2014 m. spalio 19 d., sekmadienis

Bloga moterų padėtis populiariojoje kultūroje kenkia visai visuomenei


Amerikietė Alison Bechdel 2014 metais tapo „MacArthur Fellows Program“ įsteigtos premijos laureate. Daugiau nei pusės milijono JAV dolerių vertės premija yra skiriama įvairiose srityse ryškiai pasižymėjusiems kūrėjams. A. Bechdel pasigirti tikrai gali - moteris 25 metus kūrė populiarų komiksą „Dykes to Watch Out For“ ir išleido itin didelės sėkmės sulaukusį memuarą, tačiau plačiausiai jos pavardė yra nuskambėjusi ne dėl šių dalykų. Didžiausias šios autorės įnašas į kultūrą yra jos vardu pavadintas Bechdel testas.

Šis testas, atsiradęs kaip dar vienas komiksas ir ilgainiui peraugęs į kažką rimtesnio, paprastai parodo tai, ar tam tikrame meno kūrinyje yra adekvačiai pateikiamos moterys. Testas, susidedantis iš trijų punktų, yra lengvas ir paprastas: visų pirma, meno kūrinyje privalo veikti bent dvi moterys; antra, tame kūrinyje moterys privalo kalbėtis tarpusavyje; trečia, bent vieno iš tų pokalbių tema negali būti vyras. Žodis privalo čia yra reliatyvus, priklausantis tik šiam testui. Joks meno kūrinys neturi būti kuriamas iš reikalo, vien tik tam, kad jis galėtų atsižymėti pašalinių žmonių nustatytuose punktuose. Tačiau niekas, pasižiūrėjęs į šias tris gaires, nepasakys, kad jas praeiti yra neįmanoma ar netgi sunku. Pasirodo, kad tai padaryti yra sunkiau, nei galima pagalvoti.

Kalbant apie Bechdel testą reikia suprasti vieną dalyką: tai jokiu būdu nėra neginčijamas būdas atpažinti seksistinį, prieš moteris nusiteikusį kūrinį. Testas dažniausiai yra naudojamas vertinant kino kūrinius, ir toks filmas kaip „Džekė Braun“ (Jackie Brown), turintis puikiai išplėtotą pagrindinę veikėją ir nesugebantis praeiti šio testo, niekuo nėra blogesnis už moteris paviršutiniškai pateikiančius kūrinius, kurie šį testą praeina įtraukdami tik vieną visus punktus atitinkančią sceną. Didžiuotis tuo, kad filmas nesuklumpa vykdydamas šį testą, ar ieškoti teste klaidų, kurios paaiškintų kito filmo suklupimą, neverta. Paprasčiausiai todėl, kad Bechdel testas yra sukurtas ne individualaus kūrinio vertinimui. Jis veikia plačiąja prasme ir atskleidžia vieną opiausių šių dienų kultūros problemų: menkavertį moterų pateikimą.

Kitaip sakant, nereikia koncentruotis į tuos filmus, kurie be problemų praeina šį testą. Kur kas didesnį nerimą kelia statistika, atskleidžianti, koks procentas filmų neatitinka visų trijų kriterijų. Iš devynių šių metų geriausio filmo Oskarui nominuotų filmų, keturi jų įvykdė visas normas. Amerikos filmų instituto (AFI) geriausių visų laikų filmų šimtuke testą praeina 32 filmai. 2013 metais daugiausiai pinigų JAV uždirbusių filmų dešimtuke trijuose jų pagrindinius vaidmenis atlieka moterys, nors du iš tų filmų yra daugiausiai uždirbusiųjų trejete. Pastaroji statistika nėra įrodymas, kad egzistuoja daug filmų su moterimis kaip pagrindinėmis veikėjomis; einant žemyn tuo sąrašu aiškėja, jog situacija atrodo vis blogiau. Filmų pelningumas tik parodo, jog rinka ir paklausa tokiems kūriniams neabejotinai yra.

Statistika seksizmą išryškina dar labiau

Į politiką ir kitas sferas čia veltis nesinori, ir juo labiau nesinori pradėti istorijos pamokų apie nuo seno klestėjusį vyrų kultą, kuris kine praėjusio amžiaus viduryje žibėjo visu savo gražumu. Tiesa, suprasti tai, kad seksizmas (ir, beje, įvairių mažumų diskriminaciją mene pastebėti irgi galima, tačiau apie tai - kitą kartą) mene yra didesnės problemos dalis, reikia. Menas visuomet buvo (nors vėlgi, niekada neprivalėjo būti) esamos visuomenės atspindys ir kai Kate Chopin prieš šimtą metų parašyta istorija apie nuo vyro išsilaisvinusią moterį tam tikra prasme parodo šių dienų kultūros būklę, susimąstyti apie tai reikėtų.

Viena iš pagrindinių moterų pateikimo kine problemų slypi pačiame industrijos viduje. Šių metų pradžioje vykusioje apklausoje, kurioje dalyvavo 250 daugiausiai pinigų 2013 metais uždirbusių filmų kūrybinės komandos, paaiškėjo, jog jų sudėtyje buvo 16 % moterų - vienu procentu mažiau, nei analogiškoje apklausoje 1998 metais. Tarp visų 250 filmų, tik 6 % jų kūrė moterys režisierės. Kadangi tokios apklausos automatiškai atveria pūlinius, pasireiškiančius galybėmis komentarų apie tai, kad kiek dirbsi, tiek ir pasieksi, buvo atliktas panašus tyrimas ir tarp nepriklausomo kino kūrėjų, kurie savo kūrinius atveža į didžiausius festivalius. Ten skaičiai atrodo visiškai kitaip - moterys režisierės ten sudaro 26 % visų žanrų filmų režisierių. Žinant tai, kad absoliuti dauguma režisierių savo karjerą pradeda būtent nuo nepriklausomo kino, kur juos pastebi didžiųjų Holivudo studijų atstovai, kažkas su šia grandine yra ne taip. (Tai nėra nepriekaištinga logika, tačiau kalbant apie Bechdel testą, statistiškai galima spręsti, jog moterų kuriamuose filmuose lyčių lygybė yra juntama kiek aiškiau.)

Televizija savo situaciją gerina kasmet

Televizijoje situacija yra panaši. Paversti šį straipsnį vien statistikos kratiniu nėra protinga, nes tai nukreipia dėmesį nuo pagrindinio jo tikslo, bet į šį faktorių neatkreipti dėmesio tuomet, kai pagrindinė tinklaraščio tema yra televizija, irgi nebūtų smagu. Draminių serialų revoliucija JAV televizijoje, prasidėjusi praėjusio amžiaus pabaigoje su „Sopranais“ (The Sopranos) ir kitais serialais, pasižymėjo itin aiškiu bruožu tarp pagrindinių veikėjų: baltieji, pusamžiai vyrai su šeimomis ir prispaustomis moterimis. Tai darė „Bręstantis blogis“, tai vis dar daro „Mad Men. Reklamos vilkai“ (Mad Men), ir dar daugelis serialų. Televizija šioje vietoje turi nuostabų ginklą: ji gali taikytis prie situacijos. „Mad Men. Reklamos vilkai“ turi stipriausiai išplėtotas veikėjas visoje televizijoje, o „Sopranų“ moterys savo laiku žavėjo visą pasaulį. Visi šie serialai ir dar daugiau jų buvo sukurti tų pačių pusamžių baltųjų vyrų, kurių, bent jau sprendžiant pagal jų darbus seksistais pavadinti nėra pagrindo.

Televizijos kritikės Maureen Ryan „Huffington Post“ tinklapyje atliktas neįtikėtinai išsamus ir tik iš dalies šokiruojantis tyrimas parodė televizijos lytinį pasiskirstymą. Per visą galingojo ir brangiojo JAV kabelinės televizijos giganto HBO istoriją, šiame kanale buvo sukurti 34 dramos žanrą atitinkantis serialai arba mini serialai; keturis iš jų sukūrė moterys. Per paskutinius dvylika metų didžiausiuose penkiuose kabeliniuose kanaluose buvo sukurta 90 dramų; 12 procentų jų sukūrė moterys (tyrimas kartu gilinasi į rasinį pasiskirstymą, kuris glumina ne ką mažiau, tačiau galbūt nėra tokia globali problema). Serialus, be abejo, kuria ne vienas žmogus, bet scenaristų grupės, kuriose gali būti įvairiausių lyčių ar rasių atstovai, tačiau kino kūrėjams tai toli gražu negali būti pasiteisinimas.

Reikia pripažinti ir tai, kad šio ilgo tyrimo rezultatai yra kiek netikslūs. Ne dėl skaičių, bet dėl aktualumo šioms dienoms. Televizija, skirtingai nei daugybę dešimtmečių konservatyvumu trykštantis kinas, kasmet keičiasi ir transformuojasi vis labiau. „Oranžinė - tai nauja juoda“ (Orange is the New Black) parodo moterų gyvenimą galbūt ne draugystėje, tačiau visiškai be vyrų. „Sekso meistrai“ (Masters of Sex) sugeba kruopščiai rodyti abiejų lyčių skirtumus po lygiai dėl to, kad kruopščiai išnagrinėtų gyvenime vyrus ir moteris arčiausiai suvienijantį momentą. Neseniai pasirodęs serialas „Permatomas“ (Transparent) nagrinėja abiejų lyčių seksualinius potraukius be skrupulų ir taip, kad moteris galima būtų atskirti nuo vyrų. Visus šiuos serialus, liaupsinamus žiūrovų ir kritikų, sukūrė moterys, kas televizijos peizažui suteikia naujų spalvų.

Išsisukinėti iš seksizmo temos galima įvairiais būdais. Moterys gali netikti kariniuose filmuose, kūrinys gali būti orientuotas ne į šios lyties atstoves, kaip tai buvo su serialu „Tikras detektyvas“ (True Detective), ir panašiai. Tik turbūt menkas sutapimas, kad kūriniai, kuriuose moterys yra pateikiamos ne kaip motinos, žmonos, seserys ar draugės - kitaip sakant, jų buvimas nėra apribojamas santykiu su vyrais, - yra kur kas žmogiškesni, užgriebiantys gilesnes problemas arba platesnį jų spektrą, ir žanras, drama ar komedija, čia jau nėra svarbu.

Vaiduoklių medžiojimui lytis nėra svarbiausias faktorius

Šios problemos ir jų aktualumas nėra naujas dalykas, ir apie jį kas mėnesį būtų galima parašyti po naują straipsnį. Net jeigu neklausiate, jaučiu šiokią tokią pareigą atsakyti, dėl ko jį rašau būtent dabar, nors jeigu jo idėja mano mintyse sukosi jau seniai.

Spalio 8 dieną buvo paskelbta, kad legendinis filmas „Vaiduoklių medžiotojai“ bus kuriamas iš naujo. Ne trečioji dalis, o visiškai naujas originaliojo filmo įsivaizdavimas. Po ilgų gandų pagaliau buvo oficialiai patvirtinta, kad viena pagrindinių šio filmo ypatybių bus tai, jog originaliąją vaiduoklių medžiotojų komandą, susidėjusią vien iš vyrų, pakeis moterys. Staiga populiariosios kultūros pasaulis apsivertė. Staiga žmonėms pradėjo nerūpėti vadinamasis klasikos nejudinimas, naujos versijos gerumas ar ją kuriantys žmonės. Visiems buvo svarbus tik vienas dalykas: pagrindinės veikėjos čia bus moterys.

Logiška būtų tikėtis, kad filme apie žmones, kurie su siurbliais pagal iškvietimą gaudo vaiduoklius, labiausiai rūpimas klausimas nebūtų veikėjų lytis, tačiau mes čia jau esame. Ir kai šiaip internete galima atrasti visų įmanomų nuomonių visais rūpimais klausimais, šis pasireiškė visuose tinklapiuose - net ir tuose, kuriems populiarioji kultūra parūpsta tik išskirtiniais atvejais, kartu parodant, kokią įtaką kultūra turi plačiojoje visuomenėje. O kai tos nepaaiškinamo pasipiktinimo bangos apie filmo nežiūrėjimą ar franšizės sugriovimą tiesiogiai kalbant apie moteriškąją filmo pusę užplūdo ir Lietuvą, susiturėti buvo sunku. Jeigu norite seksizmo, persismelkiančio per populiariąją kultūrą, pavyzdžių, čia yra geriausias jų.

Turbūt labiausiai dėmesio vertą reakciją į šį klausimą pateikė bene didžiausią šių metų siurprizą kine pateikusio filmo „Galaktikos sergėtojai“ režisierius Jamesas Gunnas. Jis savo Facebook paskyroje pasidalino mintimis (nufotografuotomis viršuje) apie mėgiamų filmų perdirbinius ir kartu paragino atkreipti dėmesį į tai, kad vaiduoklių medžiotojų profesijai nelabai rūpi tai, kaip fiziologiškai atrodo tos profesijos atstovai. Naujosios versijos palaikytojų buvo kur kas daugiau ir Holivude jie sudaro absoliučią daugumą, tačiau visuomenės reakcija priverčia eilinį kartą susimąstyti.

Problema persimeta į visas gyvenimo sritis

Suprantu, kad jūs manęs nepažįstate. Jeigu norite galvoti apie mano dviveidiškumą tuomet, kai slepiuosi po slapyvardžiu kalbėdamas apie visuomenei svarbias problemas, jūsų valia. Jeigu ryšitės patikėti, kad užaugau ir vis dar gyvenu aplinkoje, kurioje svarbiausią vietą man užima moterys ir kur jos dėl lyties gyvenime mano akyse susidūrė su daugeliu sunkumų, aš jums dėkoju. Jeigu šiuo straipsniu bent vieną jūsų priversiu bent kiek pagalvoti apie tai, kad lyčių lygybė privalo būti siekiamybė visose gyvenimo srityse ir galvojimas, kad vyrų dominavimas kultūroje yra visiems suprantama norma, yra klaidingas, būsiu pasiekęs savo tikslą. Kultūros normos nėra ir negali būti nekeičiamas dalykas - mes jį kuriame patys, kad ir kaip neįmanomai romantiškai tai skambėtų.

Kai praėjusį mėnesį Emma Watson pradėjo socialiniuose tinkluose akimirksniu išplitusią akciją „He For She“, arba tiesiog #HeForShe, raginančią vyrus visomis išgalėmis prisidėti prie lyčių lygybės siekimo, tuo pačiu metu kitoje socialinių tinklų pusėje jau visu pajėgumu veikė šiai akcijai priešinga kampanija. „Gamer Gate“, arba #GamerGate, judėjimas atskleidė pastaraisiais metais bene plačiausiai nuskambėjusią diskusiją apie seksizmą populiariojoje kultūroje. Kampaniją pradėjo kelios žurnalistės, kurios kalbėjo apie neadekvatų požiūrį į moteris žaidimų pasaulyje ir, tam tikrais atvejais, žurnalistikoje, ir jos iškart sulaukė daugybės grasinimų ir įžeidimų, kurie visai nepriminė diskusijos. Dabar ši kampanija yra išsiplėtusi iki atviro karo visame internete, kur feminizmo arba lyčių lygybės judėjimą palaikantys žmonės yra užpuolami beveidžių skėrių, grasinančių netgi tų žmonių šeimoms ir nevengiančių pereiti į visiškai neadekvatų puolimą.

Tokie dalykai egzistuoja. Jie yra kaip augliai, kurie nieko nedarant išsiplės taip, kad juos pašalinti bus neįmanoma. Juos yra privaloma atidengti kuo greičiau, naikinti iš pamatų ir gėdinti tuos žmones, kuriems „boobs on the ground“ yra geriausias humoras. Bechdel testas ar bet koks kitas pašalinis nurodymas negali tapti tikslu. Seksizmą kultūroje ir visuomenėje galima išnaikinti tik suprantant jo blogumą ir nustojant jam ieškoti pasiteisinimų.


2 komentarai:

  1. Opi problema - nuoširdus straipsnis. Skaudu, kad "išsilavinusioje" visuomenėje dar kyla tokių problemų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nelygybe kulturoje yra negerai tuo atveju kai lygybei pasiekti sudaroma dirbtines kliutys vienai lyciai ar rasei. Taciau negalima ignoruoti to fakto kad vyrai ir moterys tiesiog yra skirtingi ir vieni yra geresni vienose profesijose o kiti kitose del savybiu priskiriamu atitinkamai lyciai. Galbut pvz vyrai dominuoja filmu/serialu kurime, kaip kad moterys dominuoja accountingo/audite, psichologijoje, veterinarijoje.

    AtsakytiPanaikinti