2014 m. gruodžio 30 d., antradienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Felina


I did it for me. I was good at it. And I was really... I was alive. - Walt

„Breaking Bad“ kūrėjas Vince'as Gilliganas viename iš interviu pripažino, kad rašydamas paskutinę serialo seriją jis pradėjo jausti keistus jausmus Volto atžvilgiu. Jis pradėjo, paties Gilligano žodžiais tariant, suprasti Volto motyvus šiam darant visus blogus darbus ir iš dalies teisinti jo poelgius. Atkreipkite dėmesį į tai, kad šis interviu vyko vos pasibaigus paskutiniojo serialo sezono filmavimui ir likus pusmečiui iki paskutiniosios serijos pasirodymo. Vėliau to Gilliganas nemini jokiuose interviu (ar bent jau surasti jį taip sakantį yra sunku) ir šis motyvas yra praleidžiamas pro akis. Bet jis yra svarbus ir yra kertinė dalis to, dėl ko „Felina“ atrodo taip, kaip atrodo.

Meną kuria žmonės. Kvailas ir visiems suprantamas teiginys, tik apie jį per didelė žmonių dalis pagalvoja per daug retai. Nesakau, kad meną gali kurti kiekvienas, tikrai ne, tačiau bendrąja prasme jį kuria tie patys žmonės, kuriuos jūs matote aplinkui. Jie gali mąstyti kiek kitaip, bet jie neturi stebuklingos skrybėlės, iš kurios traukia savo idėjas - jie tiesiog įprasmina savo mąstymą ir iš to susikuria pragyvenimo šaltinį. Ir visgi jie niekada negali visiškai atsiriboti nuo gyvenimo, nuo savo emocijų, nuo savo patyrimų. Tame yra viskas gerai, nes kiekvienas dėmesio vertas meno kūrinys privalo kilti iš jo kūrėjų emocijų ir sukelti panašias emocijas meno priėmėjui.

Nebandau ir nebandysiu jūsų įtikinti apie meno kūrimo objektyvumą, nes man „Breaking Bad“ paskutinioji serija neveikia visai ne dėl to, kad ją kūrė kažkuria kryptimi palankiau nusiteikęs žmogus. Sukurti visus tenkinančią bet kokio serialo pabaigą neįmanoma (ir jeigu ką, kalbant apie šį serialą aš esu labiau išimtis nei taisyklė; šia serija nepatenkintų žmonių atsiliepimų internete mačiau, tačiau mano aplinkoje šia pabaiga visi liko patenkinti), tačiau likti ištikimu savo kūriniui yra privaloma. Žinoma, kiekvienas kūrėjas nėra Stephenas Kingas, kuris apie siužetą per daug negalvoja ir kiekvienos knygos pabaiga jam ateina natūraliai. Visgi stengtis išlaikyti kūrinio dvasią reikia, ir „Felina“, leidžianti Voltui laimėti paskutiniame savo mūšyje, nuo „Breaking Bad“ atmosferos yra nutolusi ganėtinai stipriai.

2014 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Granite State

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Granite State“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

„Ozymandias“ nėra serija, po kurios yra lengva kurti kažką naujo. Atsimenu, kad apie kažką panašaus rašiau ir tuomet, kai apžvelgiau „Dingusių“ seriją „The Other Woman“, ėjusią iškart po „The Constant“. Tik tuomet viskas buvo kitaip. Serialo kūrėjai žinojo, kad jie privalės kurti dar du sezonus, ir užmigti ant laurų žinant, jog sukūrei tikrą šedevrą, jiems niekas neleis. Kai „Breaking Bad“ dabar turi likusias tik dvi serijas, tikėtina, kad prisiversti kurti po absoliučios serialo viršūnės yra kankynė. Galima tiesiog visą seriją paversti kokiu nors pornografiniu spektakliu, ir niekas nesiskųstų (nors čia ne patarimas).

Lyginti „The Constant“ ir „Ozymandias“ kokybes beprasmiška (bent jau man čia būtų Sofijos pasirinkimas), bet pažiūrėti į tai, kaip jos veikia serialo kontekste, galima. „Dingę“ kitoje savo serijoje ėmėsi absoliučiai kitokios taktikos, kardinaliai sustabdę tempą ir kabinę kitą istorijos pusę. Tiesa, jie tai padaryti dėl dešimčių savo veikėjų galėjo drąsiai. „Breaking Bad“ tokios prabangos neturi. Laiko nėra, istoriją išsemti reikia, ir „Granite State“ tematiniais ir siužeto klausimais nuo „Ozymandias“ skiriasi minimaliai, dėl ko man iki šiol skauda širdį. Gali būti, kad jūs šitą teiginį girdėjote šimtus kartų, bet „Ozymandias“ buvo tikrasis serialo užbaigimas, ir likusios dvi serijos dėl to kenčia - ir dėl neišvengiamų palyginimų, ir netgi dėl „Ozymandias“ sumenkinimo.

Man bėda yra dar ir tame, kad „Granite State“ tinkamai išanalizuoti ir pasakyti pagrindinį serijos motyvą galėsiu tik kitą savaitę, nes ši ir kita serijos turi itin svarbią užduotį. Iš scenaristų pusės tai logiška, kadangi tai žiūrovus automatiškai priverčia negalvoti apie vieną iš šių serijų kaip apie nereikalingą, tačiau išvengti lyginimų tarp dviejų serialo pabaigų būtų itin sunku. Kaip pavyzdį imkime tai, kad per tą laiką, kai rašau šį blogą, niekada televizijos kritikų pasaulyje nemačiau tiek sumaišties kaip po „Ozymandias“. Visi tą seriją ir kiekvieną jos detalę analizavo po penkis kartus, nepraleisdami nieko, kas galėtų pakeisti serialo baigtį. Daugiausiai diskusijų susilaukė praėjusios serijos pabaigoje vykęs pokalbis telefonu, kai Voltas dviprasmiškai kalbėjosi su Skailer, ir internetai pasidalijo į dvi puses - Voltas arba norėjo įžeisti Skailer, arba apsaugoti savo šeimą, ir tos diskusijos buvo tiesiog nuostabos.

Praėjus penkioms „Granite State“ minutėms Solas garsiai pasako, kad Volto planas per tą skambutį apsaugoti savo šeimą buvo idealus.

2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Ozymandias

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Ozymandias“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

„Breaking Bad“ yra tobulas serialas. Tuo aš esu tvirtai įsitikinęs, tačiau dėl šio teiginio žmonės dažnai sutrinka ir pradeda vardinti serialus, kurie yra geresni už šį. Nebūkite tie žmonės ir perskaitykite tą teiginį dar kartą. „Breaking Bad“ yra neabejotinai vienas geriausių televizijoje kada nors egzistavusių dalykų, tačiau šioje vietoje didesnį dėmesį kreipkite į žodį serialas, ne į tobulas. Tiesiog kaip serialas, struktūrine prasme, šis Vince'o Gilligano projektas televizijoje neturi jokių konkurentų.

Kai kiekvienas serialo įvykis, kiekviena maža detalė yra panaudojama ne dėl to, kad kažką padaryti norisi dabar, o dėl to, kad ji darys įtaką ateityje, tai įprasmina daug serijų turinčio ir ribotą istoriją pasakojančio serialo apibrėžimą. Panašiai yra veikęs nebent „The Shield“, tačiau ne iki tokio lygio kaip „Breaking Bad“. Serija „Ozymandias“ yra viso to kulminacija. Žmonėms, kurie nebus matę nei vienos „Breaking Bad“ serijos, ji bus įspūdinga vertinant pagal techninius aspektus, tačiau emocinės vertės ji neturės. Tiems, kurie serialą žiūrėjo nuo pirmųjų serijų, „Ozymandias“ bus viskas, ko jie taip laukė penkis sezonus.

Serialo scenaristai tai suprato. Serija, kurią parašė Moira Walley-Beckett ir režisavo tokio būsimo nepriklausomo filmo „Žvaigždžių karai VIII“ režisierius Rianas Johnsonas, Vince'o Gilligano jau ilgai prieš jos pasirodymą buvo vadinama kaip serialo kulminacija ir geriausia jo valanda. Su tuo nesutikti būtų itin sunku. Jau vien tai, kad „Ozymandias“ prasidėjo su praeities rodymu, reiškė, jog serijoje bus norima pabrėžti visą serialo esmę ir jo veikėjų nueitą kelią. Kaip ir prieš metus, taip ir dabar dėl seriją pradėjusios scenos jaučiuosi dviprasmiškai. Puikiai suprantu tai, jog norėta pabrėžti veikėjų pasikeitimą ir pabaigti jų pusiau normalius gyvenimus ten pat, kur jie ir prasidėjo, tačiau tuo pačiu ši scena man panaši į tokią, kai žiūrovams yra norima suteikti kuo daugiau emocinių momentų ir kontrastų, kai jų kiekis serijoje ir šiaip yra maksimalus.

2014 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

Telemanai 2014

Sveiki atvykę į antruosius kasmetinius apdovanojimus, pagerbiančius geriausius per metus rodytus serialus. Arba tuos, kuriuos mačiau aš pats, nes rinkimų komisiją sudaro tik vienas žmogus. Televizijos šiemet buvo daug, visiems skoniams ir įvairios kokybės, todėl supraskit, kad didelė tikimybė, jog jūsų favoritai nėra mano favoritai, ir kai kurie jų čia išvis nebus paminėti. Todėl, kaip visada, nepamirškite palikti savo malonių ar piktų komentarų apačioje ir pasidalinkite, kokie serialai, aktoriai ir bendrai televizijos akimirkos jums paliko didžiausią įspūdį. Kategorijų ir teksto daug, taip kad pasiryžkite skaityti.

Apie visus serialus kalbu abstrakčiai, todėl joks siužetas čia tikrai nebus atskleidžiamas.

Telemanas geriausiam metų serialui (drama)

Mad Men

Jau tapo šiokia tokia kliše, kad kiekvieni metai yra įvardijami kaip įspūdingiausi televizijos prasme, bet tai tikrai nėra melas. Savo topą dėliojau ir persidėliojau kelias savaites, ir iš čia nepaminėtų serialų galima būtų sudaryti ne ką mažiau įspūdingą sąrašą. Visgi šis sugrįžusių serialų penketas mane paveikė labiausiai. „Game of Thrones“ šį sezoną galutinai pavergė mane į savo pusę, prie ko galėjo prisidėti George'o R.R. Martino knygų skaitymas, tačiau serialo veikėjai sparčiai auga ir siužetas nebėra bereikalingai tampomas, kas suteikia džiaugsmo. „Mad Men“, sezoną pradėję silpnokai, ilgainiui įsibėgėjo ir sukūrė geriausias ir emocingiausias savo serijas, dėl ko jau dabar gaila, kad liko tik septynios šio gėrio valandos. „The Good Wife“ man tapo maloniu šių metų atradimu - subtiliai kuriamas serialas, turintis itin didelę dramos dozę ir nuostabius veikėjus, pakeliančius šį projektą aukščiau įprastinių serialų apie teisę. „The Americans“ turbūt įvardinčiau antrąja savo vieta, kadangi šeimyniniai konfliktai, praturtinti griūnančių veikėjų gyvenimų, per daug dažnai mane palietė asmeniškai, kad šitą serialą sugebėčiau ignoruoti.

Ir visgi dėl savo pirmosios vietos neabejojau nei kiek. „Hannibal“, rodytas pirmoje šių metų pusėje, yra kažkas, ką paaiškinti yra itin sunku. Nuo antrojo šio serialo sezono jau prabėgo nemažai laiko ir nuo tada jau mačiau ne vieną nuostabų serialą, bet šiais metais būtent „Hannibal“ paliko ryškiausią pėdsaką mano televizinėse kelionėse. Pirmasis sezonas buvo neįtikėtinai stiprus, stebinęs žiūrovus savo technine puse su kinematografija ir neeiliniu garso takeliu, aktoriais ir nauju senos istorijos pateikimu. Antrasis sezonas, patobulinęs šiuos aspektus, kartu įjungė ir įspūdingą siužetą, kurio struktūra buvo sukurta itin kruopščiai, dėl ko kiekviena savaitė turėjo savo užduotį, visuomet vesdama link šokiruojančio ir dar dabar šiurpą keliančio sezono finalo. Bryanas Fulleris, kartu su juodą darbą dirbančia kūrybine komanda, jokių apdovanojimų negavo ir, tikėtina, negaus, bet „Hannibal“ jų nereikia. Serialas, kenčiantis nuo nerealiai skurdžių reitingų ir mažiausiai žiūrimoje savaitės vietoje numestų serijų, yra kuriamas savo darbą mylinčių žmonių ir dėl to ištikimi žiūrovai yra apdovanojami tobula televizija.

2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. To'hajiilee

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „To'hajiilee“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Didžiausias televizijos fenomenas „Simpsonai“, turbūt niekada nedingsiantys iš televizijos ekranų, šiomis dienomis sulaukia pusiau pagrįstų pasipiktinimų. Sakau tik pusiau pagrįstų, nes taip jau yra, ir mažai kas tai supranta. Trečią dešimtmetį skaičiuojantis serialas kenčia nuo to, kad pirmieji aštuoni jo sezonai, kad ir ką daugelis kalbėtų apie geriausią visų laikų televiziją, yra meno šedevras, kurio niekas negali pralenkti, prikimštas tokio scenarijaus, kokio šiomis dienomis niekas net iš tolo negalėtų sukurti. Šių dienų „Simpsonai“ gyvena tokiame pasaulyje, kad santykinai šis serialas yra drąsiai žiūrimas ir turintis po keletą linksmų epizodų per seriją, tačiau jį lyginant su pirmaisiais sezonais, kiekvieną savaitę jis žiūrovų yra malamas į miltus. Moralas - vertinkite meną tame kontekste, kuriame jis yra, ne tame, kuriame jis buvo prieš dvidešimt metų.

„To'hajiilee“ toli gražu nėra taip nutolusi serija nuo „Breaking Bad“ pamatų, kad ją kas nors peiktų ar ja piktintųsi. Savo originalioje apžvalgoje, parašytoje kitą dieną po serijos pasirodymo, aš dėl jos buvau tiesiog išprotėjęs ir negalėjau protu suvokti, kaip visi šie dalykai baigsis. Dabar šią seriją vertinu kur kas atsargiau. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios atsargiau vertinu ir dar vieną čia laukiančią seriją ir tikiuosi, kad po pakartotinės peržiūros mano nuomonė apie ją pasikeis. Ta priežastis yra daugelio vadinama nereikalingu kabinėjimusi, tačiau man ji yra visų serialų pagrindinė dalis. Ji, jeigu trumpai, yra nukrypimas nuo serialo logikos ir atmosferos, kai daugelį serijų istorija buvo plėtojama kitu būdu.

Apie tai, tiesa, kiek vėliau. Kad suprastume, kas šioje serijoje yra ne taip, į viską reikia žiūrėti paeiliui, nes bet kokiu atveju viskas galiausiai susives į tą pačią vietą dykumoje. Joje bus ir Todas, kurį žiūrovai iki serialo pabaigos galėjo pažinti kur kas geriau. Net ir su tuo ribotu laiku, tiesa, jis sugeba pasižymėti. Todo keistumas ir neapgalvoti sprendimai, dažniausiai vedami paprastu jo nesupratimu. kaip veikia socialiniai santykiai tarp žmonių, jau pasižymėjo žiūrovų tarpe, tačiau seriale be vaiko nužudymo daugiau nieko rimto jis nedarė. Jo susižavėjimas Lidija yra bene paskutinis serialo scenaristų bandymas suteikti visiems savo veikėjams rimtesnį plėtojimą. Kai Lidija nėra patenkinta Todo gaminamo produkto tyrumu ir spalva, Todas ją bando įtikinėti, kad jis viską padarys teisingai, jai pataikauja ir kalba gražius žodžius. Amžių skirtumo tarp jų logiškai nusakyti negalima, tačiau Lidijos emocijos aiškiai parodo, jog ji vaikinu naudojasi tam, kad jį palenktų į savo pusę ir gautų tai, ko nori, ir kažkokių rimtesnių jausmų tarp jų nėra ir negali būti.

2014 m. gruodžio 16 d., antradienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Confessions/Rabid Dog

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Vienuolikta serija. Confessions


I didn't want any of this. - Saul

Pasakysiu jums vieną paslaptį apie serialus. Ji kartais tinka ir filmams, tačiau kur kas didesnį svorį turi televizijos projektuose. Kai ganėtinai ilgai trukęs serialas, visuotinai pripažintas kritikų bei žiūrovų ir kurtas savimi pasitikinčių scenaristų, artėja link pabaigos, pagrindiniais ir labiausiai siužetą lemiančiais veikėjais tampa tie, kurie ilgą laiką buvo antrame plane. Tai nėra didelė paslaptis, tačiau ji niekad neatsiranda iš oro ir nėra nelogiška, taip tarytum suteikiant scenaristams progą pademonstruoti, kaip kruopščiai jie buvo suplanavę visą siužetą, kai svarbiausiais tampa pamiršti ir iš pirmo žvilgsnio nelabai įdomūs veikėjai.

Su „Breaking Bad“ toks aprašymas nelabai tiktų, bet jūs palaukite. Džesis, kartu su Voltu, visad buvo įvardijamas kaip svarbiausias serialo veikėjas, tad antras planas jam nelabai tiktų. Tačiau tai, ką jis rodo naujajame sezone - ir vėlgi, jeigu žiūrite serialą be pertraukų ir pirmąjį kartą, žinokite, kad devintoji penkto sezono serija pasirodė praėjus metams nuo aštuntosios, - jį nustumia į trečią planą. Jis yra puolęs į tą pačią depresiją, kurią patyrė po Džeinės mirties, įsitikinęs, kad Voltas nužudė Maiką ir neturintis ką daryti su penkiais milijonais dolerių. Tai, jog jis tuos pinigus išmėto ir taip į save atkreipia policijos dėmesį, jam nelabai padeda.

Tiesa tame, kad Džesis sveiko proto tikrai nėra praradęs. Jis nekalbėjo su dviem pradžioje jį tardžiusiais policininkais, tačiau puikiai supranta, kokią svarą turi Henko žodžiai. Džesis nustemba (tuo pačiu firminiu Aarono Paulo manevru, kai jo neviltis pasiekia dar aukštesnį lygį), kad Henkas viską žino apie Voltą, ir nors dabar abu vyrai nieko netrokšta labiau nei nužudyti Voltą, Džesis mokytojo neišduoda. Galbūt dėl to, kad Džesis tiesiog neišduoda draugų, nesvarbu, kokioje situacijoje jis būtų, galbūt dėl to, kad jo panieka Henko link vis dar yra per daug didelė. Ir ką gali žinoti - jeigu ne pasirodęs Solas, pagaliau žmogiškus jausmus įjungęs Henkas galiausiai gal ir būtų palaužęs jaunąjį narkomaną.

2014 m. gruodžio 14 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. „The Newsroom“: atskiestas televizijos genijaus projektas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Newsroom“ serijos.

Bet kokios srities rašyme egzistuoja terminas žodinis vėmimas (angliškai vadinamas verbal vomit, jeigu jums taip gražiau). Jeigu trumpai, šita frazė yra auksinė taisyklė tiems žmonėms, kurie niekada nežino ką rašyti. Žodinis vėmimas yra tiesiog atsisėdimas prieš tuščią popieriaus lapą ir rašymas to, kas ateina į galvą. Absoliučiai bet ko. Pradėti rašyti visuomet reikia ir rašymas bet kokia tema tam bent kažkiek padeda. Panašu, kad Aaronas Sorkinas, serialo „The Newsroom“ kūrėjas, šia technika naudojasi pradėdamas kiekvieną savo darbą.

Sukūręs ir pirmus keturis sezonus išskirtinai rašęs serialui „The West Wing“, panašias taisykles Sorkinas bandė pritaikyti ir HBO rodytam serialui „The Newsroom“. Čia žmonės kalba greitai, niekada fiziškai nestovi vietoje, bet kokia proga įrodo vyrų teisumą prieš moteris ir kiekvieną minutę paskiria tam, kad į žiūrovų galvas diegtų savo ideologiją. Prie „The Newsroom“ teoriškai dirba kelių scenaristų grupė, tačiau visi su televizija bent kiek susipažinę žmonės žino, kad šiame kūrybiniame procese demokratijos nėra ir kiekvienas ekrane žiūrovus pasiekiantis žodis ir veiksmas yra Aarono Sorkino idėja. Idėja, kuri šiame seriale dažniau sudega nei pasiteisina.

Serialas „The Newsroom“ rodo kasdienį kabelinio žinių kanalo kūrybinės grupės gyvenimą, o kiekviena serija čia sukasi apie tikro gyvenimo įvykius. Svarbiausios pastarųjų metų pasaulį sukrėtusios istorijos, tarp kurių yra ir Osamos bin Ladeno nukovimas, ir Arabų pavasaris, ir JAV prezidento rinkimai, serialui suteikia šiokią tokią platformą. Kartu tai suteikia ir tikroviškumo pojūtį tarp didžiąja dalimi vienpusiškų ir nuspėjamų veikėjų, o Sorkinui leidžia priversti kabelinių televizijų žinių laidas elgtis taip, kaip jis norėtų, kad jos elgtųsi. Iki tam tikro lygio tame nėra nieko blogo - kiekvienas meno kūrinys bent šiek tiek primena autobiografiją ir į jį yra įdedami asmeniniai motyvai. Tiesiog kai publika taip gerai pažįsta Aaroną Sorkiną, kiekvienas jo scenarijaus kryptelėjimas yra analizuojamas tarytum psichoanalizės objektas.

2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Blood Money/Buried

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Devinta serija. Blood Money


Don't you give me shit about family! - Hank

Pirmojoje iš aštuonių paskutiniųjų „Breaking Bad“ serijų (kurias nuo ankstesniųjų aštuonių skyrė vieneri metai) yra kadras, į kurį dėmesį atkreipiau tik dabar. Jų yra ir daugiau, bet šis išsiskiria labiausiai. Kuomet Voltas yra Džesio namuose ir jaunajam savo draugui bando įbrukti savo tiesą, jiedu sėdi ant sofos. Kai Voltas baigia tradicinį savo monologą, jis atsilošia ir žiūrovai, anksčiau matę abu veikėjus, dabar mato tik nusiminusio Džesio profilį. Voltas, kaip žiūrovai matė dešimtis kartų, vėl yra Džesio galvoje. Seriją režisavo Bryanas Cranstonas, ir jis eilinį kartą net sunkiausiose situacijose pademonstruoja „Breaking Bad“ sugebėjimą kreipti dėmesį į mažiausias detales.

Žinoma, visos jos galutiniame rezultate turi milžinišką galią ir nieko negalima praleisti pro akis. Visa „Breaking Bad“ kūrybinė komanda pasižymėjo neįprastais, bet įspūdingą pelną davusiais sprendimais, ką kai kurie žmonės pavadintu neįtikėtinu atsitiktinumu, bet atsitiktinumas čia yra tame, kad serialas suvedė tiek daug talentingų žmonių, galėjusių sukurti kažką, kas patiktų ir stebintų milijonus žiūrovų. Jie nebijo jokių spoilerių. Jie taip pasitiki savimi, kad likus daugiau nei metams iki serialo pabaigos jie pirmojoje penkto sezono serijoje parodė Voltą, kuris atrodė kaip elgeta, ir niekam nekilo klausimų, ar jis ten apsimetinėja, ar pasiekė visišką dugną.

Nuo to vaizdinio buvo praėję daug laiko ir tik dabar žiūrovai gauna daugiau informacijos apie barzdotąjį Voltą. Jis atvyksta prie apleistų savo namų, kur dabar jo baseine riedlentėmis važinėja svetimi vaikai, ir pasiima vis dar išsaugotą ricino dozę. Niekas nežino, kas taps tuo žmogumi, kuris suvartos mirtiną nuodų dozę, bet Voltas čia atvyko ne be reikalo. Nemanau, kad pagrindinė šios scenos mintis buvo parodyti žiūrovams, jog Voltas vis dar turi savo riciną, o veikiau parodyti, kaip jo ir aplinkinių gyvenimas pasikeitė nuo kažkokios lemtingos dienos. Tam yra panaudojamas, kaip bebūtų keista, linksmiausias serijos motyvas, kai pamačiusi Voltą buvusi Vaitų kaimynė Karol, padedama Volto pasisveikinimo, kone gauna širdies smūgį ir išmeta pirkinių krepšį, taip maždaug parodydama, kaip Heisenbergą, garbinamą ant jo paties namų sienų, pažįsta žmonės (tas krepšio išmetimas yra dar vienas scenaristų pasismaginimas, kai iš jo išbyrėjo apelsinai ir internetai pakvaišo kalbėdami apie apelsinus ir mirtį, nes kažkas žiūrėjo „Krikštatėvį“. Bet čia „Breaking Bad“. Čia žmonės miršta bet kokiu atveju).

2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

„Scandal“: kostiumuotieji gladiatoriai - modernios televizijos pavyzdys

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Scandal“ serijos.

Kad žmonės žiūri serialus tam, jog bent trumpam pabėgtų nuo realybės, niekam nėra paslaptis. Stipriausios dramos dažnai primena tikras gyvenimo situacijas, grąžinančias blogus prisiminimus, tačiau jos daugiau būna skirtos pasinerti į kitą pasaulį. Mažai kas supranta, kad realybės vengia ne tik žiūrovai, bet ir tie žmonės, kurie kuria visų žiūrimą televiziją. Ką ir kalbėti apie dabartinės populiariosios kultūros supratimą iš televizijos vadovų pusės, kai visi reitingai (kurie yra vienintelis rodiklis televiziją maitinantiems reklamų užsakovams) yra apskaičiuojami tokiu pačiu būdu kaip ir prieš kelis dešimtmečius, t.y. skaičiuojant tik žmones, žiūrinčius serialus tik jų rodymo metu ir ignoruojant faktą, kad užimti žmonės kur kas dažniau dabar žiūri tik serialų įrašus.

Galiausiai būna nenuostabu, kad absoliuti dauguma serialų yra reklamuojami tradiciniais būdais (klipais televizijoje ar plakatais), o dabar geriausiai reklamai tinkanti platforma - internetas - lieka nepaliesta. ABC iš didžiųjų kanalų yra turbūt didžiausią dėmesį į šią problemą kreipianti televizija, nes „Dingę“ buvo tas serialas, kuris privertė daug ką suprasti, jog interneto vartotojai ir serialų žiūrovai yra kone sinonimiškos frazės. 2012 metais pasirodęs serialas „Scandal“ naudojasi panašia taktika, tačiau kartu demonstruoja viską, kuo turėtų pasižymėti šių dienų televizija ir jos projektai. Didžiausias pastarųjų metų ABC hitas televizijų vadovų turi būti išanalizuotas iki smulkmenų.

„Scandal“ kūrėja televizijoje sukasi jau seniai - Shonda Rhimes sukūrė seniai populiariausių viršūnėse esantį serialą „Grey's Anatomy“ ir kiekvieną televizijos sezoną prodiusuoja vis ką nors naujo. „Scandal“, tiesa, yra kažkas išskirtinio. Pagrindinė serialo veikėja yra Olivija (Kerry Washington), buvusi Baltųjų rūmų viešųjų ryšių specialistė, atvedusi prezidentą Grantą (Tony Goldwyn) į dabartinį jo postą, tačiau pasitraukusi iš jo štabo ir įkūrusi savo krizių valdymo firmą. Veiksmas vyksta Vašingtone ir niekada nenutolsta nuo politikos. Ir dėl to, kad pagrindinis Olivijos darbas visuomet siejasi su tuo, kad ji privalo padėti į skandalus įsivėlusiems politikams (iš to ir kyla serialo pavadinimas), ir kartu dėl to, kad jos santykiai su prezidentu yra kur kas daugiau nei vien profesiniai.

2014 m. gruodžio 6 d., šeštadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Say My Name/Gliding Over All


Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Septinta serija. Say My Name


You, and your pride and your ego! You just had to be the man! If you'd done your job, known your place, we’d all be fine right now! - Mike

Sakinį, jog pastarųjų poros dešimtmečių televizija susideda iš serialų, kurių pagrindiniai veikėjai yra blogus dalykus darantys vyrai, jūs girdėjote ne kartą ir pasiruoškite, kad jis iš televizijos nesitrauks dar kurį laiką. Jis kartu yra visiška teisybė, nes būtent toks apibrėžimas ir tinka dabar labiausiai išpopuliarėjusiam antiherojų žanrui, vežamam kietų vyrų. Kas man pastaruoju metu kelia daugiausiai susidomėjimo šia tema yra tai, jog tie vyrai yra to paties amžiaus. Maždaug penkiasdešimtmečiai, turintys šeimas ir prasimušę darbe. Jie tiesiog išgyvena vidurio amžiaus krizę.

Kad nekiltų klausimo, šito laikotarpiu dar nesu pragyvenęs ir artimiausiu metu jis man dar negresia, nors jį esu matęs ne kartą. Per daug nesileidžiant į psichologinius išvedžiojimus, ši krizė paprasčiausiai priverčia vyrus jaustis taip, tarsi per visą gyvenimą jie nieko nenuveikė ir nesvarbu, jog tikrovė yra visiškai kitokia. Vieni žmonės su šiomis mintimis ilgainiui susitvarko ir aplinkiniams to per daug neparodo, kiti, tokie kaip Volteris Vaitas, sukuria narkotikų imperijas ir savo pasikeitimą rodo su neeiliniu pasididžiavimu. Šiose apžvalgose ne kartą kalbėjau, kad priežasčių Volto veiksmams buvo daug: artėjanti mirtis, dukros gimimas, protinio potencialo neišnaudojimas, nereikšmingumas gyvenime. Paprasta, su fiziologiniais procesais susijusi krizė tapo eiliniu postūmiu blogiems darbams.

Priežastis, dėl kurios aš jums šį dalyką pasakoju, yra tai, jog dažniausiai šie laikotarpiai yra išgyvenami puikiai atskiriant racionalų protą nuo paprasto užsidegimo, ir proto užtemimų pasitaiko gan retai. Pastarųjų metų Volto gyvenimas yra vienas didelis proto užtemimas su keliais pragiedruliais, kuriuos vyras suskuba uždažyti juodai, nes malonių minčių jis tiesiog privalo neįsileisti. Viso to kulminacija bent jau kol kas tampa Volto noras parodyti visiems aplinkiniams nusikaltėlių pasaulyje, kad jis nėra paprastas gamintojas; jis yra kažkas kur kas daugiau. Kas kažkada prasidėjo kaip paprastas Volto sumanymas prasimanyti šiek tiek pinigų, kuriuos jis galėtų palikti be maitintojo likusiai šeimai, ką tuo pačiu būtų galima pavadinti ir iššūkiu sau pačiam, dabar peraugo į tai, kad jis savo galią nori parodyti visam pasauliui.