2014 m. birželio 15 d., sekmadienis

Game of Thrones. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Game of Thrones“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

George'o R.R. Martino kuriamo „Ledo ir ugnies giesmės“ ciklo romanai susideda iš tūkstančių puslapių ir yra tokios įspūdingos apimties, kokios atkartoti tokiame lygyje negalėtų joks kitas šių dienų rašytojas. Nenuostabu, kad šių knygų ekranizacijai buvo pasirinktas televizijos serialas, kadangi tik tokiu būdu galima bent šiek tiek išskaidyti svarbiausius įvykius taip, kad kažkur būtų galima įsprausti ir veikėjų plėtojimą. Bet kai pirmieji du sezonai, nors ir sėkmingai supažindinę su pagrindiniais veikėjais, labiausiai koncentravosi į bandymą ekranizuoti svarbiausius knygų įvykius, treti ir ketvirti „Game of Thrones“ metai pademonstravo kai ką neįprasto. Ir šiaip tik varganas dešimt valandų trunkantis televizijos sezonas dabar tapo neeiliniu pavyzdžiu kaip dėl veikėjų paaukojus siužetą galima gauti dar įspūdingesnį reginį.

Vėlgi, „Game of Thrones“ nuo Martino darbų nei kiek nenuklydo ir visi svarbiausieji įvykiai, kuriuos daugelis žmonių jaučia pareigą pranešti prieš pat jiems pasirodant ekrane ir taip užsitraukti visų nemėgstančių skaityti žmonių nemalonę, čia vis dar yra ekranizuojami. Serialo kūrėjai Danielis Weissas ir Davidas Benioffas kartu su aukščiausio lygio režisieriais šį sezoną sugebėjo sukurti tokių visokeriopai įspūdingų reginių, kad jie tik dar labiau privertė džiaugtis, jog gyvename laikais, kai kompiuteriu galima sukurti neįtikinamiausius dalykus. Bet tie reginiai turėjo neįprastą savybę. Jie tęsdavosi ilgai, užimdavo didžiulę serijos dalį ir neskubant stengėsi plėtoti veikėjus nepamirštant ir tinkamos kulminacijos.

Galima netgi sakyti, kad „Game of Thrones“ serijos šį sezoną susidėdavo iš dviejų dalių. Pirmasis pusvalandis dažniausiai būdavo skirtas tam, kad serialas galėtų parodyti kur šiuo metu yra visi veikėjai ir ką jie tuo metu daro, karts nuo karto nepamirštant ir jų nužudyti. Taip būdavo atliekama prievolė serialui judėti į priekį ir neišvengiamai vytis Martino knygas. Antrasis pusvalandis būdavo vienoje vietoje vykstanti scena, kuri dažniausiai vykdavo Karaliaus Uoste. Tai nėra stebėtina - po praėjusio sezono įvykių Septyniose Karalystėse visose srityse pradėjo dominuoti Lanisteriai, tad jiems ir buvo skiriamas didžiausias dėmesys.

Tiesa, jie nebūtų Lanisteriai, jeigu nesipyktų tarpusavyje. Taip, serialas jiems šį sezoną suteikė bendrą priešą Oberiną Martelį (vyrą, kuris siekia atkeršyti Lanisteriams dėl šeimos), tačiau į šią konflikto pusę serialas ilgą laiką kreipė mažokai dėmesio, nors viso to kulminacija buvo sukurta tiesiog įspūdingai. Nepaisant dešimčių įsimintinų veikėjų Karaliaus Uoste, didžiausias dėmesys vis dar teko Sersei ir Tirionui, kurių vaikystėje užgimusius nesutarimus dar labiau paaštrino sezono pradžios įvykiai. Nors ši siužeto linija per pirmuosius tris sezonus buvo tapusi kiek klišine, kuomet net ir lordas Taivinas niekindavo kitokį savo sūnų (ir nepraleido galimybės to daryti ir dabar), ketvirtasis sezonas dar labiau pagilino pernai pradėtą bandymą parodyti, jog Džeimis nėra toks žiaurus žmogus, koks buvo pateiktas pradžioje. Po praėjusio sezono Džeimio nuotykių jo bandymas sutaikyti šeimą atrodė kaip visiškai natūralus dalykas, net jeigu vienoje vietoje tie nuodėmių atpirkimai vos nenuėjo veltui.

Ir visgi serialo protagonistai Starkai šiame sezone niekur nedingo. Juos labai stipriai paveikė praėjusio sezono pabaigos įvykiai, kas yra kaip ir suprantama, bet visi Starkų vaikai galiausiai priėjo prie vienos išvados - tragedija juos sustiprino ir dar labiau paskatino judėti link savo tikslo (kad ir koks jis būtų). Brano istorija šį sezoną buvo panaši į bandymą žiūrovams sukelti intrigą ateičiai, nes dabar berniuko galios išryškėjo dar labiau. Kartu su ištikimais bendražygiais (hodor, hodor hodor) jis klaidžiojo būtent vedamas paslaptingų vaizdinių ir kartą turėjo pasikliauti savo galiomis ginantis nuo priešų, nors tas įvykis turbūt buvo skirtas dar labiau išryškinti ar Martino, ar serialo kūrėjų norą jokiu būdu neleisti susitikti klaidžiojantiems Starkams. Tarp pastarųjų buvo ir Arija, kurios kelionė su Skaliku gali turėti savą serialą ir niekas tam neprieštarautų. Maisie Williams ir Rory McCanno duetas bei dėl didelio amžiaus ir stiliaus skirtumo stebinantis jų tarpusavio supratimas yra vienas stipriausių „Game of Thrones“ aspektų. Arijos ir Skaliko kelionė pagrinde yra paprastas klaidžiojimas, bet šį sezoną jis padėjo Sandorui Kligeinui tapti ne vien banaliai vienpusišku veikėju, ir jis, galbūt banaliai, jau nėra toks baisus žmogus kaip atrodo.

Kitų dviejų Starkų vaikų nuotykiai turi kiek labiau siužetą paveikiančių ypatybių. Džonas ir toliau tęsė savo karjerą kaip Juodasis Brolis ir šiame sezone užsidirbo dar stipresnę reputaciją. Įvykiai prie Sienos, dažniausiai susidėję iš pavienių kovų bei serialo bandymo suteikti daugiau priežasčių, dėl kurių Semą žiūrovai vadintų pačiu mieliausiu veikėju, galiausiai vedė į devintąją sezono seriją „The Watchers of the Wall“. Ji buvo tiesiog valandos trukmės įrodymas, dėl ko Lanisteriams ir visoms Septynioms Karalystėms turėtų rūpėti šiauriau nuo Sienos vykstantys įvykiai. Bet šį kartą Naudingiausio Starkų Vaiko titulą gauna Sansa, pademonstravusi didžiausią pasikeitimą nuo pernai metų. Ji ne tiek atsigavo, kiek priėmė faktą apie jos šeimą ištikusią tragediją ir suprato, jog už ją niekas kitas nekovos, todėl iniciatyvos ėmėsi pati. Rimtų tokio sprendimo rezultatų šiame sezone nepamatėme, bet galima net neabejoti, kad ateityje jie tikrai bus.

Starkų ir Lanisterių istorijos seriale visuomet ir buvo vienintelės, kurios pasižymėjo draminę pusę turinčiais veikėjais. Nors Septynios Karalystės automatiškai užtikrina, kad matysime daug žmonių, daugelis veikėjų ilgainiui peraugą į savotiškus stereotipus. Tai buvo itin ryšku šiemet, kuomet Daneiris turėjo viską. Jos drakonai, kartais sugebantys supykti ant Motinos, užtikrino Kalisei gerą gyvenimą rytuose, kas reiškė karts nuo karto pasirodantį vis dar į Daneiris rankas nenorintį miestą ir neišvengiamą jo žlugimą, taip užtikrinant, kad Kalisė galės rėžti naują kalbą, kuri galiausiai susivesdavo į norą naikinti vergvaldžius. Paskutinėmis serijomis ji gavo šiek tiek draminių elementų, kurie atsipirks ateityje, bet šiuo sezonu Kalisė buvo daugmaž sumenkinta iki stereotipo, kas veikėjų prasme nėra įdomu.

Tik nesuklyskite - mūšių įdomumui tai tikrai nekenkia. Kiekvieną minutę, ar serialas būtų Rytuose, ar prie Sienos, jūs gausite progą džiaugtis tuo, kad „Game of Thrones“ yra brangiausias šiuo metu kuriamas serialas ir kad kompiuterinės grafikos yra tiek pažengusios. Tai yra vienintelis būdas, kurio dėka galima perteikti Martino aprašytų mūšių didingumą, ir vizualiai jie visuomet yra tiesiog kerintys. Stanio ir kitų žmonių rezgami planai užtikrina, kad seriale epinių scenų užteks, ir žiūrėti visuomet tikrai bus į ką. Šį sezoną „Game of Thrones“ atrastas šablonas derinant draminę serialo pusę ir visas siužeto linijas nuteikia optimistiškai prieš du sezonus, per kuriuos bus ekranizuojamos serialo gerbėjų dažnai neigiamai vertinamos knygos. Kad ir kaip bebūtų, mūšių ir kitais metais tikrai bus.

Ir mirčių. Tikėtina, kad jūsų mylimiausių veikėjų, nes Geroge'as R.R. Martinas yra gyvas tik žmonių skausmu ir ašaromis. Bet čia yra reikalinga kaina tam, kad gautumėm vieną nuostabiausių šių dienų meno kūrinių.

Vertinimas: 9/10

O ką apie šį sezoną manote jūs?

1 komentaras: