2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Naujųjų 2014/15 m. televizijos sezono serialų apžvalga

Šią savaitę prasidėjo naujasis JAV televizijos sezonas, vis keičiantis savo formą ir rudenį paleidžiantis vis mažiau naujienų. Apie artėjančius didžiausių JAV kanalų sezonus jau rašiau, dabar belieka viską įtvirtinti. Kaip ir pernai, pristatau jums naujųjų šio sezono serialų apžvalgą, t.y. mano įspūdžius apie juos po pirmųjų jų serijų. Pernai dariau atskirus straipsnius dramoms ir komedijoms, šiemet visas apžvalgas sudėjau į vieną straipsnį ir suskirsčiau į žanrus. Apibendrinęs matytus serialus galiu pasakyti taip, kad naujasis sezonas nėra įdomus. Keletas komedijų ir dramų savo istorija ir kokybe tikrai domina, tačiau ne taip, kaip pernai; šiemet nėra nei kvapą gniaužiančių, nei į neviltį varančių serialų, ir daugelis jų taiko į vidutinybę. Tad pakalbėkim apie juos visus.

Atnaujinta (10.05) serialų „Gracepoint“, „Stalker“, „Manhattan Love Story“ ir „Bad Judge“ apžvalgomis.

Apačioje aprašytų serialų apžvalgos yra mano nuomonė apie tuos serialus po pirmųjų (pilotinių) jų serijų. Pasitaiko atvejų, kai serialai po prastos pradžios perauga į nuostabius projektus, bet tai yra didelė retenybė. Apačioje nėra atskleidžiamos svarbiausios šių serialų detalės ar įvykiai, todėl skaityti apžvalgas yra saugu visiems.

DRAMOS


Gotham (pirmadieniais, YouTube, IMDb)

Esu iš tų žmonių, kurie tikisi greitu metu sulaukti komiksų adaptacijų burbulo sprogimo, nesvarbu, ar televizijoje, ar kine (ir čia ne dėl serialų kokybės, kuri dažnai būna aukšta, o dėl jų kiekio). Betmeno ekranizacija be paties Betmeno skamba kaip kiek kitoks adaptacijų pateikimas, ir nors prasmės taip daryti nemačiau, „Gotham“ laukiau. Jeigu trumpai, pirmoji serija nuteikia optimistiškai. Seriale yra nemažai įdomių veikėjų, kylančių iš DC visatos, ir praturtinti tokį serialą jie tikrai gali.

Kitas klausimas yra tai, kaip jie pateikiami. Su DC komiksais, iš karto pasakau, nesu susipažinęs, tad ateities apžvalgose tą atsiminkite, tačiau „Gotham“ bent iš dalies supranta su jų mitologija nesusipažinusius žmones. Serialas legendinius veikėjus bando pristatyti greitai, net jeigu pirma serija yra sukurta kaip procedūrinis serialas, kokiu „Gotham“ ir turi daugiausiai galimybių tapti. Jo centre atsiduria mažojo Briuso Veino tėvų žmogžudystė ir aiškiai pasakoma - visai be Betmeno čia nebus verčiamasi. Taip, berniukas seriale neturėtų tapti Betmenu, tačiau serialas yra aiški jo priešistorė, kad ir ką besakytų jo kūrėjai.

Vietoje Briuso, pagrindiniu veikėju čia tampa detektyvas Gordonas, vis dar jaunas ir kupinas entuziazmo neseniai į Gotamą atvykęs vyras. Beno McKenzie charizma yra vienas geriausių serialo bruožų, nes aktorius (ir scenarijus) tinkamai balansuoja tarp tipinio geriečio ir suprantančio, kas vyksta aplink jį, vyro. Su dialogais (ar ta pačia logika, kai veikėjai kartais daro dalykus, skirtus nustebinti žiūrovus, bet nelabai tinkančius prie siužeto) serialui reikėtų padirbėti, nes Gordono pokalbiai su Briusu visai netinka prie bendros serialo atmosferos, nors tai gali būti ištaisyta. „Gotham“ tikrai turi potencialo ir scenaristai supranta, kokius veikėjus jie turi savo arsenale, o pridėjus ir tamsią bei noir primenančią atmosferą, ilgainiui šis projektas gali tapti nuoširdžiai stipriu serialu. 8/10

Transparent (Amazon, YouTube, IMDb)


Gerai, teoriškai „Transparent“ yra vadinamas komedija. Kaip ir su daugeliu projektų šiomis dienomis, „Transparent“ yra toliausias įmanomas dalykas nuo komedijos. Tai, jog seriale yra juokingų elementų, jo nepadaro komedija. Jis yra tikras dramos įsikūnijimas ir tuo pačiu praktiškai be konkurencijos geriausias naujas šio rudens serialas. Sukurtas su „Netflix“ konkuruojančios kompanijos „Amazon“, jis kartu įprasmina ir tai, jog su įprasta televizija šio projekto lyginti negalima.

Visų pirma dėl to, kaip jis atrodo. „Transparent“ vizualiai yra nuostabus serialas, nepanašus į įprastą televiziją dėl to, kad jo režisūra yra stabili ir suplanuota, pilna įvairių kampų ir turinti daugumai filmų būdingą, bet televizijoje retai naudojamą atspalvį. Serialas kartu kabina ir šiomis dienomis itin svarbią lyties keitimo temą, kuri televizijoje kartais būna paliečiama antrajame plane, tačiau čia yra iškeliama į patį paviršių, taip potencialiai suteikdama medžiagos rimtai ir retai matomai dramai. Jill Solloway seriale „Six Feet Under“ su panašiomis temomis jau dirbo, tad jos scenarijus čia atrodo tikroviškai.

Kol kas mačiau tik pirmąją seriją, nors „Amazon“ tradiciškai iškart paleido pirmąjį sezoną. Prie jo pulsiu iškart tuomet, kai tik rasiu laiko, kadangi net kalbant apie pilotines serijas tokių nuostabių dalykų pasitaiko itin retai. Būčiau vadinęs šią serialo pradžią kone tobula jeigu ne eilinis bereikalingas nuogybių demonstravimas vien tam, kad būtų galima parodyti, koks laisvas serialas tai bus. Tai iškart jaučiasi, tris pagrindinius veikėjus paverčiant vis kitokiais sekso trokštančiais maniakais ir pagrindinį jų, nuostabiai įkūnijamą Jeffrey Tamboro, paverčiant lytį norinčiu pasikeisti jų tėvu. Kol kas tai yra neabejotina šio rudens televizijos sezono pažiba. 9/10

Forever (antradieniais, YouTube, IMDb)

Iškart prie reikalo: jeigu patinka „Castle“, veikiausiai patiks ir „Forever“. Tiesą sakant, atsimenant pirmąją „Castle“ seriją, „Forever“ į ją yra tikrai panaši ir kaip pilotinė serija veikia netgi geriau. Serialo idėja nėra originali - procedūrinis serialas apie tai, kaip teismo medicinos ekspertas susipažįsta su žavia detektyve ir susidraugauja ir darbe, ir gyvenime. Kabliukas? Vyras yra nemirtingas.

Kitaip sakant, jis gali mirti, tačiau visada prisikelia atsirasdamas vandenyje ir jau porą šimtmečių yra paskyręs gyvenimą šio fenomeno tyrinėjimui. Idėja vėlgi nėra originali ir naudota seriale „New Amsterdam“, bet ji čia yra pateikiama visai įdomiai. Vyras nuoširdžiai nesidžiaugia turėdamas šią savybę, nors su tuo ir yra susitaikęs. „Forever“ yra sukurtas kaip pusiau linksmas serialas, naudojantis pagrindinio veikėjo humorą ir kuriozus dėl jo nemirtingumo, tačiau pirmoji serija paveikia tuo, kad joje yra bent keli atvejai, kai yra stipriai surimtėjama - kartais iki tokio lygio, kad serialą būtų galima pavadinti drama. Niekas nėra suveliama į vieną vietą, tad banalybių pavyksta išvengti.

Na, santykinai. Pirmojoje serijoje yra pilna procedūrinių serialų klišių. Pagal ABC tradiciją serija baigiasi nieko nepasakančiu pamokslu, pagrindinis veikėjas yra amerikietiškas Šerloko atitikmuo ir iš smulkmenų viską gali pasakyti apie žmogų (kuo yra naudojamasi ryškiai per dažnai), turi tik vieną draugą ir skausmingą praeitį, pateikiamą su šimtametėmis ar senesnėmis praeities scenomis. Kaip pilotinė serija ji veikia tikrai gerai ir atlieka viską, ką užsibrėžia, ir panašu, kad čia laukia dar vienas procedūrinių serialų hitas. 6/10

Red Band Society (trečiadieniais, YouTube, IMDb)

Kino pasaulyje galima apsiprasti su tuo, kad išankstiniai lūkesčiai būna nupučiami į šoną labai greitai. Televizijoje tai atsitinka vis rečiau ir jau iš tolo galima matyti, kokie serialai bus tragiški. „Red Band Society“ toks ir yra. Pirmas kelias minutes. Per jas spėjau tris kartus į viršų užversti akis, išgirsti banaliausias įmanomas frazes ir pamatyti visiškai stereotipinius veikėjus. Po pilnų keturiasdešimties minučių serialas man tapo bene laukiamiausia šio sezono naujiena.

„Red Band Society“ veiksmas vyksta vaikų ligoninėje, kurioje guli itin rimtomis ligomis sergantys pacientai. Jeigu pro akis praleisite tai, kad ši ligoninė atrodo kaip rūmai ir niekas už ją negalėtų sumokėti, ir kad visas serialas yra pasakojamas vaiko, kuris guli komoje ir žino viską, kas dedasi aplink, „Red Band Society“ gali pakerėti. Vienas iš nepatogiausių serialo aspektų man buvo veikėjams priskirtos ligos ir asmeninės problemos, būdingos bent jau į trečią dešimtį įkopusiems žmonėms, tačiau neilgai trukus jos yra pateikiamos pagal amžių, išryškinančios vaikų vienišumą prabangioje ligoninėje.

Prie serialo patrauklumo prisideda ir aktorių grupė, kuri susibičiuliavo iškart. Žymiausia aktorė čia yra Octavia Spencer, tačiau ji duoda laiko pasireikšti jaunimui, net jeigu jos veikėja po pirmos serijos įsimena labiausiai. Veikėjai per pirmą seriją yra efektyviai išplėtojami iš tipinių į kiek sudėtingesnius, išskyrus nebent gražuolę merginą, kuri visad trokšta dėmesio ir yra baisiai neįdomi. „Red Band Society“ dažnai yra lyginamas su „Glee“, ir su tokiu palyginimu per daug ginčytis nesinori. Serialo tikslinė auditorija neabejotinai bus paaugliai, bet nejauskit jokios kaltės, jeigu jūs, kaip ir aš, šituo serialu po pirmos serijos tiesiog susižavėsit. 8/10

The Mysteries of Laura (trečiadieniais, YouTube, IMDb)

„Mysteries of Laura“ yra labiausiai susimąstyti mane privertęs naujas serialas šiemet. Ne dėl to, kad jis yra intelektualus. Paprasčiausiai dėl to, kad aš nesupratau, apie ką jis yra. Trumpas aprašymas skamba maždaug taip, kad pagrindinė veikėja yra geniali policininkė, gaudanti nusikaltėlius ir nebijanti darbo, tačiau niekaip nesusitvarkanti su šeimyniniais reikalais - vaikais ir vyru. Iš to ką nors suprasti yra sunku, ir pirmoji serialo serija nepadės.

Ilgai net dvejojau, į kurią kategoriją dėti šį serialą. Pirmoji pilotinės serijos pusė bent jau stengiasi būti itin linksma. Čia yra pilna kuriozų, ekstremalių atvejų, per kuriuos išsiryškina visi Lauros sugebėjimai ir panašių dalykų. Tačiau kai serialas bando surimtėti, viskas pradeda griūti. Dialogai čia susideda iš paprasto šablono, kai vienas sakinys turi būti rimtas ir sukantis į draminę pusę, o kitas iškart pasišaipytų iš to sakinio ir žiūrovai pralinksmėtų. Po keliolikos minučių tai visiškai sujaukia smegenis ir pradeda kilti rimti klausimai, ar tikrai scenaristai žino, kokį serialą norėtų kurti.

Pilotinė serija yra sukoncentruota į bylos tyrimą ir jos atomazga tebūnie lieka paslaptyje, bet jau ji parodo pamatinę serialo problemą. Veikėjai čia žiauriai banalūs, ar kalbėtume apie pagrindinius, ar visiškai vienkartinius, ir nieko nėra bandoma daryti, kad tai pasikeistų. Daugybė pirmosios serijos įvykių veiktų kur kas geriau, jei žiūrovai būtų bent kiek susipažinę su tais veikėjais, nes kai kurie sprendimai be to paprasčiausiai neveikia. „Mysteries of Laura“ nėra blogiausias įmanomas serialas, nes nusišypsoti keletą kartų pavyko, bet jis yra sukurtas nepatyrusių scenaristų pagal banalų šabloną, ir gerumo jame nedaug. 4/10

Madam Secretary (sekmadieniais, YouTube, IMDb)


Jeigu pažiūrėsite į šių dienų televizijoje rodomų serialų aprašymus, gali susidaryti nuomonė, kad televizija dabar susideda tik iš komiksų ir politikos ekranizacijų, ir toks teiginys nėra toli nuo realybės. „Madam Secretary“ yra dar vienas narys į politinės dramos žanro kategoriją, pasakojantis apie tai, kaip nukritus lėktuvui ir žuvus JAV valstybės sekretoriui, prezidentas šias pareigas paprašo perimti savo draugės, anksčiau politikoje turėjusios itin didelę galią. Būtent apie ją ir sukasi „Madam Secretary“ veiksmas.

Po pirmos serijos mintys dvejopos. Pirma serijos dalis vyksta greitai ir sujauktai - serialas skuba pereiti nuo vieno įvykio prie kito, per vieną sakinį apibūdinti kiekvieno veikėjo santykius su kitais žmonėmis, ir gaunasi toks lengvas chaosas. Jį išnarplioti nesunku, ką serialas antroje serijos pusėje gan sėkmingai ir padaro, bet pirmieji įspūdžiai nekokie. „Madam Secretary“ yra norima kuo labiau susieti su dabar pasaulyje vykstančiais įvykiais (sakoma, kad serialas iš dalies yra paremtas Hillary Clinton gyvenimu), kas galiausiai susideda į daugybę kalbų apie arabus.

Veikėjai po pirmos serijos turi kur eiti ir nėra piešiami vienpusiškai - net ta pati pagrindinė veikėja, neįsimintinai įkūnijama aktorės Tea Leoni, iš pradžių pateikiama kaip vienintelė viską mokanti ir suprantanti veikėja, serijos pabaigoje tampa pažeidžiama ir nusileidžia ant žemės. Smagu, kad pagrindinė serialo šeima yra visiška daugelio politinių dramų priešingybė, kai šeimoje nėra jokių konfliktų ir visi vienas kitą palaiko, nors jeigu paklausite manęs, scenaristai vis tiek neišvengs pagundos tą šeimą suardyti. Seriale užtenka ir klišių, tokių kaip veikėjų pasikliovimas konservatyviais metodais nekreipiant dėmesio į modernias technologijas ar valdžios slepiama baisi paslaptis, tačiau šitie dalykai yra kiekviename seriale, ką iš dalies galima atleisti. 7/10

NCIS: New Orleans (antradieniais, YouTube, IMDb)

Pripažįstu, kad šį serialą žiūrėjau tik iš reikalo, nes buvau pasižadėjęs sau peržiūrėti visus naujus serialus didžiuosiuose kanaluose. Per daug kvaršinti jums galvos nenoriu - ši NCIS versija yra absoliučiai tokia pati, kaip ir visos kitos. Buvo nueita net iki tokio lygio, kad pagrindiniai veikėjai atrodo kone identiškai originaliajai versijai, ir nuotaiką čia praskaidrina nebent CCH Pounder, tik jai tokiuose serialuose ne vieta. „NCIS: New Orleans“ bus dar vienas itin lengvas procedūrinis serialas, užkalsiantis milžiniškus reitingus, ir ei - jei jums šie serialai patinka, tame nėra visai nieko blogo. Mano giliu įsitikinimu, jeigu yra kuriamas spinoffas, pakeisti reikėtų bent ką nors. Čia nuo originaliosios versijos nesiskiria niekas, taip kad įspūdžio nepaliko. 5/10

Scorpion (pirmadieniais, YouTube, IMDb)


„Scorpion“ gali būti pamoka žmonėms, kaip pilotinės serialų serijos skiriasi nuo likusio serialo. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad į pirmąsias serijas būna sukišamos itin didelės pinigų sumos, kurios kas savaitę tikrai nebus aukojamos, todėl objektyviai kokybės išmatuoti kaip ir negalima. Pirmąją „Scorpion“ seriją, tuo tarpu, režisavo Justin Lin - tas pats žmogus, kuris režisuoja „Fast and Furious“ filmus ir kitąmet režisuos pirmąsias dvi „True Detective“ serijas. Ir tai matosi.

Pagrindinis „Scorpion“ siužetas suksis apie genialų programuotoją Walterį O'Brieną, kuris dažniausiai su savo komanda verčiasi nelegaliais darbais, tačiau sunkiausiose situacijoje yra pasikviečiamas valstybės tarnybų, ir tokia situacija yra nagrinėjama pirmojoje serijoje. Iš karto žinokite, kad jokio veikėjų gilumo šiame seriale nebus. Veikėjai čia yra stereotipiniai savo darbą tobulai išmanantys žmonės, kas penkias minutes besiskundžiantys, kaip sunku yra būti genijumi. Tiesa, vienas labiausiai įstrigusių pirmosios serijos momentų yra genijus vaikas, emocine prasme negalintis funkcionuoti kaip kiti jo bendraamžiai, kas išveda šiokią tokią paralelę tarp pagrindinių veikėjų.

Visgi reikia pripažinti, kad kaip pramoga pirmoji serija buvo nuostabi. Režisūra antrojoje serijos pusėje priminė geriausius veiksmo filmus ir jeigu „Scorpion“ užduotis buvo užkabinti patiklius žiūrovus tikintis, kad šie galvos, jog toks veiksmas vyks kiekvieną savaitę, serialui tikrai pavyko. „Scorpion“ veikiausiai bus tas neišsiskiriantis procedūrinis serialas, kurį daugelis vadins guilty pleasure, ir rekomenduoti į jį įsitraukti nedrįsčiau. Bet pirmąją seriją vien kaip linksmą laiko praleidimą pažiūrėti galima. 5/10

How to Get Away with Murder (ketvirtadieniais, YouTube, IMDb)

Shonda Rhimes amerikietiškoje televizijoje yra jau nebe vienas iš daugelio vardų, o visiškos sėkmės garantas. Iš karto reikia pasakyti, kad „How to Get Away with Murder“ nėra Rhimes kūrinys kaip „Scandal“ ar „ER“, tačiau tai nereiškia, kad jos dvasia čia nesijaučia. HTGAWM tęsia geriausias Rhimes serialų tradicijas, kai pilotinė jo serija yra prikišta veiksmo, įtampos, skatina žiūrovus eiti į socialinius tinklus ir kuo plačiau platinti šį serialą, kas jau kurį laiką yra vienas iš sėkmės dabartinėje televizijoje garantų.

Galima ginčytis iki tiek, kad pirmoji serialo serija yra prikišta per daug medžiagos, tik ne tos neįdomiosios, kai veikėjai stovi ir kalba vieni apie kitus. Jie čia visko daro daug ir greitai, ir visų jų veiksmų šalutiniu produktu tampa tai, kad žiūrovai apie visus veikėjus sužino daugiau nei sužinotų iš įprastinio informacijos pateikimo. Galbūt toks medžiagos kiekis pirmoje serijoje yra atsitiktinumas, galbūt - apgalvotas planas, kai serialo kūrėjai turi ką papasakoti ir nori kuo greičiau pereiti prie rimtesnių dalykų (o jų, kaip paaiškėja pirmos serijos pabaigoje, tikrai bus).

Apie teisės mokytoją, kurią įkūnija nuostabiai piktą ir emocionalią moterį pateikianti Viola Davis, pasakojantis serialas savo veikėjus pažįsta tikrai gerai, ir pilotinių serijų prasme HTGAWM pasirodė itin stipriai. Visos problemos su serialu man kyla iš subjektyviosios pusės, dėl ko negalėjau pilnai džiaugtis „Scandal“. Veikėjai čia kalba nenatūraliai ir skubėdami pereiti nuo vienos citatos prie kitos, šokiruojantys momentai yra taip šalia vienas kito, kad jų vertė galiausiai suvienodėja, ir grynas serialo taikymasis prie socialinių tinklų kartos yra kiek nepatogus reginys. Tačiau veikėjai ir istorija čia yra pakankamai įdomūs, kad prie serialo karts nuo karto būtų galima sugrįžti, ir kad jis iškart taptų eiliniu hitu. 8/10

Gracepoint (ketvirtadieniais, YouTube, IMDb) (atnaujinta 10.08)

„Gracepoint“ taps dar vienu vinimi tiems kritikams ir žiūrovams, kurie aiškina, kad meno vertinime egzistuoja objektyvumas. Šis serialas yra sukurtas pagal mano jau apžvelgtą britų projektą „Broadchurch“. Perkurtas absoliučiai identiškai, su ta pačia istorija, aktoriais ir, kaip paaiškėjo po pirmosios serijos, scenomis, kadangi viskas originale ir čia sutampa kadras į kadrą. Tiems, kurie matė britišką versiją (ir čia reikėtų paminėti, kad ją matė palyginus itin mažas žiūrovų skaičius, todėl amerikietiškas perdirbinys turint stiprią istoriją yra logiškas), tai atrodo itin keistai ir nejaukiai, ir nelyginti abiejų serialų nepavyksta.

Atleiskite, bet ir nebandau. „Broadchurch“ stipriausia savybė be įdomaus siužeto buvo atmosfera, kuri kerėjo kiekvienos serijos metu. Ji buvo lydima gal kiek nusibodusios muzikos, tačiau kraštovaizdis ir jį išryškinanti kinematografija dažnai atpirko visas serialo klaidas. Čia visi kadrai yra atkartojami, bet neįdedant į juos nei kiek darbo, ir kas originale buvo subtiliomis scenomis, čia yra įdėtos iš reikalo ir jos nesijaučia reikalingos nei veikėjų plėtojimui, nei istorijai (kuri, beje, turėtų kiek nukrypti nuo originalo, tačiau pagrindinis detektyvas serialo centre yra tas pats).

Labiausiai prie keistumo prisideda tai, kad Davidas Tennantas čia atlieka tą patį vaidmenį, kurį atliko ir originale, tik čia - su amerikietišku akcentu. Nežinia, kokiais sumetimais vedamas jis nusprendė ryžtis tokiems dalykams, tačiau viskas atrodo itin keistai, net jeigu aktoriaus vaidyba yra stipri (psichologams galima patikėti ištirti Tennantą ir tai, kiek kartų jis patyrė deja vu jausmą). Anna Gunn, Nickas Nolte ir Michaelas Pena yra grynos originalaus serialo kopijos, tačiau vėlgi - man jis padarė itin didelę įtaką. Jeigu patarčiau rinktis vieną iš dviejų, rekomenduočiau „Broadchurch“. Tačiau jeigu norite žiūrėti bet kurį iš šių serialų, nežiūrėkite antrojo. Nelyginti nepavyks. 6/10

Stalker (trečiadieniais, YouTube, IMDb) (atnaujinta 10.08)

Tarp televizijos ekspertų yra paplitusi nuomonė, kad visuomeninėse televizijose žiaurūs ir atviri serialai nėra rodomi dėl to, kad jie gali per daug pažeisti vaikų psichiką ir visuomenei tiesiog netinka. „Stalker“ šituos įsitikinimus gali pakeisti. Pirmoje serialo scenoje yra sudeginama moteris, ir sveiki atvykę į reitingų viršūnėse kasmet karaliaujančią CBS televiziją. Pasirodo, kad žiaurumus televizijoje rodyti galima - užtenka to, kad apie juos vėliau likusioje serijoje net nekalbėtumėte, ir turite serialą.

Ir tikrai, neaišku, kokiomis mintimis vedami scenaristai kūrė šią seriją. Ji yra suklijuota iš gabalų, kurie tarpusavyje laikosi netvirtai ir netgi paskirai neturi absoliučiai jokios logikos. Serialas šokinėja nuo veikėjo pateikimo kaip su nusikalstamumu kovojančio žmogaus, vėliau - kaip nusikaltėlio, vėliau - kaip nesuprantančio, kas jam darosi pačiam, bet nusisukančiam nuo problemų ir keliaujančiam toliau. Pirmoji serialo serija, be to, kad yra lydima kraupaus (visomis prasmėmis) scenarijaus, neatlieka jokio sau užsibrėžto darbo. Kartais būna smagus chaosas, bet čia ne tas atvejis. Būna, kad televizijos kūrėjai galvoja, jog nepasakius nieko per pirmą seriją žiūrovai sugrįš dėl paslapties, bet televizijos dabar yra per daug. Supraskite šitą dalyką ir jūs, nes „Stalker“ yra turbūt blogiausias naujas šio sezono serialas ir nuo jo reikia bėgti kuo toliau. 3/10


KOMEDIJOS


Black-ish (trečiadieniais, YouTube, IMDb)

Serialo „Black-ish“ scenaristų grupėje pusė jų yra moterys, pusė - juodaodžiai, ir netgi yra indėnų kilmės scenaristų. Serialui, kuris didžiausią dėmesį kreipia į rasinį JAV susiskirstymą, tai yra itin svarbu, ir patikėkite - tai matosi nuo pat pirmųjų serialo minučių. Jeigu girdėjote, kad „Black-ish“ yra geriausia nauja šių metų komedija, girdėjote teisingai. Kartelė tikrai nėra aukšta, bet šio serialo amerikietiškai televizijai reikėjo.

Jeigu trumpai, serialo pagrindinė šeima yra juodaodžių pora, gyvenanti su savo vaikais ir pagrindinio veikėjo tėvu, ir jie kiekvieną dieną susiduria bent su kažkokio lygio rasizmu. „Black-ish“, priešingai išankstinėms nuostatoms, niekad netampa tuo serialu, kuris pamokslauja apie rasizmą ir jo stabdymą. Čia žiūrovams nieko nėra trenkiama į veidą - vieni veikėjai didžiuojasi savo šaknimis, kiti - jaunesnieji - rasizmo absoliučiai nemato ir į savo odos spalvą dėmesio nekreipia. Ir šiaip pilotinę seriją galima pavadinti subtilia, turinčia savyje smulkių dialogų, dažnai peraugančių į kur kas stambesnius ir reiškiančius daugiau nei matosi iš pirmo žvilgsnio, bet niekad neverčiant veikėjų kalbėti ar elgtis nenatūraliai, o viską, ką žiūrovams reikia apie juos žinoti, pasako už kadro esantis balsas.

Serialo aktoriai taip pat yra jo sėkmės paslaptis. Laurence'as Fishburne'as ir Anthony Andersonas visai nėra panašūs į populiariojoje kultūroje pateikiamus juodaodžius, niekada per daug neperspaudžiantys ir vaidinantys kaip komikai, ne kaip kažkokios rasės atstovai. Serialas, nesuklyskite, į rasę tikrai orientuosis, tačiau savo nuomonės niekada nekiš, nes jos tarytum neturi (iš gerosios pusės). „Black-ish“ nebando nieko įžeidinėti, pašiepia įsišaknijusius kultūrinius stereotipus ir pirmąją seriją baigia tokiu ABC televizijai visiškai nebūdingu būdu, kad naujų serijų norisi iš karto. 9/10


Selfie (antradieniais, YouTube, IMDb)

Serialas, dar kartą iš dalies patvirtinantis teoriją, kad televizijos scenaristų didžioji dalis yra pusamžiai vyrai, įsivaizduojantys, kad nuluptai pažįsta kvailą jaunimą. „Selfie“, kaip galite spręsti pagal pavadinimą, pasakoja istoriją apie šiuolaikines technologijas, kai mergina, visą savo dėmesį skirianti į išvaizdą ir populiarumo vaikymąsi, supranta, kad neturi tikrų draugų ir nori pakeisti savo gyvenimą. Jai padėti nusprendžia menkai pažįstamas bendradarbis - genialus vaikinas, turintis daug teorijos, bet mažai praktikos apie tai, kaip veikia žmonių socialiniai santykiai.

Per pirmąją dvidešimt minučių trunkančią seriją serialas pasikeičia. Ne kardinaliai, bet skiriasi nuo to, kuo dedasi pradžioje. Kai pirmojoje savo dalyje „Selfie“ yra ta banalybė, pasakojanti apie populiarumą socialiniuose tinkluose, jo netikrumo pateikimą ir panašius dalykus, antrojoje pusėje bandymas pakeisti pagrindinę veikėją yra kiek kitoks nei įprasta. Tikiu, kad esate matę romantinių komedijų, ir nors „Selfie“ į šią kategoriją nelabai patenka, jo užduotis aiški - suvesti du pagrindinius veikėjus, taip sutvarkant jų abiejų gyvenimus. Ir serialas nebando eiti aplinkkeliais - veikėjai keičiasi ganėtinai sparčiai, ir dialogai nesusideda vien iš jų gyvenimų stereotipų, kas yra ganėtinai malonu.

Tam kartu padeda ir pagrindiniai serialo aktoriai. Karen Gillan ir Johnas Cho, kuris man patinka jau nuo seno, galbūt dar neatrodo nuostabiai kaip pora, bet individualiai savo veikėjus pažįsta ir savo vaidmenims tikrai tinka. „Selfie“ pirmoji serija be jų ir keleto drąsių scenaristų sprendimų galėjo atrodyti baisiai banaliai, kas kartu reiškia, jog ateityje bent kiek potencialo išpildymo galima tikėtis. Nežinau, kaip visa tai gali pavirsti ilgalaike komedija, bet ją patikrinti sezono viduryje būtų visai įdomu. 6/10

A to Z (ketvirtadieniais, YouTube, IMDb)

Jeigu skaitėte mano straipsnius praėjusį sezoną, turbūt matėte mano pagyras aktorei Cristin Milioti - neabejotinai geriausiai paskutinio „How I Met Your Mother“ sezono daliai. Apžvalga ne apie šį serialą, tačiau kai aštuonis metus žiūrovams yra žadamas tobulas žmogus ir jis tokiu tikrai pasirodo, aktorei turėtų atitekti didžiausi laurai. Ir džiugu, kad neilgai trukus Milioti gavo savo serialą apie vaikinus visam laikui metusią merginą ir pažinčių svetainėje dirbantį vaikiną, nusprendusį suvilioti Zeldą (vaikino vardas yra Andrew, iš štai turite pavadinimą).

„A to Z“, kaip bebūtų keista, nėra didelis nutolimas nuo „How I Met Your Mother“. Poros santykiams iškart yra duodama baigtinė data ir visą jų istoriją už ekrano įgarsina aktorė Katey Sagal. Jeigu atvirai, tokia struktūra teoriškai skamba kaip banali romantinė komedija, bet man ji patiko labiau nei galėjau pagalvoti. Pagrindiniai veikėjai iškart yra pateikiami kaip kraštutinumai - mergina niekad daugiau nesusitikinės, vaikinas yra nepataisomas romantikas, - bet ilgainiui yra plėtojami ir pateikiami kaip turintys savų problemų, ir dažnai apie jas galvojantys. Pirma serija efektyviai naudoja savo laiką ne tik viską nukreipiant ir pagrindinę porą, bet ir pristatant ganėtinai įdomių antraeilių veikėjų, kurie anksčiau ar vėliau turės būti suporuoti, kitaip nebūtų serialo.

Komedijos prasme tie veikėjai buvo linksmiausia serijos dalis, bet humoru ji ir nebandė pakerėti. Nebandė net užburti tuo, kad pagrindiniai veikėjai yra tiesiog skirti vienas kitam. „A to Z“ pakankamai pasitikėjo savo jėgomis ir visa kulminacija kilo iš to, kiek veikėjai dėl jos stengėsi, kas yra įdomus ir neįprastas sprendimas. Milioti ir Benas Feldmanas vienas šalia kito atrodo puikiai (galbūt čia Milioti dovana, kai su ja visi atrodo gerai?), kas romantinei komedijai yra itin svarbu. „A to Z“ nėra mano mėgstamiausias žanras ir nei komedija, nei romantika čia nepasiekia naujų aukštumų, bet scenaristai čia žino, ką daro, ir iš to gali išeiti visai neblogas projektas. 8/10

Manhattan Love Story (antradieniais, YouTube, IMDb) (atnaujinta 10.08)

Jeigu šių metų televizijoje jums neužteko stereotipų ir norite serialo, kuris televizijoje turėjo būti rodomas prieš porą dešimtmečių, „Manhattan Love Story“ bus kaip tik jums. Serialo aprašymą galima sutraukti į tai, kad jis turi du pagrindinius veikėjus: vaikinas visą laiką svajoja apie moteris ir jų viliojimą, o mergina  - apie prabangą ir gražius drabužius. Iš kur aš tai žinau? Nes jų monologai, kvailiausi kokie tik gali būti, lydi visą pirmąją seriją ir neabejokite - lydės visą serialą.

Čia yra vienas tų serialų, kurie kur kas geriau veikia kai išjungi smegenis. Nes maždaug pusę serijos prasėdėjęs aš galvojau, kad čia yra pakenčiama. Ne gerai, bet eilinė romantinė komedija, kurios televizijoje man neatrodo taip baisiai kaip kine, ir viskas taip žavu ir jauku, kad nors verk. Bet tada pradėjau galvoti apie tai, kad viskas čia yra sukalta iš baisiausių įmanomų klišių, iš atgyvenusių stereotipų ir tokių frazių naudojimo, kurios anglų kalboje numirė prieš mažiausiai dešimt metų, bet „Manhattan Love Story“ pasiryžo jas prikelti.

Jeigu jums pavyks visiškai išjungti galvas ir jūsų standartai neaukšti, kažkur fone pasileisti šį serialą dar būtų galima. Du pagrindiniai aktoriai čia neturi tokio artumo kaip „A to Z“ pagrindinė pora, ir šiaip jie nėra įspūdingi aktoriai, tad dėl jų čia nepasiliksite. Jeigu norite romantinės komedijos tik dėl to, kad ji romantinė komedija - jūsų pasirinkimas. 5/10

Bad Judge (ketvirtadieniais, YouTube, IMDb) (atnaujinta 10.08)

Pastaruoju metu padaugėjo analitinių straipsnių, kuriuose vis nagrinėjama, kodėl televizijoje pasiseka procedūriniai serialai. Vienas svarbiausių įvardijamų faktorių yra tai, kad pagrindiniai herojai visuomet išmano savo darbą ir yra geriausi savo srityje. „Bad Judge“, kaip suprantate iš pavadinimo, apeliuoja į visiškai priešingą kategoriją. Teoriškai toks pavadinimas ir pati idėja turėtų atbaidyti žiūrovus. Praktiškai maždaug taip ir yra.

Pirmoji serija susideda daugmaž iš to, kokia bloga yra pagrindinė veikėja, kiek ji daro moralinių ir teisinių pažeidimų, kokia ji yra neatsakinga ir panašiai. Ir staiga iš niekur nieko paskutinės penkios minutės yra praleidžiamos pasakojant apie tai, kokia ji gali būti gera ir rūpestinga, ir kad jai reikia tik šiek tiek paskatos ir disciplinos. Geriau pagalvojus aišku, ką serialo kūrėjai čia bandė daryti - pagrindinė veikėja turėtų būti nevienpusiška ir turėti įvairių savybių. Geruose serialuose jos eina išvien ir viena kitai daro įtaką; čia jos pateikiamos atskirai ir palieka slogų įspūdį.

„Bad Judge“ nėra nei geras, nei blogas serialas. Tikėtina, kad po poros savaičių net neatsiminsite, kad jį žiūrėjote. Jis yra mišinys prastos suaugusių komedijos ir to tipinio filmo, kai žmogus ateina į protą tuomet, kai jam tenka rūpintis vaiku. Blogas scenarijus ir neurotiška vaidyba yra tikrai ne man, ir komedijos šiemet atrodo itin skurdžiai. 4/10

Savo kiekvieną savaitę žiūrimų serialų apžvalgas dėl laiko sumetimų šiemet keisiu, bet jeigu jas rašysiu toliau, keletą naujų serialų tarp jų tikrai įtrauksiu. „Black-ish“ ir „Gotham“ yra tie, kuriuos tikrai žiūrėsiu ir toliau. Peržiūrėjęs visą „Transparent“ sezoną apie jį tikrai parašysiu. „Madam Secretary“ ir „Red Band Society“ atrodo kaip serialai, kuriuos peržiūrėsiu per porą savaitgalių vietoje to, kad laukčiau kiekvieną savaitę. Bet daug kas gali keistis.

O kurie iš šių serialų jus sudomino labiausiai?

4 komentarai:

  1. O kodėl nėra serialo “How to get away with murder“ apžvalgos? Labai laukiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jau yra. Sau apžvalgą jau buvau parašęs, tik pamiršau įdėti į straipsnį.

      Panaikinti
  2. Neketini pradėti žiūrėti serialo Outlander? Norėtųsi paskaityti apžvalgą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mačiau tik pirmą seriją, ir nors sukurtas kokybiškai, serialas nėra mano stiliaus. Skaičiau daug teigiamų atsiliepimų, tad pasibaigus pirmajam serialui galbūt pabandysiu dar kartą.

      Panaikinti