2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Du


Vėl lapkričio pabaiga, vėl gimtadienis. Jei šitas blogas būtų vaikas, tai jis jau pradėtų kalbėti, vaikščioti, kelti daugiau klausimų, bet gal kažkiek mažiau užknistų tėvus su savo verkimu, ir dabartinė mano situacija panaši. Dar dvidešimt metų ir, žiūrėk, jau kažkas panašaus į normalų darinį bus susiformavę.

Dar gūglas sako, kad antros vestuvių metinės medvilninėmis vadinasi ir man staltieses reikia dovanoti, jeigu ką.

Jeigu rimčiau, šiam blogui - jau du metai. 2012 m. lapkričio 30 dieną kažkodėl supratau, kad man reikia rašyti apie serialus, filmus ir panašius dalykus, ir vis dar tai darau, nors nelabai suprantu, ką tai reiškia. Nemeluodamas galiu sakyti, kad visą šitą dalyką pradėjau galvodamas, jog rašymas pateisins mano nepaaiškinamą norą žiūrėti ir kalbėti apie serialus. Galvojau, kad jeigu jau rašysiu, tai nejausiu sąžinės graužaties, jog praleidžiu prie šito dalyko per daug laiko ar panašiai. Tiesa tame, kad nejaučiau tos graužaties nei anksčiau, nejaučiu ir dabar. Tikiu, kad rašymas šia prasme tikrai padėjo ir blogai nesijaučiu. Ir šiaip, kodėl turėčiau?

Per paskutinius metus blogo prasme nutiko visokių dalykų (gyvenime jų nutiko dar daugiau, bet čia gi ne apie tai). Linksmi ir manęs visiškai nepažįstantys žmonės pakvietė prisidėti prie BuvauKine.lt rašymo ir žinant tai, kad rašytojai viskam turi sakyti taip, atsisakyti nesugebėjau, taip kad daug mano straipsnių galite atrasti ir pas juos.

Rašiau daug ilgų ir sau pačiam nerealiai įdomių straipsnių, kurie suteikė nepaaiškinamai daug džiaugsmo. Rašiau apie late-night laidas, rašiau apie „Draugus“, apie „Dingusius“, apie komiksus, ir dar savo juodraščiuose turiu daug visko, ką pamatysit visai greitai. Visiškai ir galutinai pamilau rašymą, visus su juo susijusius vargus ir džiaugsmus, supratimą, kad per dvi savaites perskaityta knyga gali virsti tik dviejų tūkstančių žodžių rašiniu ir tame nėra nieko blogo. Tai, jog daugelis ilgųjų straipsnių pradėjo mušti skaitomumo rekordus be didesnių papildomų pastangų, man buvo neįtikėtinas jausmas.

Ir žinoma, kaip galima pamiršti linksmiausią metų nuotykį, kurį matot šio straipsnio viršuje. Viskas prasidėjo tuo, kad parašiau apie mėgstamiausią sau dalyką lietuviškoje televizijoje - Starkaus ir Radzevičiaus keliones. Buvau pasižadėjęs sau per šiuos metus bent kažką parašyti apie lietuvišką televiziją ir supratau, kad jų laida apie Australiją bus bene vienintelis dalykas, kurį aš ištversiu (su lietuviškom televizijom ateities planų kažką parašyti dar turiu, bet entuziazmo nedaug). Jau rašiau, kad darbo į tą apžvalgą įdėjau nepalyginamai daugiau nei į kitas (toks jausmas, kad kuo daugiau dirbau, tuo blogiau gavosi), nes nebuvau naivus ir tikėjausi, kad ją pasigaus kur kas daugiau žmonių nei įprastai.

Neklydau. Žmonės pasidalino Feisbuke, tą dieną blogas man vos atsidarė (tikiu, kad dėl lankytojų skaičiaus, negriaukit mano iliuzijos) ir per porą minučių buvo gražiai sumuštas lankomumo rekordas, ir jei dabar jį norėčiau sumušti, reikėtų padainuoti apie šėtoną ar kažką tokio. Paskui viskas sekė natūraliai - pora e-mailų iš kitos pusės ir po kelių mėnesių aš jau ant knygos kaip koks profesionalas, kurio nuomonę žmonės gerbia. Be vardo, be tapatybės ženklų, bet kai ant knygos uždeda tavo žodžius, tai jau neištrinsi, ir pačiam žiauriai malonu.

Kitaip sakant, visko daugiau, linksmiau ir maloniau nei pirmais metais, nes tada buvo daugiau mechaninio rašymo, o dabar jaučiuosi kur kas laisviau. Būna žmonių, kurie parašo, ką aš veikiu gyvenime ir iš kur turiu tiek laiko, ir kad susirasčiau gyvenimą, ir panašiai. Pirmiausia man šitas dalykas parodo, kad turiu skaitytojų, kurie kreipia į mane dėmesį ir man tai yra geriausias komplimentas iš visų. (Ir per šiuos metus supratau, kad reguliarių skaitytojų aš tikrai turiu, ir jų yra nemažai. Galbūt ne tiek daug, kiek gali būti, bet žinant tai, kad į blogo populiarinimą įdedu kur kas mažiau darbo nei norėčiau, rezultatas geresnis nei gali būti.)

Tie komentarai malonūs. Nemanau, kad reikalingi, bet malonūs. Pradėjau blogą anonimiškai dėl to, kad norėjau, jog žmonės kreiptų dėmesį į mano rašymą. Man nereikia nei tapti įžymybe, nei Užkalniu, nei kažkuo panašaus - tiesiog noriu, kad mane skaitytų. Aš norėjau rašyti, čia savo norą įgyvendinau ir nematau daug prasmės, kad jūs mane pažintumėte kaip konkretų asmenį, ne kaip jums straipsnius rašantį žmogų („Buvau kine“ straipsniuose pasirašau savo vardu, bet that's all you're gonna get for now). Nors dabar jaučiu, kad kita priežastis, dėl kurios nenorėjau atskleisti savo tapatybės, jau dingo ir dabar come out'inimas man neatrodo kaip visiška iliuzija ar kvailyste. Tuos, kurie rūpinasi mano sveikata, laiku ir gyvenimu užtikrinu, kad šiam blogui nesu įsipareigojęs. Jam neaukoju daugiau laiko, nei galiu skirti, ir tikrai jo nekeliu aukščiau to, ką darau savo gyvenime. Aišku, miegu mažiau, bet kai mane tai užknis, aš jums pasakysiu.

Kai užknisiu jus, irgi sakykit. Ne dėl to, kad tuomet nustosiu. Žinosiu, kad mane kažkas skaito, ir diena iškart pagerės.

6 komentarai:

  1. Pastaruoju metu apleidau visokių blogų skaitymą, tačiau Tavąjį seku atidžiai skaitydama kiekvieną pasirodantį įrašą (o karts nuo karto ir senesnius paskaitydama). To pasekmė - norimų peržiūrėti serialų sąrašas vis didėja. Ačiū už akiračio plėtimą būtent serialų pasaulyje. Nors įrašus ir kitomis temomis (televiziją, filmus ir pan.) taip pat su malonumu perskaitau.

    Sėkmės toliau rašant!

    P. S. O laiko mėgstamai veiklai įmanoma atrasti visuomet. :) Kažkas kompiuterinius žaidimus žaidžia, kažkas paromis facebook mirksta, kažkas dar kažkuo užsiima, kas kitiems kaip laiko švaistymas atrodyti irgi gali.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Didžiausi sveikinimai, belieką dar kartą pasidžiaugti, kad prieš tuos du metus pradėjai tai, kas man asmeniškai tapo dideliu atradimu. Džiaugiuosi galėdamas paskaityti apžvelgtus serialus, ir nors dauguma jų matyti bei savaip įvertini, visada įdomu pažiūrėti ir iš kito žiūrovo perspektyvos. Noriu pasakyti ir tai, kad nekartą sugebėjai pakeisti mano nuomonę vienu ar kitu klausimu, ne tik grįždavau prie nebaigto serialo, bet ir mesdavau pradėtą, atrodo nesulengvatikis, bet turiu pripažinti, kad įtaigos prasme, šis blogas labai stiprus, šaunuolis. Visgi turiu viena klausymą, ką manai, jeigu skaitantieji tavo blogą prisidėtu ir prie jo pildymo straipsniais ir apžvalgomis, taip ne tik-padidėtų produktyvumas, bet ir nenukentėtų kokybė, nes ant tavo pečiu nugultų dar ir redaktoriaus pareigos. Gal tam dar ir ne laikas, bet įdomu butu sužinoti, ką manai pats. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui. Apie kitų žmonių prisidėjimą esu galvojęs ne kartą, tačiau neturiu suradęs tinkamo plano, kaip tai būtų galima įgyvendinti. Nesu prieš šitą dalyką, tiesiog nenoriu jo daryti daryti spontaniškai, nors ir nesu naivus ir žinau, kad dešimtys žmonių man iškart nepuls rašyti.

      Jeigu norit prisidėti ar turit kažkokių pasiūlymų, rašykit į mano e-mailą (teleblogas@gmail.com) ir tikrai ką nors sugalvosim.

      Panaikinti
  3. Sveikinimai! Atradau šį blog'ą visai neseniai, bet geriau vėliau, nei niekada. :) Linkėjimai tai tęst ir toliau, bei pasiekt tokį lygį, kai nereikės kažką kito veikt gyvenime (dėl pinigų), o uždirbt iš hobio.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, čia visai geras palinkėjimas. Dėkui :)

      Panaikinti