2014 m. gruodžio 14 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. „The Newsroom“: atskiestas televizijos genijaus projektas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Newsroom“ serijos.

Bet kokios srities rašyme egzistuoja terminas žodinis vėmimas (angliškai vadinamas verbal vomit, jeigu jums taip gražiau). Jeigu trumpai, šita frazė yra auksinė taisyklė tiems žmonėms, kurie niekada nežino ką rašyti. Žodinis vėmimas yra tiesiog atsisėdimas prieš tuščią popieriaus lapą ir rašymas to, kas ateina į galvą. Absoliučiai bet ko. Pradėti rašyti visuomet reikia ir rašymas bet kokia tema tam bent kažkiek padeda. Panašu, kad Aaronas Sorkinas, serialo „The Newsroom“ kūrėjas, šia technika naudojasi pradėdamas kiekvieną savo darbą.

Sukūręs ir pirmus keturis sezonus išskirtinai rašęs serialui „The West Wing“, panašias taisykles Sorkinas bandė pritaikyti ir HBO rodytam serialui „The Newsroom“. Čia žmonės kalba greitai, niekada fiziškai nestovi vietoje, bet kokia proga įrodo vyrų teisumą prieš moteris ir kiekvieną minutę paskiria tam, kad į žiūrovų galvas diegtų savo ideologiją. Prie „The Newsroom“ teoriškai dirba kelių scenaristų grupė, tačiau visi su televizija bent kiek susipažinę žmonės žino, kad šiame kūrybiniame procese demokratijos nėra ir kiekvienas ekrane žiūrovus pasiekiantis žodis ir veiksmas yra Aarono Sorkino idėja. Idėja, kuri šiame seriale dažniau sudega nei pasiteisina.

Serialas „The Newsroom“ rodo kasdienį kabelinio žinių kanalo kūrybinės grupės gyvenimą, o kiekviena serija čia sukasi apie tikro gyvenimo įvykius. Svarbiausios pastarųjų metų pasaulį sukrėtusios istorijos, tarp kurių yra ir Osamos bin Ladeno nukovimas, ir Arabų pavasaris, ir JAV prezidento rinkimai, serialui suteikia šiokią tokią platformą. Kartu tai suteikia ir tikroviškumo pojūtį tarp didžiąja dalimi vienpusiškų ir nuspėjamų veikėjų, o Sorkinui leidžia priversti kabelinių televizijų žinių laidas elgtis taip, kaip jis norėtų, kad jos elgtųsi. Iki tam tikro lygio tame nėra nieko blogo - kiekvienas meno kūrinys bent šiek tiek primena autobiografiją ir į jį yra įdedami asmeniniai motyvai. Tiesiog kai publika taip gerai pažįsta Aaroną Sorkiną, kiekvienas jo scenarijaus kryptelėjimas yra analizuojamas tarytum psichoanalizės objektas.

Žinių kanalo „Atlantic Cable News“ (ACN) pagrindinės laidos vedėjas Vilas Makavojus (Jeff Daniels) kartu tampa ir pagrindiniu serialo veikėju. Užkietėjęs respublikonas su visais jam priklausančiais atributais (seksizmu, egocentriškumu, kitų žmonių įžeidinėjimu ir panašiais dalykais), Vilas yra tas karikatūrinis šio amžiaus televizijos antiherojus. Jis ypatingomis progomis parodo malonesnę pusę (kurią, aišku, turi, bet vyriškumas ją slepia) ir yra santykinai vienpusiškas bosas, kurio nemėgsta niekas, tačiau kai jis parodo gerąsias savo savybes, tai kartu atrodo taip nenatūralu ir pritempta tik iš reikalo, kad viskas atrodo dar baisiau. Ne todėl, kad Vilas pradeda elgtis kitaip, nes veikėjų plėtojimas visuomet yra sveikintinas. Tiesiog pasikeitęs Vilo elgesys, serialui judant į priekį vis dažniau išlendantis į paviršių, ACN personalo visuomet yra traktuojamas kaip šventė, ne kaip pagaliau į gerą pasikeitusio boso ypatybė. Idėja sveikintina ir apie Vilo kietumą žiūrovams žinoti reikia, bet serialo statymas būtent apie šį nepajudinamą aspektą yra ganėtinai keistas sprendimas.

Kiekvieną Vilo blogąją savybę į šviesą yra priversta ištempti Makenzi (Emily Mortimer), vyriausioji Vilo laidos prodiuserė, kurią anksčiau su Vilu siejo itin rimti santykiai. Tarp jų įtampa tvyro ir toliau, tačiau tipinis Vilo užsispyrimas ir nuolatinis Makenzi bandymas jam pataikauti „The Newsroom“ į naudą išeina itin retai. Įkyrinčias serialo savybes kartais sugeba atsverti antro plano veikėjai, tarp kurių yra ACN prezidentas Čarlis (Sam Waterston), ekonomikos rubriką vedanti Sloun (Olivia Munn), ir dar keletas Vilo laidos prodiuserių, kuriuos vieną nuo kito atskirti yra gana sunku. Aktoriai, atrodo, skiriasi, bet jų veikėjai yra nuolat į vietą pastatomi jaunuoliai, kas ilgainiui tiesiog įkyri.

Šios apžvalgos tonas gali suklaidinti, todėl turiu pasiaiškinti: aš labai norėjau įsimylėti „The Newsroom“. „The West Wing“ iškart tapo vienu mėgstamiausių mano serialų, kurį galiu žiūrėti bet kada ir bet kur, ir tai buvo tik nuostabaus Aarono Sorkino scenarijaus dėka („The Social Network“, jeigu nežinojote, veikia dėl tos pačios priežasties). Ir „The Newsroom“ neturėjo tiek daug skirtumų, kad negalėtų bent iš dalies priartėti prie „The West Wing“ puikumo. Abu serialai seka vienoje vietoje dirbančius žmones, visi veikėjai yra darboholikai ir pasišventę darbui, serialo tema turi galybę medžiagos. Kaip galiausiai supratau, šiuos serialus skiria vienas esminis dalykas: „The West Wing“ Baltuosiuose rūmuose dirbę žmonės jautėsi kaip esantys didelėje šeimoje; „The Newsroom“ jie per daug dažnai jaučiasi kaip esantys romantinėje komedijoje.

Sorkinas yra pagarsėjęs dėl savo liberalių pažiūrų, dėl savo demokratų palaikymo ir savo ideologijos piršimo savo kūryboje. Jis supranta politiką, jis supranta žmonių santykį su darbu ir tai, ką jis reiškia kiekvieno žmogaus gyvenimui. „The Newsroom“ didžiąją dalį laiko pasakoja ne apie tai. Serialas kiekvienoje serijoje nagrinėja pasauliui aktualius klausimus, tačiau gavęs laisvą minutę nagrinėja visus įmanomus romantinius suporavimus tarp veikėjų. Ir tebūnie, kad, skirtingai nei „The West Wing“, kur visi veikėjai yra maždaug Sorkino amžiaus, čia jie už jį yra kur kas jaunesni ir Sorkinas juos verčia elgtis taip, tarsi jie žūtbūt ieškotų gyvenimo prasmės ir būtų nepataisomi romantikai. Bėda ta, kad niekas čia nėra padaroma iki galo. Vienintelis šiame seriale siužetą ir veikėjų plėtojimą galintis paveikti veiksnys yra paprasta romantika, kuria žiūrovai yra daužomi ir pridaužomi nepasakant nieko ypatingo, taip leidžiant serialui užmušinėti laiką.

Visai kitas dalykas yra tuomet, kai kalba eina apie darbinę serialo pusę. Apie tai, kaip veikia kabelinės televizijos žinių tarnyba. Kaip ir „The West Wing“, taip ir čia darbas serialui suteikia visai kitokią spalvą. Visi veikėjai išsyk pamiršta savo problemas, veikia dėl bendro tikslo, paskutinę sekundę sugeba surasti reikiamą liudininką ar informaciją ir kai reikia, suteikia tiek intrigos, kad sugrįžus prie romantinių istorijų tiesiog norisi keiktis. Antrasis serialo sezonas tam tikra prasme patobulėjo dėl to, kad siužeto plėtojimui pasirinko pagrindinius veikėjus kompromituojančią istoriją, šiek tiek atitraukiančią dėmesį nuo romantikos, tačiau ir ji buvo išnaudota tik dalinai. Trečiasis sezonas dirbo pasirinkęs panašią taktiką ir atrodė tikrai stipriai tol, kol Sorkinas prieš serialo pabaigą neužsimanė kiek surizikuoti, apie ką jau esu rašęs, todėl čia nepradėsiu.

Ir jeigu jau kalbame apie Sorkino stilių - ir kaip tokiame seriale apie jį nekalbėsiu, - aktorius paminėti būtina. Ne kiekvienas gali greitam ir turtingam kalbėjimui suteikti tikrumo pojūtį, ir „The Newsroom“ tai patvirtina eilinį kartą. Du aktoriai, kurie čia tiesiog priklauso, yra Jeffas Danielsas ir Olivia Munn. Danielsas, pilotinėje serialo serijoje dedantis monologą, kuris genialiai apibrėžia jo veikėją ir man įkvėpė per daug vilties dėl serialo potencialo, už šį vaidmenį laimėjo „Emmy“ apdovanojimą (vertesnių už jį buvo, bet pamatęs tą monologą dabar dėl to per daug nepykstu). Munn, nepaisant dažno jos veikėjos sumenkinimo iki kvailos ir naivios gražuolės (turinčios du daktaro diplomus), iš dialogo išspaudžia daugiau nei turėtų, ir net jeigu jos veikėja irgi yra vienpusiška, Munn bent jau mėgaujasi dialogu. Kiti aktoriai (iš kurių man labiausiai išsiskiria Samas Watersonas, kiekvieną žodį tariantis su neįtikėtina fizine jėga, kai sunku suprasti, ar tai jis daro specialiai, ar ne) vaidina padoriai ir užtikrintai, tik vėlgi, su Sorkino dialogais įprastumas stipriai kenkia.

Po trijų „The Newsroom“ sezonų galima eilinį kartą įsitikinti, kad Aarono Sorkino serialai yra grynas scenarijus. „The Newsroom“ pasižymi nuostabia režisūra, muzika ir kitais techniniais dalykais, tačiau neveikiant scenarijui jie netenka prasmės. Ir, tiesa, kai scenarijus veikia, jis veikia pilnu pajėgumu. Žodinio vėmimo stadijoje Sorkinui užsikabinus už tinkamos idėjos jis ją sugeba išplėtoti iki begalybės ir džiuginti savo talentu. Gaila, kad tai šiame seriale atsitiko vos keletą kartų. Likusius kartus scenarijus, pripildytas moterų noro aiškinti vyrams paviršutiniškus dalykus ir paverčiantis jaunus veikėjus pusamžiais ir gyvenimu nusivylusiais, serialą tempia žemyn ir paprasčiausiai nuvilia.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą