2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Du


Vėl lapkričio pabaiga, vėl gimtadienis. Jei šitas blogas būtų vaikas, tai jis jau pradėtų kalbėti, vaikščioti, kelti daugiau klausimų, bet gal kažkiek mažiau užknistų tėvus su savo verkimu, ir dabartinė mano situacija panaši. Dar dvidešimt metų ir, žiūrėk, jau kažkas panašaus į normalų darinį bus susiformavę.

Dar gūglas sako, kad antros vestuvių metinės medvilninėmis vadinasi ir man staltieses reikia dovanoti, jeigu ką.

Jeigu rimčiau, šiam blogui - jau du metai. 2012 m. lapkričio 30 dieną kažkodėl supratau, kad man reikia rašyti apie serialus, filmus ir panašius dalykus, ir vis dar tai darau, nors nelabai suprantu, ką tai reiškia. Nemeluodamas galiu sakyti, kad visą šitą dalyką pradėjau galvodamas, jog rašymas pateisins mano nepaaiškinamą norą žiūrėti ir kalbėti apie serialus. Galvojau, kad jeigu jau rašysiu, tai nejausiu sąžinės graužaties, jog praleidžiu prie šito dalyko per daug laiko ar panašiai. Tiesa tame, kad nejaučiau tos graužaties nei anksčiau, nejaučiu ir dabar. Tikiu, kad rašymas šia prasme tikrai padėjo ir blogai nesijaučiu. Ir šiaip, kodėl turėčiau?

Per paskutinius metus blogo prasme nutiko visokių dalykų (gyvenime jų nutiko dar daugiau, bet čia gi ne apie tai). Linksmi ir manęs visiškai nepažįstantys žmonės pakvietė prisidėti prie BuvauKine.lt rašymo ir žinant tai, kad rašytojai viskam turi sakyti taip, atsisakyti nesugebėjau, taip kad daug mano straipsnių galite atrasti ir pas juos.

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Dead Freight/Buyout

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Penkta serija. Dead Freight


I won't change my mind about you, ever. - Skyler

Paskutinę serijos „Dead Freight“ sceną ją mačiusieji bando pateikti kaip įmanoma baisiau. Maždaug taip, kad anksčiau „Breaking Bad“ darė baisius dalykus, tik jau ne tokius. Nenorėdamas sumenkinti vaiko nužudymo seriale, galiu pasakyti tiek, kad didžiąja dalimi visos tos hiperbolės yra pigus sensacijų ieškojimas. Sako, kad Voltas ir jo veiksmai niekada nepakenkė žmonėms, kurie jo neveikė tiesiogiai, bet dar pirmuosiuose sezonuose jis susprogdino jam nepatikusio vyro mašiną. Sako, kad vaikų žudymas yra visiškai kitas lygis, su kuo galima drąsiai sutikti, tik serijos esmė vėlgi yra ne tame. Jos esmė yra visi šie dalykai ir dar daugiau, o pagrindinis serijos aspektas slypi tame, kad „Breaking Bad“ pasidarė įdomiai nuspėjamas - visi žiūrovai tiesiog žino, kad smagia nata jau negali baigtis jokia serija.

Vaiko nušovimas reprezentuoja dar daugelį dalykų, tačiau turbūt svarbiausias jų yra tai, jog kaip visad tobulai skambantis Volto planas taip toli nukrypo nuo savo pradinio tikslo. O pradžia buvo išties nebloga. Kai Voltas atvyksta pas Henką į narkotikų skyrių, niekas net negali įtarti, jog jis kažką rezga. Na, bent jau ne Henkas, nes įprastam žmogui iš niekur nieko į darbą atvykstantis svainis, su kuriuo jis niekad neranda bendros kalbos, būtų šiek tiek keistas įvykis, bet tik ne naujajam narkotikų skyriaus vadovui ir geriausiam detektyvui mieste. Ir jau dabar galiu pripažinti melavęs dėl to, kad serialas nebeturės linksmų įvykių, net jeigu ir anksčiau atsiminiau šios serijos traukinio apiplėšimą. Scena nuovadoje yra visa komedija, kiek serialui jos reikėjo, kartu išryškinant Deano Norriso ir Bryano Cranstono talentą, pirmajam vaidinant nepatogioje situacijoje atsidūrusį plikį, o antrajam tenkant keisti emocijas kas penkias sekundes.

Kiek smulkesnis momentas šioje scenoje bent jau man yra Volto emocijų rodymas. Norėdamas išginti Henką iš kabineto jis apsiverkia, sukelia sceną ir pasiekia savo tikslą, taip gaudamas laiko įmontuoti savo pasiklausymo aparatus. Kitaip sakant, Voltas yra perpratęs žmonių emocijas ir elgesį, ir visgi su savo šeima visuomet elgiasi kaip paskutinis šiknius ir tik pastaruoju metu jis tai pradeda suprasti, taip galbūt sufleruojant didesnę jo meilę darbui nei artimiesiems. Kalbant apie teisėsaugą, tai yra turbūt rizikingiausias Volto žingsnis iki šiol, bet kartu ir visai logiškas. Jis privalo klausytis ir pažinoti policiją dėl to, kad dabar turi savo verslą, kurį privalo išsaugoti, nes kai dirbo Gusui tokiais dalykais rūpintis jis tiesiog neturėjo pagrindo.

2014 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Hazard Pay/Fifty-One

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Trečia serija. Hazard Pay


Shut the hell up. - Skyler

Pradėjus domėtis televizija, vienas sunkiausiai suprantamų dalykų visuomet būna tai, jog viskas, ką matome ekrane, gimsta žmonių galvose. Tai būtų galima pritaikyti ir kinui, bet televizija nuo jo turi vieną esminį skirtumą. Čia absoliučią savo serialo kontrolę turi scenaristai, kurie reguliuoja visus kūrybinius aspektus, kai kine šį darbą dažniausiai atlieka režisierius ir šimtai aukštesniųjų prodiuserių. Serialuose kertinė dalis yra tai, kad viskas visų pirma vieno ar kelių scenaristų yra pateikiama ant popieriaus ir galiausiai yra nufilmuojamas kone identiškas to rašymo perkėlimas į ekraną. Kitaip sakant, viskas, ką matome televizijoje, būna suplanuota iš anksto žmonių, kurie neturi supratimo, ar vizualiai tie sumanyti dalykai veiks, ir tai galiausiai daro dar didesnį įspūdį.

Suprantu, kad su žiūrėjimo malonumu tai retai turi daug ką bendro ir mažai kam rūpi, ką pradiniame variante mąstė scenaristai, nors „Breaking Bad“ kūrybinė komanda yra tas fenomenas, kai serialo kūrėjai kartais buvo ne mažiau garsesni nei aktoriai. Bet net ir jie nebuvo tobuli. Pagal žymiąją taisyklę, bet koks meno kūrinys, kad ir kokio ilgio, dydžio ar formos jis bebūtų, mažiausiai dešimtimi procentų lieka autoriaus galvoje. Čia yra atskira tema, apie kurią vis ruošiuosi ką nors parašyti, tačiau sutrumpintai galima pasakyti tiek, kad dažnai kūrėjai savo galvose užpildo tam tikras logikos skyles ir nesupranta, jog žiūrovai to nesugebės atgaminti. Nors ir užėmęs nedidelę dalį serijos „Hazard Pay“, Volto susitikimas su Broku man yra būtent tas atvejis.

Pagal populiarią pačių scenaristų teoriją, Voltas Broką nunuodijo įpylęs kenksmingų medžiagų jam į pieną. Vien žiūrintieji serialą to suprasti tiesiog negali ir natūralu būtų galvoti, kad vaiką Voltas nunuodijo susitikdamas su juo tiesiogiai. Tai galbūt būtų neatsargu iš Volto pusės, tačiau vaikas jo nelabai atsimintų iš ankstesnio susitikimo ir po sunkumų ligoninėje apie tai išvis negalvotų. Jų susitikimas - ir vėlgi, čia yra tik mano teorija - primena scenaristų norą parodyti, kad Voltas buvo suplanavęs kažką žymiai rimtesnio, net jeigu tiesiogiai apie tai daugiau niekad nebus kalbama. Volto reakcija į vaiką irgi yra iš tų rimtų smulkmenų, kai vyras neturi daug sąžinės graužaties ir su dabartiniu pavojingu gyvenimu, kuriame svarbiausia yra neparodyti baimės, susitaikė sėkmingai.

2014 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Komiksų imperija nesunkiai užkariavo ir televiziją

Bent prieš dešimt metų komiksai ir jų skaitymas nebuvo palankiai visuomenės priimamas reiškinys. Visi žinojo Supermeną, Betmeną ar Žmogų-vorą, tačiau neaišku, ar populiariojoje kultūroje yra labiau paplitęs moksliukų ar socialiai atsiskyrusių žmonių pateikimas nei jų pomėgis skaityti komiksus ar lankytis juos parduodančiose parduotuvėse. Komiksai, savo aukso amžių išgyvenę prieš 80 metų, ilgainiui buvo tapę tarytum abstraktu, kurį visi žino, bet niekas į jį nekreipia per daug dėmesio. Galiausiai tai privertė vieną iš komiksų gigantų „Marvel“ atsidurti ant bankroto slenksčio ir kaip vieną paskutiniųjų išsigelbėjimo variantų sukurti filmą apie Geležinį žmogų, kuris galiausiai uždirbo daugiau nei pusę milijardo dolerių. Visa kita jau yra istorija.

„Marvel“ su šiuo filmu pradėjo populiariojoje kultūroje dar neregėto masto planus kurti įspūdingus  ir tarpusavyje glaudžiai susijusius filmus apie superherojus. „DC Comics“ nuo šių planų irgi neatsiliko, 2013 metais su „Žmogumi iš plieno“ pradėję savo franšizę. Dėl šių ir dar kelių kompanijų per artimiausius šešis metus žiūrovai sulauks maždaug keturiasdešimties pagal komiksus sukurtų filmų, tad natūralu, jog komiksų manija vienokiu ar kitokiu būdu persimetė ir į televizijos serialus. Pagal komiksus sukurtų animacinių serialų buvo ir anksčiau, tačiau tik dabar pradėta rimčiau plėstis į vaidybinių serialų teritoriją. Tad kokie pagal komiksus sukurti serialai televizijoje dominuoja dabar ir ko galima laukti ateityje?

Šiame straipsnyje nėra atskleidžiamos svarbiausios jame aptariamų serialų siužeto detalės, todėl jį saugu skaityti visiems.

„Agentūra S.K.Y.D.A.S“ pasižymi savo ambicijomis 

„Marvel“ avantiūra nepasibaigė tuo, kad kompanija nusprendė susieti tik didžiuosiuose ekranuose rodomus filmus. 2013 metais pasirodęs serialas „Agentūra S.K.Y.D.A.S“ (Agents of S.H.I.E.L.D.) taip pat tapo didžiosios „Marvel“ visatos dalimi. Pirmojoje „Keršytojų“ (The Avengers) dalyje miręs agentas Filas Kolsonas buvo prikeltas iš numirusiųjų ir tapo pagrindiniu serialo veikėju, vadovaujančiu jaunai jokių galių neturinčiai agentų komandai, kuri tvarkosi su paranormaliais reiškiniais. Oficialiai režisieriaus ir scenaristo Josso Whedono sukurtas serialas turėjo tyrinėti tai, kaip jokių galių neturintys žmonės jaučiasi herojų kupiname pasaulyje, tačiau visi suprato, kad šis serialas egzistuoja daugiausiai dėl „Marvel“ noro savo įtaką išplėsti visose įmanomose platformose.

Serialas pirmajame savo sezone susidūrė su daugeliu sunkumų, netvarkingai pristatinėdamas veikėjus, kurdamas sujauktą istoriją ir niekaip netapdamas savarankišku dariniu vien dėl to, kad jis buvo laikomas antrarūšiu „Marvel“ produktu. Kiekvienoje serijoje veikėjai didelę dalį laiko praleisdavo kalbėdami apie Geležinį žmogų, Kapitoną Ameriką ar didįjį Niujorko mūšį, kas savarankiškumo niekaip nepridėjo. Tik tuomet, kai pirmojo sezono pabaigoje serialas tiesiogiai ir itin glaudžiai pradėjo sietis su kino teatruose tuo metu pasirodžiusiu filmu „Kapitonas Amerika: Žiemos karys“ (Captain America: The Winter Soldier), kokybės prasme viskas pakrypo į gerąją pusę. Serialas tuomet gavo medžiagos, paverčiančios jį visiškai atskiru ir savaip įdomiu dariniu su rimta istorija ir kokybiškai pateikiamu veiksmu.

Kol kas sunku pasakyti, ką „Marvel“ planuoja daryti su šiuo serialu. Vienintelis seriale ir filmuose rimtą įtaką padaręs žmogus yra Kolsonas, kuris filmų pasaulyje vis dar yra miręs. Kitaip sakant, net jeigu serialas ir filmai yra susiję glaudžiai, televizijos pasaulis kinui kol kas neturi jokios įtakos. Tai yra gerai žiūrint siaurąja prasme, nes serialas dabar gali nuo nieko nepriklausyti, tačiau tai kartu griauna ir „Marvel“ dažnai aptariamas sąsajas tarp televizijos ir kino. Pastaruoju metu buvo pradėta kalbėti, kad būtent seriale prasidės 2016 metais pasirodysiančio filmo „Kapitonas Amerika: Pilietinis karas“ (Captain America: Civil War) istorija, kas televizijos pasauliui suteiktų daugiau svaros. Kol kas, tiesa, seriale veiksmas ir istorija juda vedami vietinių veikėjų ir nereikšmingų superherojų, todėl didžiajame paveiksle jie turi mažai įtakos.

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Live Free or Die/Madrigal

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Pirma serija. Live Free or Die



We're done when I say we're done. - Walt


Pirmoji paskutiniojo „Breaking Bad“ sezono, originaliai suskirstyto į dvi dalis ir rodyto per du metus po aštuonias serijas, serija serialui įprastu būdu į vietą sugeba padėti dar vieną įsisenėjusią klišę, kurią televizijos dramos naudojo ir dar ilgai naudos, bet jų auditorija veikiausiai ir bus ta, kuri nelabai mėgsta gilintis. Sutrumpintai tas stereotipas skambėtų maždaug taip, kad nuo to, kaip tu būsi nusiteikęs, priklausys tai, kaip žmonės su tavimi elgsis. Kitaip tariant, užtenka atrodyti paslaugiam ir žmonės tave mėgs, užtenka atrodyti grėsmingai ir visi tavęs bijos, ir panašiai. Nėra tokio kvailo serialo, kuris remtųsi vien šia idėja, nes veikėjams galiausiai reikia parodyti savo potencialą, tik „Breaking Bad“ nuo jų skiria veiksmų tvarka. „Breaking Bad“ veikėjai, kaip ir pats serialas, iš pradžių atlieka juodą darbą ir tai suprasdami galiausiai naudojasi tuo, ką jis davė.

Volteris Vaitas visą šią seriją spinduliuoja pasitikėjimu savimi. „Live Free or Die“ prasideda iškart po daugybe serialą pakeitusių įvykių pasižymėjusio ketvirto sezono finalo ir nesiruošia per daug stabdyti. Prie šios serijos galima prisikabinti nebent dėl to. Ji žaidžia tuo, jog Voltas ir kiti veikėjai yra pagauti adrenalino ir privalo veikti greitai, tačiau po emocingos ketvirto sezono pabaigos, kai Voltas džiaugėsi pergale prieš Gusą ir tuo pačiu atrodė emociškai išsekęs, toks visiškas tempo nesulėtinimas atrodo įtartinai. Žinoma, žiūrovams šia prasme nėra nieko blogo. Absoliuti dauguma jų „Breaking Bad“ toli gražu žiūrėjo ne dėl tikroviškumo (ką jau kalbėti apie emocijų tikrumą), ir veiksmas šioje serijoje dominuoja.

Pergale Voltas neturi kada džiaugtis, privalėdamas grįžti namo ir paslėpti visus savo įkalčius. Ne tik dėl bombos gaminimo ir nusikaltimo planavimo kartu su Hektoru, bet ir dėl gėlės, su kuria jis nunuodijo atsigavusį Broką. Net ir Volto šeimą paliečia Guso nužudymas, kai Flinas yra tiesiog susižavėjęs ir nustebęs jam padėjusio verslininko mirtimi. Vienas įdomesnių įvykių šioje serijoje emocine prasme yra tai, kad Voltas tarytum susitaiko su Skailer apatiškumu. Jis mato, jog žmona pyksta ir yra išsigandusi dėl vyro poelgių, net jeigu ir džiaugiasi, jog jis yra gyvas, tačiau per daug guosti Voltas nesiruošia. Priešingai nei anksčiau, jis šeimą bando priimti visiškai tokius, kokie jie dabar ir yra, ir porą kartų jam tai yra pavykę padaryti, tad taktika yra bent jau logiška.

2014 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. „Transparent“: jausmingas kitokio gyvenimo pateikimas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Transparent“ serijos.

Dažniausias atsakymas, kodėl žmonės žiūri serialus ar filmus, skaito knygas ar mėgsta bet kokią kitą meno rūšį, yra tai, kad įvairūs kūriniai jiems leidžia persikelti į kitą pasaulį. Šis teiginys gali turėti daug įvairių atmainų (aš jį pateikiu kaip norą pamatyti tai, kaip įvairūs žmonės mato tą patį pasaulį), tačiau jo esmė niekada nesikeičia. Ir per daug dažnai jis yra suprantamas kaip noras pamatyti kitokį pasaulį vizualiai, girdi, visi kūriniai privalo turėti fantastikos motyvų, nes kitaip žiūrovai jų nemėgs. Ką suprasti yra kur kas sunkiau ir ką sugebėjo suprasti serialo „Transparent“ kūrėjai yra tai, kad kitas pasaulis dažniausiai reiškia veikėjų ir atmosferos kūrimą, be kurių bet kokia istorija tiesiog neveiktų, ir šis serialas yra tarsi pavyzdys iš vadovėlio, kaip reikia kurti meną.

Iš pirmo žvilgsnio jo istorija yra itin keista. Garbingo amžiaus sulaukęs Mortas (Jeffrey Tambor) šeimai pareiškia, jog jis yra transeksualas. Jis rengiasi moteriškus drabužius, susitinka su moterimis kaip su draugėmis ir prašo visus vadinti jį Maura. Ir čia nėra jokių senatvinių proto suminkštėjimų ar panašių dalykų. Kaip galiausiai paaiškėja, Maura visą gyvenimą jautė, jog yra įkalinta svetimame kūne ir tik dabar pasiryžo parodyti tikrąją save pasauliui. Menka detalė, bet visam serialui suteikianti kardinaliai kitokią atmosferą.

Ir čia tik pradžia. Maura visą savo gyvenimą nugyveno kaip tikras vyras. Ji išsiskyrė su žmona Šele (Judith Light) ir iki skyrybų pora susilaukė trijų vaikų. Vyriausioji ir kol kas geriausiai susitvarkiusi savo gyvenimą yra Sara (Amy Landecker), turinti vaikų ir vyrą, nors po tėvo pasikeitimų suprantanti, kad savo gyvenimą ji gyvena ne taip, kaip nori. Jaunėlė Ali (Gaby Hoffman) yra turbūt keisčiausia serialo veikėja, niekaip nesugebanti subręsti ir per pirmąjį sezoną išbandanti turbūt kiekvieną įmanomą gyvenimo aspektą, kad tik atrastų tikrąją save. Materialiai geriausiai iš trejeto gyvena Džošas (Jay Duplass), kiekvieną dieną besidžiaugiantis vis kitomis draugėmis ir per daug nesivarginantis dėl gyvenimo prasmės ieškojimo, nes jam tiesiog rūpi kiti dalykai.

2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Face Off

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Face Off“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trylikta serija. Face Off


I'm offering you an opportunity for revenge. - Walt

Per neilgą televizijos gyvavimo laikotarpį į žiūrovų galvas įsikalė stereotipas, jog kine viskas yra statoma aplink režisūrą, o televizijoje - aplink scenarijų. Tai nėra visiškas melas, net jeigu pasipiktinusių televizijos atstovų atsako jis sulaukia gana dažnai. Serialuose kur kas svarbiau yra ilgalaikė istorija, o poros valandų filme svarbu yra viskas, todėl vizualioji pusė sulaukia itin didelio dėmesio. Kartu su tuo, kad per paskutinius dešimtmečius į televiziją perėjo nemažai kino režisierių, serialai taip pat tapo kur kas vaizdingesniais. Nuostabiame ir šokiruojančiame ketvirto „Breaking Bad“ sezono finale visos svarbiausios mintys yra perteikiamos per režisūrą. Lėtas kameros pasisukimas ir per pusę sprogusio Guso veido parodymas. Pergalingas Volto žvilgsnis į užkariautos „Los Pollos Hermanos“ imperijos emblemą. Paskutinis serijos kadras, parodantis, kad Brokas buvo nunuodytas gėlės, augančios Volto kieme.

Ir nors Guso nužudymas yra įdomiausias dalykas šioje serijoje absoliučiai daugumai žmonių, mane kaip visada domina mažesni momentai, turintys ne ką mažesnę įtaką serialui. Tai, kad Voltas nunuodijo mažą vaiką, nėra pats mažiausias serijos momentas. Jeigu pagalvotume, jis yra pagrindinė priežastis, dėl ko „Face Off“ (ir su serijų pavadinimais „Breaking Bad“ manęs niekad nepaliovė stebinti) įvyksta visi įvykiai. Kai Voltas sugalvojo nunuodyti Broką pasinaudodamas pas save augančia gėle (ir prisiekiu, tik dabar sužinojau, kad lilly of the valley yra tiesiog lietuviška pakalnutė. Žinosiu, kad jos nereikia valgyti), jis buvo susikoncentravęs į savo ir savo šeimos narių gyvybės apsaugojimą. Vaiko nunuodijimas buvo tuo momentu reikalinga priemonė, dar kartą parodanti Volto galimų veiksmų spektrą.

Šis poelgis yra tarytum muštynės, kai stiprus smūgis yra pasiekiamas ne taikantis priešininkui į veidą, o už jo. Tarytum bet kokios varžybos, kuomet norint pasiekti pergalę priemonės tam nėra svarbios. Voltas vaiko nuodyti tikrai nenorėjo (Vince'as Gilliganas ne viename interviu yra aiškinęs tai, kaip Voltas perdavė nuodus Brokui, taip kad netikroviškumu nekaltinkit), ką parodo ir jo ašaros po pasibaigusių vargų, tačiau jis, priešingai nei sakė Džesiui, vaikui pakenkti tikrai gali. Voltas nėra iš tų žmonių, kuriems visi vaikai yra šventi. Jis visų pirma siekia apsaugoti savo šeimą ir savo vaikus, kas paties Volto galvoje skamba logiškai. Voltas jau buvo apgalvojęs ir visą istoriją Džesiui apie tai, kad jis niekad nekenktų vaikui, kad tai turbūt padarė Gusas (prie ricino pavogimo teoriškai turėjo prisidėti Solas) ir kad jis turi būti panaikintas. Jeigu kas nors abejojo, „Face Off“ žiūrovams įrodė galutinai: Voltas jau tapo Scarface'u, ir kelio atgal nebus.

2014 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

Boardwalk Empire. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Boardwalk Empire“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Praeities scenų rodymas serialuose yra slidus reikalas, ties kuriuo daugelis kūrėjų lengvai paslysta. Gali būti keista tai girdėti iš žmogaus, kuriam „Dingę“ - serialas, kone trečdalį savo laiko tiesiogiai rodęs veikėjų praeitį - yra visų laikų mėgstamiausias dalykas televizijoje, bet šis atvejis yra priskiriamas prie išimčių. Tiesioginis praeities rodymas per daug dažnai kertasi su viena pagrindinių meno taisyklių, kad kūrėjams kur kas geriau yra kažką parodyti, nei tiesmukiškai pasakyti. Vėlgi, tai gali būti subjektyvus dalykas, kadangi man pačiam būna kur kas įdomiau stebėti tai, kokią įtaką praeitis padarė veikėjams, ne tai, kas kažkada įvyko, o serialų, kuriems tikrai reikia parodyti veikėjų praeitį, nėra daug. Kad ir kaip ten bebūtų, „Boardwalk Empire“ į šią kategoriją pateko ir penktajame sezone pasirinko kitokį istorijos pasakojimą.

Anksti prieš paskutinįjį šio serialo sezoną buvo prasidėję gandai, kad jis bus sutrumpintas iki aštuonių serijų, ir tai, kad bus tiesiogiai pasakojama pagrindinių veikėjų (kurių svarbiausiu, be abejo, vis dar išliko Nakis) praeitis, nuteikė nekaip. Paviršutiniška prasme dėl to, kad laiko rodyti veikėjų praeitį, kai pats serialas yra toks neįtikėtinai platus, tiesiog nėra. „Boardwalk Empire“ per keturis sezonus į pasaulį paleido tiek skirtingų ir įdomių veikėjų, ir tiek daug kartų bandė įrodyti jų svarbą, kad tokia situacija tiesiog negali pasitarnauti scenaristų naudai.

Sunku pasakyti, kiek serialo kūrėjas Terence'as Winteris norėjo sutrumpinti šį sezoną (nuojauta kužda, kad tai toli gražu nebuvo jo pasirinkimas, nes HBO kanalo šis serialas reitingų prasme nedžiugino jau kurį laiką), tačiau viskas išėjo į naudą tuo, kad turint mažiau laiko viskas vyko kur kas tvarkingiau. „Boardwalk Empire“ visuomet stengdavosi pateikti veikėjų gyvenimus chaotiškai, stengiantis pabrėžti jų nepastovumą, ir to nebuvo atsisakyta. Sutrumpintas, peršokęs nemažą laiko tarpą (kurio metu realiame gyvenime gangsterių pasaulyje vyko daugybė svarbių įvykių, dėl ko vėl nesinori tikėti, jog toks laikotarpis buvo neekranizuotas dėl scenaristų norų) ir kiek pakeitęs istorijos formatą paskutinis serialo sezonas tiesiog sugebėjo atsikratyti istorijai ir veikėjams nereikalingų dalykų, ir net jeigu jie buvo viena iš „Boardwalk Empire“ šarmo dalių, padėjo solidžiai užbaigti serialą.