2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Filmo apžvalga. „Guardians of the Galaxy“: tradicijos ir veiksmo žanro laisvumas sudaro tobulą vasaros filmą

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Guardians of the Galaxy“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Su pirmąja „Iron Man“ dalimi pradėjusi judėti „Marvel“ mašina per šešis metus tapo tokiu sėkmingu projektu, kad kartais būna sunku patikėti, jog filmas gali egzistuoti individualiai ir nebūti didelės franšizės dalimi. „Marvel“ kino visata yra nepanaši į nieką kitą ir stiliaus prasme su kitų kompanijų kūriniais šių filmų supainioti tiesiog neįmanoma. Ir visgi seniai pasiteisinęs receptas, prižiūrimas viską kontroliuojančio prodiuserio Kevino Feige, turi detalę, kuri „Marvel“ filmų kokybę pakelia nuo geros iki puikios. Kone kiekvieną filmą kuriantys vis kiti režisieriai užtikrina, kad ši franšizė niekad nepritrūksta originalumo, ir sprendimas mažai kam žinomų „Guardians of the Galaxy“ komiksų ekranizacijai pasitelkti jokių visuotinai gerbiamų filmų nesukūrusį Jamesą Gunną (parašiusį gyvais dialogais pasižymintį „Scooby-Doo“ ar „Dawn of the Dead“ perdirbinį, net jeigu veikėjais ar istorija jie nepasižymėjo) gali būti geriausias „Marvel“ ėjimas kol kas.

„Guardians of the Galaxy“ nuo savo pirmtakų per daug nenutolsta. Tradicinis šablonas, pradedant menkomis užuominomis į dalykus, kuriuos žino tik religingai komiksus skaitantys žmonės, ir baigiant trijų sekundžių trukmės Stan Lee pasirodymu, kai jis yra pateikiamas kaip didžiausias mergininkas, šiame filme yra užpildomas. Tačiau „Guardians of the Galaxy“ kartu turi prabangą, kuria negali pasižymėti vis įspūdingesnius tęsinius turintys „Marvel“ filmai. Piterio Kvilo (Chris Pratt) vadovaujama komanda franšizėje pasirodo pirmą kartą ir neprivalo pateisinti jokių žiūrovų lūkesčių. Ne vien todėl, kad Galaktikos sergėtojai prieš porą metų buvo žinomi tik saujai žmonių, bet kartu ir dėl to, kad filmas nėra perkrautas ankstesnėse dalyse prižadėtais veikėjais, kurie atrodo kaip įkišti tik iš reikalo. Vienintelis tokioje patogioje padėtyje pasirodęs filmas buvo nebent pirmoji „Iron Man“ dalis, bet ir ten Jonas Favreau buvo spaudžiamas pradėti kažką nepakartojamo.

Kad nesuprastumėte klaidingai, „Guardians of the Galaxy“ yra pilnai pritaikytas ir komiksų gerbėjams, ir jų neskaičiusiems žmonėms. Vienu silpniausių „Marvel“ aspektų man visad buvusių veikėjų monologų, angliškai vadinamų exposition, kuomet veikėjai vienas kitam aiškina jiems puikiai suprantamus dalykus vien dėl to, kad žiūrovai gautų šiokį tokį kontekstą, čia yra apsčiai. Tik tikėtina, kad jums bus per daug smagu, jog juos pastebėtumėte. Nepaisant šių menkų paslydimų (kurie vėlgi yra franšizės dalis), būtent dialogai yra Gunno kūrinį į kitą lygį pakeliantis dalykas. Scenarijus, kurį Gunnas kūrė kartu su Nicole Perlman, turi režisieriui ir visiems „Marvel“ filmams būdingą linksmumą, nepasiteisinusį ankstesniuose Gunno kūriniuose. Jis išsiskiria tuo, jog nėra skirtas vien linksmai ir lengvai stumti visą siužetą į priekį, bet kartu ir sustoti bei leisti savo veikėjams tiesiog pasikalbėti be tikslo (kas tokio žanro filmuose būna daroma tik veiksmo įkarštyje, nes žinot, ironija), o tai visame „Marvel“ projekte buvo galima pamatyti tik filme „The Avengers“.

Tik kuomet Keršytojų komanda buvo kuriama kelis metus ir jų pokalbiai privalėjo būti visko vinis, „Guardians of the Galaxy“ yra pastatytas ant ką tik suburtos komandos, kurios nariai tarpusavio supratimą demonstruoja iš karto. Pagrindinis veikėjas Piteris svarbiausiu išlieka iki galo, nes jis yra atsakingas už emocingiausius filmo momentus, tačiau jis kartu yra ir vienas tų retų komandos vadovų, kurie nėra gyvybiškai reikalingi tikslo siekimui. Sergėtojai yra komanda, kurioje nėra už protą ar jėgą atsakingų asmenų, nes visi padeda kitiems. Apsukri ir vikri Gamora (dar kartą tikrąja to žodžio prasme spalvotą veikėją vaidinanti Zoe Saldana) bei keršto siekiantis raumenų kalnas Draksas (Dave Bautista, darantis tiesiog tai, kas ir yra reikalinga iš tokio stoto vyro) gali muštis su to paties pajėgumo priešais, ir „Guardians of the Galaxy“ pasaulyje tai yra pateikiama kaip visiškai normalus dalykas.

Aišku, šie veikėjai jums veikiausiai nublanks prieš labiausiai pastaruoju metu akcentuotą duetą, ir tame nebus nieko blogo. Meškėnas Roketas (Bradley Cooper, demonstruojantis turbūt įspūdingiausią mano kada nors matytą CGI veikėjo įgarsinimą) ir kalbantis medis Grūtas (Vin Diesel, įprasminantis legendinę Chriso Rocko kalbą per Oskarus) daro tokius pat nuostabius dalykus, kaip ir buvo galima pagalvoti pamačius treilerius. Ir nors būčiau norėjęs dar daugiau jų dialogų, Roketo šaudymas su už jį didesniu ginklu ar Grūto nesitaikstymas su kvailiais viską atpirko su kaupu. Po dviejų valandų visas penketas yra nuostabiai išplėtoti veikėjai, turintys savyje pakankamai gerų savybių, bet neleidžiantys klausinėti, dėl ko jie pusę savo laiko praleidžia kalėjime. Jų pokalbiai (kurie būna stipriausi, kai juose dalyvauja visi veikėjai) yra pilni žmogiškumo ne emocine prasme, bet jie tiesiog jaučiasi tikri. Prie siužeto jie neprideda nieko, bet prie veikėjų plėtojimo ir prie žiūrovų linksminimosi - labai daug.

Panašus yra ir visas filmas. Iš jo būtų galima išmesti turbūt pusvalandį ir gautume „Marvel“ įprastą istoriją su kulminacija pabaigoje. Tačiau kartu prarastume įspūdingą kiekį linksmybių, slypinčių tose teoriškai nereikalingose scenose. Prieš paskutinį filmo trečdalį susisėdęs penketas, besišaipantis iš Piterio tik dvylika procentų sugalvoto tolimesnių veiksmų plano (klipas yra internete, bet dideliame ekrane veikia kur kas geriau), privertė juoktis visus dvidešimt sekmadienio rytą kino teatre susirinkusių žiūrovų, kurių didžioji dalis aiškiai nebuvo matę „Marvel“ filmo, nes titrų pabaigos jie nelaukė. Ir šiaip, kalbant apie patį siužetą ir jo struktūrą ėjimo link kulminacijos prasme, viskas sukurta labai gražiai ir profesionaliai. Nėra jokių pašalinių siužeto linijų ir blogiukai yra tradiciniai bei galbūt taupantys save ateities „Marvel“ filmams (su šių komiksų mitologija ir geografija susipažinęs nesu, bet su „Marvel“ filmais tikiuosi visko). Pagrindinis filmo antagonistas Ronanas (turbūt pagal planą stipriai perspaustai vaidinantis Lee Pace), ganėtinai trumpai pasirodęs Kolekcionierius (Benicio del Toro, dar kartą įrodinėjantis savo nuostabumą per trumpą laiko tarpą) ar visus bauginantis, bet pats nelabai ką darantis Tanosas (šių metų „Comic-Con“ įspūdingiau pasirodęs Josh Brolin) atlieka savo funkcijas, nors labiau yra panašūs kaip į pretekstą pagrindinio penketo rodymui, nes vien komandos kvailiojimų niekas nebūtų leidęs demonstruoti kino teatruose (turbūt įspūdingiausiai blogiukų tarpe pasirodo Jondu įkūnijantis Michaelas Rookeris, pasižymėjęs seriale „The Walking Dead“).

Kaip visada, šitas filmas nebus visiems, bet toks kūrinys nebus sukurtas niekada. Tai puikiai demonstruoja Glenn Close, gerųjų veikėjų pusėje esanti aktorė, kiekvieno savo pasirodymo metu atrodanti kaip į laikrodį žiūrintis ir kankinimo pabaigos (ar, šiuo atveju, atlyginimo) laukiantis žmogus. Tačiau po poros akimirkų ekrane išdygsta Chrisas Prattas, demonstruojantis įspūdingą fizinę ir aktorinę formą, ir kartu patikina, jog kartu su „The Lego Movie“ ir „Jurassic World“ jis pelnytai taps didžiausia dabartinių septynmečių žvaigžde kine. „Guardians of the Galaxy“, kartais vadinamas savotišku šių dienų „Star Wars“ ar „The Last Starfighter“ atitikmeniu, neabejotinai turi tų filmų savybių, bet labiausiai dėl to, kad jis sugrąžina linksmumą į senuosius blokbasterius, rinkdavusius daugybę pinigų ir kartu suteikdavusius tiek linksmumo, kad bilietų kaina galiausiai rūpėdavo mažiausiai. Ne be reikalo filme nuolat skamba nuotaiką visad pakelianti septinto dešimtmečio muzika ir kalbama apie devintą dešimtmetį, taip Keviną Baconą paverčiant legenda kitoje galaktikoje. Tuomet niekas nebijojo populiariosios kultūros kurti linksmai ir nesirūpinant dėl kažkokio didžiojo plano užpildymo, ką Jamesas Gunnas su „Guardians of the Galaxy“ šiais metais padarė pilnu pajėgumu.

O ką apie šį filmą manote jūs?



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą