2014 m. birželio 30 d., pirmadienis

„Rome“: milijonai, paaukoti dėl išskirtinio meno

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Rome“ serijos.

Niekas televizijoje nėra taip pasižymėjęs ambicingumu kaip HBO kanalas. Žymusis jo šūkis „It's not TV. It's HBO“ skelbia, kad šita televizija su įprastais kanalais nenori turėti nieko bendro ir visad daro kažką, kas juos išskiria iš minios. Taip, HBO praėjusiame amžiuje pasižymėjo viena kita komedija ir keletu filmų, bet pagrindinė televizijos šlovė atėjo su „Sopranais“, kas buvo vienas paskutinių šios televizijos projektų, siekusių nagrinėti žmones ir į jų gyvenamą aplinką kreipti mažai dėmesio. Kiti serialai - „Oz“, „Deadwood“, „The Wire“, „Game of Thrones“ - žiūrovams iki šiol sukelia momentinį įspūdį dėl savo ambicingumo vizualiąja ir veikėjų kiekio prasme. Tarp šių projektų, tiesa, įsiterpia ir vienas keisčiausių HBO sprendimų „Rome“, kvapą gniaužiančioje aplinkoje pasakojantis apie vos keleto veikėjų istoriją.

Kad suprastumėte „Rome“ mąstą, jums tereikia žinoti, kad šis serialas naudojo didžiausią kada nors pastatytą filmavimo aikštelę televizijoje, o galbūt ir kine. Šiame bendrame HBO ir britų BBC projekte buvo siekiama tiksliai atkurti senovės Romą, pradedant žymiausiais pastatais ir baigiant paprastais rajonais, kurie galbūt ne visuomet buvo atkuriami pagal mastelį, bet jų dydis jus vis tiek sužavės. Čia atrasite ir žymųjį Romos forumą bei įspūdingus rūmus, kurių interjerai yra tiesiog pavydėtini, bet kartu ir pamatysite Romos lūšnynus, kurių būklė kelia gailestį žmonėms, kurie juose gyveno (ir šiame seriale yra tiek statistų, kiek esate matę nedaug kur).

Dėl ko visa tai? Dėl dviejų vyrų, kuriuos matote šio straipsnio viršuje. Tai yra Titas Pulas ir Liucijus Vorenas, dvi priešingybės ir kartu du patys geriausi draugai. Pirmasis yra grynas laukinis, apie kurį pagalvojam mąstydami apie senovę, kai pagrindinis jo tikslas buvo valgis ir moterys, ir fizinė jo jėga kare stebino visus. Antrasis žymiai didesnę savo gyvenimo dalį praleido dorai, naudodamasis savo protu ir strategija, ir sukūrė šeimą, kurios dėl karų negali matyti labai ilgai. Dėl savo poelgių vyrai tampa itin gerbiamais žmonėmis Romoje ir sulaukia pelnytos šlovės.

„Rome“ tikrąja istorija remiasi tik plačiąja prasme, tačiau to laikmečio valdovai čia tikrai egzistuoja. Pirmajame sezone žymiųjų asmenybių centre atsiduria Julijus Cezaris, neabejotinai žymiausias Romos valdovas, šiame seriale Titą ir Liucijų padaręs savotiškais savo parankiniais (pastarieji, tiesa, irgi yra tikrai egzistavęs žmonės, paminėti paties Cezario raštuose, tačiau jų likimas čia yra išgalvotas). Šie vyrai per pirmąsias dvylika serijų aiškinasi tarpusavio santykius, supranta, kad yra neišskiriami draugai, palaiko vienas kitą įklimpus į asmenines problemas, ko kulminacija tampa paskutinės pirmo sezono serijos. Ir visa tai vyksta tol, kol Roma laipsniškai pereina nuo respublikos prie imperijos, su visomis Cezario, jo sąjungininkų ir priešų politinėmis intrigomis, spąstais ir sutartimis. Teisybės dėlei galima neatskleisti pirmojo sezono pabaigos, tačiau jei nežinote Cezario konfliktų kulminacijos, kažkas su mūsų švietimo sistema yra negerai.

Antrasis „Rome“ sezonas kelia ne ką mažesnį susižavėjimą. Jame pagrindinis konfliktas yra tarp Gajaus Oktaviano, ateityje tapsiančio pirmuoju Romos imperatoriumi Augustu, ir Marko Antonijaus, kurio meilės istorija su Kleopatra kelia asociacijas su pasaka ir tikrame gyvenime, ir šiame seriale. Antrojo sezono pagrindinė istorija paaiškina, dėl ko pirmajame nemažai laiko praleisdavome su Oktavianu ir jo šeima tuomet, kai juos buvo stengiamasi rodyti kuo daugiau, net jeigu prasmės tam dažnai nebuvo. Šiose serijose, tik jau priešingose pusėse, vėl svarbų vaidmenį atlieka Titas ir Liucijus, atitinkamai palaikę Oktavianą ir Marką Antonijų. Šis sezonas yra kur kas labiau susikoncentravęs į asmeniškumus, sugebantis išnagrinėti ir žiauriąją Marko Antonijaus bei Kleopatros istoriją (primetant jai išgalvotų elementų), Oktaviano nepastovumą perkeliant į naują lygį ir atskleidžiant tikrąją šio serialo esmę draugystėje bei šeimoje.

Tad jeigu pasaulio istorija yra antrasis jūsų gyvenimas, galite tikėtis, jog jūsų lauks keli siurprizai, kurie pakreips serialą kita linkme. Serialą, kuris kainavo daugiau nei 100 milijonų dolerių, ir dabar jau turbūt suprantate, dėl ko jis truko vos 22 serijas. Galbūt dėl to antrasis sezonas yra ištęstas per kur kas didesnį laiko tarpą, labiau siekiant parodyti svarbiausius istorinius momentus ir per daug nesigilinant į tai, ką jie reiškė atskiriems veikėjams, bet nuo to „Rome“ nieko neprarado. Savo puikios techninės pusės dėka, pradedant tik Romą primenančia muzika ir baigiant autentiškais rūbais ir dekoracijomis, serialas sugebės sužavėti kiekvieną (na, galbūt ne tuos, kurie nemėgsta žiaurumo ir sekso savo ekranuose, nes šitų dalykų čia yra daug). Aktorių gausybės dėka, iš kurių bene labiausiai išsiskiria Cezarį įkūnijęs Ciaranas Hindsas, iš veikėjų pusės neprarasite nieko, bet galbūt pastebėsite aplink lakstančius statistus, kurių dauguma buvo italai, šventu serialo kūrėjų įsitikinimu atspindėję tikrąją senovės Romos dvasią, nes italų elgesys, anot jų, yra matomas iš tolo.

Tokie pareiškimai, jeigu dar nesupratote, neturi daug logikos ar prasmės. Tai yra nelabai reikalinga detalė itin ambicingo serialo artilerijoje, kurią būtų pastebėję vos keletas žmonių. Tačiau tai kartu yra absoliučiai visa meno esmė, tik dar kartą patvirtinanti HBO genialumą. Šiame seriale buvo galima apsieiti be tų šimtų milijonų, nes dekoracijos čia yra per didelės vien tam, kad parodytų atskirų žmonių likimus, ir per mažos, kad parodytų visos valstybės pasikeitimą, bet menas juk ir susideda iš detalių, kurias pastebės vos keletas žmonių, ir į kurias bus sudėta velniškai daug niekad neatsipirksiančio darbo. „Rome“ yra meniškiausias kada nors HBO apsiimtas projektas, kas įprastai televizijai atrodytų kaip juoką keliantis veiksnys. Bet čia ne televizija. Čia HBO.

 O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą