2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Telemano savaitė #90


The Walking Dead. 5 sezonas. 5 serija. Self Help
Klausiau kelių žmonių savo aplinkoje ir jie sakė, kad Judžino atsiskleidimas apie melą jiems buvo netikėtas. Pasakykit, kad jums buvo kitaip. Nei vienai sekundei šį sezoną nebuvau pagalvojęs, kad TWD ryšis pristatyti mokslininką, ryšis atsakyti klausimus apie zombių kilmę, galų gale ryšis viską sutvarkyti. Judžinas buvo karikatūra, reikalinga bent kokio nors tikslo suteikimui, ir man tai buvo ramu. Jeigu tai sugebėjo nustebinti žiūrovus, scenaristams dėl to dar geriau. O geriausia viso to dalis yra ši serija. Jau dabar nejuokaudamas sakau, kad šiuo metu nėra serialo, kuriuo mėgaučiuosi labiau nei „The Walking Dead“ ir ši savaitė man parodė, kad ne be reikalo. Neįsivaizduoju, kokiu būdu serialui pavyksta sukurti tokias siauras serijas, bet jos būna pačios geriausios. Ši galiausiai susivedė tik į vieno Abrahamo plėtojimą ir rezultatas gavosi nuostabus. Nuo to, kaip jis leido savo gyvenimą iki katastrofos, iki žmonių praradimo dėl tos pačios katastrofos, iki Judžino susitikimo, atgaivinusio jam viltį gyventi toliau ir rūpintis žmonėmis. Žiūrint plačiąja prasme, tas Judžino atskleidimas griauna „The Walking Dead“ siužetą, nes dar vienas stebuklingos vietos ar stebuklingo žmogaus, viskam suteikiančio tikslą, atradimas būtų neįdomus ir nuvalkiotas dalykas. Bet siaurąja prasme, viskas veikė nuostabiai, ir kiekvienas Abrahamo (kaip ir to paties ištvirkėlio Judžino) veiksmas buvo aiškus ir logiškas. Čia panašiai kaip superherojų filmuose, kai jie veikia kur kas geriau koncentruodamiesi ne į pasaulio sunaikinimą, o į vieno ar kelių žmonių gyvenimus. 9/10

Homeland. 4 sezonas. 7 serija. Redux
Nežinau, ar čia yra komplimentas, bet paskutinės serijos scenos metu aš kurį laiką rimtai tikėjau, kad viskas tikra. Rimtas draminis serialas su įdomiais ir sudėtingais veikėjais turbūt nesiekia, kad galiausiai pasidarytų toks kvailas, jog žmonės patikėtų mirusio veikėjo sugrąžinimu, tai pagyrimas čia gal ir nekoks. Pati serija iki šios vietos man sugrąžino pasitikėjimą ir įdomumą šiuo serialu, net jeigu visą laiką žinojau, kad tuoj atsitiks kažkas keisto. „Redux“ technine prasme buvo įspūdinga serija, leidusi įsitraukti į Kerės pasaulio suvokimą ir pateikusi chaosą visko per daug nesumaišant. Didelė laurų dalis čia tenka režisūrai ir montažui, kurie šitaip darniai veikia tik geriausiuose veiksmo filmuose, bet šiuo atveju nenustebčiau, kad „Emmy“ balsuotojai įteiktų Claire Danes dar vieną statulėlę, nes čia yra turbūt geriausias mano matytas aktorinis moters pasirodymas šiais metais. Visa kita serijoje taip pat buvo stipru. Solo kelionė pas pagrobėją buvo gan keistas reginys, kadangi serialas stengsis šio sezono vinimi padaryti Solo išlaisvinimą tuo pačiu pačiam Solui nerandant tinkamos medžiagos, tačiau bent jau kol kas viską įgyvendinti sekasi sėkmingai. Pagrobėjo šeima ir aplinka nėra per daug perspaustas arabų gyvenimo pateikimas, kas serialui stipriai padeda. Ir netgi tas pats Lockhartas man pirmą kartą išlipo iš tos savo blogojo boso klišės ir tapo žmogumi, kurio nuomonė serialui yra svarbi, kas stipriausiai šio sezono serijai yra pravartu. 8/10

Brooklyn Nine-Nine. 2 sezonas. 6 serija. Jake and Sophia
„Brooklyn Nine-Nine yra atradę nerealiai sėkmingą šabloną. Gal ne tiek atradę, kiek nusprendę nebijoti juo naudotis, nes rizikos tame yra. Serialo scenaristai visuomet dirba efektyviai ir pažįsta savo veikėjus taip gerai, kad lengvai sukuria jiems įsimintinas ir linksmas citatas. Ir visa tai daroma tol, kol yra nagrinėjamos naujos serialo siužeto linijos. Kitaip sakant, jeigu nepasiteisina rizika, viskas vis tiek atrodo linksmai. Džeiko ir Sofijos istorija, pavyzdžiui, atrodo kaip serialo eksperimentas atitraukti Džeiką nuo Eimės. Pati idėja yra gal kiek neįprasta ir ne tokia stipri, kaip norėtųsi, tačiau Džeiko sprendimas nuo ne to stalo numesti daiktus ar advokatų nemėgimas, serialui suteikia paprastos ir efektyvios komedijos. Humoro prasme visgi linksmiausias buvo Eimės bandymas tapti profsąjungos vadove, nes nuovada jau tapo šio serialo kertine dalimi ir ten veikėjai jaučiasi geriausiai. Holto bandymas padėti Eimei ir tame tarpe Andre Braugheriui „Emmy“ padovanosiančių frazių įtraukimas šiai linijai padėjo tik dar labiau. Neaiškiausiai atrodė Boilo ir Džinos istorija. Anksčiau ar vėliau serialas juos būtų suvedęs ar kaip nors kitaip panaudojęs, tačiau praėjus serijai nuo jų rimto išsiskyrimo norisi, kad jis išsilaikytų bent kiek. „Brooklyn Nine-Nine“ nemuša tokių komedijos rekordų kaip pernai, bet vis tiek yra geriausia dabar rodoma komedija. 8/10

Gotham. 1 sezonas. 8 serija. The Mask
Nejuokaudamas prašau pasakyti apie ką, jūsų nuomone, yra šitas serialas. Neseniai skaičiau straipsnį apie tai, kaip pagerėję antri serialų sezonai tiesiog negali surinkti žiūrovų, kurie atsisakė serialų pirmaisiais jų metais. Žiūrovai yra kaltinami nekantrumu, bet kai dabar yra toks didelis originalios televizijos kiekis, serialai tiesiog negali sau leisti ilgai ieškotis tinkamo stiliaus ir siužeto, ir tikrai ne visi žiūrovai yra tokie kantrūs, kaip aš (net jeigu aš, kaip ir jūs, nei trupučio neprisidedu prie reitingų kėlimo). „The Mask“ yra serija, turinti stiprias scenas, bet absoliučiai nefunkcionuojanti kaip serija. Joje yra truputį Betmeno pradžios (šitas serialas, atsiminkite, yra be Betmeno), truputį kovos (link kurios vedusi siužeto linija truko gal kelias minutes), truputį veikėjų rezgamų planų (mano meilė Pingvinui šiuo momentu tiesiog negali būti išmatuota, bet net ir man jo santykiai su klišine moteriške man yra absoliučiai nesuprantami), truputį baimės (Barbaros elgesys tiesiog negalėjo būti labiau nuleistas iki banalybių lygmens). Kitaip sakant „Gotham“ bando iš visų jėgų apimti viską, ką tik gali, bet niekam neskiria pakankamai dėmesio ir lieka nieko nepešę. Net ir tas pats Selinos grįžimas yra apjuoktinas reginys, kai žiūrovai turi patikėti, kad nereikalingai veikėjai tokiam chaotiškam seriale atsiras bent kiek vietos ir ji funkcionuos ne kaip stebuklingas mirktelėjimas žiūrovams žiūrint į ateitį, o kaip normali veikėja. Jos suvedimas su Briusu gal ir būtų išeitis, ir jo siužeto linija šią savaitę man patiko labiausiai, tačiau čia būtų pagrindinio serialo principo pamynimas. Jeigu scenaristai tam ryžtųsi, į sveikatą. „Gotham“ iš visų dabar rodomų serialų yra tas, kuris noriu, kad man patiktų labiausiai, ir gal rizikingesni ir aiškesni sprendimai jam bent kiek padės. 5/10

Black-ish. 1 sezonas. 7 serija. The Gift of Hunger
Prieš šį televizijos sezoną daug kalbų „Black-ish“ kėlė kaip kitokia „Modern Family“ atmaina. Kitokia, nepabijokim tų žodžių, dėl veikėjų rasės. Atseit, bus kitokios temos, kitoks humoras, kitokie žmonės. Kuo daugiau į tai kreipiu dėmesį, tuo geriau suprantu, kad paviršiuje tų skirtumų nėra tiek daug ir kur kas svarbiau yra tai, kaip serialai išpildo tas pačias temas. Ir kai „Modern Family“ geriausios serijos būna tuomet, kai visos trys šeimos yra suvedamos į vieną siužeto liniją, „Black-ish“ tai aiškiai nesiseka. Tėvų noras įdarbinti savo vaikus ir nekreipti dėmesio į jų norus yra sveikintinas dalykas, pilnas komedijai reikalingos medžiagos, tačiau šiame seriale - ne toks efektingas. Kad ir kaip keistai tai skamba, „Black-ish“ jau išugdė savo veikėjus ir jie kur kas stipriau veikia atskirai ar bent jau poromis. Aišku, problema gali slypėti kitoje pusėje - serialas dar tiesiog neišsiaiškino, kaip reikia įgyvendinti seriją, kurioje visa šeima daro vieną dalyką. Bandymas kiekvienam veikėjui suteikti savo laiko tokiais atvejais pasiteisina retai, bet šįkart pralinksminti sugebėjo ir tai. Per aštuonias serijas „Black-ish“ sugebėjo sukurti daugybė antraeilių veikėjų ir nuostabią Andre darbo aplinką, ir kad vien jau šitie du dalykai sugebėjo seriją išlaikyti linksma be jokio Laurence'o Fishburne'o įsikišimo, serialui prognozuoja sėkmingą ateitį, kuo ir džiaugiuosi. 7/10

Modern Family. 6 sezonas. 7 serija. Queer Eyes, Full Hearts
Atrodo, kad kiekviena „Modern Family“ serija gali būti apibūdinta kaip bandanti daužyti ar priimti kokius nors stereotipus, ir kokybės prasme viskas nuolat išeina kitaip. Šiai serijai bent iš dalies pasisekė. Ji stereotipus ėmė ne tik iš savo veikėjų, bet ir iš paties serialo. Tėvų nuolatinis dėmesio nekreipimas į Aleks nemiegojimą ir mokymąsi bei Kamerono nepamatuojamas egoizmas yra nuolat prikišamas serialui ir ši serija su tuo tvarkosi tiesiogiai. Pati Kamerono siužeto linija, tiesa, vien tuo yra pakenčiama, kad pademonstruoja scenaristų supratimą apie aroganciją, bet eilinis bandymas Mičelą paversti šeimos moterimi ir nuolat vesti nereikalingas paraleles yra absoliučiai neįdomus ir nejuokingas reiškinys. Tai, kad Džėjus tik po daugybės draugystės metų nusprendė mokytis ispanų kalbos, yra dar vienas serialo prisipažinimas apie savo kvailystes, ir dar vienas nejuokingas stereotipų daužymas, bet toje pusėje kaip visada viską gelbėja Manis, taip kad per daug skųstis negaliu. Tuo tarpu Pričetų namai grynos komedijos prasme eilinį kartą veikia geriausiai ir netgi kažką bando daryti su veikėjais. Heilės bandymas tapti darbuotoja ir ne vien namie sėdinčia jaunuole yra gražus akcentas išryškinti veikėjos pasikeitimą, net jeigu jis yra visiškai neįtikinamas. „Modern Family“ dabar tarytum verda savose pašvinkusiose sultyse, bandydami griebti savo susikurtus stereotipus, kas šiaip atrodo originaliai, bet komedijos prasme čia veikia mažai kas. 6/10

Savaitės serialas - The Walking Dead

Savaitės scena - Homeland. Sugrįžimas

Savaitės citata - Brooklyn Nine-Nine. 'Hot damn.'

O ką šią savaitę žiūrėjote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą