2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Telemano savaitė #88


Boardwalk Empire. 5 sezonas. 8 serija. Eldorado
Retai serijas peržiūriu antrą kartą iškart joms pasirodžius, bet su „Boardwalk Empire“ pabaiga šią savaitę taip ir padariau. Ir nenusivyliau, nes antras kartas man patiko kur kas labiau nei pirmas. Po pirmosios peržiūros sugebėjau daugiausiai koncentruotis į tai, kad čia buvo dar vienas serialas, kurio pabaiga susivedė į paprastą klausimą, „ar pagrindinis veikėjas mirs, ar ne?“ Pridėkite ir tai, kad nors visuomet mylėjau Buscemi, Nakis man beveik niekad nebuvo įdomus, ir pabaiga nuteikė nekaip. Bet antras kartas išryškino stipriausias finalo puses ir jos buvo nuostabios. Visiems didžiausią įspūdį palikusi scena tarp Al Kaponės ir jo sūnaus man taip pat sugniaužė gerklę ir sugebėjo prieš serialui išeinant parodyti tai, ką jis mokėjo geriausiai: blogiems žmonėms suteikti kuo daugiau jausmingų scenų parodant, kad jie yra lygiai tokie patys žmonės. Kad ir kaip ten būtų, ši serija, kaip ir visas sezonas (kurio bendrą apžvalgą tikiuosi parašyti savaitgalį), buvo skirta Nakiui ir dabar jau suprantu, dėl ko ji suveikė. Serijoje buvo gausu emocingų scenų pačiam Nakiui, nuo jo jaunųjų laikų (jaunojo Nakio aktoriumi negaliu atsistebėti iki šiol), iki šios serijos susitikimo su Margaret ir dar labiau širdį daužančio susitikimo su Džilian. Abu šie susitikimai ir Nakio supratimas apie artėjantį pavojų ir vienokią ar kitokią gyvenimo pabaigą pabrėžė faktą, kad bent jau aš laukiau laimingos Nakio istorijos pabaigos, kad ir ką galvojau apie patį veikėją, ir tos scenos atrodė kaip šiokia tokia užuomina į nelabai baisią pabaigą. Tai, jog Nakį nužudė Džimio sūnus, yra visokeriopai simboliška ir ironiška, ir už Džimį jis to nusipelnė. Antrajame „Boardwalk Empire“ sezone aš įsimylėjau šį serialą būtent dėl Džimio ir supratau, kad su serialu liksiu iki galo. Stipri pabaiga man parodė, kad tai dariau ne be reikalo. 8/10

The Walking Dead. 5 sezonas. 3 serija. Four Walls and a Roof
Šią savaitę supratau, kad „The Walking Dead“ ir „Agents of SHIELD“ yra du bene mėgstamiausi mano serialai televizijoje. Vieni mėgstamiausių tai tikrai, o žinant tai, kad pernai per juos kentėjau daug, tai kažką reiškia. Konkrečiai reiškia tai, kad „The Walking Dead“ iš savo klaidų mokosi. Laikas nėra iš paskutiniųjų tempiamas, veikėjai nėra nukvailinami iki beprotybės ir priešai nėra toleruojami. Šioje serijoje įsimintinų momentų buvo daug, bet man labiausiai patikęs buvo tai, jog pagrindinė serialo grupė vėl skilo per pusę. Praėjusio sezono stipriausia dalis ir buvo mažų grupelių klaidžiojimas, kai buvo išplėtoti ir atskiri veikėjai, ir parodytos skirtingos situacijos. Jau vien tai yra mokymasis iš savo klaidų. Veikėjų lygyje tai irgi matosi, kai kanibalai nėra paliekami gyvi ir jų pavojus yra suprantamas logiškai. Nesu iš tų žmonių, kurie bet kokiame seriale negali gyventi be smurto, bet čia esmė nėra tame. Žiaurus ir vizualiai įspūdingas blogiukų nužudymas čia parodė, kad net jeigu pagrindiniai veikėjai čia dažnai kalba apie humanizmą ir išlikimą žmonėmis, jie pagaliau privalo suprasti pavojų ir tai, kad jie su kai kuriais tiesiog negali susitarti. Kai su viena scena yra patenkinami ir dramos, ir veiksmo norinčių žiūrovų lūkesčiai, serija būna pasisekusi. Bobo mirtis nėra linksmas įvykis vien dėl to, kad „The Wire“ aktorių seriale vis mažėja, bet norisi tikėti, kad šita mirtis eilinį kartą bent kiek paskatins veikėjus neapsistoti vienoje vietoje. Negaliu patikėti, kad tai sakau, bet „The Walking Dead“ dabar kiekvieną savaitę yra bene laukiamiausias mano serialas. 9/10

2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Crawl Space/End Times

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Vienuolikta serija. Crawl Space



I will kill your wife. I will kill your son. I will kill your infant daughter. - Gus


Paskutinės „Crawl Space“ minutės yra kito lygio televizija. Jų pateikimas yra toks pat nuostabus kaip ir „One Minute“ pabaiga, tik ją esu matęs tiek kartų, jog ten belieka stebėtis jos struktūra ir kokybe, o šios serijos pabaiga mane vis dar veikia ir emocine prasme. Namo grįžęs Voltas skubinasi kiek tik gali, kad tik galėtų greičiau žmoną ir vaikus pasiimti į kelionę, po kurios į savo seną gyvenimą jie negrįžtų niekada. Per visą tą skubėjimą Voltas kartu supranta, jog naujo gyvenimo pradžiai jam neužteks pinigų, o atvykusi ir panašiai panikuojanti jo žmona atskleidžia, kad pinigus atidavė savo buvusiam meilužiui. Po trumpo agresijos protrūkio Voltas pradeda isteriškai juoktis. Skailer į jį žiūri kaip į beprotį ir mano sugriovusi jų visų gyvenimą. Tolumoje skamba telefonas. Kas kelias sekundes pasigirsta garso efektas, panašus į besidaužančią širdį, bet vis labiau keliantis įtampą. Tai yra tobulas chaosas mene, kai jis yra pateikiamas tvarkingai, bet nuo kurio kartu gali gauti širdies smūgį.

Vėlgi, šioje serijoje nėra turbūt nieko, kas nebuvo naudota kituose serialuose ar filmuose. „Breaking Bad“ tokio pavojaus dar nebuvo, tačiau, jei galvosime į priekį, jis yra niekas palyginus su tuo, kas laukia. Juk tai net nėra paskutinė sezono serija, ką jau kalbėti apie serialo pabaigą. Tačiau, rizikuodamas kartotis apie „Breaking Bad“ ir scenaristų kuriamas pasekmes, jokie kūriniai nelenda taip giliai. Dauguma jų parodo veiksmus ir veikėjų reakcijas, tačiau Vince'o Gilligano komanda suprato ypač svarbų dalyką - po tokių įvykių, kuriuos išgyveno serialo veikėjai, jų psichologiją į visas puses galima ištampyti kaip tik nori ir niekas negalėtų pasakyti, kad čia yra perspaudžiama kaip reikiant.

Struktūrine prasme „Crawl Space“ yra ne mažiau nuostabi serija. Ji prasideda įtemptai, kai Džesis atveža leisgyvius Maiką ir Gusą į apleista angarą, kur Gusas jau buvo paruošęs miniatiūrinę ligoninės versiją. Paruošė jis viską - nuo absoliučiai patikimų daktarų, iki atsarginio kraujo net ir tam pačiam Džesiui, kuris dėl tokio poelgio jautėsi pamalonintas. Gusas buvo apgalvojęs visas smulkmenas, dar kartą išryškinant neeilinį jo protą, net jeigu daktarai iš pradžių rizikavo numarinti Maiką vietoje Guso. Tačiau kaip ir su visais genijais, taip ir su Gusu yra kažkas negerai - vos pagydytas jis šoka ant kojų padedamas Džesio lėkti namo, absoliučiai nereaguoja į savo prastą sveikatą ir jau galutinai apsisprendžia nepalikti Volto ramybėje. Gusas turi tą pačią problemą, kokią turi ir daugelis žmonių: jis negali mėgautis momentu, nes jo galva jau mąsto apie penkis žingsnius į priekį, nors šiame versle tai reiškia gyvybę arba mirtį.

2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Cheers“: scenarijaus dievų pasiųsta dovana žiūrovams

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Cheers“ serijos.

Kino mokyklose „Cheers“ turėtų būti serialas, kurį mokiniai turėtų peržiūrėti nuo pradžių iki galo. Mažiausiai du kartus. Jį turėtų rodyti per pertraukas, per pamokas ir namuose. Visi, kurie siekia scenaristo karjeros, privalėtų išmokti kiekvieną šio serialo veikėjų pasakomą mintį ir sugebėti ją atkartoti bet kurioje gyvenimo situacijoje. Su komedija nieko bendro nenorintys turėti scenaristai be „Cheers“ taip pat neapsieitų ir suprasti šio serialo struktūrą būtų pagrindinis jų uždavinys, nes čia galima pamatyti puikiausius televizijos (ar bet kokios kitos srities) istorijos plėtojimo pavyzdžius. Taip, nuo tokio „Cheers“ kiekio galima išprotėti. Bet išprotėti nuo tokio lygio televizijos yra kai kurių žmonių svajonė.

Devinto dešimtmečio pradžioje pasirodęs serialas televizijos komediją pakeitė neatpažįstamai ir jeigu žiūrint to negalima suprasti, tame ir yra visa esmė. Prieš „Cheers“ pasirodžiusios komedijos buvo visiškai kitokios, pradedant išskirtinai gero būdo veikėjais ir baigiant nerizikingomis temomis. Tuomet atėjo broliai Glenas ir Lesas Charlesai, nusprendę savo serialą pavadinti pagal barą, kurio savininkas yra pagrindinis „Cheers“ veikėjas Semas. Niekas neapsimetinėja, kad baras situacijų komedijoje buvo itin originali idėja, nes ir amerikiečiai, ir britai (su „Fawlty Towers“) tai buvo darę, tačiau visai kitaip nei čia. Kad bent iš tolo suprastumėte serialo scenaristų originalumą (iki šiol vadinamų bene profesionaliausiais kada nors dirbusiais televizijoje), pirmuosiuose ir kartu geriausiuose „Cheers“ sezonuose yra neįtikėtinai reta, kad serialo veiksmas persikeltų už baro ribų. Tai geriausiu atveju atsitinka kartą per kelias serijas, ir vos kelioms minutėms, ko ir vėliau nematėme nei su „Draugų“ butu, nei su „Seinfeld“ kavine.

Natūralu, kad tiek daug laiko vienoje vietoje praleidžiančiam serialui reikia veikėjų, ką „Cheers“ scenaristai suprato iš karto (serialas neįprastas dar ir tuo, kad jam iškart buvo užsakytas pirmasis sezonas ir kūrėjams nereikėjo kurti pilotinės serijos, nes studijos vadovus iškart sužavėjo visi personažai). Jų vedlys yra Semas, buvęs alkoholikas, vienoje prasčiausių gyvenimo fazių nusipirkęs šį barą. Jeigu galvojate, iš kur jis turėjo tiek pinigų, Semas buvo garsus Bostono (kur ir vyksta visas veiksmas) „Red Sox“ beisbolininkas, dėl alkoholio galutinai sugriovęs savo karjerą. Pasižymintis kaip gražuolis ir mergišius, ką Tedas Dansonas savo laiku įkūnijo tiesiog nuostabiai, Semas vis tiek yra vienišius, mėgstantis tokį savo gyvenimą ir nenorintis nieko keisti.

2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Bug/Salud

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Devinta serija. Bug


Let's talk like men: you kill Mr. White, you're gonna have to kill me, too. - Jesse

Jeigu dažnai pamirštate, jog pasaulis yra neteisingas, tokie serialai kaip „Breaking Bad“ džiaugiasi galėdami jums tai priminti. Vienas geriausių kozirių šia tema bet kokiame seriale yra tai, jog kai kurie žmonės tiesiog gimsta turėdami kažkokią savybę, kuri juos pakelia aukščiau kitų. Tokią, kuri dar kartą nubraukia padrąsinimus, kad visko galima išmokti ir niekas negimė kažką mokėdamas. Ir šia prasme Volto savybė nėra tai, jog jis yra genialus chemikas. Jo svarbiausias sugebėjimas šiame seriale yra, tikėkite ar ne, savybė priversti žmones jį mylėti ir juo rūpintis.

Tik pagalvokite. Du žmonės, kuriems jis labiausiai pakenkė dėl savo kvailysčių, yra Džesis ir Skailer, yra tie patys du žmonės kurie serijoje „Bug“ bando ginti Voltą nuo nelaimių. Skailer šioje serijoje tai daro pirmoji, paskambindama vyrui pasikalbėti apie artėjantį sūnaus gimtadienį ir įtarimų nesukelsiančios mašinos pirkimą, tačiau galiausiai pereinanti prie temos, su kuria baigiasi visi jų pokalbiai - pasitrauk iš pavojingo verslo. Logiškame pasaulyje tai būtų galima padaryti drąsiai, nes Voltas jau turi pinigų ir plovykla jiems tuoj duos pelno, tačiau net prieš skambindama Skailer žinojo, kokio atsakymo ji sulauks. Visas šis dialogas yra tarytum scenaristų linksminimasis su faktu, kad tarp žiūrovų vis dar augo pasipiktinimas Skailer veiksmais, kai ši neleisdavo vyrui daryti linksmų dalykų.

Negana to, dabar ji su Volto pinigais iniciatyvos imasi pati. Į plovyklą užsukantis Tedas, moteriai primenantis blogą jos gyvenimo periodą, dėl ko nenuostabu, kad ji jo nepriima su džiaugsmu, ateina su blogomis naujienomis. Skailer stebėtas Tedo kompanijos mokesčių slėpimas atkreipė ir mokesčių inspekcijos dėmesį, ir pati Skailer dabar gali pakliūti į bėdą. Ir Tedas tai puikiai žino - aiškindamas Skailer, kaip inspekcija ieško tik jo ir niekam neįdomi kažkokia apskaitininkė, jis gerai supranta, jog moteris norės užglaistyti šitą skandalą - jei ne dėl Tedo, tai dėl savęs. Tai, kokiu būdu ji viską padaro, yra kitas „Breaking Bad“ lygis. Anna Gunn, anksčiau turėdavusi slėptis kolegų šešėlyje, su tokiomis antro plano siužeto linijomis, kai į susitikimą su agentu ji atvyksta apsirengusi iššaukiančiai ir elgdamasi kaip absoliuti kvailė, pademonstruoja, dėl ko ji nuolat buvo nominuojama apdovanojimams. Skailer nebus patraukta į teismą, nes serialas turi kur kas rimtesnių problemų, tačiau toks įtampos užglaistymas yra tiesiog nuostabus dalykas.

2014 m. spalio 19 d., sekmadienis

Bloga moterų padėtis populiariojoje kultūroje kenkia visai visuomenei


Amerikietė Alison Bechdel 2014 metais tapo „MacArthur Fellows Program“ įsteigtos premijos laureate. Daugiau nei pusės milijono JAV dolerių vertės premija yra skiriama įvairiose srityse ryškiai pasižymėjusiems kūrėjams. A. Bechdel pasigirti tikrai gali - moteris 25 metus kūrė populiarų komiksą „Dykes to Watch Out For“ ir išleido itin didelės sėkmės sulaukusį memuarą, tačiau plačiausiai jos pavardė yra nuskambėjusi ne dėl šių dalykų. Didžiausias šios autorės įnašas į kultūrą yra jos vardu pavadintas Bechdel testas.

Šis testas, atsiradęs kaip dar vienas komiksas ir ilgainiui peraugęs į kažką rimtesnio, paprastai parodo tai, ar tam tikrame meno kūrinyje yra adekvačiai pateikiamos moterys. Testas, susidedantis iš trijų punktų, yra lengvas ir paprastas: visų pirma, meno kūrinyje privalo veikti bent dvi moterys; antra, tame kūrinyje moterys privalo kalbėtis tarpusavyje; trečia, bent vieno iš tų pokalbių tema negali būti vyras. Žodis privalo čia yra reliatyvus, priklausantis tik šiam testui. Joks meno kūrinys neturi būti kuriamas iš reikalo, vien tik tam, kad jis galėtų atsižymėti pašalinių žmonių nustatytuose punktuose. Tačiau niekas, pasižiūrėjęs į šias tris gaires, nepasakys, kad jas praeiti yra neįmanoma ar netgi sunku. Pasirodo, kad tai padaryti yra sunkiau, nei galima pagalvoti.

Kalbant apie Bechdel testą reikia suprasti vieną dalyką: tai jokiu būdu nėra neginčijamas būdas atpažinti seksistinį, prieš moteris nusiteikusį kūrinį. Testas dažniausiai yra naudojamas vertinant kino kūrinius, ir toks filmas kaip „Džekė Braun“ (Jackie Brown), turintis puikiai išplėtotą pagrindinę veikėją ir nesugebantis praeiti šio testo, niekuo nėra blogesnis už moteris paviršutiniškai pateikiančius kūrinius, kurie šį testą praeina įtraukdami tik vieną visus punktus atitinkančią sceną. Didžiuotis tuo, kad filmas nesuklumpa vykdydamas šį testą, ar ieškoti teste klaidų, kurios paaiškintų kito filmo suklupimą, neverta. Paprasčiausiai todėl, kad Bechdel testas yra sukurtas ne individualaus kūrinio vertinimui. Jis veikia plačiąja prasme ir atskleidžia vieną opiausių šių dienų kultūros problemų: menkavertį moterų pateikimą.

2014 m. spalio 18 d., šeštadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Problem Dog/Hermanos

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Septinta serija. Problem Dog

Only maybe you have loyalty for the wrong guy. - Mike

Serialai dažniausiai yra kuriami apie užsispyrusius žmones, kurie ar gyvenime, ar eilinėje serijoje turi tikslą. Niekas nenori pradėti žiūrėti serialo, kuriame veikėjai greitai keičia savo požiūrį ar norus. Tame ir slypi geriausių serialų paslaptis - jie turi nuostabiai išplėtotus veikėjus, ir jeigu tie žmonės savo gyvenime mėtytųsi į visas puses, siužeto tiesiog nebūtų. „Breaking Bad“ turi geriausią pavyzdį Volto pavidalu, kai vyras nuo pirmosios serijos tiesiog ėjo link savo tikslų po truputį ir taip nuo vietinės metamfetamino gamybos jis perėjo prie materialiai turtingo gyvenimo gyvenimo. Prireikė ganėtinai daug laiko, kol „Breaking Bad“ pradėjo vis mažiau laiko skirti Voltui ir vis daugiau - žmonėms, kurie jį supa, dėl ko tik dabar pradėjo aiškėti, jog serialo pagrindinis veikėjas nėra vienintelis, siekiantis savo tikslo.

Niekaip iš depresijos neišsikapstantis Džesis tikslą turėti tiesiog privalo. Jo gyvenimas dabar lengvai gali nuslysti ten, iš kur jis jau neišsikapstytų niekada. Net ir pirmojoje serijos scenoje „Breaking Bad“ nebando paslėpti savo minčių ir kai Džesis miršta žaidime, kurį žaidžia siekdamas pasipraktikuoti su ginklais ir kuris eilinį kartą sugrąžina prisiminimus apie Geilą, jis nepasitraukia, o žaidžia iš naujo. Kai pas jį atvyksta Voltas, Solo atkalbėtas nuo neprotingai skubotų sprendimų ir vis dar negalintis pakelti minties apie jam gyvenimą planuojantį kitą žmogų, Džesis pareiškia, jog jis siekia nužudyti Gusą iškart pasitaikius progai.

Tokio pareiškimo mažai tikėjosi ir žiūrovai, ir pats Voltas. Pastarasis ypač, nes jis suprato, kad vaikiną priėmė kitas žmogus ir su juo yra elgiamasi kaip su lygiu, kas Džesį turėtų pamaloninti ir už tai jis turėtų būti dėkingas. Tik, kaip sakė Maikas, Džesis yra ištikimas ne tam žmogui, kuriam turėtų būti ištikimas (ir šio pasakymo interpretacijų yra įvairių). Voltui paruošus kruopščią kalbą, kurią iš tolo pamatęs Džesis suskuba ją pertraukti, niekas negalėjo reaguoti ramiai į tai, kad gyvenime porą žingsnių į priekį padėjusiam Džesiui į galvą ateis mintis nužudyti žmogų, dėl kurių tuos žingsnius jis ir žengė.

2014 m. spalio 13 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Shameless“: kai nuostabūs aktoriai paslepia kūrybinius trūkumus

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Shameless“ serijos.

Kine ir televizijoje viena iš mažiausiai įvertinamų veiklų užsiima žmonės, kurie atrenka aktorius, ekrane įkūnysiančius tam tikrus veikėjus. Pirmoje vietoje nuvertinamų profesijų sąraše veikiausiai atsidurtų kinematografai, kurie visad privalo slėptis už režisieriaus šešėlio ir girdėti, koks nuostabus yra režisieriaus stilius, nors beveik viskas buvo kinematografo nuopelnas, bet dabar ne apie juos. Tie atrankų vykdytojai (žinomi kaip casting directors) gauna nerealią užduotį. Jie prieš save mato scenarijų su veikėjų aprašymais (kartais scenarijaus netgi nebūna ir jie privalo pasikliauti scenaristų žodžiais) ir iš dešimčių ar šimtų niekam nematytų aktorių privalo išrinkti vieną, kuris tai rolei tiktų kone tobulai.

Brangiausi filmai ir serialai, žinoma, kviečiasi garsiausius aktorius be atrankų, tačiau su „Shameless“ tokio dalyko padaryti nebuvo galima. Britų serialo, rodyto nuo 2004 metų ir trukusio vienuolika sezonų, perdirbinio, kaip ir originalo, sėkmė slepiasi veikėjuose ir santykiuose tarp jų. „Shameless“ pagrindinis motyvas yra Galagerių šeima - didelė, darni, sunkiai gyvenanti finansiškai, bet spinduliuojanti linksmumu ir meile. Kaip ir kiekviename seriale, jo kokybė yra glaudžiai susijusi su scenarijumi, kuris čia yra nuolat stiprus, bet niekas nepaneigs, kad itin jauna ir tarpusavyje puikiai sutarianti kūrybinė grupė negalėtų džiuginti žiūrovų kiekvieną savaitę ir neturėdami pasakyti ką nors naujo.

Kol dar nepasileidau į kalbas apie tai, koks nuostabus serialas yra „Shameless“, nenorėdamas liūdinti vėliau privalau išmesti silpniausią serialo grandį. Jeigu tai padarytų ir serialas, viskas būtų tiesiog nuostabu. Galagerių (teorinė) šeimos galva Frankas yra nereikalingiausias veikėjas seriale. Bet kokiame „Shameless“ aprašyme rasite faktą, jog pagrindinė Galagerių problema yra alkoholikas tėvas, ištisas dienas negrįžtantis namo, o tomis retomis progomis jis grįžta tik dėl pinigų ar kitokios naudos sau. Jis absoliučiai nesirūpina savo šeima, yra nuostabus melagis ir visiems prasiskolinęs sukčius, ir vaikais Frankas susirūpina tik tada, kai jais pasinaudodamas gauna progą prasimanyti pinigų. Mažiausieji tuo nesiskundžia - jie myli savo tėvą, nors, pasak tikrosios šeimos galvos Fionos, to negalima paaiškinti pasitelkus stipriausią įmanomą logiką.

2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Shotgun/Cornered

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Penkta serija. Shotgun


This genius of yours, maybe he's still out there. - Walt

Jeigu gyvenimą tvarkysime pagal tai, ko mus išmokė populiarioji kultūra, viena svarbiausių šio tipo pamokų bus tai, jog turėti mylimus žmones yra pavojinga. Veiksmo ir psichologinių filmų yra daug, pavojingų situacijų juose yra dar daugiau, tačiau dažniausiai viskas susiveda į du pasirinkimus - arba grasina tau, arba tavo artimiesiems. Kai žmogus dedasi nesirūpinantis gyvenimu ir neturintis ko prarasti, jo paprasti grasinimai neveikia ir blogiukai visada - visada - pasisuka į herojaus aplinką. Tik kūriniams su tokiais poelgiais prašauti praktiškai neįmanoma. Visa tai yra užkoduota žmonių psichologijoje ir apsimetinėjimu šia prasme niekas negali apkaltinti.

Šią žmonių savybę puikiai žino Gusas. Kiekvienas didelės imperijos (ar narkotikų, ar valstybės prasme) valdovas privalo būti kur kas stipresnis psichologiškai nei fiziškai, net jeigu pastarosiomis serijomis Gusas pademonstravo abu šiuos aspektus. Jis suprato, kad Voltą palaužti nėra sunku. Jį reikia nestipriai išmušti iš vėžių ir padaryti kažką, kas kardinaliai skirtųsi nuo jo paties iš anksto sugalvoto plano. Pirma dalis jau buvo padaryta - kai Gusas ramiai sureagavo į Geilo nužudymą ir nekreipė dėmesio į Volto pateiktas sąlygas tolimesniam jo darbui, vyras jau tuomet stipriai pakriko.

Dabar Gusas ėmėsi veikti Voltą ne tiesiogiai, o per Džesį. Per žmogų, kuris Voltui dabar rūpi labiau nei jo paties tikroji šeima, ir dėl kurio jis galėtų padaryti nesuvokiamus dalykus. Jau pati serija „Shotgun“ prasideda nerealiu greičiu per miestą lekiančiu Voltu, pasiryžusiu nužudyti Gusą. Jo mylimų žmonių hierarchija tampa aiški jam lekiant ta mašina, kai jis nenori galimai paskutinę savo gyvenimo minutę praleisti su biologine savo šeima ir jiems tik paskambina pranešti apie begalinę meilę, o pats lekia keršyti dėl kažkur pradingusio Džesio. Tiesa, planas, kaip ir turėtų būti, neišdega, nes Gusas vykdo savo pažadą, jog daugiau niekada neleis Voltui jo pamatyti. Galų gale, viskas tuo metu buvo apskaičiuota - ir Volto elgesys, ir Džesio buvimo vieta, ir Guso saugumas. Voltui šiek tiek palengvėja, jog jis dar išliko gyvas, bet kartu ir neramina tai, jog jo partneris dabar gali kažkur griovyje gulėti negyvas.

2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Open House/Bullet Points

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trečia serija. Open House


Not to say you get used to it, but you do kinda get used to it. - Jesse

Pirmas dalykas, kurį visuomet pamatydavo „Sopranų“ žiūrovai, buvo legendinis serialo intro, kuriame Tonis Soprano važiuoja per Naująjį Džersį ir apžiūri savo apylinkes. Ne kartą minėta, kad tai tuo pačiu yra ir scenaristų būdas parodyti, jog tai yra Tonio serialas ir jog jis yra visko vadas. Kai serijoje „Open House“ Voltas atvyksta į savo laboratoriją ir į ją žiūri su šypsena ir pasididžiavimu, visos jo problemos dingsta. Jam nerūpi pinigų plovimas, blogi partneriai ar nužudyti jį besiruošiantys bosai. Voltas sukūrė kažką, dėl ko jį žmonės prisimins dar ilgai, o to jis siekė visą gyvenimą.

Visgi ne šito sutapimo „Sopranai“ ir „Breaking Bad“ turėjo ir daug skirtumų, ir nepradedant leistis į juos visus, svarbiausias jų visada buvo veikėjai. Nepaisant „Sopranų“ staigaus parodymo, kad Tonis yra visų svarbiausias, būtent šis serialas kur kas labiau stengėsi plėtoti antro plano veikėjus, kuomet „Breaking Bad“ visad atsiremdavo į Voltą arba Džesį. Dabar Volto asmenybė susiformavo ir žiūrovai jį pažino tiek, kad Gilliganui ir jo pagalbininkams liko du variantai: arba iš visų jėgų stumtis į priekį su siužetu (būtent tuo metu, kai buvo gaminama ši serija, AMC ir Gilliganas derėjosi dėl serialo pabaigos, ir susitarė dėl į dvi dalis padalinto penkto sezono, susidėsiančio iš 16 serijų), arba praplėsti žiūrovų akiratį su kitais veikėjais.

Nenumetant siužeto, buvo pasirinktas pastarasis variantas. Tai logiška, nes antro plano veikėjų (net tos pačios Skailer) plėtojimas seriale buvo užstrigęs, kai tuo tarpu Volto ir Džesio gyvenimai įkrito į šiokį tokį pastovumą, net jeigu ir pavojingą. Turbūt dėl to trečią sezoną ir laikau stipriausiu seriale, nes tuomet ir formavosi pagrindinio dueto asmenybės, reikalingos ateities siužetui ir per daug nesikeitusios iki pabaigos. Bet dabar ne apie juos. „Open House“ yra serija, skirta dviem sesėms - Marie ir Skailer.

2014 m. spalio 3 d., penktadienis

Telemano savaitė #87


Boardwalk Empire. 5 sezonas. 4 serija. Cuanto
Jeigu atvirai, nesitikėjau, kad paskutiniajame sezone Margaret dar sugrįš, juo labiau - tokiame amplua. Mirus Salei, būtent Margaret dar kartą taps svarbiausia moterimi Nakio gyvenime ir praėjus pusei paskutinio serialo sezonui į paviršių iškels visas likusias gerąsias ir blogąsias Nakio emocijas. Galbūt tai yra netikėta tik man, tačiau šis dalykas kartu yra ir vienas tų, kurie judant link pabaigos turėtų veikti visai neblogai ir netgi galiu patikėti tuo, kad Nakis ir Margaret po daugybės metų kalbasi tarytum nebūtų išsiskyrę. Čikagos veiksmas šią savaitę sukėlė šiek tiek įtampos, net jeigu tikėti tuo, kad serialas nužudys Van Aldeną, yra kvailoka. Jis turi tokias savybes, kuriomis pasižymi stipriausi veikėjai, ir nedaro daug įtakos siužetui, kad žiūrovus būtų galima nuliūdinti bene įdomiausio veikėjo seriale mirtimi. Paskutinėse serijose - taip, galbūt, nes „Boardwalk Empire“ privalės išeiti su kraujo upėmis ir nužudyti svarbius veikėjus. Vis dar neaiškiausia šio sezono dalimi man yra Nakio vaikystės istorijos. Suprantu, kad su jomis yra naudojamasi paskutine galimybe parodyti kaip ir kodėl Nakis tapo tokiu žmogumi, ir nieko blogo tame nėra, tačiau šios istorijos yra pusiau siejamos, pusiau visiškai atskiriamos nuo dabarties, ir galutiniame rezultate gaunasi taip, kad per vieną seriją žiūri du serialus. Vėlgi, idėja tikrai gera ir tikiu, kad galiausiai ji atsipirks, bet kol kas ji man nekelia gerų minčių. 8/10

Masters of Sex. 2 sezonas. 12 serija. The Revolution Will Not Be Televised
Kažkodėl galvojau, kad praėjusią savaitę sulaukėme emocinės šio sezono kulminacijos. Na, visada galima pripažinti klydus. „The Revolution Will Not Be Televised“ yra absoliutus maksimumas to, ko galima tikėtis iš tokio nevienodo ir keisto sezono pabaigos. Ši serija labiausiai veikė dėl to, kad serialas pakeitė savo trajektoriją ir nuo Bilo peršoko ant Virdžinijos. Net neabejoju, kad jeigu pirmasis sezonas buvo apie Bilo ir Virdžinijos santykius ir darbą, o antrasis - apie Bilą, tai kitas tiesiog privalo būti apie Virdžiniją. Ji šioje serijoje patyrė daugybę sunkių smūgių ir prarado praktiškai viską. Poros taip laukta ir galiausiai sugriauta galimybė pasirodyti televizijoje ir pristatyti savo darbą masinėms auditorijoms jau buvo sunkiai pakeliamas dalykas, eilinį kartą išryškinęs Bilo savanaudiškumą ir nesirūpinimą kitais žmonėmis. Tai, jog galiausiai Virdžinija prarado savo vaikus ir privalėjo juos atiduoti jų tėvui, o vaikai neparodė nei menkiausių emocijų, darbe paskendusiai moteriai buvo didžiausias pralaimėjimas, kai serijos pabaigoje ji turėjo nebent Bilą, kuriuo turi dalintis su kita moterimi. Libės istorijos pabaiga buvo kiek keistoka ir paviršutiniška, ir iš jos naudos yra tik tiek, kad moteris pagaliau garsiai pasakė, kad nebenori būti stumdoma ir apgaudinėjama. jeigu veikėjai visas šias žiaurias nuoskaudas nusineš į kitą sezoną, emocijų jame bus itin daug. 9/10