2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Ozymandias

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Ozymandias“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

„Breaking Bad“ yra tobulas serialas. Tuo aš esu tvirtai įsitikinęs, tačiau dėl šio teiginio žmonės dažnai sutrinka ir pradeda vardinti serialus, kurie yra geresni už šį. Nebūkite tie žmonės ir perskaitykite tą teiginį dar kartą. „Breaking Bad“ yra neabejotinai vienas geriausių televizijoje kada nors egzistavusių dalykų, tačiau šioje vietoje didesnį dėmesį kreipkite į žodį serialas, ne į tobulas. Tiesiog kaip serialas, struktūrine prasme, šis Vince'o Gilligano projektas televizijoje neturi jokių konkurentų.

Kai kiekvienas serialo įvykis, kiekviena maža detalė yra panaudojama ne dėl to, kad kažką padaryti norisi dabar, o dėl to, kad ji darys įtaką ateityje, tai įprasmina daug serijų turinčio ir ribotą istoriją pasakojančio serialo apibrėžimą. Panašiai yra veikęs nebent „The Shield“, tačiau ne iki tokio lygio kaip „Breaking Bad“. Serija „Ozymandias“ yra viso to kulminacija. Žmonėms, kurie nebus matę nei vienos „Breaking Bad“ serijos, ji bus įspūdinga vertinant pagal techninius aspektus, tačiau emocinės vertės ji neturės. Tiems, kurie serialą žiūrėjo nuo pirmųjų serijų, „Ozymandias“ bus viskas, ko jie taip laukė penkis sezonus.

Serialo scenaristai tai suprato. Serija, kurią parašė Moira Walley-Beckett ir režisavo tokio būsimo nepriklausomo filmo „Žvaigždžių karai VIII“ režisierius Rianas Johnsonas, Vince'o Gilligano jau ilgai prieš jos pasirodymą buvo vadinama kaip serialo kulminacija ir geriausia jo valanda. Su tuo nesutikti būtų itin sunku. Jau vien tai, kad „Ozymandias“ prasidėjo su praeities rodymu, reiškė, jog serijoje bus norima pabrėžti visą serialo esmę ir jo veikėjų nueitą kelią. Kaip ir prieš metus, taip ir dabar dėl seriją pradėjusios scenos jaučiuosi dviprasmiškai. Puikiai suprantu tai, jog norėta pabrėžti veikėjų pasikeitimą ir pabaigti jų pusiau normalius gyvenimus ten pat, kur jie ir prasidėjo, tačiau tuo pačiu ši scena man panaši į tokią, kai žiūrovams yra norima suteikti kuo daugiau emocinių momentų ir kontrastų, kai jų kiekis serijoje ir šiaip yra maksimalus.

Galiausiai ši scena, tiesa, praverčia. Visų pirma, ji pabrėžia Volto ir Džesio draugystę. Toje scenoje buvo rodomas pats pirmas jų metamfetamino gaminimas, ir Voltas baisėjosi partnerio neprofesionalumu, o šis - vyresniojo kolegos gyvenimo nesupratimu. Tačiau jie vienas kitą suprato ir leido veikti savo ribose, ką jie ilgai darė ir vėliau. Kartu scena pabrėžia ir gražaus Vaitų gyvenimo sugriuvimą. Gaminimo metu Voltas paskambina Skailer ir kalbasi apie būsimos dukros vardą, šeimyninę išvyką ir neįpareigojančius dalykus. Visa tai dar buvo tuomet, kai jis galvojo tik apie pinigus ir gerą ateities gyvenimą negalvodamas apie savo veiksmų pasekmes, o būtent ant jų yra pastatyta visa ši serija. Staiga, puikaus montažo dėka, tas nekaltas gyvenimas ir svajinga idilė išnyksta.

Žiūrovai iškart yra perkeliami į praėjusios serijos pabaigos susišaudymo sūkurį, nes perkelti juos kur nors kitur būtų tiesiog neteisinga (praeities scena pabrėžė ir dar vieną dalyką - ši serija bus apie emocijas ir veikėjus, tad veiksmas gali būti nustumtas į antrą planą). Jokių herojiškų triukų scenaristai nesiėmė: Gomezas buvo nušautas, nacių buvo tiesiog per daug ir pasiimti ginklą Henkui jie neleido. Vėlgi, ši scena yra kur kas labiau apie Voltą nei apie bet ką kitą. Kai jis naciams pradėjo aiškinti, kad šie į dykumą nevažiuotų, galima buvo pagalvoti apie tai, kad Voltas jaučiasi didvyriu ir su viskuo susitvarkys pats, ir nenori imtis žiaurių kraštutinių priemonių vien todėl, kad čia yra jo šeima. Dabar klausimų nebelieka. Jis neleidžia Džekui - pykstančiam ant Volto, kad šis apie savo narkotikų skyriuje dirbantį svainį nesakė anksčiau - žudyti Henko vien dėl to, kad jis yra šeima.

Vos per minutę du žmonės galutinai įkala Voltui į galvą, kad jis pats yra visiškas socialinis atsiskyrėlis. Džekas negyvena pagal Volto kodą, kuris remiasi šeimos išsaugojimu, ir jam tai nė motais. Jis sutinka paimti pinigus, kuriuos jam pasiūlė Voltas, tačiau nieko nesako apie Henko paleidimą. Juolab kad ir pats Henkas kur kas geriau supranta, kas vyksta. Ta minutė laiko, per kurią Džekas kalbėjosi su Voltu, parodė Henkui, kad jo svainis iš tikro mylėjo savo šeimą ir kad jis tikrai gali būti jautrus, tačiau tam jau yra per vėlu. Džekas yra apsisprendęs dėl savo veiksmų ir tuomet, kai sugriūna Volto planas ir Henkas gauna kulką į kaktą, serialas pasileidžia į nevaldomą chaosą.

Vieninteliai savo tikslą šioje serijoje pasiekia nebent naciai, kurie randa užkastus dešimtis milijonų dolerių, tačiau yra tokie geri, kad vieną pinigų statinę palieka Voltui. Šiam, tiesa, tuo momentu pinigai rūpi mažiausiai. Viskas, ką jis darė iki šiol, vienokiu ar kitokiu būdu buvo susiję su šeima. Ir nesvarbu, ar tai buvo pretekstas blogiems darbams, ar tiesioginis tikslas. Dabar jo tikslas sugriuvo ir Voltas turi tik vieną žmogų, kuriam gali suversti kaltę. Gulėdamas apatiškoje ir emocijų nerodančioje pozoje, Voltas sugeba pamatyti po mašina besislepiantį Džesį. Kai jį, klykiantį ir negalintį patikėti susiklosčiusia situacija, ištraukia iš po mašinos, dviprasmybių nelieka: Voltas leidžia nužudyti Džesį, ir jeigu ne Todas, būtume galėję sulaukti emocine prasme labiausiai gniuždančios serialo mirties.

Voltas iš visos širdies užsinorėjo visą kaltę suversti Džesiui ir jį nužudyti (ne be reikalo: jo akyse būtent Džesis buvo tas, kuris Henką atvedė į mirtį), ir naciams jį išsivedant, pasirinko antrą pagal gerumą variantą: Voltas pasakė, kad matė mirštančią Džeinę. Prieš metus savo originaliojoje apžvalgoje minėjau, kad šis poelgis man buvo nelogiškas ir atrodė kaip scenaristų bandymas užkamšyti visas skyles ir paminėti visus praeities įvykius. Galbūt taip ir buvo, tačiau dabar mano akyse jis turi kur kas daugiau logikos. Trečio sezono serija „Fly“, režisuota to paties Riano Johnsono, buvo pastatyta apie tai, kaip Voltas grūmėsi su mintimi pasakyti Džesiui apie Džeinės mirtį ir tai, jog jis galėjo merginą išgelbėti. Kaip ir visas aukščiausio lygio menas, ši scena taip pat veikia dvejopai. Voltas čia neabejotinai nori kuo labiau sugniuždyti į neviltį puolusį Džesį, tačiau tuo pačiu tai jam tampa turbūt paskutine proga išsakyti tai, ką norėjo išsakyti. Voltas čia eilinį kartą parodo savo tobulų teorinių situacijų mėgimą, kai jis iš paskutiniųjų bando sugniuždyti žmogų, pražudžiusį jo šeimą, net jeigu Džesis ilgą laiką buvo kur kas artimesnis Voltui nei jo tikroji šeima.

Jeigu skaitėte mano apžvalgas, turbūt supratote, kad Voltas mano akyse yra blogiausias įmanomas žmogus ir už jo mirtį sirgau seniai, net jeigu kiekvieną savaitę šio serialo norėjau dar ir dar. Džesis man, kaip ir daugeliui žiūrovų, tapo išsigelbėjimu ir emocine atsvara Heisenbergui, ir galiausiai jį pamatyti neatpažįstamai sumuštą, gulintį narve ir patekusį į nacių nelaisvę, tiesiog gniuždo. Džesį šunimi seriale vadino ne vienas žiūrovas ir veikėjas, ir ši seriją tai gniuždančiai įprasmina. Savo narve Džesis guli susisukęs ir reaguojantis į menkiausią judesį. Kažkur vedamas jis paranojiškai dairosi ir žino, kad artėja pražūtis. Jeigu būčiau serialą taip atidžiai žiūrėjęs pirmą kartą, scenoje, kai jį atveda į laboratoriją ir pririša tam, kad šis nepabėgtų, būčiau praktiškai apsiverkęs. Ypač po to, kai jis pamatė Andrėjos ir Broko nuotrauką ir suprato, kad jis dabar, kaip ir Voltas, turės dirbti dėl artimųjų, tačiau balansuodamas ant kur kas pavojingesnės ribos.

Kontrasto padidinimui, serialas taip pat nusprendė mus perkelti ir į Skailer bei Marie susitikimą. Ten, kur bent viena iš moterų galiausiai privalėjo palūžti, ir tai tikrai nebuvo Marie, kuri ką tik sužinojo, kad Henkas pagavo Voltą. Ir pripažįstu, kad kai praėjusios serijos apžvalgoje kritikavau Henko skambutį savo žmonai, apie šios serijos įvykius per daug negalvojau, ir dabar tas skambutis yra kur kas svarbesnis ir aiškesnis nei tada. Marie supranta, kad jos sesuo nėra galutinai išėjusi iš proto ir tai, jog ji kažkada stengėsi vaikus apsaugoti nuo jų tėvo, prideda jai sąmoningumo taškų. Marie pradeda diktuoti savo sąlygas prieš palūžusią seserį, galiausiai gaudama ir visas Volto prisipažinimo kopijas, ir priversdama sesę viską paaiškinti savo sūnui. Jeigu nežiūrėsime į RJ Mitte vaidybą, jo reakcija yra visiškai adekvati, kai jis negali patikėti tuo, jog tėvas darė baisius dalykus, bet kartu ir tuo, jog motina visa tai slėpė. Skailer šioje vietoje laimėti negali ir vienintelė išeitis jai yra tik sugriauti savo šeimą.

Visa tai susiveda į scena, kuri yra tai. Tai, link ko serialas ėjo penkis metus. Po metų nusiraminęs ir suvaldęs savo entuziazmą nepuolu kiekvienam žmogui aiškinti, kad „Ozymandias“ yra geriausia visų laiko bet kokio serialo serija (dėl kulminacijos - tikrai taip), tačiau scena Vaitų namuose televizijoje neturi sau lygių. Voltui visu greičiu pakuojantis savo ir šeimos daiktus greitam išvykimui, į namus atvyksta Flinas su Skailer, ir šie nelabai supranta, kaip suimtas tėvas gali būti namuose. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog kažkas čia ne taip, ir kad Henkas savo žudiko-svainio taip lengvai nepaleistų. Šioje vietoje net pats Voltas, kuris vengia sūnaus klausimų ir netgi nesistebi jo žiniomis apie tėvo nusikaltimus, nesistengia nieko slėpti nuo šeimos ir pripažįsta, kad Henkas mirė. Ne tiesiogiai nuo jo rankos, tačiau į šitas smulkmenas Voltas nesileidžia.

Kai Skailer į savo rankas paima peilį, visiems - ir už ekrano, ir prieš jį - tampa aišku, kad šeima niekur nebėgs. Ji sugrius čia ir dabar, jeigu ji dar nėra sugriuvusi. Nuo tos sekundės prasideda tai, ką vadinu geriausia savo matyta režisūra televizijoje. Voltas, tikėdamasis suvaldyti Skailer trenkdamas jai į veidą, persipjauna savo ranką ir puola žmoną, ir visa tai vyksta tol, kol kamera juda įvairiausiose pozicijose, išryškinanti kiekvieną veikėjų emociją, bet kartu sukurdama nuostabiai chaotišką veiksmo sceną. Niekas neneigs, kad Voltui trūko tik sekundės iki to, kad jis nužudytų savo žmoną, jeigu jo nebūtų užpuolęs Flinas. Kova pasibaigia legendine Volto fraze „We're a family“, tačiau šią kovą man įprasmina ne tas sakinys. Kadras, kai Voltas sako tuos žodžius, o kraujuota, išsigandusi ir besibaisinti juo šeima spaudžiasi kampe, yra tobulybė ir viso serialo įprasminimas.

Tarsi to būtų negana, emocijos šioje serijoje dar nesibaigia, kai Voltas pasiima ir išsiveža Holę - vienintelį žmogų, kurį gali laikyti šeima, nes ji gali tik daryti į kelnes ir tikrųjų Volto planų nesupranta. Kai Voltas jai keičia sauskelnes kažkokiame pakelės tualete ir Holė pradeda kviesti mamą, jo galvoje kažkas apsiverčia. Kažkas, ką aš šiaip turbūt vadinčiau scenaristų lengvo kelio rinkimusi, jeigu nebūčiau matęs viską supratusio Volto išraiškos po jo kovos su žmona ir sūnumi. Kad jis po penkių sezonų tik dabar supranta tai, jog šeima nėra vien artimų žmonių turėjimas ir visko, ko nori, darymas, nėra realu. Tačiau jis supranta, kad tas vaikas, kuris yra prieš jo akis, yra viskas, dėl ko jis padarė tiek daug blogų darbų, ir sugriauti jo gyvenimą vien dėl eilinio savo egoizmo protrūkio jis paprasčiausiai nenori.

Seriją pabaigianti scena, kai Voltas paskambina Skailer, iki šiol susilaukia tiek diskusijų, kiek susilaukė nebent „Sopranų“ ar „Dingusių“ pabaigos. Voltas paskambina į savo namus, kur dabar knibžda visa galybė policijos ir Marie sužino apie Henko mirtį. Žiūrovus ir ekspertus iki šiol neramina Volto skambučio turinys. Jis žeidžia žmoną, ją žemina ir kelia į viršų save, jis negali patikėti, kad šeima jį sugebėjo išduoti. Vienas variantas yra tai, kad jis tik ir norėjo išsilieti ant Skailer, dėl kurios yra priverstas bėgti ir negrįžti į savo gyvenimą. Kitas variantas yra tai, kad jis norėjo kuo daugiau kaltės suversti ant savęs tam, kad nuo jo šeimos būtų numesti visi kaltinimai, o jis pats pabėgtų.

Jei klausite manęs, aš neabejoju, kad tame skambutyje buvo abiejų rūšių norai. Originaliai galvojau, kad Voltas tiesiog nori žeminti Skailer, tačiau dabar mano pamatyta jo besikeičianti išraiška ir tai, kaip Voltas žiūrėjo į Holę, kurią paliko gaisrinėje, mane verčia labiau linkti link antrojo varianto. Vienaip ar kitaip, taip serialas ir baigėsi. Su Vaitų, Šreiderių ir Pinkmanų šeimų griūtimis, naujo Volto gyvenimo pradžia ir per kelią bėgančiais šunimis. Liko dar dvi serijos, tačiau nieko panašaus jūs jau nebematysite.

Kitos mintys

  • Per savo gyvenimą mačiau daug mirčių televizijoje. Nei viena manęs nesukrėtė labiau nei Henko nužudymas. Jis nebuvo mano mėgstamiausias veikėjas seriale, netgi nebuvo vienas mėgstamiausių, tačiau tas netikėtumas, kylanti įtampa ir šūvis, kuris nuaidėjo dykumoje ir vis dar aidi mano ausyse, yra kažkas neeilinio.
  • Sugedus Volto mašinai, jis atranda vietinį indėną ir iš jo nusiperka neparduodamą džipą, taip tik dar labiau pabrėžiant pinigų galią. Jam ridenant statinę, jeigu nepastebėjote, guli tos pačios kelnės, kurias jis pametė pačioje pirmoje serialo serijoje.
  • Henkas ir Gomezas yra įmetami į tą pačią duobę, iš kurios buvo iškasti pinigai. Pinigai pakeitė žmonių gyvybes.
Namų darbai: s05e15 - Granite Slate (vėl viena serija; nors paskutinėje apžvalgoje nerašysiu tiek, kiek čia, geriau pasilikti daugiau vietos)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą