2014 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

Boardwalk Empire. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Boardwalk Empire“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Praeities scenų rodymas serialuose yra slidus reikalas, ties kuriuo daugelis kūrėjų lengvai paslysta. Gali būti keista tai girdėti iš žmogaus, kuriam „Dingę“ - serialas, kone trečdalį savo laiko tiesiogiai rodęs veikėjų praeitį - yra visų laikų mėgstamiausias dalykas televizijoje, bet šis atvejis yra priskiriamas prie išimčių. Tiesioginis praeities rodymas per daug dažnai kertasi su viena pagrindinių meno taisyklių, kad kūrėjams kur kas geriau yra kažką parodyti, nei tiesmukiškai pasakyti. Vėlgi, tai gali būti subjektyvus dalykas, kadangi man pačiam būna kur kas įdomiau stebėti tai, kokią įtaką praeitis padarė veikėjams, ne tai, kas kažkada įvyko, o serialų, kuriems tikrai reikia parodyti veikėjų praeitį, nėra daug. Kad ir kaip ten bebūtų, „Boardwalk Empire“ į šią kategoriją pateko ir penktajame sezone pasirinko kitokį istorijos pasakojimą.

Anksti prieš paskutinįjį šio serialo sezoną buvo prasidėję gandai, kad jis bus sutrumpintas iki aštuonių serijų, ir tai, kad bus tiesiogiai pasakojama pagrindinių veikėjų (kurių svarbiausiu, be abejo, vis dar išliko Nakis) praeitis, nuteikė nekaip. Paviršutiniška prasme dėl to, kad laiko rodyti veikėjų praeitį, kai pats serialas yra toks neįtikėtinai platus, tiesiog nėra. „Boardwalk Empire“ per keturis sezonus į pasaulį paleido tiek skirtingų ir įdomių veikėjų, ir tiek daug kartų bandė įrodyti jų svarbą, kad tokia situacija tiesiog negali pasitarnauti scenaristų naudai.

Sunku pasakyti, kiek serialo kūrėjas Terence'as Winteris norėjo sutrumpinti šį sezoną (nuojauta kužda, kad tai toli gražu nebuvo jo pasirinkimas, nes HBO kanalo šis serialas reitingų prasme nedžiugino jau kurį laiką), tačiau viskas išėjo į naudą tuo, kad turint mažiau laiko viskas vyko kur kas tvarkingiau. „Boardwalk Empire“ visuomet stengdavosi pateikti veikėjų gyvenimus chaotiškai, stengiantis pabrėžti jų nepastovumą, ir to nebuvo atsisakyta. Sutrumpintas, peršokęs nemažą laiko tarpą (kurio metu realiame gyvenime gangsterių pasaulyje vyko daugybė svarbių įvykių, dėl ko vėl nesinori tikėti, jog toks laikotarpis buvo neekranizuotas dėl scenaristų norų) ir kiek pakeitęs istorijos formatą paskutinis serialo sezonas tiesiog sugebėjo atsikratyti istorijai ir veikėjams nereikalingų dalykų, ir net jeigu jie buvo viena iš „Boardwalk Empire“ šarmo dalių, padėjo solidžiai užbaigti serialą.

Neturint atliekamo laiko, didžiausia paskutinio sezono dalis buvo atiduota Nakiui. Jeigu esate skaitę ankstesnes mano „Boardwalk Empire“ apžvalgas turbūt žinot, kad niekada nebuvau Nakio gerbėju. Steve'as Buscemi su savo vaidyba pakerėdavo kiekvieną kartą ir čia negali būti net diskusijos, tačiau kaip pagrindinis veikėjas Nakis tiesiog niekad nebuvo įdomus. Jis vienijo veikėjus, suteikdavo sezonams pagrindinę siužeto liniją, tačiau vienas pats negalėdavo funkcionuoti. Galima ginčytis, kad tai tiesiog išryškino vieną pagrindinių jo savybių, jog Nakis yra uždaras žmogus, negalintis atsiskleisti net ir artimiausiems žmonėms ir mieliau ieškantis prieglobsčio pas nepažįstamus, tačiau serialuose tai neveikia. Jeigu veikėjas nekalba, jo charakterį reikia parodyti veiksmais, o Nakio atveju apie tuos veiksmus dažniau pasakodavo kiti veikėjai ir tinkamas efektas nebuvo išgaunamas.

Čia ir pasitarnavo tiesioginis Nakio praeities rodymas. Šis sezonas didžiulį laiko kiekį praleido rodydamas įvairias Nakio gyvenimo situacijas. Nuo tų dienų, kai jis buvo mažas vaikas ir jo elgesio šeimoje, iki karjeros pradžios ir naujų bendražygių sutikimo. Šioms scenoms reikėjo laiko - sezono pradžioje jos kur kas dažniau veikdavo kaip scenaristų bandymas susieti Nakio praeities veiksmus su dabartimi, kas yra vienas banaliausių praeities scenų naudojimo būdų, tačiau ilgainiui tapo savarankišku dariniu, išryškinančiu Nakio asmenybę ir tai, kas jam padarė įtaką. Galiausiai daugelis įvykių, apie kuriuos buvo nemažai kalbama ir kurių pasekmes žiūrovai matė, įgavo visai kitokią formą. Ši situacija yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip kur kas svarbiau yra pamatyti, nei vien viską girdėti, ir serialui - nors kalbėti galiu tik už save - pavyko suteikti Nakio veikėjui tiek svarumo, kad į jį galima būtų žiūrėti kitomis akimis.

Ir dėl to aš žiūriu serialus. Kai kažkas, kas yra parodoma penktame sezone, pakeičia tai, kaip žiūri į antro sezono įvykius, serialas yra pasisekęs. Tuo piktnaudžiauti neturėtų niekas, nes kiekvieno serialo pagrindinė užduotis yra koncentruotis į dabartį, ne į ateitį (ką turėtų suprasti „Gotham“ kūrėjai), tačiau tai pateikiant subtiliai, ką „Boardwalk Empire“ visuomet mokėjo padaryti, galutinis rezultatas glosto širdį visiems. O jeigu jau prakalbom apie subtilumą, leiskit pabrėžti ir aspektą, kuris praeities scenas padarė nuostabiomis. Jaunuosius Nakį ir Džilian įkūniję aktoriai Marcas Pickeringas ir Madeleine Rose yra tikrieji šio sezono herojai. Ir kalba čia eina ne apie panašumą, net jeigu jie neįtikėtinai priminė vyresnes savo versijas. Vizualų panašumą galima sukurti iš bet ko, bet manieros, kalbos, mažų judesio detalių išmokti gali retas. Abu šie aktoriai savo darbą atliko nepriekaištingai, taip, kad žiūrovai galėtų kreipti dėmesį tik į siužetą ir jiems nekliūtų aktorių darbas, kas vaidyboje yra vienas svarbiausių dalykų.

Savaime suprantama, paskutinis sezonas buvo ne vien apie Nakį. Kelių metų laikotarpis pakeitė visus anksčiau matytus veikėjus, privertė juos atsidurti visiškai kitokiose pozicijose, ir rodyti jų istorijas nesumenkinant praėjusio laiko buvo sunki užduotis, kurią „Boardwalk Empire“ didžiąja dalimi įvykdė. Pasakoti apie kiekvieną veikėją reikštų, kad ši apžvalga tęstųsi porą tūkstančių žodžių, ko nenori niekas, bet jums tereikia suprasti, kad visi veikėjai serialo gale liko vieni. Kad ir ką jie darė savo gyvenime, kad ir kokioje žemoje ar aukštoje grandyje jie bebuvo, dėl savo praeities nuodėmių jie visi privalėjo kapstytis savarankiškai. Kai žmonės galvoja apie gangsterius, jie galvoja apie dideles ir darnias grupuotes, tačiau „Boardwalk Empire“ sėkmingai parodė, kad bent jau jų pasaulyje visi nusikaltėliai ar netgi geri žmonės yra vieniši ir jie anksčiau ar vėliau neišvengiamai pralaimės.

„Boardwalk Empire“ pabaiga jokiu būdu nėra linksma. Nei žiūrovams, kurie liūdi, kad serialas baigėsi, nei veikėjams. Net tie, kurie pasiekia savo gyvenimo tikslą, dažniausiai susivedantį į paprastą kerštą, dėl savo veiksmų čia galiausiai nukenčia. Tačiau dėl tokios baigties nustebti nereikėtų, nes „Boardwalk Empire“ niekad linksmumu ir nepasižymėjo. Serialas visad išsiskyrė savo atmosfera, kuriai dabar prilygsta tik „Mad Men“, ir istorijos pasakojimo būdu, kai jai nereikėjo jokios aiškios ir vienareikšmiškos baigties, panašiai kaip ir ankstesniame Terence'o Winterio darbe - „Sopranuose“. „Boardwalk Empire“ niekad nepasiekė tokių aukštumų kaip „Sopranai“, tačiau Nakio ir jo draugų bei priešų nuotykiai neabejotinai bus įvardijami kaip vieni iš tų, kurie padėjo suformuoti XXI a. pradžios televiziją.

Vertinimas: 8/10

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą