2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Telemano savaitė #92


Homeland. 4 sezonas. 11 serija. Krieg Nicht Lieb
Nemanau, kad artimiausiomis savaitėmis turėsiu laiko parašyti apie tai, ką šiame sezone padarė „Homeland“ (ir nemanau, kad apžvelgsiu paskutinę sezono seriją), bet minčių yra daug. Serialas visiškai pasikeitė, geografine ir istorijos pasakojimo prasme, bet aš jį pamėgau iš naujo dėl to, kad dabar vėl viskas grįžta prie veikėjų. Nuostabusis pirmas sezonas nebūtų veikęs be Kerės ir Brodžio, o dabar Kerė ir Kvinas visą serialo siužetą ant savo pečių laiko per daug nepervargdami. Kerė yra darboholikė ir kartu kenčia nuo psichinių ligų, ir grįžimas namo iš misijos jai yra nepakeliamas. Blogus žmones gaudanti Kerė negali pakelti to, kad jai teks gyventi įprastą gyvenimą, ir ji to tiesiog nenori pripažinti. Tai dar labiau išryškina scena, kai jos sesuo praneša apie tėvo mirtį. Kerė susijaudina, užsinori pamatyti dukrą, bet emocijos greitai baigiasi. Jos tikrasis gyvenimas yra čia, gaudant Kviną ir baudžiant blogiukus, ką po keturių sezonų jau galima suprasti. Kvinas kaip veikėjas išryškėjo tik šiame sezone, ir sumaišius jo jausmus Kerei, jo vienišumą ir norą įvykdyti savo teisingumą, gaunamas ganėtinai logiškas noras nužudyti žiaurųjį diktatorių. Šioje serijoje gražiai (net jeigu ir kiek per daug aiškiai) buvo sumaišyta tradicinė „Homeland“ įtampa su veikėjų poreikiais, ir netgi Kerės siekis pačiai įvykdyti teisingumą nebuvo skirtas vien tik bereikalingai įtampai - Kerė nenori įprasto gyvenimo ir pasaulio išgelbėjimas neatrodo taip baisiai žinant, jog dėl to tektų mirti jai pačiai. Serijos pabaigoje pasirodęs F. Murray Abrahamas man nesukėlė daug emocijų, bet jis turėtų tapti priežastimi to, kas taps visai neblogu atsigavusio „Homeland“ sezono finalu. 8/10

Brooklyn Nine-Nine. 2 sezonas. 11 serija. Stakeout
Keista, kai „Brooklyn Nine-Nine“ primena vieną mėgstamiausių mano istorijos pasakojimo formatų: ribotoje aplinkoje esantys veikėjai. Tokių serijų tiesiog negaliu nemylėti, nes jo sugeba ištraukti iš scenaristų visą originalumą, siužetas gali būti plėtojamas tik per dialogą, o veikėjus pažįstame geriau nei įprastai. Čia susiklostė panašus scenarijus. Nors pirmame sezone Džeiką ir Boilą buvo bandoma pateikti kaip kietą policininką ir nevykėlį, kuris niekaip neužsidirba bendradarbio pagarbos, ilgainiui jie buvo paversti grynais draugais. „Stakeout“ iš jų ištraukė visus skirtumus ir žiūrovams parodė, jog abu veikėjai yra visiškai skirtingi, tačiau dėl to jie yra tokie artimi ir neatskiriami. Tik serija buvo smagi ne vien dėl jų. Jau vien ko verta pirmoji serijos scena, kai kapitonas nevykusiai įžeidė didžiausią savo priešininkę, o Andre Braugheris į mano širdį įsikasė dar giliau. Tiesa, antro plano linija buvo kitokia - Eimė ir Džina nenorėjo būti pateikiamos kaip išgalvotos veikėjos Terio pieštoje knygelėje, kas vėl išryškino šio serialo veikėjus. Teris gyvena siaurą gyvenimą nuo šeimos prie darbo, todėl įkvėpimo jis semiasi tik iš bendradarbių, o pastarosios įsivaizduoja esančios tobulos. Linksma serija, net jeigu ir kiek nepasiekianti paskutiniųjų kelių savaičių aukštumų. 8/10

The Newsroom. 3 sezonas. 6 serija. What Kind of Day Has It Been
Ką su „The Newsroom“ padarė Aaronas Sorkinas man vis tiek yra nesuprantama. Čia aiškiai buvo serialas, sukurtas parodyti žiūrovams apie nematomą žinių kūrimo pusę, ir jeigu būtų rodomas tik techninis to procesas ir jo pasekmės veikėjams, kaip buvo su „The West Wing“ (veikėjai ten buvo, tik visas jų plėtojimas vyko per jų darbą), serialas būtų buvęs puikus. Ne geriausias, bet stiprus ir turintis aiškią kryptį. Vietoje to „The Newsroom“ veikėjai buvo išplėtoti būtent tokiam siauram serialui, bet jie buvo kišami į vietas, kurios jiems absoliučiai netiko. Romantikos, sabotažai ir bandymas diskutuoti tokiomis temomis, kurių jie aiškiai nesupranta, Sorkinui atrodė gera mintis, nors nelabai žinau kodėl. „The Newsroom“ neturėjo tarpinių stotelių - jų veikėjai arba dirbo, arba diskutavo pasaulį keičiančiomis temomis; arba palaikė galimus prievartautojus, arba ne; arba sutiko, kad internetas yra blogiausias pasauliui nutikęs dalykas, arba ne. Tokie kraštutinumai menui dažnai tinka, bet iš jų viso serialo nesukursi. Ir be to žmogiškumo „The Newsroom“ finalas, pavadintas tradiciniu Sorkino serialų pavadinimų, buvo nelogiškas. Žiūrovus buvo bandoma emociškai paveikti dėl to, kad juos palieka šie veikėjai. Taip, veikėjai, ne pats serialas. Veikėjai, kurių mes absoliučiai nepažinojom, buvo išsiunčiami skambant graudingai muzikai ir, aišku, buvo parodyta, kaip Čarlis pakeitė jų visų gyvenimą. Gražių ir emocingų momentų buvo, ir meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tas improvizuotas grojimas gitaromis neprivertė nusišypsoti, net jeigu tos scenos idėja yra vienas keistesnių Sorkino sumanymų. Ir paskutinės pora serijos minučių, kai veikėjai ruošiasi rodyti laidą, kai yra parodoma, kad gyvenimas tęsiasi, kad vėl yra nauja diena, kad jie negali užmigti ir turi atsakingą darbą, man buvo tiesiog tobula scena. Tik ji buvo ne tobula pabaiga šiam serialui. Ji buvo tobula pabaiga serialui, kurį Sorkinas ruošėsi kurti ir galiausiai nuklydo į lankas. 5/10

Savaitės serialas - Homeland

Savaitės scena - The Newsroom. Pasiruošimas transliacijai


Savaitės citata - Brooklyn Nine-Nine. 'Quntch time is over! Boom! Did it! Ha! Had it both ways! No regrets.'

O kokius serialus šią savaitę žiūrėjote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą