2015 m. gruodžio 22 d., antradienis

2015 m. serialų TOP 10

Išaušo tiesos valanda.

Tiesa šiame kontekste reiškia bandymą išrinkti dešimt geriausių serialų po to, kai šiemet jų peržiūrėjau keliomis dešimtimis daugiau. Tobulas ir visiškai nekontroversiškas variantas.

Ilgai jūsų negaišinu ir prieš grožintis šituo sąrašu įspėju dėl paprasto dalyko: sąrašas yra sudarytas atsižvelgiant į visus mano per šiuos metus matytus serialus, net jeigu yra didelė tikimybė, kad mačiau ir visus jūsų matytus dalykus („Game of Thrones“ ir „The Walking Dead“, kurių šiame sąraše nėra, taip pat). Kiekvienas pasirinkimas sąraše yra pateiktas su mano argumentavimu, taip kad prieš ginčijantis siūlau perskaityti visą straipsnį ir suprasti, jog šitie pasirinkimai yra bandymas išrinkti geriausius, o ne noras primygtinai už borto palikti populiarius serialus.

Spoilerių nėra, todėl skaitykite į valias. Kai pritrūksite skaitymo, geriausių naujų serialų dešimtukas bei bendra sezono apžvalga jūsų taip pat laukia čia pat. Visi pastebėjimai, kaip visuomet, yra laukiami komentaruose ir Facebooke.

10. Master of None
Komedijose parodyti kažką naujo būna tragiškai sunku - yra ribotas kiekis būdų, kaip galima pateikti tą patį juokelį, ir televizinės komedijos naujų humoro rūšių dažniausiai neišranda. Tuomet lieka tik žaisti su struktūra ir veikėjais, ir abiem šiais atvejais Azizo Ansari sukurtas „Master of None“ parodo kažką itin įdomaus. Serialas, kurio centre yra trisdešimtmečiai veikėjai, bandantys susitaikyti su savo besikeičiančiu gyvenimu, kiekvieną seriją paskiria rimtos temos (rasizmo, senatvės, vaikų) nagrinėjimui, ir tai daro rasdamas stebėtinai gerą pusiausvyrą tarp grynos komedijos, įdomių veikėjų ir protingų pastebėjimų.

„Master of None“, nepaisant tokios struktūros, nėra didaktiškas serialas - nei vienoje istorijoje nėra randamas vienintelis teisingas atsakymas, prie ko reikia greitai priprasti ir suprasti, jog scenaristams čia labiausiai rūpi veikėjai, kurie yra laikomi tikrais žmonėmis, ne įrankiais papasakoti per daug protingas istorijas. „Master of None“ kartu yra ir nuostabios romantinės komedijos pavyzdys, kai serialas sugeba išvengti vienpusiškos istorijos apie likimo suvestus žmones ir pasitelkdamas konkrečius pavyzdžius parodo, dėl ko du žmonės gali būti tobulai skirti vienas kitam ir tuo pačiu dėl to jaustis blogai. Serialas nėra revoliucinis, tačiau jo genialumas slypi mažiausiose detalėse, į kurias kai kurie kūrėjai tiesiog nekreipia dėmesio kaip į nereikalingas, ir toks smulkmeniškumas yra tikrai sveikintinas.

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Naujų 2015 m. serialų TOP 10

Kasmet yra išleidžiamos dešimtys naujų serialų ir kasmet visi galvoja, kad jau geriau ir daugiau nebus, bet jie visad klysta. Supratęs, kad vos keliais sakiniais aptarti visų naujų serialų negaliu, pabandžiau juos bent jau sudėti į dešimtuką.

Jeigu galvojat, kad šitie nauji serialai yra vieninteliai, kuriuos mačiau šiemet, turiu liūdną sau naujieną: tikrai ne. Mačiau daugiau ir, kaip vakar minėjau bendroje metų apžvalgoje, už dešimtuko ribų teko palikti ne vieną man patikusį serialą.



Apačioje yra visas geriausiųjų dešimtukas su argumentavimu, kodėl yra taip, kaip yra. Spoilerių nėra, todėl galite skaityti drąsiai, ir būtinai praneškit, ko be reikalo neįtraukiau į šitą dešimtuką.

Ir sugrįžkit rytoj, kai paskelbsiu bendrą geriausių serialų sąrašą.

10. Narcos
Prasidėjęs gana silpnai ir žiūrovus apmėtęs istorijos pasakojimui nereikalingais faktais, serialas greitai atrado savo ritmą ir ilgainiui tapo įdomiu, net jeigu per daug giliai savo veikėjais nesidominčiu reginiu. Apie garsųjį narkotikų imperijos vadovą Pablo Escobarą (įkūnijamą kur kas daugiau subtilumo nei jo kolegos parodančio Wagnerio Moura) pasakojantis serialas vis bando tapti smagesne „Breaking Bad“ versija ir vis nesupranta, kad jam geriausiai sekasi surimtėjus ir pradėjus nagrinėti tai, kaip Escobaro elgesys paveikė atskirus žmones, Kolumbiją ir Ameriką. Kai „Narcos“ prie to apsistoja ilgesniam laikui, viskas veikia nuostabiai.

Serialui kartu padėtų tai, jeigu jį peržiūrėtumėt greitai - pasakojimas yra vientisas ir gal serijas žiūrint vieną po kitos galima mažiau dėmesio kreipti į desperatišką bandymą suteikti serialui kažkokį tipinį herojų amerikiečio pavidalu, kas „Narcos“ niekad nesiseka, bet Escobaras čia yra pakankamai stiprus, kad pasimirštų kitos serialo negandos.

2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Telemanai 2015

Sveiki atvykę į trečiuosius Telemanų apdovanojimus - prestižiškiausius tarptautinės televizijos apdovanojimus šitame tinklaraštyje.

Kadangi apačioje teksto yra užtektinai, ilgai jūsų čia negaišinsiu. Šiemet, skirtingai nei 2013 ar 2014 metais, šiuose apdovanojimuose nerasite geriausių serialų ir geriausių naujų serialų kategorijų. Jos pasirodys kaip atskiri straipsniai artimiausiomis dienomis, nes televizijos šiemet buvo tiek daug, kad apie geriausius serialus pakalbėti keliais žodžiais būtų tiesiog nepadoru.

Ir visgi kalbėti yra apie ką, dėl ko šitie apdovanojimai ir egzistuoja. Vėlgi, jie yra sudaryti tik iš tų serialų, kuriuos esu matęs aš pats, bet tikėtina, kad mačiau visus jūsų žiūrimus serialus ir dar daugiau, todėl visus juos tikrai būsiu apsvarstęs. Nors jūsų komentarų ir nuomonių tikrai laukiu, iškart pasakau, kad apie šituos apdovanojimus galvotumėt kaip apie pagerbiančius geriausiuosius, ne kaip apie bandymą palikti už borto man mažiau patikusius. Tiesiog fiziškai neužteko vietos įtraukti visus man patikusius elementus šių metų televizijoje, nors komentarai apie „Game of Thrones“ praleidimą yra visad laukiami.

Ai, ir apačioje neatskleidžiu jokių svarbių serialų siužeto detalių, todėl žiūrėkite drąsiai.

Telemanas geriausiam į TOP 10 nepatekusiam serialui


Show Me a Hero
BoJack Horseman

Kaip ir minėjau, geriausių šių metų serialų dešimtuką pamatysite kiek vėliau, bet vieną dalyką privalote žinoti jau dabar: jį sudaryti buvo sunku. Šiemet peržiūrėtų serialų yra galybė, vos keli jų yra nuoširdžiai blogi ir dauguma jų yra bent jau geri, o kokie 25 - laisvai pretenduojantys į TOP 10, todėl ši kategorija yra skirta tiems, kurie beveik pateko į tą dešimtuką.

Dviejų šių serialų dar neaprašinėjau - „BoJack Horseman“ apžvalgos paskelbimui niekaip nerandu tinkamo laiko, kadangi tam tikrai reikia susikaupti (kai pamatysite recenziją, suprasite kodėl), o „Show Me a Hero“ nusprendžiau neaprašinėti (net jeigu Oscaras Isaacas ten yra nuspėjamai geras). Abu serialai lenda giliai į depresijos teritoriją, ją nagrinėja visiškai skirtingais būdais ir mane pribloškė ne vienoje situacijoje.

Antrą kvėpavimą įgavęs „Louie“ šiame sezone irgi darė stebuklus, radęs tą tobulą balansą tarp savo išskirtinės komedijos ir arthauzinio ketvirto sezono, kuris man įspūdžio nepaliko. „Parks and Recreation“ iš šio gyvenimo pasitraukė taip gerai, kad kažko papildomai net negalėjau prašyti. Visi veikėjai gavo pakankamai laiko, o serialas dar kartą įrodė, kad vien rodydamas gerumą gali tapti jausmingiausi ir labiausiai į paširdžius trenkiančiu reginiu televizijoje.

Visgi „Justified“ paskutinis sezonas buvo arti tobulybės, grįžęs prie serialo šaknų ir sugrąžinęs visą istoriją pradėjusius veikėjų konfliktus, kurių kulminacija buvo ir netikėta, ir tuo pačiu visiškai logiška bei protinga. Scenarijus pasiekė antro sezono (vieno geriausių mano matytų televizijos sezonų) aukštumas, Timothy Olyphantas, Waltonas Gogginsas ir Joelle Carter privertė dar labiau rūpintis savo veikėjais, ir „Justified“ galiausiai sugebėjo sukurti emocingas scenas ten, kur jos visai neturėjo būti, bet dėl to veikė dar nuostabiau. „Justified“ man visada bus tas serialas, kurį žino mažai žmonių ir kuris yra mano go-to rekomendacija absoliučiai bet kam, kas paprašo rekomendacijos, ir šeštasis sezonas parodė, dėl ko aš niekad nesigailėsiu patarinėdamas žiūrėti visas 78 serijas.

2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Pie-O-My/Everybody Hurts

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Penkta serija. Pie-O-My


Kai Adriana šio sezono pradžioje susidraugavo su Daniele tikėdama, kad jos yra tikros draugės, ji buvo paveikta itin svarbaus dalyko: Adriana pasijautė reikalinga. Pokalbiai su Daniele, kuriuose pastaroji nuoširdžiai klausinėjo savo naujosios draugės apie asmeniškus dalykus, Adrianą pakylėjo į viršų - ji pagaliau susipažino su žmogumi, kuriam rūpi jos nuomonė. Jūs matėte, kaip su ja elgiasi Kristoferis, todėl greitai sužavėti Adrianą nėra sunku.

Visiems žmonėms reikia pasijausti reikalingiems. Ir aš nekalbu apie mistinę gyvenimo prasmę ar kažką panašaus - tai tėra paprastas gyvenimo motyvas, parodantis, kad tu kažką palieki po savęs, kad kažkam padarai įtaką ir negyveni veltui.

Žiūrint į patį paviršių, nenuostabu, kodėl Adriana nusprendė bendradarbiauti su FTB: ji neturėjo kito pasirinkimo. Ji gali būti greitai suimta dėl susidėjimo su mafija, ar bent jau jai taip atrodo (kokia tikimybė, kad FTB suimtų jokiais nusikaltimais neapkaltintą moterį ir rizikuotų atskleisti savo kėslus prieš Tonio gaują?). Tačiau bendradarbiavimas su teisėsauga jai yra pats paprasčiausias būdas pasijausti reikalinga. Ji to daryti nenori, ji nelabai meiliai kalbasi su agentais, tačiau ji tai vis tiek daro net ir realiai galėdama pasirinkti kitą kelią.

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

„Studio 60 on the Sunset Strip“: Ne. Tiesiog ne

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Studio 60 on the Sunset Strip“ serijos.

Nežinau. Tiesiog nežinau.

Aš peržiūrėjau ir sugebėjau parašyti apžvalgas visiems Aarono Sorkino serialams. Jo sukurtas „The WestWing“ yra turbūt mano mėgstamiausių matytų serialų penketuke. „The Social Network“ ir „Moneyball“ yra itin stiprūs filmai. Jeigu žiūrėsime vien į šiuos tris projektus, Sorkinas yra geriausias šių dienų scenaristas kine ir televizijoje.

Todėl jeigu klausite, kokiu būdu toje pačioje televizijoje galėjo egzistuoti „Studio 60 on the Sunset Strip“ (kurį sutrumpintai vadinsiu „Studio 60“, nes Sorkinas net negalėjo sukurti normalaus pavadinimo), aš jums neturėsiu aiškaus atsakymo. Niekas, kas yra susiję su šiuo serialu, neturi logikos, „Studio 60“ yra vienas didžiausių nesusipratimų pastarojo meto televizijoje, ir dėl to dėkokite Sorkinui.

Širdį pradeda žeisti jau vien tai, kad teoriškai serialas galėjo būti nuostabus. Jūs pagalvokite – du pagrindinius vaidmenis jame atlieka Matthew Perry ir Bradley Whitfordas. Čandleris ir Džošas. Du specifiniai, bet savo vaidmenimis į televizijos istoriją įėję aktoriai. Jie čia vaidina, atitinkamai, Metą (Sorkinas yra toks rašytojas, kad neturi laiko sugalvoti vardą, kuris atskirtų aktorių nuo veikėjo) ir Denį, rašytoją ir garsų prodiuserį, kurie į išgalvotą televiziją grįžta ant kelio užvesti į lankas nusivažiavusią laidą. Jos pavadinimas, kaip suprantate, yra ir paties serialo pavadinimas.

Laida yra paprasta „Saturday Night Live“ kopija. Čia nėra originalus ar analitinis pastebėjimas; serialas dėl tokios parodijos/kopijos ir buvo kuriamas. Kas keisčiausia, kad 2006 metais „Studio 60“ rodžiusi NBC televizija kartu pradėjo rodyti ir „30 Rock“, vieną geriausių pastarųjų dienų komedijų, kurią kūrė Tina Fey ir kuri taip pat parodijavo „Saturday Night Live“.

2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Jessica Jones“: kai „Marvel“ jau nesugeba prašauti

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Jessica Jones“ serijos.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man persisotinimas komiksiniais filmais ateis kur kas greičiau nei galvojau. Dabar iš šito žanro kažkas sugeba sukurti kažką geresnio tik tuomet, kai iš jų praktiškai nieko nesitiki ar tikisi gan mažai („Ant-Man“, „Guardians of the Galaxy“, turbūt ir artėjantis „Deadpool“), o kažkam pasisekus ar nuolat kalbant, koks geras bus tas dalykas, viskas staigiai subyra („Avengers: Age of Ultron“). Artimiausiais metais tų naujoviškų kūrinių vis mažės ir visi veikėjai jungsis į bendrus filmus, kurie dažniau tampa bandymu parodyti „va, kiek mes turim veikėjų“, ne realiai sukurti kokią nors istoriją.

Tačiau aš šitai erai būsiu dar ilgai dėkingas už tai, kad ji į televiziją atnešė komiksinius serialus. „Agents of SHIELD“ prieš du metus buvo neeilinis įvykis, bet dabar kiekvienas kanalas turi bent po vieną serialą, ir tokie dalykai kaip „The Flash“, „Arrow“, „Netflix“ jau sukurti „Daredevil“ ar „Jessica Jones“ ir net sunkiai žiūrimas „Gotham“ rodo kur kas intymesnes ir kruopštesnes istorijas nei galėtų sau leisti didieji filmai, ir tai yra tikrai įdomu.

Jessica Jones įkrenta į tą kategoriją veikėjų, iš kurių žiūrovai per daug nesitiki. Dažniausiai antraeile „Marvel“ komiksų heroje laikoma Jones nėra kertinė Keršytojų grandis ir retai kas ją įvardina tarp mėgstamiausių savo veikėjų, o tai šiame kontekste yra gerai. Iš „Netflix“ serialo „Jessica Jones“ niekas nesitikėjo per daug, o jeigu tikėjosi, tai tik dėl to, kad jiems patiko „Daredevil“, todėl logiška galvoti, kad panašiomis aplinkybėmis kuriamas serialas parodys kažką panašaus kokybės prasme.

Ir scenaristai, vedami ne bet ko kito kaip visų „Twilight“ dalių scenaristės Melissos Rossenberg, santykinai nedidelius lūkesčius pasitiko išskėstomis rankomis. Sukurti serialą apie veikėją, kurios plačioji publika nelabai žino, ir išnaudoti mažesnį televizijos biudžetą smulkesnės istorijos papasakojimui? Ačiū, padėkit ant stalo.

2015 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis

„Sports Night“: genialaus scenaristo darbus iššifruojantis serialas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Sports Night“ serijos.

Kai žmogus pradeda žiūrėti to paties režisieriaus ar scenaristo filmus ne atsitiktinai, o specialiai, tas žmogus jau yra vienu dideliu žingsniu arčiau kino supratimo. Jis gali lyginti, suprasti kai kuriuos dėsningumus ir ne tik juos analizuoti, bet kartu ir paprasčiausiai jais mėgautis. Ir geriausius kino kūrėjus išskiria būtent tai, kad gali peržiūrėti visus jų filmus ir suprasti, jog net jeigu juos kūrė tas pats žmogus, jie visi yra tokie skirtingi, bet kartu ir turintys kažkokį bendrą stilių, kad bet kas to tikrai nepasiektų. Dėl to Martino Scorsese filmus galima žiūrėti be pertraukos, o ties trečio Woody Alleno filmo peržiūra tenka suprasti, kad jis kažkokiu būdu jau penkiasdešimt metų kuria filmus apie tą patį neurozių kamuojamą pagrindinį veikėją, bet šita recenzija ne apie jį.

Televizijoje reikalai yra kiek kitokie, nes nėra daug žmonių, kurie per gyvenimą sukuria kelis serialus ir jeigu vieninteliam jų projektui pasiseka, daugiau jiems dirbti paprasčiausiai nereikia. Serialuose galima analizuoti atskirų serijų stilių ir taip suprasti jų kūrėją, tačiau tai nėra visai tas pats kaip kitų serialų žiūrėjimas. Todėl tokie žmonės kaip Aaronas Sorkinas ant popieriaus atrodo kaip tobula galimybė pamatyti jo kūrybos įvairiapusiškumą, dėl kurio jis yra laimėjęs begales apdovanojimų ir netgi pilną Oskarą.

Didžiausia problema šioje vietoje yra ta, kad Sorkinas turi įvairiapusiškumą, kuris yra daugmaž lygus nuliui. Pirmasis jo sukurtas serialas „Sports Night“, pasirodęs 1998 metais ir trukęs du sezonus bei parodęs 45 po dvidešimt minučių trunkančias serijas jau pirmosiomis sekundėmis išsišoka kaip Sorkino serialas. Daug dialogo, visi kažką daro, vyrauja pastovus chaosas, niekas negali atsipalaiduoti, rėkavimas, šūkavimas, muzika ir serija pasibaigia.

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Trys


Jeigu rimtai galvosim, kad čia yra blogas apie serialus, tai gal per trečią jo gimtadienį būtų visai pravartu į jį pažiūrėti iš serialų struktūros pusės.

Pavyzdžiui, pirmais metais visi scenaristai, aktoriai ir kiti su serialu susiję žmonės būna nerealiai entuziastingi, turi baisiai daug ko papasakoti, rėkia apie savo serialą į visus kampus ir maldauja, kad jį kas nors žiūrėtų, kad tik būtų galima pratęsti naujam sezonui (hence ir mano per pirmus metus parašyti beveik 300 straipsnių; neklauskit kaip, neklauskit kodėl - man pačiam šitas skaičius dabar kelia baisiai dviprasmiškus jausmus).

Antrais metais serialas jau tampa labiau darbu nei smagiu laisvalaikio praleidimo būdu. Visi jau žino savo galimybes, žino serialo struktūrą, pažįsta žiūrovus ir biškį jiems pataikauja, biškį (žinodami, kad žiūrovai greitai nepabėgs) eksperimentuoja, ir dažnai gauna visai neblogą produktą, arba feilina ir nebegauna naujo sezono.

Trečias sezonas dažniausiai būna make or break, nes jį sėkmingai išgyvenę serialai dažniausiai nebūna priverstinai numarinami ir juos rodantys kanalai scenaristams leidžia žaisti tiek, kiek jie nori („Hannibal“ čia neminėsiu ir jūsų neliūdinsiu). Žiūrovai irgi dažniausiai supranta, kad gal tas serialas nieko stipriai originalaus jau nerodo, bet tiek laiko žiūrėjau, tai negi mesiu?

Apie ketvirtą sezoną teorijų dar nesu sukūręs, bet jeigu imčiau „Lost“ pavyzdį, trečiam sezone sufeilinę labai daug kur, jie atsigavo ir ketvirtais metais parodė mano vieną mylimiausių bet kokio serialo sezonų. Jis gal neatpirko tos durnos serijos apie Džeko tatuiruotes (žr. viršuje), tačiau jis sugebėjo kristalizuoti mano meilę televizijai, todėl feilinti kartais reikia.

2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Master of None

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Master of None“ serijos.

„Master of None“ geriausia savybė yra tai, kad serialas atkreipia žmonių dėmesį į tai, kad mes į kai kuriuos dalykus dėmesį kreipiame per daug retai.

Ir ne, šita recenzija netaps pamokslu apie tai, kaip retai mes pamatome saulės skaistumą, žolės žalumą ar alkoholiko nosies mėlynumą. Viena pagrindinių „Master of None“ idėjų yra pastatyti savo pagrindinį veikėją Devą (Aziz Ansari) į nepatogias situacijas, kuriose jis išmoksta kažką naujo, bet jūs tai suprasite patys ir serialo smagumas slypi ne tame.

Kur kas svarbesnė „Master of None“ pusė yra tai, kaip serialas žaidžia su žiūrovų lūkesčiais. Nes pripažinkit: kad ir kaip visi dabar apsimeta originaliai galvojančiais menininkais ir filosofais, daugelį kine, televizijoje ar literatūroje matomų šablonų mes priimam absoliučiai natūraliai. Maži nesutarimai tarp sutuoktinių, peraugantys į konfliktą apie jų santuoką, yra kas antrame filme. Kalbėjimas apie rasizmą mums yra tariamai svarbus dalykas, bet jį pamatę ekranuose tai greitai užmirštam po kelių minučių, nes į tai visuomet kreipti dėmesį būtų per daug darbo. Visi žino, kad reikia kalbėtis su savo pagyvenusiomis močiutėmis, nes joms reikia dėmesio, bet visi apsiriboja like paspaudimu po tai raginančiu daryti postu Feisbuke ir toliau žiūri savo video apie čiaudinčias pandas.

2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Christopher/The Weight

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trečia serija. Christopher


In this house, Christopher Columbus is a hero. End of story. - Tony Soprano

Nuo pat pirmos serijos, kai pradėjau „Sopranų“ apžvalgas, nelaukiau šitos savaitės. Gali būti, kad neatsimenu daugelio dalykų iš pirmosios peržiūros, bet tikrai atsiminiau, kad „Christopher“ man buvo be jokios konkurencijos blogiausia visų „Sopranų“ serija. Neįsivaizdavau, kaip apie ją rašysiu.

Dabar man viskas kiek aiškiau. „Christopher“ tikrai yra blogiausia serialo valanda - paskutinis serialo sezonas man nepaliko didelio įspūdžio, bet jis niekad nebuvo blogas. Tuo tarpu šita serija egzistuoja kitoje dimensijoje ir yra tragiška.

Vienintelė paguoda yra ta, kad „Christopher“ yra tokia nepanaši į bet ką, ką sukūrė „Sopranai“, kad ji bent jau nesugadino jokių gerų dalykų. Net ir blogiausiose situacijose reikia ieškoti kažko optimistiškesnio.

Serija buvo sukurta tarytum atsakant į iš Italijos kilusių amerikiečių kritiką, kad serialas juos pateikia nepagarbiai ir stereotipiškai. Kad scenaristai ir aktoriai, kurių absoliučią daugumą sudarė italoamerikiečiai (negi nėra tokio žodžio?), negerbia savo tėvynės ir tai negali tęstis.

Jeigu tokia kritika jums atrodo juokinga, taip ir turėtų būti. Žmonės, neatskiriantis tikro gyvenimo nuo meno, pasiekia nedaug ir trukdo aplinkiniams kurti kažką naujo, nes jie visame kame mato paslėptas mintis ir nusiteikimą prieš juos. Tie žmonės dažniausiai ieško, dėl ko galėtų įsižeisti, ir jiems nuoširdi nuomonė ar sveikas protas yra svetimi dalykai.

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. For All Debts Public And Private/No Show

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Pirma serija. For All Debts Public And Private


Everything comes to an end. - Carmela Soprano

Visuose geruose serialuose veikėjai turi savybę, kuri juos paverčia įdomiais žmonėmis: jie yra motyvuoti. Net ir mažiausios motyvacijos veikėjus padaro įdomesniais, suteikia jiems tikslą ir parodo, kad jie nėra sukurti vien dėl vaizdo. Šia prasme galima ginčytis ir man patinkančia tema, kad serialai ar visas menas neprivalo būti kaip gyvenimas. Aplink jus yra baisiai daug žmonių, neturinčių vieno realaus tikslo ar dalyko, kuris juos stipriai motyvuotų, priešingai nei serialuose, kur viskas yra sukuriama ne be reikalo ir kiekvienas daiktas ar žmogus turi savo prasmę.

Viena priežasčių, dėl kurių „Sopranus“ laikau geriausiu serialu, ir yra veikėjų motyvacijos. Ne vien dėl to, kad jie jas turi - tai tėra paprasta taisyklė ir jos nesilaikantys serialai greitai feilina, - bet dėl to, kokios jos yra. „Sopranuose“ klesti galia ir pinigai, visi nori šių dalykų, bet per tris sezonus Davidas Chase'as su savo scenaristais sugebėjo įrodyti, kad pagrindiniai veikėjų tikslai čia yra susiję su visiškai skirtingais dalykais, kurie labiau apeliuoja į žmonių emocijas ir psichologiją nei materialines vertybes.

„For All Debts Public And Private“ šią temą dar labiau pagilina. Trečio sezono pabaigoje Tonis galutinai parodė tai, jog šeima yra vienintelis jam nuoširdžiai rūpintis dalykas. Jis nenori elgtis su vaikais taip, kaip su juo elgėsi tėvai, ir nori jiems sukurti gražų ir malonų gyvenimą, kas Toniui niekaip nepasiseka. Pirmoji ketvirto sezono serija šią istoriją praplečia pačiu paprasčiausiu būdu: Tonis nori, kad atsitikus kokiai nors nelaimei jo šeima būtų pasirūpinta materialiai.

2015 m. spalio 18 d., sekmadienis

Ką žiūrėsiu šį sezoną

Kadangi sulaukiau poros klausimų, kokius serialus ruošiuosi žiūrėti šį sezoną, nusprendžiau juos (paskubomis) surašyti į vieną vietą, kad žmonės galėtų argumentus aiškindami, kad aš turiu per daug laiko, kas gal yra tiesa, gal reiškia, kad aš miegu po tris valandas, bet į tai jau nesigilinkim.

Jeigu galvojat, kad nežiūriu kažko, ką tikrai tikrai turėčiau žiūrėti (nes, kaip matot, turiu porą dienų be serialų, tai jas būtinai reikia užpildyti), sakykite komentaruose ir beveik garantuoju, kad po kelių metų atrasiu laiko ir tiems jiems.


2015 m. spalio 5 d., pirmadienis

Naujųjų 2015/16 m. televizijos sezono serialų apžvalga

Prieš porą savaičių pristačiau serialus, kurių galima laukti ir nelaukti naujajame televizijos sezone. Kaip jau tapo įprasta trečius metus iš eilės, porai savaičių paaukojau gerą miegą ir peržiūrėjau visas naujųjų šio sezono serialų pirmąsias serijas, kurių apžvalgas rasite šiame straipsnyje.

Kadangi apačioje teksto yra į valias, per daug jūsų negaišinu, nes tvarką turbūt žinote. Serialai yra apžvelgti remiantis tik pirmosiomis (pilotinėmis) jų serijomis, net jeigu kai kurie jų eteryje yra rodomi ne pirmą savaitę. Pirmosios serijos tikrai negali tapti viso serialo atspindžiu, bet iš patirties sakau, kad blogos pilotinės serijos retai išauga į įspūdingus serialus, o gerai pradedami serialai retai tragiškai nusivažiuoja į lankas (nors dėl pastarosios kategorijos šiemet jaudintis nereikėtų - naujų serialų derlius yra itin prastas).

Apie subjektyvumą ir panašius dalykus jau nesiruošiu kalbėti, tik pasakau, kad jeigu su manim nesutinkat, komentaruose tarp įžeidžiančių žodžių įterpkit ir argumentų - įžeidimai taip skaitysis žymiai maloniau.

Nei viena apžvalga neatskleidžia svarbiausių siužeto detalių ir yra skirtos bendrai mano nuomonei, todėl spoilerių irgi nesibaiminkit.

Artimiausiomis savaitėmis pasirodys dar keli nauji serialai, kurių apžvalgos taip pat bus šiame straipsnyje, todėl po kurio laiko sugrįžkit. O dabar - gero skaitymo.

Atnaujinta 11.05: „Red Oaks“, „Crazy Ex-Girlfriend“ ir „Truth Be Told“ apžvalgomis.
Atnaujinta 11.06: „Supergirl“, „Wicked City“ ir „Ash vs. Evil Dead“ apžvalgomis.


DRAMOS


Hand of God (IMDb, YouTube, visas sezonas pasirodė iškart)
Problema su tikrą ir mistinį pasaulį maišančiais serialais yra ta, kad jie ieško aukso vidurio ir nesugeba tinkamai išnaudoti nei vieno iš dviejų žanrų. „Hand of God“ nėra stiprus serialas, bet bent jau jo pozicija yra aiški: čia scenaristams labiau rūpi drama, ne mistinės istorijos. O jos yra tikrai ambicingos - pagrindinis veikėjas, įkūnijamas Rono Perlmano, gauna žinias iš Dievo, leidžiančias jam (tariamai) surasti jo sūnaus ir marčios skriaudėjus.

Serialas gerai paaiškina pagrindinius veikėjus ištikusias tragedijas, dėl ko Perlmano herojui kylančios fantazijos atrodo kaip kylančios dėl pakrikusių nervų, net jeigu jis bando įrodinėti kitaip. Tačiau pirma serija parodo visai nemažai, atskleidžia pagrindines veikėjų savybes ir jų sugedimo laipsnį, o ateičiai yra paliekama pakankamai neatsakytų klausimų.

Tiesa, visa tai vyksta iki vienos scenos, kuri „Hand of God“ nutempia į tokias absurdiškas žemumas, kad pirmą seriją verta žiūrėti vien dėl jos. Ta scena yra tokia kvaila, tokia nereikalinga ir pagrindžiama tik Perlmano rėkimu, kad ją žiūrint aš juokiausi, nors ji turėjo įvaryti siaubą ir sielvartą. Visgi net ir su tuo epizodu „Hand of God“ pirma serija prognozuoja nykų serialą, kurio neišgelbės net tokie aktoriai kaip Perlmanas, Dana Delany, Garretas Dillahuntas ir išsiilgtas Andre Royo. Bet rimtai, tą sceną jūs turite pamatyti.

Tiks, jeigu patiko: „The Leftovers“, tik šitas dalykas yra maždaug penkis kartus blogesnis.
Žiūrėčiau toliau, jeigu: kas nors pasakytų, jog kitose serijose yra dar kvailesnių epizodų.
Vertinimas: 5/10

2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Army of One

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Army of One“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Trylikta serija. Army of One


He thinks the world owes him a fuckin' livin'. - Tony Soprano

Kai trečiojo sezono pradžioje mirus Livijai sakiau, kad tai yra įvykis, darysiantis įtaką visam serialui, tuomet dar ne iki galo supratau, kokia bus ta įtaka. Pirmieji du „Sopranų“ sezonai padarė itin daug, kad kruopščiai parodytų santykius tarp Tonio ir jo motinos, todėl Livijos mirtis bet kokiu atveju Toniui turėjo atnešti daug negandų. Trečiojo sezono paskutinė serija „Army of One“ tai parodo kol kas aiškiausiai iki šiol.

Tonio vaikai AJ ir Medou visą serialą buvo nuošalyje. Jie, kartu su banaliomis AJ maištavimo istorijomis ir Medou nenoru veltis į tėvo nusikaltimus, labiau egzistavo ir neturėjo aiškaus charakterio, tačiau žiūrovai niekad nespėdavo pamiršti, kad jie ten yra. Ir nereikia ypatingos įžvalgos norint suprasti, kad vaikai buvo naudojami labiau kaip įrankiai iškelti į paviršių Tonio emocijas, ne kaip svarbūs antraeiliai veikėjai. Iki šiol tai veikė visai neblogai, bet dabar jie pradeda daryti tiesioginę įtaką serialui ir Tonio gyvenimui beigi psichologijai, kas šią seriją pakelia į rimtas aukštumas.

Kadangi AJ istorija šioje serijoje yra ryškiausia iš abiejų Sopranų vaikų, pradėti galim nuo jo. „Sopranai“ nuo pirmojo sezono AJ naudojo kaip komedijos elementą - banalų paauglį, kuriam nelabai rūpi tėvai ir gilesni dalykai gyvenime, o savo dienas jis leidžia žiūrėdamas televizorių ir žaisdamas kompu. Primetus tai, kad jis su savo draugais daro įvairias nesąmones, gaunam visai normalų paauglį. Ne kiekvienas jų ryžtųsi naktį įsilaužti į mokytojos kabinetą, pavogti testo atsakymus ir jais pasinaudoti praktiškai be klaidų, bet apie tai yra pagalvojęs ne vienas.

2015 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

JAV TV 2015: kas naujo, kas seno, kas gero


Praėjus „Emmy“ apdovanojimams galima atsiminti baisų dalyką: tie trys šimtai gerųjų serialų, kurių jūs nespėjot peržiūrėti per pastaruosius metus, rudenį gaus dar kelias dešimtis naujų draugų, kad nesugalvotumėt, jog turit per daug laiko. Apie laiko stoką jau trečius metus iš eilės priminsiu aš.

Kadangi skaitymo apačioje yra daug, ilgai nesiplečiu. Šįkart yra vienas straipsnis su visais naujais ir sugrįžtančiais serialais. Nauji serialai yra išdėstyti pagal pasirodymo datą, t.y. kuo jų premjeros data yra anksčiau, tuo aukščiau jie yra. Keletas serialų ir laidų jau prasidėjo, bet juos vis tiek čia įtraukiau, nes rudens sezonas yra rudens sezonas.

Prie naujųjų serialų rasite trumpus jų siužeto aprašymus, išankstines kritikų (ar, jei jau mačiau serialą, mano) reakcijas ir tai, kiek dešimtbalėj sistemoj laukiu tų serialų. Subjektyvu, bet pateikiu savų argumentų, o galiausiai spręsite jūs. Tik įspėju, kad kritikai šneka apie vieną prasčiausių sezonų naujų serialų atžvilgiu, todėl gerųjų išsirinkimas galbūt neatrodys taip baisiai kaip galėjo pasirodyti.

Artimiausiomis savaitėmis sulauksit straipsnio su mano jau peržiūrėtų naujų serialų apžvalgomis. Aišku, jei iki to laiko neišvarvės akys.

Po naujųjų serialų sąrašu rasite senųjų serialų sugrįžimo datas, bet apie tai pakalbėsim apačioje. Dabar jūsų dėmesiui - šio sezono naujienos.

Nauji serialai

Hand of God (IMDb, YouTube, rugsėjo 4 d. visas sezonas pasirodė iškart)
Serialas apie gyvenime nemažai klaidų dariusį ir į korupciją įklimpusį teisėją, kuris vieną dieną pradeda girdėti, kaip jam atrodo, Dievo balsą. Dabar jis privalo vykdyti tai, ką jam liepia aukštesnės galios. Kritikų reakcijos: žiauriai banalus serialas, netinkamai išnaudojantis Roną Perlmaną ir einantis pačiu paprasčiausiu keliu. Neradau nei vieno teigiamo atsiliepimo, visi kalba apie serialo sukeliamą depresiją. Laukiamumo indeksas: 3/10 (pabandysiu pirmą seriją, bet nieko rimto nebesitikiu).


Late Show with Stephen Colbert (IMDb, YouTube, nuo rugsėjo 8 d., kasdien)
Mano bene labiausiai laukta rudens premjera. „The Colbert Report“ buvo viena svarbiausių pastarojo dešimtmečio laidų JAV televizijoje, kur Stephenas Colbertas, apsimetęs naiviu respublikonus palaikančiu vedėju per humorą sugebėjo parodyti amerikietiškos politikos ir šiaip gyvenimo absurdą. Pridėjus ir tai, kad jis yra išgyvenęs tikrai daug ir žino, ką reiškia pralinksminti žmones, jis yra tobulas žmogus perimti porą dešimtmečių Davido Lettermano vestą laidą. Kol kas jis su tuo tvarkosi nuostabiai. Kritikų reakcijos: pats mačiau beveik visas laidas. Interviu puikūs, monologai taip pat. Kartais humoras yra atskiestas, kad apeliuotų į platesnę auditoriją, bet jis vis tiek veikia. Laukiamumo indeksas: 9/10 (ne 10 todėl, kad žinau, jog šita laida sudegins baisiai daug mano laiko, ko nelabai laukiu).


2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

2015 m. Emmy apdovanojimų prognozės


Besibaigiantis rugsėjis kaip visad atnešė naują amerikietiškos televizijos sezoną, o šiemet tuo pačiu metu žiūrovai yra priversti atsiminti ir jau praėjusįjį (nors, su dabartinės televizijos kiekiais, sezonų ribos yra vis neaiškesnės). „Emmy“ apdovanojimai, pernai vykę vasaros pabaigoje, persikėlė į rudenį, nes jie būtinai turėjo vykti tą pačią dieną kaip ir Eurobasket finalas.

Kaip visad, šitas straipsnis yra skirtas prognozėms, kas laimės kiekvienoje iš šio vakaro kategorijų, apdovanojančių geriausius praėjusių metų serialus ir jų kūrėjus. Kaip visad, „Emmy“ apdovanojimai dažnai būna visiškai nenuspėjami, taip kad nepriimkit šitų spėjimų kaip šimtaprocentinių, bet laimėję lažybose dalinkitės savo laimėjimais su manimi.

Ceremoniją ves Andy Sambergas, pasižymėjęs su „Brooklyn Nine-Nine“ ir „The Lonely Island“, todėl tikėkitės daug rėkimo ir bajerių, iš kurių nesijuoks pusė salės, bet kurie patiks daugumai paauglių.

Spėjimų struktūra paprasta: juodu šriftu yra paryškinti tie serialai/aktoriai/žmonės, kurie daugumos ekspertų (me included) nuomone šį vakarą laimės (kitaip sakant, objektyvūs laimėtojai), pavirtusiu šriftu - tie, kurie norėčiau, kad laimėtų (kartais abu atvejai sutampa, kartais neturiu asmeninių favoritų, todėl įtampos šitam straipsnyje bus nemažai). Kodėl jums reikia žinoti mano norus? Nes jie yra teisingi.

DISCLAIMER: įprastai visus didžiuosius apdovanojimus - „Emmy“, Auksinius gaublius ir Oskarus - žiūriu ir kalbu apie juos tiesiogiai savo Facebooke. Žinant tai, kad ši naktis bus auksinė ir man, kaip ir jums, reikės jungtis į tas nelabai aiškių medžiagų apsivartojusių žmonių minias, rėkiančias kažką apie un dos tres ir ispanus, tiesioginio žiūrėjimo veikiausiai nebus (ceremonija vyks 3:00 Lietuvos laiku). Pralaimėjimo atveju veikiausiai irgi būsiu užsiėmęs rimtom analizėm ir bandysiu sukurti kažkokią Kalniečio pavardės variaciją, kuri dar nebuvo panaudota per šias dvi savaites, tai naktis irgi bus užimta. Bet kadangi jūs trečią nakties visad tikrinatės savo FB, pasitikrinkit ir mano puslapį. Jeigu jums pasiseks, ten rasit nemiegojusio Telemano rašliavas, kas veikiausiai nėra maloniausias vaizdinys, bet bent jau prasibudinsit.

Geriausias serialas (drama)

Better Call Saul
Game of Thrones
House of Cards
Mad Men
Homeland
Downton Abbey
Orange is the New Black

Jeigu bent kelis metus žiūrite „Emmy“, turbūt spėjot suprasti, kad šitų apdovanojimų balsuotojai turi kai kurias sritis, kurias tiesiog myli. Kaip kad Oskarų rinkėjai būna nepaaiškinamai užburiami filmų, pasižyminčių paviršutinišku sentimentalumu, taip „Emmy“ balsuotojai myli paskutinį sezoną ką tik parodžiusius serialus. Pridėjus ir tai, kad „Mad Men“ jau yra laimėję šioje kategorijoje keturis kartus (už pirmus keturis sezonus), jie yra aiškiausi favoritai. Jūs galbūt norite, kad ateitų „Game of Thrones“ valanda ar iššautų „Better Call Saul“ (abu nuostabūs serialai), tačiau šie metai priklauso Matthew Weinerio šedevrui.

2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Pine Barrens/Amour Fou

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Vienuolikta serija. Pine Barrens


I'm not gonna leave ya. - Christopher

„Pine Barrens“ esu matęs bent jau dešimt kartų. Visas kitas „Sopranų“ serijas, be kelių atsitiktinių peržiūrų, iki šių metų mačiau tik po vieną kartą. „Pine Barrens“ dar kartą žiūrėjau iškart pabaigęs trečią sezoną ir per porą metų prie šitos serijos sugrįždavau vėl ir vėl. Dėl to, kad ji yra tobula. Dėl to, kad ji yra geriausia, ką gali pasiūlyti „Sopranai“. Dėl to, kad dėl tokių dalykų egzistuoja televizija.

Seriją režisavo jau anuomet savo visapusiškais aktoriniais sugebėjimais garsėjęs Steve'as Buscemi. Jis jau buvo suvaidinęs galybėje filmų, tarp jų - ir Coenų „Fargo“. Šiomis dienomis, tikėtina, jūs geriau pažįstate to paties pavadinimo serialą, bet ir originalusis filmas, nuostabiai suderinęs juodojo humoro ir veiksmo kiekius, stebino žiūrovus. Todėl man per daug nenuostabu, kad linksmiausia ir tuo pačiu į paviršių veikėjų savybes geriausiai iškelianti „Sopranų“ serija kartu vizualiai yra viena gražiausių visame seriale.

Jūs tik pažiūrėkite į sceną, dėl kurios prasideda pagrindinė šios serijos istorija. Paliepus Toniui ir atvirai pademonstravus, kad šioje šeimoje būtent Silvijus yra dešinioji jo ranka, Polis su Kristoferiu privalo vykti pas rusą paimti Silvijui skirtų pinigų. Viskas yra įgyvendinama ganėtinai įprastai, o Polis yra įpratęs, kad visi jo bijo ir nedrįsta pasakyti kažko rimtesnio, nes jiems iškart gresia susidorojimas. Tačiau čia Polis užsirauna ant bebaimio ruso, kuriam laisvas svečio elgesys absoliučiai nepatinka, ir konfrontacija veda link to, kad Polis su Kristoferiu dviese vos apsigina prieš buvusį kareivį. Toje scenoje nėra atsikratoma „Sopranams“ būdingo veiksmo scenų grubumo, kai choreografija nueina į antrą planą ir kūrėjams yra kur kas įdomiau parodyti pliką fizinę jėgą, tačiau to susirėmimo metu platūs rakursai, vėliau peršokę į stambesnius planus rodant veikėjus, veikė itin sėkmingai, atrandant įdomius kampus ten, kur jų nebūtinai reikėjo.

2015 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Wet Hot American Summer: First Day of Camp

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Wet Hot American Summer: First Day of Camp“ serijos.

Žiūrėdamas „Wet Hot American Summer: First Day of Camp“ tarytum supratau, kad visos tos valandos, kurių metu skaičiau įvairių komikų interviu, sužinojau apie vis keistesnes komedijos technikas ar tiesiog žiūrėjau stand-up pasirodymus, nenuėjo veltui. Pilnai tikiu, kad žmonės, kuriems komedija nėra mylimas žanras ir tokio tipo serialus jie žiūri tik paprastam laiko prastūmimui, „First Day of Camp“ gali sudirbti nieko nelaukę. Man čia yra geriausia, ką šiais metais suteikė televizijos komedija.

Na, televizija čia yra tik iš dalies, bet jau niekas nežino, kaip tinkamai vadinti „Netflix“, todėl pasilikim prie to. „First Day of Camp“ yra aštuonių serijų serialas, veikiantis kaip priešistorė kultiniam 2001 metų filmui „Wet Hot American Summer“. Ir taip, čia yra teisingas kultinio filmo apibūdinimas. Paskaičiuokite patys: kokia tikimybė, kad mažas ir keistas, kiek mažiau nei 2 milijonus dolerių kainavęs filmas, atnešęs didžiulius nuostolius ir uždirbęs vos 400 000, ilgainiui taps vienu žymiausių moderniosios komedijos pavyzdžių? Jis turėjo mažą ir triukšmingą gerbėjų armiją (a.k.a. kultą), kuri ilgainiui peraugo į įspūdingą jėgą, prikėlusią filmo istoriją antram gyvenimui.

Paskaičiuokim toliau: jeigu kas nors sugalvotų daryti tą patį filmą su tais pačiais aktoriais, tačiau jau šiomis dienomis, kiek visa tai kainuotų? Sufleruoju: filme vaidino Bradley Cooperis, Amy Poehler, Paulas Ruddas, Michaelas Ianas Blackas, Elizabeth Banks, Christopheris Meloni, Molly Shannon, Jonas Benjaminas ir daugelis kitų. Visi šitie žmonės dabar už vieną projektą gauna daugiau, nei anuomet kainavo visas „Wet Hot American Summer“ filmas, todėl matematika nesunki.

Ir visgi visi šitie žmonės sugrįžo. Net jeigu, pasak vis populiarėjančios istorijos, Bradley Cooperis turėjo per vieną dieną nufilmuoti visas savo scenas seriale (ir jų buvo tikrai daug), kažkas sudarė tokį tvarkaraštį, kad visi aktoriai galėtų sugrįžti ir įkūnyti savo keistuosius vaidmenis, ir keistumai čia prasideda jau vien nuo istorijos apibūdinimo. 2001 metų filme tuomet į trečią dešimtį gan seniai įkopę aktoriai įkūnijo šešiolikmečius, prižiūrinčius vaikų stovyklą. Dabar tie patys aktoriai įkūnija pora mėnesių jaunesnius veikėjus, išgyvenančius pirmąją tos stovyklos dieną.

2015 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. The Telltale Moozadell/...To Save Us All From Satan's Power

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Devinta serija. The Telltale Moozadell


Snakes were fucking themselves long before Adam and Eve showed up, T. - Paulie Walnuts

Nuo pirmadienio jūs pradėsit laikytis dietos ir bėgioti. Žinau, kad pradėsit. Pradedat kiekvieną pirmadienį ir šito pažado laikotės tol, kol lieka kelios valandos iki to pirmadienio ir suprantat, kad bus dar tų pirmadienių, o mamos kotletai patys nesusivalgys.

Trečiojo „Sopranų“ sezono metu, kuris buvo rodytas 2001 metais, populiarėjant interneto forumams, dažnai aptarinėjama tema tapo Karmelos noras palikti Tonį ir niekaip neateinanti drąsa tai padaryti. Ir tai galima suprasti per tuos paprastus pažadus sau: Karmelai palikti vyrą, kuris išlaikė ją visą gyvenimą ir suformavo visą jos pasaulėžiūrą, reikštų išėjimą iš komforto zonos. Nepaisant to, kad Karmela yra įvardijama kaip viena stipriausių serialuose kada nors parodytų moterų, jai toks žingsnis yra neįtikėtinai baisus.

Ir šiaip, jeigu jums per gimtadienį dovanotų tūkstančius kainuojančius žiedus, jums bent jau trumpam praeitų noras skirtis su tuo žmogumi, kad ir koks bejausmis monstras jis bebūtų. Pradinė šios serijos scena, kai Karmela be jokios vaidybos susilydo gavusi Tonio dovaną ir panašiai pradeda aikčioti gavusi menkniekius iš vaikų, įkūnija „Sopranų“ dvipusiškumą: taip, Karmela yra jautriausia veikėja šiame seriale, tačiau ją, kaip ir daugelį kitų, galima nesunkiai papirkti.

2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Žymiausi žudikai ir naujos idėjos neišgelbėjo gražiausio visų laikų serialo


"Do you know how you caught me, Will?"
"Goodbye, Dr. Lecter. You can leave messages for me at the number on the file." Graham walked away. 
"Do you know how you caught me?" 
Graham was out of Lecter's sight now, and he walked faster toward the far steel door. 
"The reason you caught me is that we're just alike," was the last thing Graham heard as the steel door closed behind him.
Red Dragon

Jeigu sakytumėte, kad seniau nei prieš tris metus visoje Hanibalo franšizėje jums įdomiausias veikėjas buvo Vilas Grehemas, nemanau, kad jumis patikėčiau. Ir Thomaso Harriso knygose, ir filmuose „Manhunter“ bei „Red Dragon“ pateiktas Vilas buvo įvardijamas kaip vienintelis Hanibalą perpratęs ir jį pagavęs žmogus, tačiau jų tarpusavio santykiai visur buvo piešiami nelabai ryškiai. Pridėjus „The Silence of the Lambs“ (ir knygos, ir filmo) sėkmę, kai žymiausia antraeile franšizės veikėja jau tapo Klarisė Starling, ir į šitą maišalynę įmetus vienus įsimintiniausių psichopatų bet kokios meno srities istorijoje, Vilas likdavo nuošaly.

Tačiau Bryanas Fulleris šią klaidą ištaisė. Jis paėmė vieną sakinį iš Harriso knygos ir pavertė jį serialu. Serialu, kuris šiandien baigiasi po trijų sezonų ir kurį istorija minės kaip vieną iš tobulos televizijos pavyzdžių.

„Hannibal“ turėjo būti smagus mėginimas įsivaizduoti, kas nutiko tarp Vilo ir Hanibalo iki „Red Dragon“ įvykių, ir visa tai peraugo į vieną stipriausių mano matytų draminių kūrinių televizijoje. Kas to tikėjosi? Nemanau, kad net ir pats Bryanas Fulleris, anksčiau kūręs serialus, televizijoje rodytus daugiausiai iki antro sezono, tačiau jo ir kitų scenaristų specifinė vizija „Hannibal“ pavertė kažkuo ypatingu.

Serialo forma tam tiko tobulai. Harriso knygose (iš kurių bent jau „Red Dragon“ ir „The Silence of the Lambs“ tikrai patariu paskaityti, nes kitų taip mane fiziškai išgąsdinusių knygų dar nesu skaitęs) Hanibalo - neįtikėtinai sumanaus psichiatro, žudančio žmones ir vėliau valgančio jų kūno dalis beigi kilusio iš Lietuvos - baisumas neegzistavo vakuume. Ar jis bendravo su Vilu, ar Klarise, būtent tų žmonių specifiškumai ir Hanibalo sugebėjimas pilnu pajėgumu įsibrauti į jų pasąmonę keldavo šiurpą. Jums prieš akis dabar stovintis ir košmarus sukeliantis Anthony Hopkinso žvilgsnis buvo tik pagardinimas.

2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Second Opinion/He Is Risen

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Septinta serija. Second Opinion


You know, there are worse things that can happen to a person than cancer. - Furio

Pradėti iš naujo yra vienas sunkiausių ir baisiausių dalykų gyvenime, ką galiu patvirtinti grįžęs prie rašymo po ganėtinai ilgos (bent jau ilgiausios per paskutinius kelis metus) pertraukos ir taip ilgai delsiau ne dėl nesugebėjimo rašyti, o dėl baimės vėl pradėti. Kai žmogus įkrenta į jį tenkinančią rutiną, padedančią atsidurti komforto zonoje, iš jos išeiti yra be galo sunku, ypač jeigu joje gyveni dešimtmečius.

Šiame savo gyvenimo etape suprantanti padarytų klaidų kainą Karmela yra vienas puikiausių baimės pradėti kažką iš naujo pavyzdžių. Nuo pačios serialo pradžios jos konfliktai su Toniu ir nuolat aplankantis supratimas, kad ji su vyru yra įkalinta amžinai, buvo svarbi „Sopranų“ dalis, tačiau dabar tai turi realių pasekmių. Karmela nori gelbėti santuoką ir pasiryžta nueiti pas Melfi išklausyti kokio nors patarimo, nes jos galimybės jau išseko.

Melfi ir Karmelos susitikimas yra vienas keisčiausių šio sezono vaizdinių. Vienoje scenoje atsiduria dvi svarbiausios serialo ir Tonio moterys, turinčios itin didelę įtaką visam siužetui, tačiau susitinkančios pasikalbėti tik dabar. Ir net jeigu jos yra itin panašios viena į kitą, šventai tikinčios, kad Tonį galima sutvarkyti ir paversti jį geru žmogumi, jos negali viena su kita kalbėtis. Siaurų pažiūrų žmonės lengvai galėtų šitą situaciją paversti kokiu nors banaliu moterys negali bendrauti bajeriu, bet dramine prasme jų nematoma kova dėl Tonio yra svarbi visam serialui, net jeigu į kažką rimtesnio ji net nesiruošia pavirsti.

2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Jonas Stewartas kaip artimiausias mano draugas televizijoje

Jūs manęs nepažįstat. Gal susidarėt apie mane kažkokią nuomonę iš čia skelbiamų rašymų, bet šiaip jūs mane pažįstat panašiai tiek, kiek ir aš kiekvieną iš jūsų. Taip jau yra, taip nusprendžiau pats, nežadu kažko keisti ir man tai patinka.

Todėl kai sakau, kad Jono Stewarto išėjimas iš „The Daily Show“ laidos, įvyksiantis šiandien, man yra turbūt asmeniškiausias kada nors patirtas smūgis, susijęs su populiariąja kultūra, aš nelabai tikiuosi, kad jūs manim patikėsit, bet visgi kažkiek viliuosi.

Aš tiksliai neatsimenu, kada pirmą kartą pamačiau Stewarto laidą. Niekas į ją man pirštu neparodė, niekas nerekomendavo ir veikiausiai tai buvo vienas tų dalykų, kai aš eilinį kartą pasiklydau internetuose ir kažkokiu būdu prieš save mačiau keistus garsus leidžiantį ir interviu nelabai mokantį imti pusamžį Niujorko žydą.

Puikiai žinau, kad nuo kažkurios 2011 metų vietos nesu praleidęs nei vienos „The Daily Show“ laidos. Galbūt absoliučios daugumos jų aš neatsiminčiau, bet tikrai žinau, kad nuo to laiko (kadangi konkrečiai atsimenu, kad laidą 2011 metais jau žiūrėjau tuomet, kai, panašiai kaip ir dabar, prasidėjo JAV prezidento rinkimo kampanija) nesu praleidęs nei vienos „The Daily Show“ minutės.

Kartais laidą paleisdavau mėnesiui, bet grįžęs peržiūrėdavau viską, ką praleidau. Kartais dieną sėdėdavau ir laukdavau, kada kur nors pasirodys vakar per „Comedy Central“ parodyta nauja laida, turinti absoliučiai tą patį humorą, turbūt daugybę kartų naudotus juokus ir žmogų, kuris pasauliniame chaose bando atrasti kažkokius dėsningumus.

Ir jam pavykdavo. Jei dar nežinot apie ką čia rašau, „The Daily Show“ tiksliai apibūdinti tiesiog negaliu ir jums padėtų vos kelių laidų peržiūros, bet tai yra laida, kurioje Stewartas su savo milijoną „Emmy“ laimėjusių scenaristų komanda nuo pirmadienio iki ketvirtadienio kiaurus metus (su, atrodo, visą amžinybę trukdavusiomis poros savaičių pertraukomis) pasitelkdami komediją žiūrėdavo į JAV ir pasaulio aktualijas, stengdavosi atkreipti dėmesį į kiek mažiau pastebimas problemas ir laikėsi absoliučiai nepalaužiamos, JAV Demokratų partijos išpažįstamos politikos.

2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Orange is the New Black. Trečias sezonas


Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Orange is the New Black“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Orange is the New Black“ pagrindinė idėja nėra visiškai originali, bet ji yra viena tų, kurios mane sudomina visuomet. Pats principas rodyti moterų kalėjimą ne kaip visumą, sudarytą iš labai panašių veikėjų, bet veikiau kaip gyvą organizmą, kuriame kiekvienas žmogus nuo kalinių iki biurokratų turi ką papasakoti, man yra nuostabus dalykas. Kiek atsimenu iš savo serialų žiūrėjimo patirties, kažką panašaus darė nebent „Dingę“, „Oz“ ar „The Wire“, nors pirmuoju atveju, tikėtina, žmones prie ekranų labiau traukė ne veikėjai, o pati istorija.

Visi minėtieji serialai įdomiausi yra dėl to, kaip juose rodomų veikėjų neįprastos praeitys derinasi su aplinka, kurioje jie yra (vėlgi, „The Wire“ atveju veikėjus suformavo pati Baltimorė, bet plačiąja prasme mintis panaši). Kraštutinės istorijos tuose serialuose gali būti įdomios, tačiau juose svarbiausiais vis tiek išlieka veikėjų tarpusavio santykiai tos aplinkos, kurioje jie yra, kontekste, kas natūraliai sukuria sluoksniuotą ir įdomią istoriją.

„Orange is the New Black“ trečiajame sezone gali tapti pavyzdžiu, kad šis dalykas yra absoliuti tiesa ir tai serialas įrodo per didžiausius savo pasisekimus ir nuopolius. Trečiasis sezonas nėra kuo nors kardinaliai kitoks nuo ankstesniųjų - veikėjai čia vis dar išliko daugmaž tie patys su keliais naujais papildymais, didelės ir visa apimančios istorijos vis dar nėra, o serialas kuo toliau, tuo labiau pradėjo lįsti į veikėjų asmeninius gyvenimus, kas dažniausiai padeda.

Kartais, tiesa, serialas persistengia. Man visada įdomu, kaip veikia scenaristų mąstymas ir net neabejoju, kad jis funkcionuoja absoliučiai kitaip, nei mes galėtume pagalvoti, todėl spėlioti niekada nėra smagu. Tačiau šiame sezone man kilo įtarimas, kad scenaristai galvoja, jog žmonės iš serialo nori kur kas daugiau nei paprasto kalėjimo gyvenimo demonstravimo (iškart atsakau: tikrai nenori). Veikiausiai todėl kūrėjai šiame sezone ir persistengė su šalutinėmis istorijomis - kol kas tragiškiausiomis, kurios per tris metus čia buvo pateiktos.

2015 m. liepos 11 d., šeštadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Another Toothpick/University

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Penkta serija. Another Toothpick


Well, look at the bright side. He wasn't that smart in the first place. - Ralph

Žiūrėdamas seriją „Another Toothpick“ supratau dalyką, kurį žinojau ir anksčiau, bet apie jį rimčiau niekad negalvojau. Visos prestižinės ir geriausiomis iš geriausiųjų laikomos dramos turi pagrindinius veikėjus, kurie neįtikėtinai gerai supranta kitus žmones. „Breaking Bad“ tai veikė dėl melavimo, „Mad Men“ tai veikė dėl reklamos, mano nelabai mėgiamame „House of Cards“ tai veikia dėl politinių machinacijų ir taip toliau (vienintelė didesnė drama, kurią dabar atsimenu ir kurioje pagrindinis veikėjas nebuvo geriausias bendravimo specialistas, yra „Deksteris“, bet ten Deksterio sociopatija buvo paversta pagrindiniu siužeto įrankiu, ką irgi galima įskaityti).

Kitaip sakant, geriausios dramos yra vežamos žmonių, kurie gali ir moka bendrauti su kitais, tik tai renkasi ganėtinai retai. Apie bendravimo svarbą esu kalbėjęs ir „Breaking Bad“ bei „Dingusių“ apžvalgose, o į „Sopranus“ įnešus psichoterapiją ji tampa išvis kosminė, tačiau man šioje serijoje patiko ne tai. Kad ir koks žiaurus, su savomis problemomis nesusitvarkantis ir chaotiškas būtų Tonis, jis atranda laiko domėtis ir suprasti kitus žmones.

Vėlgi, jo norą padėti kitiems dėl to, kad jis taip padeda sau, aš jau esu aptaręs. Šioje serijoje tai yra pakreipiama kiek kita linkme. „Another Toothpick“ prasideda su Toniu ir Karmela, pirmą kartą bendrai apsilankančius pas Melfi. Scena yra įtikinama ir nei per daug išsišokanti, nei nuvilianti. Karmela nepuola Melfi dėl to, kad ši tariamai pavogė jos vyrą, bet tarp jų tvyro įtampa dėl to, kad Melfi nesugeba padėti Toniui. Ir tos scenos atmosfera man yra keista iš gerosios pusės, kai tame kambaryje yra trys žmonės, atvirai norintys padėti Toniui, bet pykčiai tarp jų, Tonio nenoras atsiskleisti prieš Karmelą ir panašūs dalykai tą tikslą nustumia dar toliau. Gan standartišką serijos pradžią užbaigia policininkas, nusprendžiantis sustabdyti greitį viršijantį Tonį ir užsitraukti pastarojo nemalonę.

2015 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. „Sense8“: pasirodo, kad banalumą ir genialumą įmanoma suderinti

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Sense8“ serijos.

Man būna sunku kalbėti apie ambiciją serialuose. Meno pasaulyje yra mažai dalykų, kuriuos aš gerbiu labiau nei kūrėjų užsidegimą papasakoti tam tikrą istoriją, ką nors parodyti ar tiesiog sukurti, nes jų entuziazmas jaučiasi visais atvejais. Bet aš tuo pačiu suprantu, kad ambicija yra tik žiauriai maža darbo dalis, nes nukreipus energiją į klaidingą pusę, pasekmės būna itin baisios.

Ir jeigu televizijoje pastaruoju metu buvo serialas, kurį būtų galima pavadinti ambicingu, tai būtų „Sense8“. Teoriškai rodomas ne televizijoje, o visas serijas iškart paleidžiančiame ir žmonėms savaitgalius gadinančiame/gerinančiame „Netflix“, serialas yra sukurtas Lanos ir Andrew Wachowskių (kuriuos kai kurie vis dar užsispyrę vadina broliais Wachowskiais, ir jeigu jūs esat tarp tokių žmonių, prašau, sustokit), todėl lengva suprasti, kad bent jau pažiūrėti bus į ką.

„Sense8“ yra mokslinės fantastikos savybių turintis serialas, pasakojantis apie aštuonis žmones, kuriuos sieja ypatingas ryšys. Tas ryšys nėra fiksuotas ir keičiasi bėgant laikui, tačiau visi aštuoni žmonės gali ir skaityti vienas kito mintis, ir jausti fizinį bei psichologinį skausmą. Kad jų sąsaja žiūrovams padarytų dar didesnį įspūdį, veikėjai yra išmėtyti po visą pasaulį ir yra skirtingų rasių, tautybių ar ideologijų. Viso aštuoneto jums čia nevardinsiu, nes į tai vis tiek nekreipsite dėmesio (po du iš jų gyvena JAV, Europoje ir Azijoje, po vieną - Pietų Amerikoje ir Afrikoje), tačiau pripažinkit, kad tokia globali istorija yra neįprastas reiškinys serialo formoje.

2015 m. birželio 17 d., trečiadienis

Sopranai. Trečias sezonas. Fortunate Son/Employee of the Month

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Trečia serija. Fortunate Son


But you should know, he never wanted this life for you, and I'll tell you somethin', I don't want it for my son either. - Tony Soprano


Atsakomybė pelnytai yra įvardijama kaip vienas pagrindinių dalykų, atskiriančių vaikus nuo suaugusiųjų. Augindami vaikus visi tėvai jiems nori suteikti kuo daugiau atsakomybės ir pratinti prie to, ką jie turės daryti jau suaugę. Visi sėkmingi žmonės, į kuriuos su tįstančia seile žiūri sėkmės nepasiekę ar tiesiog niekada nesiekę, svarbiausius rezultatus yra užsitarnavę būtent dėl nebijojimo prisiimti atsakomybę ir su ja gyventi.

Vieno atsakymo šia tema nėra, bet žmogus, kuris mėgtų atsakomybę, yra žiauri retenybė. Atsakomybės daugelis arba bijo, arba ją supranta kaip dalyką, kuris yra visiškai neišvengiamas norint pasiekti savo tikslą ir kitos išeities kaip ją priimti tiesiog nėra. Ir su tuo prasideda „Sopranų“ serija „Fortunate Son“. Kristoferis, kartu su Adriana laukęs pagaliau jį aplankančios sėkmės ir įšventinimo į Tonio mafijos šeimą, pagaliau to sulaukia ir kartu su įšventinimu gauna visą galybę atsakomybių.

Tik jis to neplanavo. Kristoferis yra vienas tų žmonių, kuris yra susikoncentravęs į tikslą ir retai pagalvoja apie tai, kad į tikslo siekimą reikės įdėti itin daug pastangų. Ta tragiškoji istorija apie jo bandymą rašyti scenarijų irgi buvo susijusi su jo svajone tapti žvaigžde, ne su svajone rašyti scenarijus dieną ir naktį. Taip ir čia jis sapnuoja kalnus pinigų ir linksmybių nesuprasdamas, kad viską turi pasiekti pats.

2015 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. „Pushing Daisies“: kur kvailiojimas tampa ne kliūtimi, o būtinybe

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Pushing Daisies“ serijos.

Per šią savaitę apžvelgiau tris serialus, sukurtus to paties kūrėjo. Kadangi Bryanas Fulleris yra šiuo metu geriausio serialo televizijoje „Hannibal“ autorius, natūralu, kad norisi pamatyti jo darbo ištakas ir suprasti, ar „Hannibal“ yra šio kūrėjo nuoseklaus darbo rezultatas, ar atsitiktinumas. Ir jeigu „Dead Like Me“ ir „Wonderfalls“ buvo vizualine ir istorijos prasme gražūs serialai, būtent „Pushing Daisies“ labiausiai priartėja prie serialo apie legendinį serijinį žudiką. Ir kartu eilinį kartą kelia klausimą, kaip tokie nuostabūs ir originalūs serialai gali būti taip nekenčiami televizijoje, nuolat besivelkantys reitingų uodegoje.

Kad suprastumėte „Pushing Daisies“ stilių ir turėtumėte šiokį tokį supratimą, ar šis serialas tikrai yra jums, įsivaizduokite Weso Andersono filmus. „The Grand Budapest Hotel“, „Moonrise Kingdom“, „The Roayl Tenenbaums“ - tiks bet kuris jų. Didžiausio pasaulyje pedanto kuriami filmai negali būti sumaišyti su jokiais kitais. Kiekvienas kadras čia yra meno įsikūnijimas su preciziška kompozicija ir kruopščiai simetriškai išdėliotais objektais. Kitaip sakant, Andersonas yra tas žmogus, kuris žinodamas, jog jo kambaryje kabo vienu milimetru nukrypęs paveikslas, negalės užmigti to nepataisęs.

„Pushing Daisies“ serialas buvo kuriamas 2007 metais ir Andersonas tuo metu kino pasaulyje jau buvo pasižymėjęs, todėl ginčytis, ar specifinis serialo stilius buvo atsitiktinumas, ar kruopštus planas, galima į valias. Jums tereikia suprasti, kad „Pushing Daisies“ jums nepavyks lyginti su jokiu kitu meno kūriniu, nes nieko panašaus - labiau stiliaus, ne kokybės prasme - atrasti negalima. Serialas yra perpildytas komedijos, kuriozinių situacijų, įdomių veikėjų, stilingos vizualinės pusės ir muzikos, kurie kaip ir kituose Bryano Fullerio serialuose sukuria keistą derinį. Viskas čia yra spausta ir perspausta taip, kad žiūrint rimtai „Pushing Daisies“ atrodys labai kvailai, bet tam mums ir duotas protas, kad taikytumėmės prie visų situacijų.

2015 m. birželio 3 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. Wonderfalls

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Wonderfalls“ serijos.

Daugiausiai sėkmės istorijas pasakojančių žmonių dažnai pasako išvadą, kuri kai kuriuos išmuša iš vėžių. Tie sėkmingi žmonės itin dažnai aiškina, kad jie viską pasiekė dėl to, kad laužė taisykles. Galvojo kitaip, nei kiti. Nekreipė dėmesio į nusistovėjusias tradicijas ir šokiravo tuos, kurie tvarkingai laikėsi visų taisyklių. Ir čia nėra mano bandymas kritikuoti nei vienos pusės, nes universalios sėkmės istorijos niekas neturi. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kad visi, kurie laužo taisykles, visų pirma jas išmoksta. Kad ir kokios skirtingos yra sėkmės istorijos, nei vienos jų pasakotojai nėra iš gatvės atėję žmonės, kurie darė atsitiktinius dalykus ir pasiekė savo. Jie visų pirma išmoko taisykles, suprato, kaip galvoja jų srities žmonės, ir pradėjo elgtis kitaip nei dauguma, kartu per daug nenuklysdami nuo tradicijų.

Klasikinis to pavyzdys literatūroje man yra Stephenas Kingas, kuris savo knygose taiko tokią begalę įvairių stilistinių nukrypimų, bet kartu ir supranta, kur juos naudoti, kad kitaip nei genijumi jo nepavadinsi. Televizijoje toks žmogus yra Davidas Lynchas, nes jis Davidas Lynchas ir jis sukūrė „Twin Peaks“. Dabar visame mene yra itin paplitę standartų laužytojai, tad vieno aiškaus atstovo bet kokioje kategorijoje nėra. Ir visgi jeigu man tektų išrinkti vieną jų, tai būtų Bryanas Fulleris. Tikėtina, kad jo nėra girdėję daugelis žmonių, tačiau tai, ką jis daro televizijoje, yra daugmaž neįtikėtina. Jis daugiau nei dešimt metų kuria kritikų ir saujos žiūrovų mylimus projektus, kurie visuomet velkasi reitingų apačioje. Taip jis darė su „Dead Like Me“, taip jis šiomis dienomis daro ir su „Hannibal“, tačiau tokio spektro kaip „Wonderfalls“ jis niekada neužgriebė.

Vartoti tokį žodį kaip spektras kalbant apie serialą, kuris parodė tik trylika serijų, yra itin keista. Apie panašią apimtį ir pasiekimus galima būtų kalbėti nebent užsiminus apie „Firefly“ ar „Freaks and Geeks“. Ir nors niekas nemini „Wonderfalls“ kartu su šiais per anksti užbaigtais serialais, tai nebūtų stiprus nusižengimas. Serialas per itin trumpą laikotarpį pasiekė rezultatus, kurių kai kurie projektai nepasiekia per kelis metus. Sukūręs itin keistą siužetą, įdomius veikėjus ir kruopščiai išplėtojęs pagrindinę serialo heroję, Bryanas Fulleris parodė visam meno pasauliui (kuris, tikėtina, šito dalyko nėra matęs ir girdėjęs), kad net ir neturint menkiausios sėkmės galimybės, į savo darbą reikia sudėti viską, ką gali.

2015 m. birželio 1 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. Dead Like Me

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Dead Like Me“ serijos.

Meno srityje tarp visažinių interneto komentatorių ir savo aptariamos temos nelabai pažįstančių žmonių dažnai išryškėja tendencija, kažkokiu būdu jiems leidžianti skirstyti kūrinius į dvi dalis: tuos, kurie buvo sukurti siekiant pinigų, ir tuos, kurie buvo sukurti dėl meno, dėl idėjos ir/ar dėl kūrybiškumo. Tokių žmonių dabar yra kur kas mažiau nei prieš keletą metų, tačiau pats faktas, kad kažkas skirsto meną vien į juodą ir į baltą, nuteikia nesmagiai. Dabar publika pamažu supranta, kad menas ir komercija tapo itin tampriai susijusiais dariniais, ir kad iš blogos idėjos nepadarysi pinigų, o neturėdamas pinigų negalėsi realizuoti savo kūrybiškumo, ir istorija vėl kartojasi. Tik kartais vieniems žmonėms pasiseka labiau nei kitiems ir tai, ką jie šiaip darytų laisvalaikiu, vienu metu pradeda jiems teikti ir džiaugsmo, ir pajamų.

Serialas „Dead Like Me“ atrodo būtent taip. Sukurtas scenaristo Bryano Fullerio, šis serialas yra tarytum kūrėjų džiaugsmo apraiška. Jis yra tarsi nesibaigiantis bandymas eksperimentuoti su įvairiomis istorijomis, veikėjais ir aplinkomis, ir nevaržomai tikrinti, kas veikia. Serialo idėja yra ganėtinai paprasta ir iš savo rėmų per du sezonus per daug neišlenda. Pagrindinė serialo veikėja yra paauglė Džordžija (Ellen Muth), kuri vieną dieną nuostabaus atsitiktinumo (kurį reikia pamatyti patiems) dėka miršta. Ir visa tai įvyksta per pirmąsias pilotinės serialo serijos minutes. Džordžija niekur nedingsta - jos siela prisikelia ir ji tampa viena iš savo gimtojo miestelio giltinių, kurios, tikrąja to žodžio prasme, žmonėms atneša mirtį.

„Dead Like Me“ buvo rodomas „Showtime“ kanale, kas reiškė, jog serialas turėjo visišką laisvę ir galėjo necenzūruojamas daryti ką tik panorėjo. Tik scenaristai be to sėkmingai apsiėjo. Be necenzūruoto dialogo ir kelių suaugusiems skirtų scenų, rimtos ir tamsios temos čia nebuvo nagrinėjamos. Daug kam tai gali skambėti kaip mirties sumenkinimas, nepagarba žmonėms ar panašūs dalykai, tačiau tiesa tame, kad serialas nuo šių temų nukrypsta greitai ir parodo žiūrovams, kad jeigu taip jiems nepatinka, jie bet kada gali išeiti. Mirtis čia nėra pašiepiama nepagarbiai ir karts nuo karto serialas sugeba surimtėti, todėl scenaristams sąžinės skaudėti neturėtų.

2015 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

„Broad City“: tikroviškumą pasitelkianti geniali komedija

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Broad City“ serijos.

Menas niekada neprivalo atrodyti kaip tikras gyvenimas. Žmonės, kurie skundžiasi filmų ar serialų netikroviškumu, tuo, kad tikrame pasaulyje niekas taip nedarytų, ir panašiais dalykais, tiesiog turi per daug laiko ir per mažai kitokių problemų. Jeigu norite pamatyti tikrą gyvenimą, reikia žiūrėti dokumentiką, skaityti negrožinę literatūrą arba tiesiog išeiti į lauką. Žinau, sunku, bet kartais gryno oro prireikia. Kalbu iš patirties.

Ir visgi. Net jeigu žeminti bet kokios formos meną dėl to, kad jis nėra tikroviškas, yra visiškai neteisinga, geriausiai veikia tie serialai (ir kadangi kalbam apie televiziją, minėsiu tik serialus, nors kitos meno formos atrodo panašiai), kurie iš visų jėgų stengiasi suderinti tikrą ir išgalvotą pasaulį. Tokie serialai kaip „Broad City“ pradeda savo istorijas tikro gyvenimo pavyzdžiais ir juos, šiuo atveju dėl humoro, priveda iki neįtikėtinų kraštutinumų. Pamatę tokius serialus patenkinti lieka visi, ir patikėkite manimi, po „Broad City“ jūs liksite patenkinti.

„Broad City“ yra serialas, pasakojantis apie dviejų jaunų merginų gyvenimą Niujorke. Jų gyvenimas toli gražu nėra sėkmingas, jog negyvena tuose stebuklinguose butuose, kuriuos jums rodė kiti serialai (kaip kad „Draugai“) ir tarp bandymų padoriai išgyventi jos kartu stengiasi susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Serialą sukūrė draugės Ilana Glazer ir Abbi Jacobson, kurios yra pagrindinis „Broad City“ veikėjų duetas ir kartu įkūnija išgalvotas savo pačių versijas. Serialas yra naujoviškas daugeliu prasmių, bet geriausias to pavyzdys yra faktas, kad Glazer ir Jacobson nuo 2009 iki 2011 metų kūrė to paties pavadinimo trumpametražius filmukus internete, dėl to buvo pastebėtos ir gavo serialo užsakymą. Susitaikykite su tuo, kad artimiausiu tokių atvejų tik daugės ir dėl to tikrai nereikia pergyventi.

2015 m. gegužės 19 d., antradienis

Sopranai. Trečias sezonas. Mr. Ruggerio's Neighborhood/Proshai, Livushka

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Trečias sezonas. Pirma serija. Mr. Ruggerio's Neighborhood


Don't say you're sure if you're not sure. - Tony Soprano

Trečias sezonas bet kuriam serialui yra visiškai kitoks žvėris nei pirmieji du. Pirmas sezonas yra kūrėjo vizija, atsinešama iš ilgų planavimų ir galvos daužymo į sieną sesijų. Antrajame scenaristai privalo padaryti daugmaž tą patį, ką darė pirmajame, tik įsimintiniau - taisyklė, kurios nesulaužė net „Sopranai“. Tuo tarpu trečias sezonas yra kaip platūs vandenys, kai jokių konkrečių taisyklių nėra ir žiūrovai tikisi, kad serialo kūrėjai jas sugalvos patys.

„Sopranai“ šia prasme nenuvilia. Antrasis sezonas prasidėjo gražiu montažu, kuris per kelias minutes parodė, kur tarp dviejų sezonų atsidūrė veikėjai. Šįkart viskas iškart yra pateikiama giliau. Dabar Tonis, kaip įprasta, eina pasiimti laikraščio, tik, priešingai nei ankstesniuose sezonuose, jis tuo metu nėra laimingas. Jis įtarus, susimąstęs ir kažko lyg ir bijantis, atrodantis visiškai kitaip nei anksčiau.

Tačiau čia nėra svarbiausias pasikeitimas šioje serijoje. ƒ„Mr. Ruggerio's Neighborhood“, pavadinta pagal vaikams skirtą laidą „Mister Roger's Neighborhood“, susikoncentruoja į FTB agentų darbą ir per jį parodo, kaip sekasi visiems šio serialo veikėjams. Galvojant logiškai, tai veikiausiai nebuvo ta ideali serialo pradžia, kurios būtų norėję scenaristai, nes jų planus suveikė tikro gyvenimo įvykiai, tačiau apie juos pakalbėsiu kitos serijos apžvalgoje.

2015 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Meilės laiškas „Mad Men“

Šitas įrašas yra grynai apie mane. Ne serialo recenzija, ne objektyvus vertinimas, ne kažkas panašaus. Čia yra tai, ką man reiškė „Mad Men“. Nusiteikit atitinkamai.

„Mad Men“ pradėjau žiūrėti ganėtinai vėlai. Kai pradėjau šitą blogą ir mintyse tarytum dėliojausi, kuriuos serialus turėtų pažiūrėti apie televiziją bandantis rašyti žmogus, „Mad Men“ buvo kažkur mano sąraše, bet ne taip aukštai, kad iškart pulčiau prie serialo. Septintas dešimtmetis, reklamos agentūra ir nelabai matyti aktoriai skambėjo padoriai, bet ne taip, kaip „Sopranai“, „The Walking Dead“ ar dar eilė kitų serialų.

Pastaraisiais mėnesiais, atrodo, darau tik vieną dalyką: rašau apie man mylimus serialus, kurie rodo savo paskutines serijas. Atsisveikinimas su „Parks and Recreation“ buvo neįtikėtinai sunkus, su „Justified“ išėjimu susitaikiau kiek ramiau, bet vis tiek nebuvo linksma.

Dabar atėjo „Mad Men“ eilė ir suprantu, kad čia yra kita kategorija. Atsimenu, kaip tempdavau laiką nenorėdamas žiūrėti šito serialo ir tuo pačiu suprasdamas, kad visa televizijos kritikų armija dėl „Mad Men“ tiesiog alpsta ne be reikalo. Ir tada artėjo jau šeštas „Mad Men“ sezonas ir bet koks serialas, po tiek metų sugebantis išlaikyti žiūrovų dėmesį, yra vertas ir maniškio. Todėl galvojau bent jau pabandyti šitą dalyką.

Aš nežinau, kaip jūs reagavot pirmą kartą pamatę „Mad Men“, bet aš viso to absoliučiai nesitikėjau, nes mano mylimiausi serialai taip nedarė. „Breaking Bad“ pirmoje serijoje parodė kaip nevykėlis chemijos mokytojas tapo žiauriu nusikaltėliu ir žudiku. „Dingę“ per pirmą valandą parodė po lėktuvo katastrofos išsigelbėjusius žmones, atsidūrusius stebuklingoje saloje. Net „Drauguose“ Roso gyvenime iš niekur nieko atsiradusi jo vaikystės meilė atrodė kaip neeilinis siurprizas.

„Mad Men“ pirmoji serija labiausiai šokiravo tuo, kad pagrindinis veikėjas Donas Dreiperis turi žmoną.

2015 m. gegužės 5 d., antradienis

Procrastinating 101: serialai rašantiems bakalaurinį

Atėjo tas metų laikas, kai internetus užpuola studentai, žinantys, kad turėtų gūglinti kažką apie statistikas, bet vietoje to ieško good 20 minute serial. Pastaruosius porą mėnesių ir mane pradėjo skaityti daugiau žmonių ir aš tokiais sutapimais netikiu. Bet nesirūpinkit, pagalba jau čia ir bakalaurinį rašantys ar egzaminams besiruošiantys studentai beigi prieš rašymą į DELFI savo pirštus miklinantys abiturientai galės ir toliau prokrastinuoti su šituo patogiu sąrašu. Galite nedėkoti.

Politikams
„House of Cards“ jau matėt bet kokiu atveju ir užteks pasakot kitiems, kad pažiūrėtų. Tiesiog užteks. Dėl to, kad tikroji politika slypi „Parks and Recreation“, kur mažo miestelio valdžios nariai padaro realius pokyčius naudodamiesi tymbildingu ir grynu pagrindinės veikėjos Leslės (Amy Poehler) entuziazmu. Tai, jog dauguma tų pokyčių yra susiję su gėjų pingvinų vedybomis ar siekiu iš naujo atidaryti vaflius pardavinėjantį restoraną, yra jau kitas klausimas.
Temos analizei: Chriso Pratto svorio kitimo ir efektyvesnio valdžios darbo koreliacija; Vaflių svarba libertaro politiko gyvenime; Miestelių tradicijos: nuo mažų arklių (tikrai ne ponių) iki Williamo Henry Harrisono garbinimo.
Panašūs serialai: Veep, The West Wing, Scandal.

2015 m. gegužės 3 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Funhouse

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Funhouse“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Trylikta serija. Funhouse


Kiek esu skaitęs „Sopranų“ kūrėjo Davido Chase'o interviu (kad ir šitą), tiek jis žurnalistams pasako, kad nežinojo, ar šitą serialą rašė kaip komediją, ar kaip dramą. Dalis tokio pasakymo gali kilti tiesiog dėl to, kad Chase'as niekad nemėgo jam tenkančio dėmesio ir šiaip mėgdavo pilti pamazgas ant televizijos, todėl tas jo pasipūtimas ar sakymas ko tik nori gali būti nurašytas kaip paprastas juokavimas. Visgi šitame pasakyme kartu yra ir didelė dalis tiesos. Tie žmonės, kurie niekad nėra bandę rašyti istorijų (aš bent jau esu prie tų, kurie bandė), nelabai supranta, kad scenaristai nepradeda rašyti nuo žanro ir visa istorija, daugiau ar mažiau, jiems ateina organiškai, nededant fiksuoto humoro ar dramos kiekio.

Man atrodo, kad „Funhouse“ yra geriausias to pavyzdys. Be to, kad tai yra viena geriausių viso serialo serijų, ji neabejotinai yra ir juokingiausiųjų trejete (juokingiausia yra visiškai nenugalima ir ji jus aplankys trečiame sezone), tačiau tas humoras nėra vien dėl komedijos - čia įvyksta tragiškiausi įvykiai „Sopranuose“ iki šiol, o humoras padidina kontrastus ir padaro juos dar baisesniais.

Ir kaip jie negali būti baisūs - visa ši serija sukasi apie artėjantį Pussy galą. Jeigu priešpaskutinė sezono serija buvo susijusi su Ričio nužudymu ir kitaip net negalėjo būti - galų gale, jis aiškiai buvo pristatytas kaip eilinis blogiukas, kurį Tonis turėjo pašalinti, - ši serija galėjo eiti į bet kurią pusę, bet pasirinko pačią drąsiausią. Tonis čia jau nebėra pateikiamas kaip naivus Pussy draugas. Jis nuo pirmųjų minučių supranta, kad Pussy jį išdavė susidėjęs su FTB ir visas „Funhouse“ veiksmas sukasi apie tai, kaip Tonis ieško patvirtinimų šiai savo teorijai.