2014 m. birželio 18 d., trečiadienis

„Fargo“: perdirbinys, sugebantis kokybiškai atsiriboti nuo originalo

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Fargo“ serijos.

Siekiant sukurti kokybiškus perdirbinius, viena taisyklė visuomet buvo svarbiausia: perdirbk tą kūrinį, kuris nebuvo ypatingas ir visas jo potencialas dar nebuvo išnaudotas. Pasižiūrėjus į ateinančių keleto metų Holivudo projektus tampa aišku, kad šios taisyklės niekas šventai nesilaiko ir pinigai dažniausiai atsiduria aukščiau nei meniškumas. Šiam aspektui dabar yra skirta televizija, kuri pastaraisiais metais sugebėjo padaryti neįmanomus dalykus. Laikantis taisyklės, jog per daugybę serijų kokybiškai galima perdirbti net šedevrus, visiems netikėtu būdu į pasaulį pernai žengė „Hannibal“, o dabar panašiai buvo padaryta ir su daugelio tobulu filmu laikomu „Fargo“.

Televizinė versija su brolių Coenų originalu turi mažai ką bendro. Coenai leido savo vardą įrašyti prie serialo prodiuserių ir naudoti panašias idėjas kaip ir filme, bet prie šios „Fargo“ versijos kūrimo jie absoliučiai neprisidėjo ir davė serialo kūrėjui Noah Hawley absoliučią kūrybinę laisvę. Po dešimties serijų tapo aišku, kad, panašiai kaip ir „Hannibal“ atveju, originalaus kūrėjo nebuvimas yra geriausias perdirbiniui nutikęs dalykas. „Fargo“ serialas ilgainiui toks pat nuostabus kaip ir „Fargo“ filmas, tik dėl visai kitokių priežasčių.

Kaip ir filmo versija, „Fargo“ vyksta nedideliame Minesotos valstijos miestelyje, kas reiškia, jog jame nėra paslapčių ir visi vienas kitą pažįsta. Dėl to šioje vietoje nėra jokių didesnių nusikaltimų ar kitokių nesklandumų, nors čia turbūt labiau dėl to, kad kiekvienas žmogus yra itin mandagus su nepažįstamaisiais, o neįprastas akcentas tik ir kalba apie vietinių geranoriškumą. Nenuostabu, kad visus sukrečia miestelyje įvykdyta žmogžudystė.

Ji yra susijusi su įprastą gyvenimą gyvenančiu draudimo agentu Lesteriu, kuris žmogžudystės dieną ligoninėje susipažįsta su pro šalį keliaujančiu samdomu žudiku Lornu Malvo. Malvo, kaip ir Rastis per „True Detective“, ilgainiui tapo žmogumi, dėl kurio daugelis žmonių pamilo „Fargo“. Jis turi broliams Coenams būdingą lengvą stereotipiškumą, tačiau jį pakreipia visai kita linkme. Malvo nuostabiai atlieka savo darbą ir nepalieka jokių įkalčių, užsakovams nesiskundžia ir šaltakraujiškai daro kaip liepiamas. Ir visgi jam seriale yra suteikiamas žmogiškumas, kuomet Malvo be didesnių skrupulų kiekvienoje situacijoje su nepažįstamaisiais apsimeta vis kitokiu žmogumi vien tam, kad galėtų pasikalbėti su kitais. Lornas kalba absoliučiai bet kokia tema, filosofiniais teiginiais dar kartą primenantis Rastį, tačiau kartu sugebantis ir pralinksminti aplinkinius.

Dėl tokių situacijų „Fargo“ labai primena „Breaking Bad“, kas yra kiek ironiška, nes dar prieš pasirodant serialui originaliojo filmo (kuris manęs niekad per daug nežavėjo) apžvalgoje jį sulyginau būtent su Volterio Vaito nuotykiais. Ir kaip ir „Breaking Bad“, taip ir čia centre atsiduria antiherojus, žmogus, kuris yra pagrindinis serialo veikėjas ir iš pradžių yra pateikiamas kaip gerietis, bet ilgainiui pradeda daryti blogus darbus. Turbūt suprantate, kad čia jau kalbama ne apie Malvo, o apie naująjį jo draugą Lesterį. Serialo pradžioje jis yra savotiškas nevykėlis, gyvenantis atsargiai ir užtikrintai, bet kartu ir besigailintis, kad nepatiria rimtesnių nuotykių.

Per dešimt serijų Malvo ir kiti aplinkiniai užtikrina, kad tai pasikeistų. Lesteris per itin trumpą laiką tampa visiškai kitokiu žmogumi, kas gali būti savotiškas perversmas antiherojų žanre. Įprastai žmonių pasikeitimai būna paskirstyti per kelis sezonus ir niekas nevyksta per daug staigiai. „Fargo“ turėjo vos dešimt serijų ir jų metu nei per greitai, nei per lėtai pavertė Lesterį žmogumi, kuris gali pakenkti kitiems be jokios sąžinės graužaties. Galbūt dėl to, kad per trumpą laiką tokie pasikeitimai buvo itin ryškūs, internete ir nekilo daugybė karų dėl to, ar Lesteris elgėsi blogai, ar tik norėdamas padėti kitiems, kaip kad kildavo „Breaking Bad“ atveju. Tai nereiškia, kad diskusija yra blogai ar kad viena nuomonė yra teisingesnė už kitą, tiesiog per trumpą laiką pateikiami pasikeitimai gali parodyti visai kitokį požiūrį į tuos pačius dalykus.

Ir kad nesusidarytumėte blogo vaizdo, seriale yra ne vien šie du veikėjai. Be neįprastų vietinių verslininkų, sekso ištroškusių našlių, pilną sandėly nelegalių ginklų laikančių vyrų ir kitų linksmų personažų, „Fargo“, kaip ir filmas, turi policininkų pusę. Didžiąja dalimi jie yra apykvailiai pareigūnai, kurie niekad nemato prieš juos esančių įkalčių ir ignoruoja žmones, kurie supranta, kas yra tikrieji nusikaltėliai. Tarp sumaniųjų policininkų atsiduria Molė, pakankamai aiškus moters atitikmuo iš filmo, bet dramine prasme Molė yra išvystyta kur kas labiau. Jos užsispyrimas, bendravimas su kitu jaunu pareigūnu Gusu ir bandymas parodyti tiesą tuomet, kai visi jau patikėjo melu, padarė ją viena įdomiausių moterų veikėjų šių dienų televizijoje.

Būtent dėl to daugelis kritikų pradėjo kalbėti apie tai, kad Allison Tolman nusipelno bent jau „Emmy“ nominacijos, kadangi jos darbas čia dažnai pranoksta ir taip įspūdingą scenarijų. Kita vertus, panašios garbės yra verta susilaukti ir visą kūrybinė grupė, susidedanti iš Billy Bobo Thorntono, Martino Freemano, Collino Hankso, Bobo Odenkirko, Oliverio Platto ir daugelio kitų. Technine prasme „Fargo“ yra visapusiškai stiprus serialas, net jeigu pora serijų ir buvo tuščios bei neturinčios nieko bendro su didžiuoju siužetu. Ir visgi tai nėra labai blogai, nes „Fargo“ taip tik parodė savo išskirtinumą. Savo režisūra serialas sugeba užtektinai priminti, jog yra Coenų darbų tęsinys (netiesioginis, bet seriale yra labai rimta sąsaja su filmu), bet kartu yra ir pakankamai unikalus, kad būtų vertinamas kaip atskiras kūrinys.

Kaip ten bebūtų, televiziniam „Fargo“ iš filmo šešėlio išlįsti niekada nepavyks. Tačiau serialas įrodė, jog televizija gali pakreipti itin aukštos kokybės filmus taip, kad jie taptų visiškai kitokiais dariniais nei pirmtakas. Galų gale, originale niekad nebuvo tokia aiški religinė (ypač krikščionybės) tematika, pradedant apokaliptiniais vaizdiniais ir baigiant bandymu perteikti veikėjų konfliktus kaip Dievo ir Šėtono nesutarimus. Kartu ten nebuvo ir tokių įtemptų scenų, kurios yra sukurtos vien dėl potencialaus pavojaus, ne dėl šalia stovinčių ginkluotų vyrų, kas tik pademonstruoja, kaip meistriškai buvo sukurta serialo atmosfera. Jeigu panorėsite, šie pavyzdžiai jums taps tobulu įrodymu, jog menas negali būti vienpusiškas ir kiekvienas požiūris į tą pačią temą gali būti nuostabus. Šis būtent toks ir buvo.

Vertinimas: 9/10

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą