. Antras sezonas. Bit by a Dead Bee/Down

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Trečia serija. Bit by a Dead Bee

What's changed? - Walt

Labiausiai per visas iki šiol matytas serijas Voltui pakenkusi savybė buvo tai, jog jis yra perfekcionistas. Tai yra ironiškas teiginys, bet jis dar kartą įrodo, kad Voltas gyvena kitokiame pasaulyje nei daugelis seriale matomų žmonių. Jis yra genialus chemikas ir kaip kiekviename moksle, taip ir šiame teorija yra visų svarbiausias dalykas. Volto bėda yra tame, kad teorija ir egzistuoja dėl to, kad ji parodytų tobulas situacijas tobulomis sąlygomis, ko gyvenime niekad nebūna. Vyras sugeba sugalvoti ir įgyvendinti visus savo planus iki tobulumo, tačiau jie neturi savyje žmogiškumo, įrodančio, kad jie yra natūralūs.

Niekas nepaneigs, kad Volto planas dykumoje išsiskirti su Džesiu ir namo grįžti pasitelkus išprotėjimo techniką yra itin protingas žingsnis. Dienų dienas nesavai elgęsis vyras yra atrandamas visiškai nuogas parduotuvėje, o jį atradusiems žmonėms teigia, jog nieko neatsimena. Volto artimieji, be abejo, yra sunerimę kaip ir priklauso, nes tokie dalykai gali kartotis ir tai, kiek sugebu įžvelgti, yra vienintelis šio plano trūkumas, kurį būtų galima apibrėžti. Voltas, kuris buvo trumpam išprotėjęs, juk negali įrodyti visiems, jog tai daugiau nepasikartos, nes niekas juo nepasitiki.

Būtent todėl vienintele Volto išeitimi tampa pokalbis su psichoterapeutu, galinčiu diagnozuoti kokio nors lygio Volto ligą. Dėl tos pačios priežasties jis su daktaru ir nenori susitikti, nes šis gali aiškiai suprasti vyro melą. Dėl to Voltas nusprendžia prieš terapeutą atsiskleisti ir papasakoti tiesą, kuri šiaip yra melas, bet čia ir vėl išlenda Volto planas. Jis su žmonėmis yra bendravęs per daug laiko, kad nesuprastų, jog melas niekur neprives, todėl jis apsimeta sakąs tiesą apie sunkų savo gyvenimą ir šeimą, nuo kurios privalėjo pabėgti, tačiau tai sako tik koncentruodamasis į melo pabaigą ir tai, kaip reaguos daktaras, priešingai nei Skailer, kuri Henką aprėkė tam, kad galėtų išsilieti. Ir nepaneigsite, daktaras Voltu bent kiek žavisi ir jį supranta, ko vyras ir siekė.

„Fargo“: perdirbinys, sugebantis kokybiškai atsiriboti nuo originalo

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Fargo“ serijos.

Siekiant sukurti kokybiškus perdirbinius, viena taisyklė visuomet buvo svarbiausia: perdirbk tą kūrinį, kuris nebuvo ypatingas ir visas jo potencialas dar nebuvo išnaudotas. Pasižiūrėjus į ateinančių keleto metų Holivudo projektus tampa aišku, kad šios taisyklės niekas šventai nesilaiko ir pinigai dažniausiai atsiduria aukščiau nei meniškumas. Šiam aspektui dabar yra skirta televizija, kuri pastaraisiais metais sugebėjo padaryti neįmanomus dalykus. Laikantis taisyklės, jog per daugybę serijų kokybiškai galima perdirbti net šedevrus, visiems netikėtu būdu į pasaulį pernai žengė „Hannibal“, o dabar panašiai buvo padaryta ir su daugelio tobulu filmu laikomu „Fargo“.

Televizinė versija su brolių Coenų originalu turi mažai ką bendro. Coenai leido savo vardą įrašyti prie serialo prodiuserių ir naudoti panašias idėjas kaip ir filme, bet prie šios „Fargo“ versijos kūrimo jie absoliučiai neprisidėjo ir davė serialo kūrėjui Noah Hawley absoliučią kūrybinę laisvę. Po dešimties serijų tapo aišku, kad, panašiai kaip ir „Hannibal“ atveju, originalaus kūrėjo nebuvimas yra geriausias perdirbiniui nutikęs dalykas. „Fargo“ serialas ilgainiui toks pat nuostabus kaip ir „Fargo“ filmas, tik dėl visai kitokių priežasčių.

Kaip ir filmo versija, „Fargo“ vyksta nedideliame Minesotos valstijos miestelyje, kas reiškia, jog jame nėra paslapčių ir visi vienas kitą pažįsta. Dėl to šioje vietoje nėra jokių didesnių nusikaltimų ar kitokių nesklandumų, nors čia turbūt labiau dėl to, kad kiekvienas žmogus yra itin mandagus su nepažįstamaisiais, o neįprastas akcentas tik ir kalba apie vietinių geranoriškumą. Nenuostabu, kad visus sukrečia miestelyje įvykdyta žmogžudystė.

2014 m. birželio 16 d., pirmadienis

„The Twilight Zone“: televiziją pakeitęs serialas, kurtas vienišo genijaus

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Twilight Zone“ serijos.

Televizija visada buvo dalykas, į kurį kaip į patikimą draugą galėjo atsiremti po sunkios darbo dienos grįžęs žmogus. Tikėtina, kad žodis visada jums siejasi su „Sopranų“ (vėliausiai - „Twin Peaks“) laikais, nes dešimto dešimtmečio pabaiga yra laikoma televizijos revoliucija, kurios metu mūsų svetainėje stovinčioje dėžėje susiformavo dalykai, kuriuos matome dabar. Apie šią revoliuciją kalbantys žmonės neklysta, nes didžiosios pastarųjų metų dramos pakeitė žmonių požiūrį į televiziją, bet kartu ją pavertė vieta, kur trys penktadaliai serialų yra apie vyrus, darančius blogus darbus dėl savęs ar šeimos. Revoliucija neįtikėtinai pakėlė televizijos lygį, bet kartu ją ir suvienodino, kai beveik niekas nedrįso pakeisti sėkmingo recepto.

Situacija prieš 50 metų buvo visiškai kitokia. Televizija tuomet buvo atradimas, kurio populiarumas vis didėjo, ir kuomet karaliavo vos keletas kanalų, jų serialų žiūrimumas buvo, lyginant su šiomis dienomis, tiesiog protu nesuvokiamas, kuomet kai kuriuos projektus žiūrėdavo daugiau nei pusė JAV gyventojų. Siekiant juos nustebinti per daug stengtis nereikėjo, nes viskas buvo nauja, tačiau žmonių, kurie turėjo originalių minčių, vis tiek netrūko. Vienas jų buvo Rodas Serlingas, kurį jūs geriausiu atveju galite pažinoti kaip „Beždžionių planetos“ scenaristą, bet kuris didžiausios šlovės susilaukė 1959-aisiais sukūręs serialą „The Twilight Zone“.

Tai nėra projektas, kurio stilius per 50 metų išpopuliarėjo, nors ir spinoffų, ir pagal jį sukurtų filmų buvo ne vienas (jeigu ką, šiame straipsnyje aprašinėjamas tik originalusis šeštojo dešimtmečio pabaigos serialas). „The Twilight Zone“ yra antologinis serialas, kas reiškia, jog absoliučiai kiekviena serija (priešingai, nei „True Detective“ ar „American Horror Story“, kur kalba eina apie kiekvieną sezoną) turi visiškai kitus veikėjus, istoriją ir aktorius. Ir vienintelis juos siejantis dalykas yra Serlingas, žmogus, kurio istorija kelia ir susižavėjimą, ir tam tikrą gailestį.

2014 m. birželio 15 d., sekmadienis

Game of Thrones. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Game of Thrones“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

George'o R.R. Martino kuriamo „Ledo ir ugnies giesmės“ ciklo romanai susideda iš tūkstančių puslapių ir yra tokios įspūdingos apimties, kokios atkartoti tokiame lygyje negalėtų joks kitas šių dienų rašytojas. Nenuostabu, kad šių knygų ekranizacijai buvo pasirinktas televizijos serialas, kadangi tik tokiu būdu galima bent šiek tiek išskaidyti svarbiausius įvykius taip, kad kažkur būtų galima įsprausti ir veikėjų plėtojimą. Bet kai pirmieji du sezonai, nors ir sėkmingai supažindinę su pagrindiniais veikėjais, labiausiai koncentravosi į bandymą ekranizuoti svarbiausius knygų įvykius, treti ir ketvirti „Game of Thrones“ metai pademonstravo kai ką neįprasto. Ir šiaip tik varganas dešimt valandų trunkantis televizijos sezonas dabar tapo neeiliniu pavyzdžiu kaip dėl veikėjų paaukojus siužetą galima gauti dar įspūdingesnį reginį.

Vėlgi, „Game of Thrones“ nuo Martino darbų nei kiek nenuklydo ir visi svarbiausieji įvykiai, kuriuos daugelis žmonių jaučia pareigą pranešti prieš pat jiems pasirodant ekrane ir taip užsitraukti visų nemėgstančių skaityti žmonių nemalonę, čia vis dar yra ekranizuojami. Serialo kūrėjai Danielis Weissas ir Davidas Benioffas kartu su aukščiausio lygio režisieriais šį sezoną sugebėjo sukurti tokių visokeriopai įspūdingų reginių, kad jie tik dar labiau privertė džiaugtis, jog gyvename laikais, kai kompiuteriu galima sukurti neįtikinamiausius dalykus. Bet tie reginiai turėjo neįprastą savybę. Jie tęsdavosi ilgai, užimdavo didžiulę serijos dalį ir neskubant stengėsi plėtoti veikėjus nepamirštant ir tinkamos kulminacijos.

Galima netgi sakyti, kad „Game of Thrones“ serijos šį sezoną susidėdavo iš dviejų dalių. Pirmasis pusvalandis dažniausiai būdavo skirtas tam, kad serialas galėtų parodyti kur šiuo metu yra visi veikėjai ir ką jie tuo metu daro, karts nuo karto nepamirštant ir jų nužudyti. Taip būdavo atliekama prievolė serialui judėti į priekį ir neišvengiamai vytis Martino knygas. Antrasis pusvalandis būdavo vienoje vietoje vykstanti scena, kuri dažniausiai vykdavo Karaliaus Uoste. Tai nėra stebėtina - po praėjusio sezono įvykių Septyniose Karalystėse visose srityse pradėjo dominuoti Lanisteriai, tad jiems ir buvo skiriamas didžiausias dėmesys.

2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Breaking Bad. Antras sezonas. Seven Thirty-Seven/Grilled

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Pirma serija. Seven Thirty-Seven

How can you suggest that we kill a man, and you can't even open the gun? - Walt

Televizijoje stereotipai būna dviejų rūšių. Vieni jų būna kišami vien tam, kad užpildytų eterio laiką, ir juos žiūrėti ilgainiui tampa sunku, nes kiekvienas veikėjų veiksmas - ar tai būtų komedija, ar drama - yra absoliučiai nuspėjamas. Kiti būna įkišami sąmoningai ir jie tampa istorijos dalimi. Pastarieji stereotipai nuo įprastųjų skiriasi tuo, jog scenaristai supranta, kad jie kuria absoliučias klišes. Tam, aišku, pačių scenaristų pasakymo neužtenka ir jie privalo įrodyti, jog banalybės pas juos turi tikslą, ir antrojo „Breaking Bad“ sezono premjera tai puikiai įrodo.

Pirmajame sezone iš visų stereotipų, kuriuos šis serialas rodė, didžiausias buvo Henkas. Jis buvo linksmas storulis, geras savame darbe detektyvas, turintis gražią žmoną, įrodinėjantis savo vyriškumą kiekviename žingsnyje ir nesugebantis sugauti narkotikus gaminančio svainio. Dalykas, kurį jūs suprasite su kiekviena serialo serija ir tai pradėsite daryti jau šiame sezone, yra tai, jog „Breaking Bad“ absoliučiai kiekvienas - kiekvienas - veiksmas turi pasekmes.

Tai, jog Henkas yra vadovėlinis mačo apibrėžimas, serijoje „Seven Thirty-Seven“ atsiperka su kaupu. Vyras gyvenime neturi praktiškai jokių problemų, o didžiausia jų yra kleptomanė žmona, nežinia dėl ko nesikalbanti su savo seserimi. Henkui ji pasako, jog sėkmingai tvarkosi su savo priklausomybe, nors vyrą kiekviena proga ir atstumia kuo toliau. Tol, kol jis pats nesupranta, jog čia yra kažkas ne taip ir nenuvažiuoja pas Skailer.

2014 m. birželio 10 d., antradienis

„Bob's Burgers“: animacijos perversmas su gražiausia šeima televizijoje


Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Bob's Burgers“ serijos.

Televizijoje šeima yra visko pagrindas. Kaip ir realiame gyvenime, bet šitą faktą jūs ir taip žinote, todėl per daug plėstis nereikia. Visi serialai veikia panašiu principu, kuomet didžiausi veikėjų vargai ir džiaugsmai kyla būtent dėl artimųjų, ir šitas dalykas visuomet buvo universalus. Šeima gali tapti pagrindu daryti blogus darbus, kaip kad įrodė „Breaking Bad“. Šeima gali suteikti gražiausių gyvenimo akimirkų, ką per 25 metus įrodė „Simpsonai“. Bet tai, kad gražiausia šeima šių dienų televizijoje gyvena animaciniame seriale „Bob's Burgers“, apie šį projektą pasako labai daug.

Aišku, visų pirma jūs su tokiu teiginiu nesutiksite, nes televizijoje vis dar egzistuoja „Simpsonai“, tai nei pieštiniame, nei realiame gyvenime jų šeimos nukonkuruoti niekas negali. Bet problema tame, kad šitas serialas dabar tik egzistuoja. Parodantys vos vieną padorią seriją per visą sezoną, „Simpsonai“ seniai nebėra tas pirmųjų metų serialas, palikęs amžiną pėdsaką pop kultūroje. Tuo tarpu „Bob's Burgers“ po keturių sezonų jau galima vadinti pirmuoju animaciniu serialu, kuris pasiekė pirmųjų „Simpsonų“ gyvenimo metų lygį. Ir kol dar neišvadinote eretiku, paaiškinsiu kodėl.

„Bob's Burgers“ pasakoja apie Belčerių šeimą, turinčią mėsainių restoraną, pavadinimu, na, „Bob's Burgers“. Pavadinime figūruojantis Bobas yra šeimos galva, visą gyvenimą ne tiek norėjęs, kiek privalėjęs gaminti maistą. Jo tėvas gamino, jis pats po mokyklos ir vasarą gamino, ir daugiau nieko nemokėjo, todėl mažas restoranas yra svarbiausias nutukusio ir grožiu nepasižyminčio Bobo gyvenimo pasiekimas. Tvarkytis restorane ir namuose, esančiuose virš to paties restorano, Bobui padeda žmona Linda, tipinė namų šeimininkė su daugybe keistų pomėgių, kurių daugelį čia atskleisti būtų šventvagiška.

2014 m. birželio 4 d., trečiadienis

Breaking Bad. Pirmas sezonas. A No-Rough-Stuff-Type Deal

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „A No-Rough-Stuff-Type Deal“ siužeto detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

So you do have a plan! Yeah Mr. White! Yeah science! - Jesse

„Breaking Bad“ yra vienas iš daugybės serialų, kuriuos palietė 2007-2008 metais vykęs scenaristų streikas, stipriai paveikęs absoliučiai visą kino, televizijos ir kitos medijos pramonę. Tai reiškė, jog visi JAV scenaristų gildijos nariai keturiolika savaičių aktyviu ar pasyviu būdu protestavo ir toliau nekūrė filmų ar serialų, dėl ko televizijoje tuo metu buvo galima matyti nebent pakartojimus ar senus filmus. Čia yra plati, sudėtinga tema, kuriai reikėtų paskirti atskirą straipsnį, bet vienas dalykas aiškus: serialų kūrimas trims mėnesiams sustojo, ir „Breaking Bad“ tai tapo tarsi likimo siųsta dovana.

Galėtume kalbėti apie tai, kaip septynias vietoje devynių serijų trukęs pirmasis serialo sezonas buvo ženklas Vince'ui Gilliganui, kurį jis suprato kaip galimybę ką nors pakeisti ir viskas pasisuko į gerąją pusę. Viskas yra kur kas paprasčiau. Originalusis Gilligano ir kitų scenaristų planas buvo nužudyti Džesį paskutinėje pirmojo sezono serijoje. Kai jie pamatė, ką šioje rolėje išdarinėja Aaronas Paulas, visi suprato, kad tai padaryti būtų klaida, bet iki galo šio sumanymo nebuvo atsisakyta. Tik prasidėjusio streiko dėka Džesis liko gyvas, ir tik dėl to, kad scenaristams pritrūko šiek tiek laiko, kad jį nudaigotų (šiomis dienomis visi su serialu susiję žmonės sako, kad palikti Džesį gyvą buvo nuspręsta jau po pirmos serijos, bet prieš kelis metus bendra nuomonė buvo kitokia, tad pasilikite prie tos, kuri jums labiau imponuoja).

Tai, kaip suprasite per kelias dešimtis būsimų serijų, išėjo į naudą visoms pusėms - ir kūrėjams, ir žiūrovams. Šiam sezonui? Nelabai. Žinot, kai kitą savaitę jūs ir aš žiūrėsime antrojo sezono pirmąsias serijas, viskas atrodys kaip nuosekliai einanti istorija, nesustojusi nei trupučio. Iš tikro praėjo metai po to, kai „Breaking Bad“ baigė pirmąjį savo sezoną ir pradėjo antrąjį. Ir jeigu pirmos septynios serijos žiūrovų nelabai sužavėjo, gali būti, kad daugelis jų prie serialo net negrįžo. Pirmas sezonas, net kalbant neperspaudžiant, tiesiog baigėsi, be jokio rimtesnio kabliuko ar kitos priežasties sugrįžti.

2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

„Six Feet Under“: kai laidotuvių verslas tampa įdomiausių veikėjų televizijoje kalve


Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Six Feet Under“ serijos.

Penktajame savo sezone „Six Feet Under“ pristato veikėją, kuris turi labai mažą reikšmę bendrai serialo eigai. Jis yra vienos pagrindinių veikėjų, jaunosios Kler Fišer bendradarbis, netyčiomis atsiradęs prie jos sunkiu gyvenimo momentu. Ir visgi jis padaro dalyką, į kurį kiekvienas žiūrovas reaguos labai skirtingai: jis nusistebi Fišerių šeima. Per penkis sezonus, per 63 serijas jis yra tik vienas iš keleto žmonių, kurie žengė tokį žingsnį ir tai sukelia emocijų ir serialo pasaulyje, ir prieš televizorių ekranus. Bet kartu jis primena, kad Fišerių šeimos gyvenimas yra visiškai nenormalus pagal jokius standartus.

Pradėkime jau nuo to, kad ši šeima pragyvena iš laidotuvių verslo. Legendinio filmo „American Beauty“ scenaristo Alano Ballo sukurtos dramos centre atsidurianti „Fisher and Sons“ firma yra įkurta tame pačiame name, kur gyvena patys Fišeriai, ir jie gedintiems žmonėms teikia viską - pradedant velionio paruošimu taip, kad šis atrodytų geriau nei prieš mirtį, baigiant šarvojimo sale ir kitais su laidotuvėmis susijusiais dalykais. Firma yra įkurta Natanielio Fišerio, šeimos galvos, tėvo ir vyro, kuris įkuria tokį keistą verslą ne tiek sau, kiek savo šeimai ir, kaip galite atspėti pagal firmos pavadinimą, sūnums.

Natanielis miršta jau pirmosiomis serialo minutėmis, kuomet kūčių vakarą į jo mašiną įsirėžia autobusas ir žiūrovams prieš akis televizorius nusišviečia baltai, o ekrane yra parašomas pilnas Natanielio vardas, jo gimimo ir mirties metai. Tai scena, kurią žiūrovai matys per kiekvieną likusią serialo seriją, ir kiekviena jų visuomet prasidės mirtimi (dažnai tragikomiška, kartais rimtai griebiančia už širdies, bet visad per porą minučių sukuriančia aiškų mirusiojo portretą), o visų čia matomų velionių artimieji bus priversti kreiptis į „Fisher and Sons“.