2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Telemano savaitė #88


Boardwalk Empire. 5 sezonas. 8 serija. Eldorado
Retai serijas peržiūriu antrą kartą iškart joms pasirodžius, bet su „Boardwalk Empire“ pabaiga šią savaitę taip ir padariau. Ir nenusivyliau, nes antras kartas man patiko kur kas labiau nei pirmas. Po pirmosios peržiūros sugebėjau daugiausiai koncentruotis į tai, kad čia buvo dar vienas serialas, kurio pabaiga susivedė į paprastą klausimą, „ar pagrindinis veikėjas mirs, ar ne?“ Pridėkite ir tai, kad nors visuomet mylėjau Buscemi, Nakis man beveik niekad nebuvo įdomus, ir pabaiga nuteikė nekaip. Bet antras kartas išryškino stipriausias finalo puses ir jos buvo nuostabios. Visiems didžiausią įspūdį palikusi scena tarp Al Kaponės ir jo sūnaus man taip pat sugniaužė gerklę ir sugebėjo prieš serialui išeinant parodyti tai, ką jis mokėjo geriausiai: blogiems žmonėms suteikti kuo daugiau jausmingų scenų parodant, kad jie yra lygiai tokie patys žmonės. Kad ir kaip ten būtų, ši serija, kaip ir visas sezonas (kurio bendrą apžvalgą tikiuosi parašyti savaitgalį), buvo skirta Nakiui ir dabar jau suprantu, dėl ko ji suveikė. Serijoje buvo gausu emocingų scenų pačiam Nakiui, nuo jo jaunųjų laikų (jaunojo Nakio aktoriumi negaliu atsistebėti iki šiol), iki šios serijos susitikimo su Margaret ir dar labiau širdį daužančio susitikimo su Džilian. Abu šie susitikimai ir Nakio supratimas apie artėjantį pavojų ir vienokią ar kitokią gyvenimo pabaigą pabrėžė faktą, kad bent jau aš laukiau laimingos Nakio istorijos pabaigos, kad ir ką galvojau apie patį veikėją, ir tos scenos atrodė kaip šiokia tokia užuomina į nelabai baisią pabaigą. Tai, jog Nakį nužudė Džimio sūnus, yra visokeriopai simboliška ir ironiška, ir už Džimį jis to nusipelnė. Antrajame „Boardwalk Empire“ sezone aš įsimylėjau šį serialą būtent dėl Džimio ir supratau, kad su serialu liksiu iki galo. Stipri pabaiga man parodė, kad tai dariau ne be reikalo. 8/10

The Walking Dead. 5 sezonas. 3 serija. Four Walls and a Roof
Šią savaitę supratau, kad „The Walking Dead“ ir „Agents of SHIELD“ yra du bene mėgstamiausi mano serialai televizijoje. Vieni mėgstamiausių tai tikrai, o žinant tai, kad pernai per juos kentėjau daug, tai kažką reiškia. Konkrečiai reiškia tai, kad „The Walking Dead“ iš savo klaidų mokosi. Laikas nėra iš paskutiniųjų tempiamas, veikėjai nėra nukvailinami iki beprotybės ir priešai nėra toleruojami. Šioje serijoje įsimintinų momentų buvo daug, bet man labiausiai patikęs buvo tai, jog pagrindinė serialo grupė vėl skilo per pusę. Praėjusio sezono stipriausia dalis ir buvo mažų grupelių klaidžiojimas, kai buvo išplėtoti ir atskiri veikėjai, ir parodytos skirtingos situacijos. Jau vien tai yra mokymasis iš savo klaidų. Veikėjų lygyje tai irgi matosi, kai kanibalai nėra paliekami gyvi ir jų pavojus yra suprantamas logiškai. Nesu iš tų žmonių, kurie bet kokiame seriale negali gyventi be smurto, bet čia esmė nėra tame. Žiaurus ir vizualiai įspūdingas blogiukų nužudymas čia parodė, kad net jeigu pagrindiniai veikėjai čia dažnai kalba apie humanizmą ir išlikimą žmonėmis, jie pagaliau privalo suprasti pavojų ir tai, kad jie su kai kuriais tiesiog negali susitarti. Kai su viena scena yra patenkinami ir dramos, ir veiksmo norinčių žiūrovų lūkesčiai, serija būna pasisekusi. Bobo mirtis nėra linksmas įvykis vien dėl to, kad „The Wire“ aktorių seriale vis mažėja, bet norisi tikėti, kad šita mirtis eilinį kartą bent kiek paskatins veikėjus neapsistoti vienoje vietoje. Negaliu patikėti, kad tai sakau, bet „The Walking Dead“ dabar kiekvieną savaitę yra bene laukiamiausias mano serialas. 9/10

Homeland. 4 sezonas. 5 serija. About a Boy
Apie „Homeland“ šį sezoną dar nerašiau, nors visas serijas jau žiūrėjau. Paprasčiausiai dėl to, kad serialas tapo dar vienu kabelinėje rodomu projektu, kuris man nekelia didelių emocijų. Pirmąjį sezoną „Homeland“ buvo stebuklas, antrajame ir trečiajame keikiausi, dėl ko su juo likau ir toliau, o dabar „Homeland“ tiesiog yra. Ir tas egzistavimas, nesuklyskite, yra kokybiškas. Absoliutus atmosferos pakeitimas yra sveikintinas dalykas. Kerę pakęsti darosi vis sunkiau, nuo jos bandymo skandinti vaiką iki jos kito vaiko suviliojimo, bet ji bent jau nestovi vietoje. Rimtai, praėjusios serijos pabaiga man sukėlė nekokius jausmus, tačiau tai, kad Kerės permiegojimas su bylai reikalingu jaunuoliu buvo paverstas pačios Kerės veikėjos nagrinėjimu, dar kartą pabrėžė „Homeland“ pasikeitimą (net jeigu Kerė nepasimoko, kad miegojimas su liudininkas jai baigiasi nekaip). Neapleidžia jausmas, kad šitas sezonas turėjo būti kokiom dviem ar trim serijom trumpesnis, nes siužetas čia dažnai yra paleidžiamas vėjais ir, pavyzdžiui, Kvino jausmai Kerės atžvilgiu, anksčiau buvę įdomiu serialo aspektu, dabar atrodo kaip įprastas laiko stūmimas. Nei vienas serialo aspektas nėra visiškai stiprus, nes ir veikėjai, ir siužetas dažnai yra paleidžiami į lankas, bet „Homeland“ po kardinalių pasikeitimų atrodo geriau, nei tikėjausi, nors vis dar laikausi nuomonės, kad serialą reikia nutraukti kuo greičiau. 7/10

Gotham. 1 sezonas. 6 serija. Spirit of the Goat
Pirmoji „Gotham“ serija, kaip sakiau išankstinėje apžvalgoje, man tikrai patiko, tačiau tuo pačiu aiškiai matėsi, kad serialas ten yra toli gražu nesusiformavęs ir turi dar daug darbo. Kuo toliau, tuo labiau man panašu, kad yra daromi visai kitokie darbai nei priklauso. Tikiuosi kitą arba dar kitą savaitę pabaigti straipsnį apie šio sezono pagal komiksus sukurtus serialus, tačiau didžiausia „Gotham“ bėda yra savarankiškumo neturėjimas. Ši savaitė reikalus pataisė minimalai, kai susikoncentravimas į Harvio praeitį sutelkė dėmesį bent jau į vieną iš visų neišplėtotų serialo veikėjų. Jo istorija vis tiek buvo prikimšta krūva nereikalingų nuorodų į komiksų veikėjus, eilinį kartą griaunant tą idilę, kad čia bus istorija apie Betmeną be Betmeno, taip kad didelio progreso vis dar nėra. Paprastos istorijos prasme, tiesa, „Gotham“ atrodo ganėtinai stipriai, net jeigu viską čia gelbėja tik Pingvinas. Rimtai, iš visų statiškų aktorių, Robinas Lordas Tayloras su šiuo pasirodymu ir jam duodama medžiaga viską tarytum sutvarko ir tikėtina, kad šios serijos pabaiga jam leis rodytis dar daugiau. Čia yra veikėjas, kurį scenaristai supranta, kuris gali išlaikyti pusiausvyrą tarp komiksų banalumo ir šiokios tokios dramos, ir per jį galima sėkmingai sutvarkyti visą serialą. Vis dar tikiuosi, kad scenaristai taip ir pasielgs, nors mano kantrybė po truputį senka. 6/10

Black-ish. 1 sezonas. 6 serija. The Prank King
Šiemet konkurencija menka, bet „Black-ish“ kol kas tikrai yra stipriausia nauja šio sezono komedija. Ir ne viena tų, kurios daro gerai tai, ką daro, ir visi yra laimingi. Serialas, mano dideliam džiaugsmui, daro didiesiems televizijos kanalams nebūdingą dalyką: stipriai naudoja juodąjį humorą ir vadinamąją cringe comedy. Šeimos nariai ir aplinkiniai vieni iš kitų šaiposi ir juokiasi, tačiau veikėjai yra taip apibrėžti savo aplinkoje, kad jiems tai yra normalu. Jau vien šioje serijoje buvo išryškintas kiekvieno veikėjo kvailumas, tačiau tai, kad jie dienos pabaigoje bet kokiu atveju vis tiek susitaiko ir nejaučia neapykantos, yra tikrasis serialo koziris prieš kitus serialus, kuriems svarbiausia visus veikėjus kuo labiau sukiršinti be jokių pasekmių. Vis dar šiek tiek neramina rasinis šio serialo aspektas, kuris yra naudojamas kiek dažniau nei patiktų man pačiam, tačiau jis niekada nebūna banalus. Baltieji Andre bendradarbiai ir jų naivumas dėl to, kaip jie elgiasi su juodaodžiais, šioje serijoje buvo įgyvendinta itin linksmai ir tokie maži momentai serialui padeda tobulėti. „Black-ish“  susiformavo greitai ir be didesnių sunkumų, ir turi subūrę tokią veikėjų (ir aktorių) komandą bei naudoja tokią temą, kad kokybiškų istorijų jiems užteks dar ilgam. 8/10

Modern Family. 6 sezonas. 6 serija. Halloween 3: AwesomeLand
Situacijų komedijoms, ypač toms, kurios skaičiuoja jau ne pirmus metus, nacionalinės šventės yra tarsi išsigelbėjimas. Istorijų dažnai trūksta, o čia istorija ateina pas juos, ir mes vėl turime „Modern Family“ helovyninę seriją. Ir čia yra vienas tų dalykų, kuriuos serialas visuomet sugeba padaryti gerai ar bent jau patenkinamai. Helovynas ir ruošimasis jam visuomet išryškina veikėjų savybes, naujas ar senas, ir veikėjais vežamos istorijos visuomet yra linksmesnės nei įprastas kvailysčių ieškojimas. Kaip pavyzdys yra šios savaitės Džejaus ir Glorijos istorija, stipriai paremta Šreku, bet susivedanti į tai, kaip Džėjus vis dar jaučiasi senas. Ši istorija yra daužoma jau seniai, tačiau naujas aspektas - Džėjaus plikimas - ir šiokia tokia aliuzija į „Vedęs ir turi vaikų“ (kas pamirš, kaip Elas stresavo dėl plikimo) yra viskas, ko reikia stabarėjančiam serialui. To paties Kamerono nesugebėjimas žaisti vaikiškų žaidimų, o vėliau ir negalėjimas rasti savo dukros buvo tiesiog smulkaus, bet stipraus originalumo proveržis, ir tik to ir tereikia. Danfių noras varžytis su kaimynais (kurie dažnai atrodo kaip stipriausia šio sezono dalis) buvo jau kiek nusibodusi istorija, tačiau į tą šeimą galima žiūrėti visuomet, taip kad skųstis negaliu. 8/10

Savaitės serialas - Boardwalk Empire

Savaitės scena - Boardwalk Empire. Kaponė ir sūnus

Savaitės citata - Black-ish. 'You thought dad was blowing up your marriage!'


O ką šią savaitę žiūrėjote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą