2015 m. gruodžio 22 d., antradienis

2015 m. serialų TOP 10

Išaušo tiesos valanda.

Tiesa šiame kontekste reiškia bandymą išrinkti dešimt geriausių serialų po to, kai šiemet jų peržiūrėjau keliomis dešimtimis daugiau. Tobulas ir visiškai nekontroversiškas variantas.

Ilgai jūsų negaišinu ir prieš grožintis šituo sąrašu įspėju dėl paprasto dalyko: sąrašas yra sudarytas atsižvelgiant į visus mano per šiuos metus matytus serialus, net jeigu yra didelė tikimybė, kad mačiau ir visus jūsų matytus dalykus („Game of Thrones“ ir „The Walking Dead“, kurių šiame sąraše nėra, taip pat). Kiekvienas pasirinkimas sąraše yra pateiktas su mano argumentavimu, taip kad prieš ginčijantis siūlau perskaityti visą straipsnį ir suprasti, jog šitie pasirinkimai yra bandymas išrinkti geriausius, o ne noras primygtinai už borto palikti populiarius serialus.

Spoilerių nėra, todėl skaitykite į valias. Kai pritrūksite skaitymo, geriausių naujų serialų dešimtukas bei bendra sezono apžvalga jūsų taip pat laukia čia pat. Visi pastebėjimai, kaip visuomet, yra laukiami komentaruose ir Facebooke.

10. Master of None
Komedijose parodyti kažką naujo būna tragiškai sunku - yra ribotas kiekis būdų, kaip galima pateikti tą patį juokelį, ir televizinės komedijos naujų humoro rūšių dažniausiai neišranda. Tuomet lieka tik žaisti su struktūra ir veikėjais, ir abiem šiais atvejais Azizo Ansari sukurtas „Master of None“ parodo kažką itin įdomaus. Serialas, kurio centre yra trisdešimtmečiai veikėjai, bandantys susitaikyti su savo besikeičiančiu gyvenimu, kiekvieną seriją paskiria rimtos temos (rasizmo, senatvės, vaikų) nagrinėjimui, ir tai daro rasdamas stebėtinai gerą pusiausvyrą tarp grynos komedijos, įdomių veikėjų ir protingų pastebėjimų.

„Master of None“, nepaisant tokios struktūros, nėra didaktiškas serialas - nei vienoje istorijoje nėra randamas vienintelis teisingas atsakymas, prie ko reikia greitai priprasti ir suprasti, jog scenaristams čia labiausiai rūpi veikėjai, kurie yra laikomi tikrais žmonėmis, ne įrankiais papasakoti per daug protingas istorijas. „Master of None“ kartu yra ir nuostabios romantinės komedijos pavyzdys, kai serialas sugeba išvengti vienpusiškos istorijos apie likimo suvestus žmones ir pasitelkdamas konkrečius pavyzdžius parodo, dėl ko du žmonės gali būti tobulai skirti vienas kitam ir tuo pačiu dėl to jaustis blogai. Serialas nėra revoliucinis, tačiau jo genialumas slypi mažiausiose detalėse, į kurias kai kurie kūrėjai tiesiog nekreipia dėmesio kaip į nereikalingas, ir toks smulkmeniškumas yra tikrai sveikintinas.

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Naujų 2015 m. serialų TOP 10

Kasmet yra išleidžiamos dešimtys naujų serialų ir kasmet visi galvoja, kad jau geriau ir daugiau nebus, bet jie visad klysta. Supratęs, kad vos keliais sakiniais aptarti visų naujų serialų negaliu, pabandžiau juos bent jau sudėti į dešimtuką.

Jeigu galvojat, kad šitie nauji serialai yra vieninteliai, kuriuos mačiau šiemet, turiu liūdną sau naujieną: tikrai ne. Mačiau daugiau ir, kaip vakar minėjau bendroje metų apžvalgoje, už dešimtuko ribų teko palikti ne vieną man patikusį serialą.



Apačioje yra visas geriausiųjų dešimtukas su argumentavimu, kodėl yra taip, kaip yra. Spoilerių nėra, todėl galite skaityti drąsiai, ir būtinai praneškit, ko be reikalo neįtraukiau į šitą dešimtuką.

Ir sugrįžkit rytoj, kai paskelbsiu bendrą geriausių serialų sąrašą.

10. Narcos
Prasidėjęs gana silpnai ir žiūrovus apmėtęs istorijos pasakojimui nereikalingais faktais, serialas greitai atrado savo ritmą ir ilgainiui tapo įdomiu, net jeigu per daug giliai savo veikėjais nesidominčiu reginiu. Apie garsųjį narkotikų imperijos vadovą Pablo Escobarą (įkūnijamą kur kas daugiau subtilumo nei jo kolegos parodančio Wagnerio Moura) pasakojantis serialas vis bando tapti smagesne „Breaking Bad“ versija ir vis nesupranta, kad jam geriausiai sekasi surimtėjus ir pradėjus nagrinėti tai, kaip Escobaro elgesys paveikė atskirus žmones, Kolumbiją ir Ameriką. Kai „Narcos“ prie to apsistoja ilgesniam laikui, viskas veikia nuostabiai.

Serialui kartu padėtų tai, jeigu jį peržiūrėtumėt greitai - pasakojimas yra vientisas ir gal serijas žiūrint vieną po kitos galima mažiau dėmesio kreipti į desperatišką bandymą suteikti serialui kažkokį tipinį herojų amerikiečio pavidalu, kas „Narcos“ niekad nesiseka, bet Escobaras čia yra pakankamai stiprus, kad pasimirštų kitos serialo negandos.

2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Telemanai 2015

Sveiki atvykę į trečiuosius Telemanų apdovanojimus - prestižiškiausius tarptautinės televizijos apdovanojimus šitame tinklaraštyje.

Kadangi apačioje teksto yra užtektinai, ilgai jūsų čia negaišinsiu. Šiemet, skirtingai nei 2013 ar 2014 metais, šiuose apdovanojimuose nerasite geriausių serialų ir geriausių naujų serialų kategorijų. Jos pasirodys kaip atskiri straipsniai artimiausiomis dienomis, nes televizijos šiemet buvo tiek daug, kad apie geriausius serialus pakalbėti keliais žodžiais būtų tiesiog nepadoru.

Ir visgi kalbėti yra apie ką, dėl ko šitie apdovanojimai ir egzistuoja. Vėlgi, jie yra sudaryti tik iš tų serialų, kuriuos esu matęs aš pats, bet tikėtina, kad mačiau visus jūsų žiūrimus serialus ir dar daugiau, todėl visus juos tikrai būsiu apsvarstęs. Nors jūsų komentarų ir nuomonių tikrai laukiu, iškart pasakau, kad apie šituos apdovanojimus galvotumėt kaip apie pagerbiančius geriausiuosius, ne kaip apie bandymą palikti už borto man mažiau patikusius. Tiesiog fiziškai neužteko vietos įtraukti visus man patikusius elementus šių metų televizijoje, nors komentarai apie „Game of Thrones“ praleidimą yra visad laukiami.

Ai, ir apačioje neatskleidžiu jokių svarbių serialų siužeto detalių, todėl žiūrėkite drąsiai.

Telemanas geriausiam į TOP 10 nepatekusiam serialui


Show Me a Hero
BoJack Horseman

Kaip ir minėjau, geriausių šių metų serialų dešimtuką pamatysite kiek vėliau, bet vieną dalyką privalote žinoti jau dabar: jį sudaryti buvo sunku. Šiemet peržiūrėtų serialų yra galybė, vos keli jų yra nuoširdžiai blogi ir dauguma jų yra bent jau geri, o kokie 25 - laisvai pretenduojantys į TOP 10, todėl ši kategorija yra skirta tiems, kurie beveik pateko į tą dešimtuką.

Dviejų šių serialų dar neaprašinėjau - „BoJack Horseman“ apžvalgos paskelbimui niekaip nerandu tinkamo laiko, kadangi tam tikrai reikia susikaupti (kai pamatysite recenziją, suprasite kodėl), o „Show Me a Hero“ nusprendžiau neaprašinėti (net jeigu Oscaras Isaacas ten yra nuspėjamai geras). Abu serialai lenda giliai į depresijos teritoriją, ją nagrinėja visiškai skirtingais būdais ir mane pribloškė ne vienoje situacijoje.

Antrą kvėpavimą įgavęs „Louie“ šiame sezone irgi darė stebuklus, radęs tą tobulą balansą tarp savo išskirtinės komedijos ir arthauzinio ketvirto sezono, kuris man įspūdžio nepaliko. „Parks and Recreation“ iš šio gyvenimo pasitraukė taip gerai, kad kažko papildomai net negalėjau prašyti. Visi veikėjai gavo pakankamai laiko, o serialas dar kartą įrodė, kad vien rodydamas gerumą gali tapti jausmingiausi ir labiausiai į paširdžius trenkiančiu reginiu televizijoje.

Visgi „Justified“ paskutinis sezonas buvo arti tobulybės, grįžęs prie serialo šaknų ir sugrąžinęs visą istoriją pradėjusius veikėjų konfliktus, kurių kulminacija buvo ir netikėta, ir tuo pačiu visiškai logiška bei protinga. Scenarijus pasiekė antro sezono (vieno geriausių mano matytų televizijos sezonų) aukštumas, Timothy Olyphantas, Waltonas Gogginsas ir Joelle Carter privertė dar labiau rūpintis savo veikėjais, ir „Justified“ galiausiai sugebėjo sukurti emocingas scenas ten, kur jos visai neturėjo būti, bet dėl to veikė dar nuostabiau. „Justified“ man visada bus tas serialas, kurį žino mažai žmonių ir kuris yra mano go-to rekomendacija absoliučiai bet kam, kas paprašo rekomendacijos, ir šeštasis sezonas parodė, dėl ko aš niekad nesigailėsiu patarinėdamas žiūrėti visas 78 serijas.

2015 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Telemano savaitė #110


Brooklyn Nine-Nine. 3 sezonas. 10 serija. Yippie Kayak
Turbūt keisčiausia šitos serijos dalis man buvo tai, kad B99 dar nebuvo sukūrę „Die Hard“ parodijos, nes serialui, kurio pagrindinis herojus yra taip susižavėjęs Džonu Makleinu, tai yra natūralus ėjimas. Kaip ten bebūtų, „Yippie Kayak“ buvo nuspėjamai nuostabi serija.

Jai būtų užtekę vien to, kad Džeikas nervinosi dėl jo gyvenimo neatitikimų su „Die Hard“ - noras, kad blogiukai būtų vokiečiai, ar vardų jiems priskyrimas yra turbūt labiausiai mane juokinusios detalės (iš dalies dėl to, kad ką tik buvau peržiūrėjęs „Die Hard“ ir mano emocijos dar buvo šviežios). Džinos noras pačiai nukenksminti užpuolikus ir Boilo nemokšiškas bandymas išgelbėti draugus beigi įsižeidimas dėl to, kad Džeikas jam nebuvo iš anksto nupirkęs dovanos, taip pat veikė puikiai, nes tik B99 galėjo šitaip suderinti žmogiškas situacijas ir absurdą.

Eimės, Rouz ir Holto istorija nebuvo tokia juokinga ir įsiminė dėl Eimės piktumo, tačiau bet kokia serija, kurioje pasirodo Deanas Wintersas, mano akyse užima aukštas pozicijas, todėl į Kalėdas B99 žengia geriausia įmanoma forma. 9/10

2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Pie-O-My/Everybody Hurts

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Penkta serija. Pie-O-My


Kai Adriana šio sezono pradžioje susidraugavo su Daniele tikėdama, kad jos yra tikros draugės, ji buvo paveikta itin svarbaus dalyko: Adriana pasijautė reikalinga. Pokalbiai su Daniele, kuriuose pastaroji nuoširdžiai klausinėjo savo naujosios draugės apie asmeniškus dalykus, Adrianą pakylėjo į viršų - ji pagaliau susipažino su žmogumi, kuriam rūpi jos nuomonė. Jūs matėte, kaip su ja elgiasi Kristoferis, todėl greitai sužavėti Adrianą nėra sunku.

Visiems žmonėms reikia pasijausti reikalingiems. Ir aš nekalbu apie mistinę gyvenimo prasmę ar kažką panašaus - tai tėra paprastas gyvenimo motyvas, parodantis, kad tu kažką palieki po savęs, kad kažkam padarai įtaką ir negyveni veltui.

Žiūrint į patį paviršių, nenuostabu, kodėl Adriana nusprendė bendradarbiauti su FTB: ji neturėjo kito pasirinkimo. Ji gali būti greitai suimta dėl susidėjimo su mafija, ar bent jau jai taip atrodo (kokia tikimybė, kad FTB suimtų jokiais nusikaltimais neapkaltintą moterį ir rizikuotų atskleisti savo kėslus prieš Tonio gaują?). Tačiau bendradarbiavimas su teisėsauga jai yra pats paprasčiausias būdas pasijausti reikalinga. Ji to daryti nenori, ji nelabai meiliai kalbasi su agentais, tačiau ji tai vis tiek daro net ir realiai galėdama pasirinkti kitą kelią.

2015 m. gruodžio 13 d., sekmadienis

Telemano savaitė #109


The Leftovers. 2 sezonas. 10 serija. I Live Here Now
Visų pirma: „The Leftovers“ turės trečią sezoną.

Visų antra: ir gerai, nes jeigu serialas būtų atšauktas, jaučiu būčiau važiavęs asmeniškai maldauti HBO, kad jį pratęstų. „I Live Here Now“ gali veikti kaip serialo pabaiga, tačiau tik iš bėdos, nes čia vis dar yra tiek turtingos dramos, kad ją paleisti būtų žiauri klaida.

Pati serija, tiesa, žiūrint iš kokybės pusės gal ir nebuvo tobula, net jeigu ji tapo tobula pabaiga vienam geriausių mano matytų televizijos sezonų. „I Live Here Now“ pradžia man atrodė per daug tvarkinga, kai šiaip atsakymus ir vienpusiškus vaizdinius retai rodantis serialas be didesnių problemų atgaivino Meto žmoną, kas man pasirodė keista. Kevino prisikėlimas ir staigiai atėjęs nušvitimas, kad Evie juos išdavė ir prisijungė prie Guilty Remnant, irgi atrodė kaip per daug patogi istorijos pusė.

Tačiau viskas, kas ėjo vėliau, mane džiugino pačiu geriausiu būdu. Džonas be didesnių problemų nušovė Keviną, nes kitaip ir negalėjo būti (kitą sezoną visi galės kalbėti, kaip Džonas dar kartą per mažai pasistengė, kad nužudytų žmogų). Karaoke danguje yra ta kvaila ir tobula idėja, kurią gali įgyvendinti tik Lindelofo scenaristai, ir tik dabar supratau, koks nuostabus aktorius yra Justinas Theroux, nes tą dainavimą be banalybių sugebėtų perteikti mažai kas. Pati serijos kulminacija man irgi buvo netikėta ir tuo pačiu visiškai logiška - Guilty Remnant, norite ar ne, yra didžiausi serialo antagonistai ir galiausiai jie vis tiek turėjo pasirodyti, ir kur kitur, jeigu ne mieste, kuris dedasi esantis didžiausiu stebuklu Žemėje. Miesto užpuolimas yra visiškai suprantama istorijos dalis, kuri veikėjams visiškai nerūpi ir jiems galiausiai yra svarbu, jog jie gali atsidurti vienas šalia kito toje pačioje vietoje. Aš nežinojau, kaip esu prisirišęs prie „The Leftovers“, kol nepamačiau paskutinės serijos scenos, kai kamera parodė visus serialo veikėjus ir mano smegenys pagaliau suvokė, kiek per šitas dešimt serijų mes apie juos sužinojom ir kaip kiekvienas jų yra visiškai sugadintas, bet sugebantis atrasti kažkokią viltį.

Kitaip sakant, jeigu praėjusią savaitę lyg ir atrodė, kad „Fargo“ man taps geriausiu metų serialu, dabar tas atsakymas yra dar labiau neaiškus. Sužinosim savaitės bėgyje. 10/10

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

„Studio 60 on the Sunset Strip“: Ne. Tiesiog ne

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Studio 60 on the Sunset Strip“ serijos.

Nežinau. Tiesiog nežinau.

Aš peržiūrėjau ir sugebėjau parašyti apžvalgas visiems Aarono Sorkino serialams. Jo sukurtas „The WestWing“ yra turbūt mano mėgstamiausių matytų serialų penketuke. „The Social Network“ ir „Moneyball“ yra itin stiprūs filmai. Jeigu žiūrėsime vien į šiuos tris projektus, Sorkinas yra geriausias šių dienų scenaristas kine ir televizijoje.

Todėl jeigu klausite, kokiu būdu toje pačioje televizijoje galėjo egzistuoti „Studio 60 on the Sunset Strip“ (kurį sutrumpintai vadinsiu „Studio 60“, nes Sorkinas net negalėjo sukurti normalaus pavadinimo), aš jums neturėsiu aiškaus atsakymo. Niekas, kas yra susiję su šiuo serialu, neturi logikos, „Studio 60“ yra vienas didžiausių nesusipratimų pastarojo meto televizijoje, ir dėl to dėkokite Sorkinui.

Širdį pradeda žeisti jau vien tai, kad teoriškai serialas galėjo būti nuostabus. Jūs pagalvokite – du pagrindinius vaidmenis jame atlieka Matthew Perry ir Bradley Whitfordas. Čandleris ir Džošas. Du specifiniai, bet savo vaidmenimis į televizijos istoriją įėję aktoriai. Jie čia vaidina, atitinkamai, Metą (Sorkinas yra toks rašytojas, kad neturi laiko sugalvoti vardą, kuris atskirtų aktorių nuo veikėjo) ir Denį, rašytoją ir garsų prodiuserį, kurie į išgalvotą televiziją grįžta ant kelio užvesti į lankas nusivažiavusią laidą. Jos pavadinimas, kaip suprantate, yra ir paties serialo pavadinimas.

Laida yra paprasta „Saturday Night Live“ kopija. Čia nėra originalus ar analitinis pastebėjimas; serialas dėl tokios parodijos/kopijos ir buvo kuriamas. Kas keisčiausia, kad 2006 metais „Studio 60“ rodžiusi NBC televizija kartu pradėjo rodyti ir „30 Rock“, vieną geriausių pastarųjų dienų komedijų, kurią kūrė Tina Fey ir kuri taip pat parodijavo „Saturday Night Live“.

2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Jessica Jones“: kai „Marvel“ jau nesugeba prašauti

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Jessica Jones“ serijos.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man persisotinimas komiksiniais filmais ateis kur kas greičiau nei galvojau. Dabar iš šito žanro kažkas sugeba sukurti kažką geresnio tik tuomet, kai iš jų praktiškai nieko nesitiki ar tikisi gan mažai („Ant-Man“, „Guardians of the Galaxy“, turbūt ir artėjantis „Deadpool“), o kažkam pasisekus ar nuolat kalbant, koks geras bus tas dalykas, viskas staigiai subyra („Avengers: Age of Ultron“). Artimiausiais metais tų naujoviškų kūrinių vis mažės ir visi veikėjai jungsis į bendrus filmus, kurie dažniau tampa bandymu parodyti „va, kiek mes turim veikėjų“, ne realiai sukurti kokią nors istoriją.

Tačiau aš šitai erai būsiu dar ilgai dėkingas už tai, kad ji į televiziją atnešė komiksinius serialus. „Agents of SHIELD“ prieš du metus buvo neeilinis įvykis, bet dabar kiekvienas kanalas turi bent po vieną serialą, ir tokie dalykai kaip „The Flash“, „Arrow“, „Netflix“ jau sukurti „Daredevil“ ar „Jessica Jones“ ir net sunkiai žiūrimas „Gotham“ rodo kur kas intymesnes ir kruopštesnes istorijas nei galėtų sau leisti didieji filmai, ir tai yra tikrai įdomu.

Jessica Jones įkrenta į tą kategoriją veikėjų, iš kurių žiūrovai per daug nesitiki. Dažniausiai antraeile „Marvel“ komiksų heroje laikoma Jones nėra kertinė Keršytojų grandis ir retai kas ją įvardina tarp mėgstamiausių savo veikėjų, o tai šiame kontekste yra gerai. Iš „Netflix“ serialo „Jessica Jones“ niekas nesitikėjo per daug, o jeigu tikėjosi, tai tik dėl to, kad jiems patiko „Daredevil“, todėl logiška galvoti, kad panašiomis aplinkybėmis kuriamas serialas parodys kažką panašaus kokybės prasme.

Ir scenaristai, vedami ne bet ko kito kaip visų „Twilight“ dalių scenaristės Melissos Rossenberg, santykinai nedidelius lūkesčius pasitiko išskėstomis rankomis. Sukurti serialą apie veikėją, kurios plačioji publika nelabai žino, ir išnaudoti mažesnį televizijos biudžetą smulkesnės istorijos papasakojimui? Ačiū, padėkit ant stalo.

2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Telemano savaitė #108


The Leftovers. 2 sezonas. 9 serija. Ten Thirteen
Tarp visų šito serialo keistenybių, Meg man kelia didžiausius klausimus. Kaip veikėja ji yra neįtikėtinai įdomi ir visgi negaliu aiškiai pasakyti kodėl. Ji yra neaiški, staigiai pasikeitusi nuo engiamos moters iki didžiausios įmanomos sociopatės, tačiau į ją nežiūrėti tiesiog negali, nes ji jau tuoj padarys dar vieną nesąmonę, kuri paskutiniąją nustums į šoną.

Sufokusuoti priešpaskutinę praktiškai tobulo sezono seriją į Meg ir ignoruoti paslaptingą praėjusios savaitės seriją gali tik Lindelofas, todėl ačiū jam. Negaliu pasakyti, kad „Ten Thirteen“ man padėjo suprasti Meg, tačiau serija bent jau išryškino jos mąstymą ir elgesį. Ji keliauja į Miracle ir ten bando atrasti kažkokius atsakymus į klausimus, kurių ji net pati nežino (kaip kokia draminė „The Hitchhiker's Guide to the Galaxy“ versija). Ji sugeba susižavėti tuo pačiu žmogumi, kurį neseniai išprievartavo (nors šita vieta yra santykinai logiška - Tomas kenčia dėl neaiškumų ir vis keistėjančių Guilty Remnant poelgių, o Meg patinka matyti kenčiančius žmones). Ji atstumia visus jai bandančius padėti žmones, net jeigu pagalbos jai tikrai reikėtų. Guilty Remnant jai suteikia šiokią tokią progą pasijausti visuomenės dalimi, bet ir ten ji kenkia ir draugams, ir priešams, kas viską tik dar labiau sujaukia. Net neabejoju, kad jeigu serialas bus pratęstas kitam sezonui (ir šiaip visko gali būti, nors HBO mėgsta laikyti kokybiškus serialus su tragiškais reitingais), Meg bus viena svarbiausių jo dalių.

Paskutinė serijos scena, tiesą sakant, manęs nepaveikė taip, kaip būčiau norėjęs. Niekad negalvojau apie tai, kas atsitiko paslaptingai dingusioms merginoms, ir bent jau tikrai netikėjau, kad jos irgi stebuklingai dingo. Tai, kad jos prisijungė prie Guilty Remnant, yra logiška ir įdomu, ir bus smagu stebėti viso to atomazgą, tačiau merginų paieškos iššaukė geriausias šio sezono istorijas ir galbūt pasiilgsiu su tuo susijusių serijų. Kritikai jau kalba, kad viso to atomazga bus kažkas, ko telike dar nėra buvę, taip kad pirmadienis šįkart bus labai laukiamas. 10/10

2015 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis

„Sports Night“: genialaus scenaristo darbus iššifruojantis serialas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Sports Night“ serijos.

Kai žmogus pradeda žiūrėti to paties režisieriaus ar scenaristo filmus ne atsitiktinai, o specialiai, tas žmogus jau yra vienu dideliu žingsniu arčiau kino supratimo. Jis gali lyginti, suprasti kai kuriuos dėsningumus ir ne tik juos analizuoti, bet kartu ir paprasčiausiai jais mėgautis. Ir geriausius kino kūrėjus išskiria būtent tai, kad gali peržiūrėti visus jų filmus ir suprasti, jog net jeigu juos kūrė tas pats žmogus, jie visi yra tokie skirtingi, bet kartu ir turintys kažkokį bendrą stilių, kad bet kas to tikrai nepasiektų. Dėl to Martino Scorsese filmus galima žiūrėti be pertraukos, o ties trečio Woody Alleno filmo peržiūra tenka suprasti, kad jis kažkokiu būdu jau penkiasdešimt metų kuria filmus apie tą patį neurozių kamuojamą pagrindinį veikėją, bet šita recenzija ne apie jį.

Televizijoje reikalai yra kiek kitokie, nes nėra daug žmonių, kurie per gyvenimą sukuria kelis serialus ir jeigu vieninteliam jų projektui pasiseka, daugiau jiems dirbti paprasčiausiai nereikia. Serialuose galima analizuoti atskirų serijų stilių ir taip suprasti jų kūrėją, tačiau tai nėra visai tas pats kaip kitų serialų žiūrėjimas. Todėl tokie žmonės kaip Aaronas Sorkinas ant popieriaus atrodo kaip tobula galimybė pamatyti jo kūrybos įvairiapusiškumą, dėl kurio jis yra laimėjęs begales apdovanojimų ir netgi pilną Oskarą.

Didžiausia problema šioje vietoje yra ta, kad Sorkinas turi įvairiapusiškumą, kuris yra daugmaž lygus nuliui. Pirmasis jo sukurtas serialas „Sports Night“, pasirodęs 1998 metais ir trukęs du sezonus bei parodęs 45 po dvidešimt minučių trunkančias serijas jau pirmosiomis sekundėmis išsišoka kaip Sorkino serialas. Daug dialogo, visi kažką daro, vyrauja pastovus chaosas, niekas negali atsipalaiduoti, rėkavimas, šūkavimas, muzika ir serija pasibaigia.

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Trys


Jeigu rimtai galvosim, kad čia yra blogas apie serialus, tai gal per trečią jo gimtadienį būtų visai pravartu į jį pažiūrėti iš serialų struktūros pusės.

Pavyzdžiui, pirmais metais visi scenaristai, aktoriai ir kiti su serialu susiję žmonės būna nerealiai entuziastingi, turi baisiai daug ko papasakoti, rėkia apie savo serialą į visus kampus ir maldauja, kad jį kas nors žiūrėtų, kad tik būtų galima pratęsti naujam sezonui (hence ir mano per pirmus metus parašyti beveik 300 straipsnių; neklauskit kaip, neklauskit kodėl - man pačiam šitas skaičius dabar kelia baisiai dviprasmiškus jausmus).

Antrais metais serialas jau tampa labiau darbu nei smagiu laisvalaikio praleidimo būdu. Visi jau žino savo galimybes, žino serialo struktūrą, pažįsta žiūrovus ir biškį jiems pataikauja, biškį (žinodami, kad žiūrovai greitai nepabėgs) eksperimentuoja, ir dažnai gauna visai neblogą produktą, arba feilina ir nebegauna naujo sezono.

Trečias sezonas dažniausiai būna make or break, nes jį sėkmingai išgyvenę serialai dažniausiai nebūna priverstinai numarinami ir juos rodantys kanalai scenaristams leidžia žaisti tiek, kiek jie nori („Hannibal“ čia neminėsiu ir jūsų neliūdinsiu). Žiūrovai irgi dažniausiai supranta, kad gal tas serialas nieko stipriai originalaus jau nerodo, bet tiek laiko žiūrėjau, tai negi mesiu?

Apie ketvirtą sezoną teorijų dar nesu sukūręs, bet jeigu imčiau „Lost“ pavyzdį, trečiam sezone sufeilinę labai daug kur, jie atsigavo ir ketvirtais metais parodė mano vieną mylimiausių bet kokio serialo sezonų. Jis gal neatpirko tos durnos serijos apie Džeko tatuiruotes (žr. viršuje), tačiau jis sugebėjo kristalizuoti mano meilę televizijai, todėl feilinti kartais reikia.

2015 m. lapkričio 28 d., šeštadienis

Telemano savaitė #107


Ash vs. Evil Dead. 1 sezonas. 4 serija. Brujo
Dar tik ketvirta serija, bet „Ash vs. Evil Dead“ gali būti laisviausias ir ambicingiausias  dabar rodomas serialas. Joks kitas serialas negalėtų vienoje serijoje parodyti įtemptos kovos su demonu, o kitoje jau džiaugtis spalvingomis narkomano fantazijomis. Šita serija man patiko gal kiek mažiau nei praėjusioji, nes Asho fantazijos atrodė kaip sukurtos labiau sužavėti žiūrovus vizualiai nei pasakyti kažką naujo, nors šiaip jomis skųstis tikrai negaliu. Tik dar kartą įsitikinau, kad Bruce'as Campbellas yra tobulas aktorius ir dabar niekaip nesuprantu, kokiu būdu jis nėra kiekviename filme ir seriale.

Kadangi šito serialo serijų apžvalgas pradedu tik dabar, apie daug dalykų dar galėsiu pakalbėti ateityje. Dabar man yra įdomiausia, kaip Rubė (Lucy Lawless irgi turėtų būti kiekviename seriale) ir Amanda bendradarbiaus. Kol kas Ashas su draugais daugiau ar mažiau kvailiojo, o tokia reali dviejų moterų grėsmė dabar yra tikrai įdomus serialo aspektas, nes vien nesibaigiantys demonai gali atsibosti ir juos reikėtų pateikti saikingai (galiu lažintis, kad Ashas su moterimis susidraugaus, bet jų konfliktai mane vis tiek domina). Nors gal ne - režisūra seriale yra tokia nuostabi, ypač narkotikų fantazijos ir bėgimas nuo dulkių debesies, kad jam leidžiu daryti ką tik nori. 8/10

2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Master of None

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Master of None“ serijos.

„Master of None“ geriausia savybė yra tai, kad serialas atkreipia žmonių dėmesį į tai, kad mes į kai kuriuos dalykus dėmesį kreipiame per daug retai.

Ir ne, šita recenzija netaps pamokslu apie tai, kaip retai mes pamatome saulės skaistumą, žolės žalumą ar alkoholiko nosies mėlynumą. Viena pagrindinių „Master of None“ idėjų yra pastatyti savo pagrindinį veikėją Devą (Aziz Ansari) į nepatogias situacijas, kuriose jis išmoksta kažką naujo, bet jūs tai suprasite patys ir serialo smagumas slypi ne tame.

Kur kas svarbesnė „Master of None“ pusė yra tai, kaip serialas žaidžia su žiūrovų lūkesčiais. Nes pripažinkit: kad ir kaip visi dabar apsimeta originaliai galvojančiais menininkais ir filosofais, daugelį kine, televizijoje ar literatūroje matomų šablonų mes priimam absoliučiai natūraliai. Maži nesutarimai tarp sutuoktinių, peraugantys į konfliktą apie jų santuoką, yra kas antrame filme. Kalbėjimas apie rasizmą mums yra tariamai svarbus dalykas, bet jį pamatę ekranuose tai greitai užmirštam po kelių minučių, nes į tai visuomet kreipti dėmesį būtų per daug darbo. Visi žino, kad reikia kalbėtis su savo pagyvenusiomis močiutėmis, nes joms reikia dėmesio, bet visi apsiriboja like paspaudimu po tai raginančiu daryti postu Feisbuke ir toliau žiūri savo video apie čiaudinčias pandas.

2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Telemano savaitė #106


The Leftovers. 2 sezonas. 7 serija. A Most Powerful Adversary
Didžiąją pirmojo sezono dalį Damonas Lindelofas, „Lost“ ir „The Leftovers“ kūrėjas, visuose interviu aiškino, kad čia nebus kaip „Lost“ - kad atsakymų į mistinius klausimus nebus, kad viskas čia yra apie veikėjus, ir jeigu jūs pradėjote žiūrėti serialą tik dėl „Lost“ scenaristų, tai eikit iš čia - mums nereikia didesnių reitingų (ir jūs net neįsivaizduojat, kokie maži yra „The Leftovers“ reitingai).

Šios savaitės serija yra labiausiai į mistiką žengianti serialo valanda, kas gali būti kiek neraminantis dalykas. Ir visgi „The Leftovers“ tai paruošė pakankamai gerai - Virdžilas yra tikrai keistas veikėjas ir nenuostabu, kad tiek žmonių yra nuo jo atsiskyrė, tačiau Patė tiesiogiai trukdo Kevino gyvenimui ir jis supranta, kad ilgiau to kentėti negalės, todėl pasisukimas link keistesnių žmonių yra natūralus dalykas. Čia yra serialas, kuriame veikėjai po atvirų pokalbių stebuklingai nepagyja ir dažniausiai būna dar labiau palaužti, todėl Kevino sprendimas imtis drastiškų priemonių yra suprantamas, net jeigu jis stipriai įžengia į mistikos teritoriją. Neįsivaizduoju, kaip „The Leftovers“ išsisuks iš šitos padėties (tai, jog Maiklas ištempia Keviną, aiškiai parodo, kad jo sugrįžimas yra labai tikėtinas), tačiau realios Kevino mirties pasekmės mane tikrai domina.

Nes tik pagalvokit: jo mirtis pakeistų viską. Miestelis, besilaikantis ant fakto, kad iš kelių tūkstančių ten gyvenančių žmonių niekas nedingo, staigiai sulaukia dviejų dingimų ir dviejų savižudybių, kas mistiką greitai panaikina. Lorė, kuri sveiku protu ir ramia galva taip pat nepasižymi, turėtų rūpintis Džil, kuri motinos nepripažįsta ir nenori, kad jos ankstesnis gyvenimas pasivytų dabartinį (ir kuriai serialas dabar suteikia itin daug laiko, išryškinant tai, kad kaip veikėjos mes jos visiškai nepažįstam). Ir tada yra Nora - moteris, praradusi visą savo šeimą, padariusi daug rizikingų sprendimų, ir vienas jų - palikti Keviną - iššaukia jos naujo mylimojo savižudybę. Vienaip ar kitaip, trijose likusiose serijose depresijos bus į valias. 9/10

2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Christopher/The Weight

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trečia serija. Christopher


In this house, Christopher Columbus is a hero. End of story. - Tony Soprano

Nuo pat pirmos serijos, kai pradėjau „Sopranų“ apžvalgas, nelaukiau šitos savaitės. Gali būti, kad neatsimenu daugelio dalykų iš pirmosios peržiūros, bet tikrai atsiminiau, kad „Christopher“ man buvo be jokios konkurencijos blogiausia visų „Sopranų“ serija. Neįsivaizdavau, kaip apie ją rašysiu.

Dabar man viskas kiek aiškiau. „Christopher“ tikrai yra blogiausia serialo valanda - paskutinis serialo sezonas man nepaliko didelio įspūdžio, bet jis niekad nebuvo blogas. Tuo tarpu šita serija egzistuoja kitoje dimensijoje ir yra tragiška.

Vienintelė paguoda yra ta, kad „Christopher“ yra tokia nepanaši į bet ką, ką sukūrė „Sopranai“, kad ji bent jau nesugadino jokių gerų dalykų. Net ir blogiausiose situacijose reikia ieškoti kažko optimistiškesnio.

Serija buvo sukurta tarytum atsakant į iš Italijos kilusių amerikiečių kritiką, kad serialas juos pateikia nepagarbiai ir stereotipiškai. Kad scenaristai ir aktoriai, kurių absoliučią daugumą sudarė italoamerikiečiai (negi nėra tokio žodžio?), negerbia savo tėvynės ir tai negali tęstis.

Jeigu tokia kritika jums atrodo juokinga, taip ir turėtų būti. Žmonės, neatskiriantis tikro gyvenimo nuo meno, pasiekia nedaug ir trukdo aplinkiniams kurti kažką naujo, nes jie visame kame mato paslėptas mintis ir nusiteikimą prieš juos. Tie žmonės dažniausiai ieško, dėl ko galėtų įsižeisti, ir jiems nuoširdi nuomonė ar sveikas protas yra svetimi dalykai.

2015 m. lapkričio 15 d., sekmadienis

Telemano savaitė #105


The Leftovers. 2 sezonas. 6 serija. Lens
Gal ir gerai, kad „The Leftovers“ žiūri tiek mažai žmonių. Dabar serialas priklauso tik mums, išrinktiesiems, ir tik mes žinom, koks jis yra tobulas.

Negana to, kad jis sukelia begalę tikrų emocijų, seriale apie paslaptingai dingusius du procentus Žemės gyventojų yra ir tikroviškiausi veikėjai televizijoje. Pažiūrėkite į Norą (kurios pirmajame sezone nemėgau ir dabar už tai noriu atsiprašinėti visų, ypač Carrie Coon): ji pyksta ant mokslininkų (kurie pasirodo esantys kažkokie religiniai fanatikai), kad šie kišasi į jos gyvenimą; ji pyksta ant aplinkinių, kurie tarytum sako, kad ji yra žmonių dingimo priežastis. Geras serialas ją priverstų pykti ant gyvenimo kiekviename žingsnyje. Tobulas serialas ją paverčia supratinga žmona, mylinčia motina, malonia nepažįstamąja ir rūpestinga aukle brolio žmonai. Nora turi savus prioritetus ir yra išplėtota į visas puses, kas man yra neįtikėtinai gražu.

Panašiai yra ir su Erika, ramiai besitvarkiusia su dukros dingimu tol, kol nepratrūko. Ją man irgi norėjosi įstatyti į paprastą kategoriją, kai ji yra rami, stereotipinė, darbšti moteris, atsverianti savo vyro kvailystes ir siekianti su visais susidraugauti. Ir taip pat greitai ji tapo nepažįstamuosius mušantį vyrą užjaučiančia, religinių fanatikų nekenčiančia, nebandančia suprasti Noros kančių moterimi. Regina King, šiemet laimėjusi „Emmy“, savo sėkmę gali pakartoti dar kartą, nes šita serija Eriką atskleidė visapusiškai ir man į paširdžius trenkė kokius penkis kartus.

Jo, aš gal galėčiau kabintis prie to, kad Džonas kol kas serialui trukdo labiausiai, nes žiūrovai jo absoliučiai nepažįsta, ir kad Lindelofas su kitais scenaristais nelabai randa būdų nebanaliai išnaudoti Kevino išprotėjimą, net jeigu antrankiai ir prisipažinimas Norai tai pastūmėja į priekį. Aš galėčiau kabintis, bet nesikabinu, nes tai neturi jokios reikšmės serialo įtakai. „The Leftovers“ jau drąsiai užsitikrino geriausio šių metų serialo vardą ir aš tuo negaliu atsidžiaugti. 10/10


2015 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis

Net po dviejų dešimtmečių „Mr. Show with Bob and David“ yra moderniausia komedija televizijoje

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Mr. Show with Bob and David“ serijos.

Žmonės prisitaiko prie senų dalykų. Tie ketvirto ir penkto dešimtmečio filmai, kuriuose veikėjai kalba neįtikėtinu greičiu - dar greičiau nei bet kokiame Aarono Sorkino seriale, - mums atrodo žiauriai nenatūraliai ir pasenusiai, tačiau visi tai ramiai priima ir niekas (bent jau joks aplinkoje susivokiantis žmogus) dėl to nesiskundžia. Suprasti, kad tai buvo kitoks laikmetis, nėra sunku, o žiūrėti tuos filmus atsainiau irgi yra lengva.

Su televizija yra panašiai. „Sopranų“ era - paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis - pakeitė visą televizijos dramą, dėl ko dabar tokie dalykai kaip „Star Trek“, „Homicide: Life on the Street“ ar tiesiog „The Twilight Zone“ atrodo itin pasenusiai. Ir vėlgi, į ten rodomą dramą žiūrima kiek kitaip, suprantant, kad ji turbūt yra mažiau tikroviška, tačiau ji vis tiek veikia savame kontekste.

Su komedija yra dar prastesni reikalai. Komedija kiekvieną dešimtmetį pasikeičia kardinaliai, todėl net tokie dalykai kaip „Cheers“ ir „Seinfeld“ jau atrodo kaip komedijos iš skirtingų laikmečių. Ir net jeigu šitie du pavyzdžiai yra tarp geriausiųjų ir mane nuoširdžiai prajuokinusių, daugelis tokias komedijas pagarbiai supranta kaip vienas tų, kurios padarė didžiulę įtaką dabartiniam humorui, bet iš jų tiesiog nesijuokia. Įdėkit tas komedijas į dabartinį kontekstą ir jus palaikys kvailiu, nes tokių dalykų niekas nebedaro.

Ir tada yra „Mr. Show with Bob and David“, neįtikėtinai įtakingas serialas, sukurtas prieš du dešimtmečius, tačiau net parodžius jį šiuolaikinėje televizijoje ir šiek tiek pakeitus aktorių drabužius jis atrodytų itin moderniai. Tai yra įspūdingas pasiekimas, ypač žinant tai, kad dvidešimt metų televiziją pakeitė neatpažįstamai, ir atrasti tokius pagyvenusius ir tuo pačiu dabartyje priklausančius dalykus yra neįtikėtinai malonu.

2015 m. lapkričio 7 d., šeštadienis

Telemano savaitė #104


The Leftovers. 2 sezonas. 5 serija. No Room At the Inn
Kritika, kaip jau ne kartą esu kalbėjęs, yra baisiai subjektyvus dalykas, todėl kai man kažkas sako, kad niekaip nesupranta mano meilės šitam serialui, kažkuria dalimi galvoju, kad paaiškinti neįmanoma, bet vis tiek norisi. Tai mano vertinimo kriterijus dažnai yra toks: jeigu serialas mane privertė kažką pajausti, jis yra kažko vertas. Blogi serialai mane verčia jausti pyktį, kas yra kiek geriau už vidutiniškus ir jausmų nekeliančius serialus, tačiau tas pyktis yra labiau susijęs ne su serialo siužetu, o su pašaliniais dalykais, todėl tai nesiskaito.

Tuo tarpu mažai esu matęs serialų, kurie savaitė iš savaitės mane priverstų jausti tiek, kiek priverčia „The Leftovers“. Aišku, dažniausiai tas jausmas yra baimė ar depresija. Kaip ir šita serija: ji prasideda optimistiškai, kai Metas rūpinasi savo žmona ir tiki, kad ją dar gali prakalbinti. Jis ja nuoširdžiai rūpinasi, ją myli ir nei karto neatrodo nusivylęs gyvenimu. Tol, kol jo nesumuša, nesulaužo jo rankos, kol jis nėra priverčiamas grįžti namo pėsčiomis su žinia, kad dabar visi žinos, jog jis išprievartavo savo žmoną. Visa šita istorija yra antras „The Leftovers“ sezonas in a nutshell: pradžioje pasijauskit gerai ir paskui mes sutrypsim viską, ką jūs turit.

Serija kas kelias minutes nusileidžia vis į tamsesnę kertelę: Metas, siekdamas gauti pinigų, privalo tarp šimtų keistuolių trenkti žmogui irklu per nugarą, nes kaipgi kitaip (prie miestelio įrengta stovykla yra keistokas ir iš dalies klišinis dalykas, bet tikiu, kad tikrovėje jis egzistuotų). Jis sulaukia litanijos iš gyvenimu nusivylusio Džono, pykstančio ne tiek ant Meto, kiek ant visos aplinkos, tačiau išsiliejančio būtent ant jo (apie Džono gyvenimą reikia sužinoti kuo greičiau, nes jis irgi balansuoja ant banalumo ribos). Ir paskutinė scena, kai Metas nusprendžia perimti kančias iš kito žmogaus, mane tiesiog sugniuždė, nes matyti žmogų, kuriam tikėjimas davė absoliučiai viską - ir laimę, ir skausmą - niekad nėra malonu. Ne aš sugalvojau, kad Metas yra šito serialo Džonas Lokas, bet čia gali būti geriausias mano matytas palyginimas per ilgą laiką. 10/10

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. For All Debts Public And Private/No Show

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Pirma serija. For All Debts Public And Private


Everything comes to an end. - Carmela Soprano

Visuose geruose serialuose veikėjai turi savybę, kuri juos paverčia įdomiais žmonėmis: jie yra motyvuoti. Net ir mažiausios motyvacijos veikėjus padaro įdomesniais, suteikia jiems tikslą ir parodo, kad jie nėra sukurti vien dėl vaizdo. Šia prasme galima ginčytis ir man patinkančia tema, kad serialai ar visas menas neprivalo būti kaip gyvenimas. Aplink jus yra baisiai daug žmonių, neturinčių vieno realaus tikslo ar dalyko, kuris juos stipriai motyvuotų, priešingai nei serialuose, kur viskas yra sukuriama ne be reikalo ir kiekvienas daiktas ar žmogus turi savo prasmę.

Viena priežasčių, dėl kurių „Sopranus“ laikau geriausiu serialu, ir yra veikėjų motyvacijos. Ne vien dėl to, kad jie jas turi - tai tėra paprasta taisyklė ir jos nesilaikantys serialai greitai feilina, - bet dėl to, kokios jos yra. „Sopranuose“ klesti galia ir pinigai, visi nori šių dalykų, bet per tris sezonus Davidas Chase'as su savo scenaristais sugebėjo įrodyti, kad pagrindiniai veikėjų tikslai čia yra susiję su visiškai skirtingais dalykais, kurie labiau apeliuoja į žmonių emocijas ir psichologiją nei materialines vertybes.

„For All Debts Public And Private“ šią temą dar labiau pagilina. Trečio sezono pabaigoje Tonis galutinai parodė tai, jog šeima yra vienintelis jam nuoširdžiai rūpintis dalykas. Jis nenori elgtis su vaikais taip, kaip su juo elgėsi tėvai, ir nori jiems sukurti gražų ir malonų gyvenimą, kas Toniui niekaip nepasiseka. Pirmoji ketvirto sezono serija šią istoriją praplečia pačiu paprasčiausiu būdu: Tonis nori, kad atsitikus kokiai nors nelaimei jo šeima būtų pasirūpinta materialiai.

2015 m. spalio 23 d., penktadienis

Telemano savaitė #103


Pasiilgot? Sakyti, kad apleidau šitą rubriką, būtų per daug paprasta, nes jos jau nerašiau 5 mėnesius. Daugiausiai dėl laiko stokos, dažnai dėl apsileidimo, kartais sugalvodavau kitokių pasiteisinimų. Visgi į naują televizijos sezoną reikia atkreipti dėmesį, todėl „Telemano savaitė“ sugrįžta. Šįkart su mažesniu serialų kiekiu nei įprastai, kadangi dabar juos dažniausiai žiūriu savaitgaliais, bet ilgainiui susistatysiu normalesnį ritmą. Ir stengsiuos tokių ilgų pertraukų daugiau nebedaryti.

The Leftovers. 2 sezonas. 3 serija. Off Ramp
Atsimenat, kaip pernai vis kartojau tai, jog „The Leftovers“ yra labiausiai į depresiją varantis serialas iš visų galimų? „Off Ramp“ primena, kad net jeigu antro sezono pirmos dvi serijos buvo kiek gyvesnės, tai vis dar yra tiesa. Šįkart laiką leidžiame su iš kulto pasitraukusia Laurie, apsimetančia, kad ji gyvena normalų gyvenimą. Kad ir kaip man būtų sunku persiorientuoti į tai, jog ji kalba, mano dėmesį vis tiek traukia jos chaotiškas elgesys, aiškiai paveiktas baltais drabužiais vilkinčių bepročių (nors tiksliai įvardinti, kas šitam seriale yra bepročiai, yra ganėtinai sunku). Joks žmogus, su mašina pervažiuojantis du savo persekiotojus ar iš svetimo vaiko pavagiantis kompiuterį (kas vis tiek buvo linksma scena), nėra susitvarkęs savo gyvenimo, ir tolesni Laurie nuotykiai turėtų būti tobulas sugniuždyto veikėjo plėtojimo pavyzdys. Prie jų kartu prisidės ir Tomio depresija, todėl gyvesnės nuotaikos šioje istorijoje neverta tikėtis. Lindelofas šią savaitę išvengė tradicinio televizijos kritikų užsipuolimo ant tų scenaristų, kurie ryžtasi telike rodyti išprievartavimą, tačiau ta scena bet kokiu atveju buvo galinga, privertusi mane užjausti šiaip žiauriai neįdomu veikėją, kas padeda „The Leftovers“ užsidirbti jau trečią tobulą seriją šiame sezone iš tiek pat galimų. 10/10

The Last Man on Earth. 2 sezonas. 4 serija. C to the T
Leiskit papasakoti apie pagrindinę pirmojo „The Last Man on Earth“ sezono problemą. Prasidėjęs kaip smagus serialas apie du žmones, bandančius susitaikyti su tuo, kad jie yra vieninteliai likę gyvais visame pasaulyje ir iš to sukuriant rimtą komediją/dramą, ilgainiui serialas peraugo į savotišką workplace komediją, kai Filas privalo patenkinti aplink jį esančius žmones (kurių daugėjo ir daugėjo). Kitaip sakant, po tobulos pradžios pirmas sezonas ilgai buvo tapęs eiline komedija, ir atsigavo tik jo pabaigoje. Gal dėl to, jog serialas sugrįžo prie ištakų, pirmos dvi šio sezono serijos man patiko labiau nei pastarosios dvi, bet problemų dabar yra kur kas mažiau. Vis dar atsargiai vertinu tai, jog Filas tikrai siekia pasitaisyti - scenarijui trūksta kažkokio kardinalaus pasikeitimo, nes Filas vis dar aiškina, koks jis bus geras, o kiti iš jo šaiposi ir netiki, nu kas yra tas pats kaip pirmam sezone, tik viskas vyksta intensyviau. Ir net jeigu nelabai suprantu, kodėl Filas vis dar siekia jį šitaip skriaudžiančių žmonių palankumo, ši serija bent jau pajudino jų santykius į priekį - gaisro gesinimas buvo paprastas, bet efektyvus būdas parodyti, kad jis gal ir nėra toks baisus savanaudis. Serialui vis dar reikia kažkokio rimtesnio sukrėtimo ir tikiu, kad Sudeikio veikėjas pakeis bent kažką. 7/10

2015 m. spalio 18 d., sekmadienis

Ką žiūrėsiu šį sezoną

Kadangi sulaukiau poros klausimų, kokius serialus ruošiuosi žiūrėti šį sezoną, nusprendžiau juos (paskubomis) surašyti į vieną vietą, kad žmonės galėtų argumentus aiškindami, kad aš turiu per daug laiko, kas gal yra tiesa, gal reiškia, kad aš miegu po tris valandas, bet į tai jau nesigilinkim.

Jeigu galvojat, kad nežiūriu kažko, ką tikrai tikrai turėčiau žiūrėti (nes, kaip matot, turiu porą dienų be serialų, tai jas būtinai reikia užpildyti), sakykite komentaruose ir beveik garantuoju, kad po kelių metų atrasiu laiko ir tiems jiems.


2015 m. spalio 12 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Halt and Catch Fire


Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Halt and Catch Fire“ serijos.

Kai televizijoje išpopuliarėjo serialai, pasakojantys apie grupę žmonių, dirbančių toje pačioje aplinkoje, mažai kas kreipė dėmesį į patį jų darbą. Bendrą aplinką scenaristai dažniausiai išnaudodavo kaip priežastį vienoje vietoje sutelkti keistų ir įdomių veikėjų būrį, tik karts nuo karto primenant apie jų atliekamą darbą. Ilgainiui, tiesa, prasidėjo keistas pasidalijimas, kai tokia taktika padėjo komedijoms, tačiau stipriai kenkė dramoms.

Pavyzdys - kiek kartų jūs matėte realiai dirbančius žmones serialuose „Parks and Recreation“, „The Office“ ar „30 Rock“? Juos vienijo bendra profesija, tačiau su darbu nesusiję veikėjų užsiėmimai buvo kur kas linksmesni ir įdomesni.

O dabar įsivaizduokit, kaip be tiesiogiai su darbu susijusių istorijų atrodytų „Mad Men“, „House“, milijonas „CSI“ serialų ir daugelis kitų? Juose yra išorinių istorijų, tačiau veikėjams svarbiausias yra darbas ir nieko tame nėra blogo.

Į draminę kategoriją pakliūnantis „Halt and Catch Fire“ šitos teorijos lyg ir nėra išmokęs. Serialas, kurį sukūrė Christopheris Cantwellis ir Christopheris C. Rogersas, nėra iš procedūrinių projektų pusės ir turi gan aiškią siužetinę liniją. Veiksmas čia vyksta devintojo dešimtmečio pradžioje, kuomet JAV vyko kompiuterinė revoliucija ir inovatoriai lenktyniavo kuo greičiau sukurti kuo geresnes technologijas. Serialas yra rodomas prie istorinių serialų pripratusiame AMC kanale, kuriame jau yra rodomi tokie serialai kaip „Turn“ ir „Hell on Wheels“, o neseniai pasibaigę „Mad Men“ reiškia, kad kanalui reikėjo istorijų iš ganėtinai netolimos praeities.

2015 m. spalio 5 d., pirmadienis

Naujųjų 2015/16 m. televizijos sezono serialų apžvalga

Prieš porą savaičių pristačiau serialus, kurių galima laukti ir nelaukti naujajame televizijos sezone. Kaip jau tapo įprasta trečius metus iš eilės, porai savaičių paaukojau gerą miegą ir peržiūrėjau visas naujųjų šio sezono serialų pirmąsias serijas, kurių apžvalgas rasite šiame straipsnyje.

Kadangi apačioje teksto yra į valias, per daug jūsų negaišinu, nes tvarką turbūt žinote. Serialai yra apžvelgti remiantis tik pirmosiomis (pilotinėmis) jų serijomis, net jeigu kai kurie jų eteryje yra rodomi ne pirmą savaitę. Pirmosios serijos tikrai negali tapti viso serialo atspindžiu, bet iš patirties sakau, kad blogos pilotinės serijos retai išauga į įspūdingus serialus, o gerai pradedami serialai retai tragiškai nusivažiuoja į lankas (nors dėl pastarosios kategorijos šiemet jaudintis nereikėtų - naujų serialų derlius yra itin prastas).

Apie subjektyvumą ir panašius dalykus jau nesiruošiu kalbėti, tik pasakau, kad jeigu su manim nesutinkat, komentaruose tarp įžeidžiančių žodžių įterpkit ir argumentų - įžeidimai taip skaitysis žymiai maloniau.

Nei viena apžvalga neatskleidžia svarbiausių siužeto detalių ir yra skirtos bendrai mano nuomonei, todėl spoilerių irgi nesibaiminkit.

Artimiausiomis savaitėmis pasirodys dar keli nauji serialai, kurių apžvalgos taip pat bus šiame straipsnyje, todėl po kurio laiko sugrįžkit. O dabar - gero skaitymo.

Atnaujinta 11.05: „Red Oaks“, „Crazy Ex-Girlfriend“ ir „Truth Be Told“ apžvalgomis.
Atnaujinta 11.06: „Supergirl“, „Wicked City“ ir „Ash vs. Evil Dead“ apžvalgomis.


DRAMOS


Hand of God (IMDb, YouTube, visas sezonas pasirodė iškart)
Problema su tikrą ir mistinį pasaulį maišančiais serialais yra ta, kad jie ieško aukso vidurio ir nesugeba tinkamai išnaudoti nei vieno iš dviejų žanrų. „Hand of God“ nėra stiprus serialas, bet bent jau jo pozicija yra aiški: čia scenaristams labiau rūpi drama, ne mistinės istorijos. O jos yra tikrai ambicingos - pagrindinis veikėjas, įkūnijamas Rono Perlmano, gauna žinias iš Dievo, leidžiančias jam (tariamai) surasti jo sūnaus ir marčios skriaudėjus.

Serialas gerai paaiškina pagrindinius veikėjus ištikusias tragedijas, dėl ko Perlmano herojui kylančios fantazijos atrodo kaip kylančios dėl pakrikusių nervų, net jeigu jis bando įrodinėti kitaip. Tačiau pirma serija parodo visai nemažai, atskleidžia pagrindines veikėjų savybes ir jų sugedimo laipsnį, o ateičiai yra paliekama pakankamai neatsakytų klausimų.

Tiesa, visa tai vyksta iki vienos scenos, kuri „Hand of God“ nutempia į tokias absurdiškas žemumas, kad pirmą seriją verta žiūrėti vien dėl jos. Ta scena yra tokia kvaila, tokia nereikalinga ir pagrindžiama tik Perlmano rėkimu, kad ją žiūrint aš juokiausi, nors ji turėjo įvaryti siaubą ir sielvartą. Visgi net ir su tuo epizodu „Hand of God“ pirma serija prognozuoja nykų serialą, kurio neišgelbės net tokie aktoriai kaip Perlmanas, Dana Delany, Garretas Dillahuntas ir išsiilgtas Andre Royo. Bet rimtai, tą sceną jūs turite pamatyti.

Tiks, jeigu patiko: „The Leftovers“, tik šitas dalykas yra maždaug penkis kartus blogesnis.
Žiūrėčiau toliau, jeigu: kas nors pasakytų, jog kitose serijose yra dar kvailesnių epizodų.
Vertinimas: 5/10

2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Army of One

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Army of One“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Trylikta serija. Army of One


He thinks the world owes him a fuckin' livin'. - Tony Soprano

Kai trečiojo sezono pradžioje mirus Livijai sakiau, kad tai yra įvykis, darysiantis įtaką visam serialui, tuomet dar ne iki galo supratau, kokia bus ta įtaka. Pirmieji du „Sopranų“ sezonai padarė itin daug, kad kruopščiai parodytų santykius tarp Tonio ir jo motinos, todėl Livijos mirtis bet kokiu atveju Toniui turėjo atnešti daug negandų. Trečiojo sezono paskutinė serija „Army of One“ tai parodo kol kas aiškiausiai iki šiol.

Tonio vaikai AJ ir Medou visą serialą buvo nuošalyje. Jie, kartu su banaliomis AJ maištavimo istorijomis ir Medou nenoru veltis į tėvo nusikaltimus, labiau egzistavo ir neturėjo aiškaus charakterio, tačiau žiūrovai niekad nespėdavo pamiršti, kad jie ten yra. Ir nereikia ypatingos įžvalgos norint suprasti, kad vaikai buvo naudojami labiau kaip įrankiai iškelti į paviršių Tonio emocijas, ne kaip svarbūs antraeiliai veikėjai. Iki šiol tai veikė visai neblogai, bet dabar jie pradeda daryti tiesioginę įtaką serialui ir Tonio gyvenimui beigi psichologijai, kas šią seriją pakelia į rimtas aukštumas.

Kadangi AJ istorija šioje serijoje yra ryškiausia iš abiejų Sopranų vaikų, pradėti galim nuo jo. „Sopranai“ nuo pirmojo sezono AJ naudojo kaip komedijos elementą - banalų paauglį, kuriam nelabai rūpi tėvai ir gilesni dalykai gyvenime, o savo dienas jis leidžia žiūrėdamas televizorių ir žaisdamas kompu. Primetus tai, kad jis su savo draugais daro įvairias nesąmones, gaunam visai normalų paauglį. Ne kiekvienas jų ryžtųsi naktį įsilaužti į mokytojos kabinetą, pavogti testo atsakymus ir jais pasinaudoti praktiškai be klaidų, bet apie tai yra pagalvojęs ne vienas.

2015 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

JAV TV 2015: kas naujo, kas seno, kas gero


Praėjus „Emmy“ apdovanojimams galima atsiminti baisų dalyką: tie trys šimtai gerųjų serialų, kurių jūs nespėjot peržiūrėti per pastaruosius metus, rudenį gaus dar kelias dešimtis naujų draugų, kad nesugalvotumėt, jog turit per daug laiko. Apie laiko stoką jau trečius metus iš eilės priminsiu aš.

Kadangi skaitymo apačioje yra daug, ilgai nesiplečiu. Šįkart yra vienas straipsnis su visais naujais ir sugrįžtančiais serialais. Nauji serialai yra išdėstyti pagal pasirodymo datą, t.y. kuo jų premjeros data yra anksčiau, tuo aukščiau jie yra. Keletas serialų ir laidų jau prasidėjo, bet juos vis tiek čia įtraukiau, nes rudens sezonas yra rudens sezonas.

Prie naujųjų serialų rasite trumpus jų siužeto aprašymus, išankstines kritikų (ar, jei jau mačiau serialą, mano) reakcijas ir tai, kiek dešimtbalėj sistemoj laukiu tų serialų. Subjektyvu, bet pateikiu savų argumentų, o galiausiai spręsite jūs. Tik įspėju, kad kritikai šneka apie vieną prasčiausių sezonų naujų serialų atžvilgiu, todėl gerųjų išsirinkimas galbūt neatrodys taip baisiai kaip galėjo pasirodyti.

Artimiausiomis savaitėmis sulauksit straipsnio su mano jau peržiūrėtų naujų serialų apžvalgomis. Aišku, jei iki to laiko neišvarvės akys.

Po naujųjų serialų sąrašu rasite senųjų serialų sugrįžimo datas, bet apie tai pakalbėsim apačioje. Dabar jūsų dėmesiui - šio sezono naujienos.

Nauji serialai

Hand of God (IMDb, YouTube, rugsėjo 4 d. visas sezonas pasirodė iškart)
Serialas apie gyvenime nemažai klaidų dariusį ir į korupciją įklimpusį teisėją, kuris vieną dieną pradeda girdėti, kaip jam atrodo, Dievo balsą. Dabar jis privalo vykdyti tai, ką jam liepia aukštesnės galios. Kritikų reakcijos: žiauriai banalus serialas, netinkamai išnaudojantis Roną Perlmaną ir einantis pačiu paprasčiausiu keliu. Neradau nei vieno teigiamo atsiliepimo, visi kalba apie serialo sukeliamą depresiją. Laukiamumo indeksas: 3/10 (pabandysiu pirmą seriją, bet nieko rimto nebesitikiu).


Late Show with Stephen Colbert (IMDb, YouTube, nuo rugsėjo 8 d., kasdien)
Mano bene labiausiai laukta rudens premjera. „The Colbert Report“ buvo viena svarbiausių pastarojo dešimtmečio laidų JAV televizijoje, kur Stephenas Colbertas, apsimetęs naiviu respublikonus palaikančiu vedėju per humorą sugebėjo parodyti amerikietiškos politikos ir šiaip gyvenimo absurdą. Pridėjus ir tai, kad jis yra išgyvenęs tikrai daug ir žino, ką reiškia pralinksminti žmones, jis yra tobulas žmogus perimti porą dešimtmečių Davido Lettermano vestą laidą. Kol kas jis su tuo tvarkosi nuostabiai. Kritikų reakcijos: pats mačiau beveik visas laidas. Interviu puikūs, monologai taip pat. Kartais humoras yra atskiestas, kad apeliuotų į platesnę auditoriją, bet jis vis tiek veikia. Laukiamumo indeksas: 9/10 (ne 10 todėl, kad žinau, jog šita laida sudegins baisiai daug mano laiko, ko nelabai laukiu).


2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

2015 m. Emmy apdovanojimų prognozės


Besibaigiantis rugsėjis kaip visad atnešė naują amerikietiškos televizijos sezoną, o šiemet tuo pačiu metu žiūrovai yra priversti atsiminti ir jau praėjusįjį (nors, su dabartinės televizijos kiekiais, sezonų ribos yra vis neaiškesnės). „Emmy“ apdovanojimai, pernai vykę vasaros pabaigoje, persikėlė į rudenį, nes jie būtinai turėjo vykti tą pačią dieną kaip ir Eurobasket finalas.

Kaip visad, šitas straipsnis yra skirtas prognozėms, kas laimės kiekvienoje iš šio vakaro kategorijų, apdovanojančių geriausius praėjusių metų serialus ir jų kūrėjus. Kaip visad, „Emmy“ apdovanojimai dažnai būna visiškai nenuspėjami, taip kad nepriimkit šitų spėjimų kaip šimtaprocentinių, bet laimėję lažybose dalinkitės savo laimėjimais su manimi.

Ceremoniją ves Andy Sambergas, pasižymėjęs su „Brooklyn Nine-Nine“ ir „The Lonely Island“, todėl tikėkitės daug rėkimo ir bajerių, iš kurių nesijuoks pusė salės, bet kurie patiks daugumai paauglių.

Spėjimų struktūra paprasta: juodu šriftu yra paryškinti tie serialai/aktoriai/žmonės, kurie daugumos ekspertų (me included) nuomone šį vakarą laimės (kitaip sakant, objektyvūs laimėtojai), pavirtusiu šriftu - tie, kurie norėčiau, kad laimėtų (kartais abu atvejai sutampa, kartais neturiu asmeninių favoritų, todėl įtampos šitam straipsnyje bus nemažai). Kodėl jums reikia žinoti mano norus? Nes jie yra teisingi.

DISCLAIMER: įprastai visus didžiuosius apdovanojimus - „Emmy“, Auksinius gaublius ir Oskarus - žiūriu ir kalbu apie juos tiesiogiai savo Facebooke. Žinant tai, kad ši naktis bus auksinė ir man, kaip ir jums, reikės jungtis į tas nelabai aiškių medžiagų apsivartojusių žmonių minias, rėkiančias kažką apie un dos tres ir ispanus, tiesioginio žiūrėjimo veikiausiai nebus (ceremonija vyks 3:00 Lietuvos laiku). Pralaimėjimo atveju veikiausiai irgi būsiu užsiėmęs rimtom analizėm ir bandysiu sukurti kažkokią Kalniečio pavardės variaciją, kuri dar nebuvo panaudota per šias dvi savaites, tai naktis irgi bus užimta. Bet kadangi jūs trečią nakties visad tikrinatės savo FB, pasitikrinkit ir mano puslapį. Jeigu jums pasiseks, ten rasit nemiegojusio Telemano rašliavas, kas veikiausiai nėra maloniausias vaizdinys, bet bent jau prasibudinsit.

Geriausias serialas (drama)

Better Call Saul
Game of Thrones
House of Cards
Mad Men
Homeland
Downton Abbey
Orange is the New Black

Jeigu bent kelis metus žiūrite „Emmy“, turbūt spėjot suprasti, kad šitų apdovanojimų balsuotojai turi kai kurias sritis, kurias tiesiog myli. Kaip kad Oskarų rinkėjai būna nepaaiškinamai užburiami filmų, pasižyminčių paviršutinišku sentimentalumu, taip „Emmy“ balsuotojai myli paskutinį sezoną ką tik parodžiusius serialus. Pridėjus ir tai, kad „Mad Men“ jau yra laimėję šioje kategorijoje keturis kartus (už pirmus keturis sezonus), jie yra aiškiausi favoritai. Jūs galbūt norite, kad ateitų „Game of Thrones“ valanda ar iššautų „Better Call Saul“ (abu nuostabūs serialai), tačiau šie metai priklauso Matthew Weinerio šedevrui.

2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Pine Barrens/Amour Fou

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Vienuolikta serija. Pine Barrens


I'm not gonna leave ya. - Christopher

„Pine Barrens“ esu matęs bent jau dešimt kartų. Visas kitas „Sopranų“ serijas, be kelių atsitiktinių peržiūrų, iki šių metų mačiau tik po vieną kartą. „Pine Barrens“ dar kartą žiūrėjau iškart pabaigęs trečią sezoną ir per porą metų prie šitos serijos sugrįždavau vėl ir vėl. Dėl to, kad ji yra tobula. Dėl to, kad ji yra geriausia, ką gali pasiūlyti „Sopranai“. Dėl to, kad dėl tokių dalykų egzistuoja televizija.

Seriją režisavo jau anuomet savo visapusiškais aktoriniais sugebėjimais garsėjęs Steve'as Buscemi. Jis jau buvo suvaidinęs galybėje filmų, tarp jų - ir Coenų „Fargo“. Šiomis dienomis, tikėtina, jūs geriau pažįstate to paties pavadinimo serialą, bet ir originalusis filmas, nuostabiai suderinęs juodojo humoro ir veiksmo kiekius, stebino žiūrovus. Todėl man per daug nenuostabu, kad linksmiausia ir tuo pačiu į paviršių veikėjų savybes geriausiai iškelianti „Sopranų“ serija kartu vizualiai yra viena gražiausių visame seriale.

Jūs tik pažiūrėkite į sceną, dėl kurios prasideda pagrindinė šios serijos istorija. Paliepus Toniui ir atvirai pademonstravus, kad šioje šeimoje būtent Silvijus yra dešinioji jo ranka, Polis su Kristoferiu privalo vykti pas rusą paimti Silvijui skirtų pinigų. Viskas yra įgyvendinama ganėtinai įprastai, o Polis yra įpratęs, kad visi jo bijo ir nedrįsta pasakyti kažko rimtesnio, nes jiems iškart gresia susidorojimas. Tačiau čia Polis užsirauna ant bebaimio ruso, kuriam laisvas svečio elgesys absoliučiai nepatinka, ir konfrontacija veda link to, kad Polis su Kristoferiu dviese vos apsigina prieš buvusį kareivį. Toje scenoje nėra atsikratoma „Sopranams“ būdingo veiksmo scenų grubumo, kai choreografija nueina į antrą planą ir kūrėjams yra kur kas įdomiau parodyti pliką fizinę jėgą, tačiau to susirėmimo metu platūs rakursai, vėliau peršokę į stambesnius planus rodant veikėjus, veikė itin sėkmingai, atrandant įdomius kampus ten, kur jų nebūtinai reikėjo.

2015 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Wet Hot American Summer: First Day of Camp

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Wet Hot American Summer: First Day of Camp“ serijos.

Žiūrėdamas „Wet Hot American Summer: First Day of Camp“ tarytum supratau, kad visos tos valandos, kurių metu skaičiau įvairių komikų interviu, sužinojau apie vis keistesnes komedijos technikas ar tiesiog žiūrėjau stand-up pasirodymus, nenuėjo veltui. Pilnai tikiu, kad žmonės, kuriems komedija nėra mylimas žanras ir tokio tipo serialus jie žiūri tik paprastam laiko prastūmimui, „First Day of Camp“ gali sudirbti nieko nelaukę. Man čia yra geriausia, ką šiais metais suteikė televizijos komedija.

Na, televizija čia yra tik iš dalies, bet jau niekas nežino, kaip tinkamai vadinti „Netflix“, todėl pasilikim prie to. „First Day of Camp“ yra aštuonių serijų serialas, veikiantis kaip priešistorė kultiniam 2001 metų filmui „Wet Hot American Summer“. Ir taip, čia yra teisingas kultinio filmo apibūdinimas. Paskaičiuokite patys: kokia tikimybė, kad mažas ir keistas, kiek mažiau nei 2 milijonus dolerių kainavęs filmas, atnešęs didžiulius nuostolius ir uždirbęs vos 400 000, ilgainiui taps vienu žymiausių moderniosios komedijos pavyzdžių? Jis turėjo mažą ir triukšmingą gerbėjų armiją (a.k.a. kultą), kuri ilgainiui peraugo į įspūdingą jėgą, prikėlusią filmo istoriją antram gyvenimui.

Paskaičiuokim toliau: jeigu kas nors sugalvotų daryti tą patį filmą su tais pačiais aktoriais, tačiau jau šiomis dienomis, kiek visa tai kainuotų? Sufleruoju: filme vaidino Bradley Cooperis, Amy Poehler, Paulas Ruddas, Michaelas Ianas Blackas, Elizabeth Banks, Christopheris Meloni, Molly Shannon, Jonas Benjaminas ir daugelis kitų. Visi šitie žmonės dabar už vieną projektą gauna daugiau, nei anuomet kainavo visas „Wet Hot American Summer“ filmas, todėl matematika nesunki.

Ir visgi visi šitie žmonės sugrįžo. Net jeigu, pasak vis populiarėjančios istorijos, Bradley Cooperis turėjo per vieną dieną nufilmuoti visas savo scenas seriale (ir jų buvo tikrai daug), kažkas sudarė tokį tvarkaraštį, kad visi aktoriai galėtų sugrįžti ir įkūnyti savo keistuosius vaidmenis, ir keistumai čia prasideda jau vien nuo istorijos apibūdinimo. 2001 metų filme tuomet į trečią dešimtį gan seniai įkopę aktoriai įkūnijo šešiolikmečius, prižiūrinčius vaikų stovyklą. Dabar tie patys aktoriai įkūnija pora mėnesių jaunesnius veikėjus, išgyvenančius pirmąją tos stovyklos dieną.

2015 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. The Telltale Moozadell/...To Save Us All From Satan's Power

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Devinta serija. The Telltale Moozadell


Snakes were fucking themselves long before Adam and Eve showed up, T. - Paulie Walnuts

Nuo pirmadienio jūs pradėsit laikytis dietos ir bėgioti. Žinau, kad pradėsit. Pradedat kiekvieną pirmadienį ir šito pažado laikotės tol, kol lieka kelios valandos iki to pirmadienio ir suprantat, kad bus dar tų pirmadienių, o mamos kotletai patys nesusivalgys.

Trečiojo „Sopranų“ sezono metu, kuris buvo rodytas 2001 metais, populiarėjant interneto forumams, dažnai aptarinėjama tema tapo Karmelos noras palikti Tonį ir niekaip neateinanti drąsa tai padaryti. Ir tai galima suprasti per tuos paprastus pažadus sau: Karmelai palikti vyrą, kuris išlaikė ją visą gyvenimą ir suformavo visą jos pasaulėžiūrą, reikštų išėjimą iš komforto zonos. Nepaisant to, kad Karmela yra įvardijama kaip viena stipriausių serialuose kada nors parodytų moterų, jai toks žingsnis yra neįtikėtinai baisus.

Ir šiaip, jeigu jums per gimtadienį dovanotų tūkstančius kainuojančius žiedus, jums bent jau trumpam praeitų noras skirtis su tuo žmogumi, kad ir koks bejausmis monstras jis bebūtų. Pradinė šios serijos scena, kai Karmela be jokios vaidybos susilydo gavusi Tonio dovaną ir panašiai pradeda aikčioti gavusi menkniekius iš vaikų, įkūnija „Sopranų“ dvipusiškumą: taip, Karmela yra jautriausia veikėja šiame seriale, tačiau ją, kaip ir daugelį kitų, galima nesunkiai papirkti.

2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Žymiausi žudikai ir naujos idėjos neišgelbėjo gražiausio visų laikų serialo


"Do you know how you caught me, Will?"
"Goodbye, Dr. Lecter. You can leave messages for me at the number on the file." Graham walked away. 
"Do you know how you caught me?" 
Graham was out of Lecter's sight now, and he walked faster toward the far steel door. 
"The reason you caught me is that we're just alike," was the last thing Graham heard as the steel door closed behind him.
Red Dragon

Jeigu sakytumėte, kad seniau nei prieš tris metus visoje Hanibalo franšizėje jums įdomiausias veikėjas buvo Vilas Grehemas, nemanau, kad jumis patikėčiau. Ir Thomaso Harriso knygose, ir filmuose „Manhunter“ bei „Red Dragon“ pateiktas Vilas buvo įvardijamas kaip vienintelis Hanibalą perpratęs ir jį pagavęs žmogus, tačiau jų tarpusavio santykiai visur buvo piešiami nelabai ryškiai. Pridėjus „The Silence of the Lambs“ (ir knygos, ir filmo) sėkmę, kai žymiausia antraeile franšizės veikėja jau tapo Klarisė Starling, ir į šitą maišalynę įmetus vienus įsimintiniausių psichopatų bet kokios meno srities istorijoje, Vilas likdavo nuošaly.

Tačiau Bryanas Fulleris šią klaidą ištaisė. Jis paėmė vieną sakinį iš Harriso knygos ir pavertė jį serialu. Serialu, kuris šiandien baigiasi po trijų sezonų ir kurį istorija minės kaip vieną iš tobulos televizijos pavyzdžių.

„Hannibal“ turėjo būti smagus mėginimas įsivaizduoti, kas nutiko tarp Vilo ir Hanibalo iki „Red Dragon“ įvykių, ir visa tai peraugo į vieną stipriausių mano matytų draminių kūrinių televizijoje. Kas to tikėjosi? Nemanau, kad net ir pats Bryanas Fulleris, anksčiau kūręs serialus, televizijoje rodytus daugiausiai iki antro sezono, tačiau jo ir kitų scenaristų specifinė vizija „Hannibal“ pavertė kažkuo ypatingu.

Serialo forma tam tiko tobulai. Harriso knygose (iš kurių bent jau „Red Dragon“ ir „The Silence of the Lambs“ tikrai patariu paskaityti, nes kitų taip mane fiziškai išgąsdinusių knygų dar nesu skaitęs) Hanibalo - neįtikėtinai sumanaus psichiatro, žudančio žmones ir vėliau valgančio jų kūno dalis beigi kilusio iš Lietuvos - baisumas neegzistavo vakuume. Ar jis bendravo su Vilu, ar Klarise, būtent tų žmonių specifiškumai ir Hanibalo sugebėjimas pilnu pajėgumu įsibrauti į jų pasąmonę keldavo šiurpą. Jums prieš akis dabar stovintis ir košmarus sukeliantis Anthony Hopkinso žvilgsnis buvo tik pagardinimas.

2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Second Opinion/He Is Risen

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Septinta serija. Second Opinion


You know, there are worse things that can happen to a person than cancer. - Furio

Pradėti iš naujo yra vienas sunkiausių ir baisiausių dalykų gyvenime, ką galiu patvirtinti grįžęs prie rašymo po ganėtinai ilgos (bent jau ilgiausios per paskutinius kelis metus) pertraukos ir taip ilgai delsiau ne dėl nesugebėjimo rašyti, o dėl baimės vėl pradėti. Kai žmogus įkrenta į jį tenkinančią rutiną, padedančią atsidurti komforto zonoje, iš jos išeiti yra be galo sunku, ypač jeigu joje gyveni dešimtmečius.

Šiame savo gyvenimo etape suprantanti padarytų klaidų kainą Karmela yra vienas puikiausių baimės pradėti kažką iš naujo pavyzdžių. Nuo pačios serialo pradžios jos konfliktai su Toniu ir nuolat aplankantis supratimas, kad ji su vyru yra įkalinta amžinai, buvo svarbi „Sopranų“ dalis, tačiau dabar tai turi realių pasekmių. Karmela nori gelbėti santuoką ir pasiryžta nueiti pas Melfi išklausyti kokio nors patarimo, nes jos galimybės jau išseko.

Melfi ir Karmelos susitikimas yra vienas keisčiausių šio sezono vaizdinių. Vienoje scenoje atsiduria dvi svarbiausios serialo ir Tonio moterys, turinčios itin didelę įtaką visam siužetui, tačiau susitinkančios pasikalbėti tik dabar. Ir net jeigu jos yra itin panašios viena į kitą, šventai tikinčios, kad Tonį galima sutvarkyti ir paversti jį geru žmogumi, jos negali viena su kita kalbėtis. Siaurų pažiūrų žmonės lengvai galėtų šitą situaciją paversti kokiu nors banaliu moterys negali bendrauti bajeriu, bet dramine prasme jų nematoma kova dėl Tonio yra svarbi visam serialui, net jeigu į kažką rimtesnio ji net nesiruošia pavirsti.

2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Jonas Stewartas kaip artimiausias mano draugas televizijoje

Jūs manęs nepažįstat. Gal susidarėt apie mane kažkokią nuomonę iš čia skelbiamų rašymų, bet šiaip jūs mane pažįstat panašiai tiek, kiek ir aš kiekvieną iš jūsų. Taip jau yra, taip nusprendžiau pats, nežadu kažko keisti ir man tai patinka.

Todėl kai sakau, kad Jono Stewarto išėjimas iš „The Daily Show“ laidos, įvyksiantis šiandien, man yra turbūt asmeniškiausias kada nors patirtas smūgis, susijęs su populiariąja kultūra, aš nelabai tikiuosi, kad jūs manim patikėsit, bet visgi kažkiek viliuosi.

Aš tiksliai neatsimenu, kada pirmą kartą pamačiau Stewarto laidą. Niekas į ją man pirštu neparodė, niekas nerekomendavo ir veikiausiai tai buvo vienas tų dalykų, kai aš eilinį kartą pasiklydau internetuose ir kažkokiu būdu prieš save mačiau keistus garsus leidžiantį ir interviu nelabai mokantį imti pusamžį Niujorko žydą.

Puikiai žinau, kad nuo kažkurios 2011 metų vietos nesu praleidęs nei vienos „The Daily Show“ laidos. Galbūt absoliučios daugumos jų aš neatsiminčiau, bet tikrai žinau, kad nuo to laiko (kadangi konkrečiai atsimenu, kad laidą 2011 metais jau žiūrėjau tuomet, kai, panašiai kaip ir dabar, prasidėjo JAV prezidento rinkimo kampanija) nesu praleidęs nei vienos „The Daily Show“ minutės.

Kartais laidą paleisdavau mėnesiui, bet grįžęs peržiūrėdavau viską, ką praleidau. Kartais dieną sėdėdavau ir laukdavau, kada kur nors pasirodys vakar per „Comedy Central“ parodyta nauja laida, turinti absoliučiai tą patį humorą, turbūt daugybę kartų naudotus juokus ir žmogų, kuris pasauliniame chaose bando atrasti kažkokius dėsningumus.

Ir jam pavykdavo. Jei dar nežinot apie ką čia rašau, „The Daily Show“ tiksliai apibūdinti tiesiog negaliu ir jums padėtų vos kelių laidų peržiūros, bet tai yra laida, kurioje Stewartas su savo milijoną „Emmy“ laimėjusių scenaristų komanda nuo pirmadienio iki ketvirtadienio kiaurus metus (su, atrodo, visą amžinybę trukdavusiomis poros savaičių pertraukomis) pasitelkdami komediją žiūrėdavo į JAV ir pasaulio aktualijas, stengdavosi atkreipti dėmesį į kiek mažiau pastebimas problemas ir laikėsi absoliučiai nepalaužiamos, JAV Demokratų partijos išpažįstamos politikos.

2015 m. liepos 26 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. Peaky Blinders

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Peaky Blinders“ serijos.

„Peaky Blinders“ turi tą savybę, kurią kiekvienas žiūrovas gali priimti visiškai skirtingai ir subjektyviai, ir kai kuriuos ji netgi gali atbaidyti nuo paties serialo. Jeigu trumpai, ta savybė yra stiliaus iškėlimas aukščiau paties siužeto.

Michaelas Mannas man yra vienas geriausių šio stiliaus pavyzdžių, nes net jeigu jo filmuose dažniausiai yra pasakojama apie itin sudėtingus veikėjus (ir būtent veikėjus, nes moterų jis nepripažįsta), „The Insider“ ar „Heat“ be kruopščiai atidirbto stiliaus, kartu su psichodeline muzika ir plaukiančia režisūra, nebūtų tokie žymūs filmai. Ir man tai dažniausiai nepatinka – gali būti, kad tai yra visiškai subjektyvus dalykas, tačiau net jeigu aš suprantu, jog kinas yra meno rūšis, be stipraus siužeto tas menas ir originalumas yra beverčiai dalykai.

Todėl tokie žmonės kaip Wesas Andersonas, kurio visi filmai yra kaip į auksinius popieriukus įvynioti saldainiai, ir įsitvirtina kine – „The Grand Budapest Hotel“ ar „Moonrise Kingdom“ yra stilingiausi pastarųjų metų filmai, tačiau jų siužetai, kurių centruose yra sugniuždyti žmonės, yra tai, kas Andersoną padaro išskirtiniu.

Ir visa tai sakau dėl to, kad „Peaky Blinders“ man yra dar viena išimtis iš šios taisyklės. „Peaky Blinders“ kur kas dažniau renkasi stilingus vaizdinius tuomet, kai per tą laiką galėtų pasakoti istoriją, tačiau iki to laiko būna papasakota tiek daug ir taip sklandžiai, kad tenka tik atsilošti ir grožėtis vaizdiniu.

Ir britai yra tie žmonės, kurie tikrai sugeba sukurti gražiai baisius dalykus. „Peaky Blinders“ yra dar vienas valandos trukmės draminis britų serialas, kurio kūrėjas (šiuo atveju – Stevenas Knightas, televizijoje sukęsis jau kurį laiką ir kažkokiu būdu sugebėjęs parašyti vieną blogiausių mano matytų filmų „The Seventh Son“) nepersistengia – kol kas yra sukurti tik du sezonai po šešias serijas. Finansine prasme „Peaky Blinders“ yra itin ambicingas serialas, todėl toks mažas serijų kiekis nėra nuostabus.

2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Orange is the New Black. Trečias sezonas


Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Orange is the New Black“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Orange is the New Black“ pagrindinė idėja nėra visiškai originali, bet ji yra viena tų, kurios mane sudomina visuomet. Pats principas rodyti moterų kalėjimą ne kaip visumą, sudarytą iš labai panašių veikėjų, bet veikiau kaip gyvą organizmą, kuriame kiekvienas žmogus nuo kalinių iki biurokratų turi ką papasakoti, man yra nuostabus dalykas. Kiek atsimenu iš savo serialų žiūrėjimo patirties, kažką panašaus darė nebent „Dingę“, „Oz“ ar „The Wire“, nors pirmuoju atveju, tikėtina, žmones prie ekranų labiau traukė ne veikėjai, o pati istorija.

Visi minėtieji serialai įdomiausi yra dėl to, kaip juose rodomų veikėjų neįprastos praeitys derinasi su aplinka, kurioje jie yra (vėlgi, „The Wire“ atveju veikėjus suformavo pati Baltimorė, bet plačiąja prasme mintis panaši). Kraštutinės istorijos tuose serialuose gali būti įdomios, tačiau juose svarbiausiais vis tiek išlieka veikėjų tarpusavio santykiai tos aplinkos, kurioje jie yra, kontekste, kas natūraliai sukuria sluoksniuotą ir įdomią istoriją.

„Orange is the New Black“ trečiajame sezone gali tapti pavyzdžiu, kad šis dalykas yra absoliuti tiesa ir tai serialas įrodo per didžiausius savo pasisekimus ir nuopolius. Trečiasis sezonas nėra kuo nors kardinaliai kitoks nuo ankstesniųjų - veikėjai čia vis dar išliko daugmaž tie patys su keliais naujais papildymais, didelės ir visa apimančios istorijos vis dar nėra, o serialas kuo toliau, tuo labiau pradėjo lįsti į veikėjų asmeninius gyvenimus, kas dažniausiai padeda.

Kartais, tiesa, serialas persistengia. Man visada įdomu, kaip veikia scenaristų mąstymas ir net neabejoju, kad jis funkcionuoja absoliučiai kitaip, nei mes galėtume pagalvoti, todėl spėlioti niekada nėra smagu. Tačiau šiame sezone man kilo įtarimas, kad scenaristai galvoja, jog žmonės iš serialo nori kur kas daugiau nei paprasto kalėjimo gyvenimo demonstravimo (iškart atsakau: tikrai nenori). Veikiausiai todėl kūrėjai šiame sezone ir persistengė su šalutinėmis istorijomis - kol kas tragiškiausiomis, kurios per tris metus čia buvo pateiktos.