2015 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Oskarai 2015. The Grand Budapest Hotel

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Grand Budapest Hotel“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kurdamas savo filmus Wesas Andersonas visuomet stipriai rizikuoja, kad jo kūriniai gali būti prisimenami ne dėl įprastai įdomių ir originalių istorijų, bet labiau dėl jų pasakojimo stiliaus. Savaime suprantama, jis pats tą dalyką žino tikrai gerai ir rizika (ar sąmoningi sprendimai) yra tik jo paties, tačiau niekada negalima nuvertinti to, kad ryškios spalvos ir simetriški kadrai iš kino teatro išėjusiems žmonėms į galvą įstrigs labiau nei keistai nuostabūs veikėjai. Kita vertus, tai gali būti ir Andersono tikslas – didžiausia tikimybė yra ta, kad jis filmus kuria stilių ir istoriją kartu virškinantiems žmonėms, kurių veikiausiai yra mažuma, tačiau būtent jai kiekvienas šio režisieriaus filmas yra šventė. Panašu, kad po „The Grand Budapest Hotel“ tokių žmonių ženkliai padaugės.

Šiuo metu gana sunku nurodyti aiškią detalę, dėl kurios šis filmas susilaukė pastebimai ryškesnės sėkmės nei ankstesnieji Andersono darbai. Didžiulė žvaigždžių brigada dominavo ne viename jo filme, ir „The Grand Budapest Hotel“ šios serijos nenutraukia. Pasakojimas apie veikėjus, kurių siaurą mąstymą išryškina aiškiai sudėliota režisūra (nes istorijos apie vaikus ar povandeninio laivo gyventojus taip pat yra panašaus tipo), irgi nėra nieko naujo. Galiausiai Andersonas ir šiaip nebuvo naujokas Oskaruose, sulaukęs ne vienos nominacijos už savo scenarijus ir netgi už geriausią animacinį filmą su „Fantastic Mr. Fox“, bet apie devynias „The Grand Budapest Hotel“ nominacijas – daugiausiai šių metų ceremonijoje – niekas nesvajojo net geriausiuose sapnuose. Juolab tokiais metais, kai panašu, jog tarp geriausiųjų praėjusių metų filmų nėra silpnų kūrinių.

Ir visgi tai tapo pačiu sėkmingiausiu Andersono darbu ir tarp kritikų, ir tarp įvairių apdovanojimų balsuotojų, ir tarp žiūrovų, kadangi „The Grand Budapest Hotel“ jau yra daugiausiai uždirbęs režisieriaus filmas. Neveltui jis yra susijęs su prabanga. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, filme yra pasakojama apie viešbutį „Didysis Budapeštas“, kurį prižiūri, su visais garbingiausiais lankytojais artimai bendrauja ir patį viešbutį iki aukštumų pakelia Gustavas, įkūnijamas pastaruoju metu antrąjį karjeros kvėpavimą įgavusio Ralpho Fienneso. Į kelionę po išgalvotą Zubrovkos respubliką, kurioje prasideda karas (be didesnio subtilumo vedant paraleles su tikrosios Europos istorija), ieškoti teisybės ir įrodyti savo nekaltumą dėl žmogžudystės Gustavas leidžiasi su nauju ir itin jaunu „Didžiojo Budapešto“ patarnautoju Zero (Tony Revolori, kuriam yra tik aštuoniolika metų, ir ką jūs nuveikėt per savo gyvenimą?).

2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. Denial, Anger, Acceptance/Meadowlands

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Trečia serija. Denial, Anger, Acceptance


Kids... you think you can protect 'em? Well, you can't. - Brendan Filone

Mafija, be savo fizinės galios ir didelės politinės įtakos, daugeliui žmonių dažniausiai asocijuojasi ir su pinigais. Jokia mafijos istorija nebuvo papasakota be teisėsaugos bandymo prigauti nusikaltėlius dėl mokesčių nemokėjimo, nes dažniausiai tai yra vienintelė jų silpnybė. Galų gale, joks mafijos hierarchijos piramidėje kiek aukščiau sėdintis žmogus negyvena lūšnoje ir savo turto per daug atidžiai neslepia. Ir jeigu jau praėjusioje serijoje matėme, kaip gauja skaičiuoja savo per dieną uždirbtus pinigus, būtent ši valanda yra paskiriama išskirtinai pinigų svarbos mafijos pasaulyje rodymui.

Serija, nesubtiliai pagal tris iš penkių liūdesio fazių pavadinta „Denial, Anger, Acceptance“, pinigų temą nagrinėja įvairiomis prasmėmis, tačiau jos visos yra glaudžiai susijusios su veikėjų plėtojimu. Bene banaliausia, bet tuo pačiu ir svarbiausia šios serijos istorija yra Tonio apsiimamas darbas už viešbučio valdymo procentus. Banaliausia dėl to, kad Tonio užsakovais tampa žydai, o jeigu kuriate seriją apie pinigus, be žydiškojo stereotipo (ir, be abejo, be to, kad jie visuomet nešioja savo tradicinę aprangą) apsieiti tiesiog neįmanoma. Italų susitikimas su žydais yra linksmas apsikeitimas stereotipiškais įžeidimais, bet tradicinėje DiMeo gaujos kavinėje tampa aišku, kad abi pusės yra nusiteikusios rimtai. Žydui reikia, kad Tonis kiek įbaugintų jo žentą, kad šis kiek atsargiau elgtųsi su žydui priklausančiu viešbučiu, o Tonis kaip atlygio paprašo 25 procentų to viešbučio akcijų, kas dukrą saugančiam vyrui pasirodo natūralu.

Kaip ir su daugeliu „Sopranų“ istorijų, taip ir čia pinigai yra tik įžanga; lygiai taip pat, kaip ir „Breaking Bad“ siužetas prasidėjo grynai dėl pinigų, bet viskas peraugo į kažką kur kas rimtesnio. „Denial, Anger, Acceptance“ neina pačiu lengviausiu keliu ir kai Polis su Silvijumi aplanko žydo žentą ir su juo, primušdami jį viešbutyje esančiu skambučiu, pasikalba, paaiškėja, kad šis toli gražu nėra linkęs į kompromisus. Atsarginis planas yra jį nuvežti į savo slaptą vietą ir jau ten įkalbėti jį pasirinkti protingesnį kelią, tačiau ir ši strategija neduoda rimtesnių vaisių. Šioje vietoje, tiesa, serialas jau pradeda pasakoti nebe žydo, o DiMeo gaujos istoriją, kai po kelių scenų tampa aišku, kad tuo pačiu metu, kai Tonis linksminasi savo žmonos labdaros renginyje (apie kurį kiek vėliau), jo bendrai tvarko rimtuosius reikalus. Visi prie to pripratę, niekas nesiskundžia.

2015 m. sausio 25 d., sekmadienis

Oskarai 2015. Whiplash

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Whiplash“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kino pasaulį vis dar žavi istorijos apie Stanley Kubricką. Tą patį žmogų, kuris sukūrė „2001: A Space Odyssey“, „A Clockwork Orange“ ir daugelį kitų kinui didžiulę įtaką padariusių filmų. Jis buvo neabejotinas kino genijus, tačiau kartu ir tas, kuris įsivaizdavo, kad kiti žmonės jam trukdo atlikti reikiamą darbą. Jo filmuose vaidinę aktoriai ne kartą yra sakę, kad kiekvieną sceną jie privalėdavo kartoti dešimtis kartų, o dažniausiai jiems pasitaikydavęs Kubricko nurodymas būdavo „vaidinti geriau“. Daugelyje jo filmų, rodančių gyvenimo palaužtus žmones, tokios strategijos pasiteisindavo, tik dabar retai pamatysi aktorių iš jo filmų, kuris apie Kubricką kalbėtų pačiais gražiausiais žodžiais.

„Whiplash“ nepasakoja nei apie Stanley Kubricką, nei apie kino kūrimą, tačiau tokios istorijos yra būtinos siekiant suprasti, kad šio filmo siužetas nėra tiek nutolęs nuo realybės, kiek gali pasirodyti. Jame pasakojama apie muzikos konservatorijoje pirmame kurse besimokantį vaikiną Endriu (Miles Teller), svajojantį tapti geriausiu ar vienu iš geriausių visų laikų būgnininkų. Begalė Buddy Rich plakatų ir diskų lyg ir sufleruoja, kad šitas žmogus nejuokauja ir nori tapti legenda. Būdamas muzikos mokykloje jis tokio tikslo siekimui turi neeilinę galimybę ir jį tarytum aplanko sėkmė, kai Endriu pastebi toje pačioje mokykloje geriausius Niujorko muzikantus globojantis Flečeris (J. K. Simmons), ieškantis pakaitinio būgnininko. Tik čia ir iškyla problema, kai, nepaisant savo genialumo, Flečerio mokymo metodai yra žiaurūs, varantys žmones į neviltį ir priverčiantys kraustytis iš proto.

Dėl šio veikėjo filmas įgauna visiškai kitokį atspalvį, ir net jeigu J.K. Simmonsas yra įvardijamas kaip antro plano aktorius, Flečeris šiam filmui daro didžiausią įmanomą įtaką. Be jo, Endriu yra paprastas apie aukštumas svajojantis muzikantas mokykloje, kurioje tokių yra šimtai. Su juo, Endriu yra mirti dėl savo tikslo pasiryžęs vaikinas, kuris nesileis paveikiamas kitų žmonių. „Whiplash“ yra nuostabus pavyzdys, kaip galima sukurti filmą apie idealistus ir pakreipti jį visiškai kita linkme. Vėlgi, apie šitą dalyką esu kalbėjęs ne vieną kartą, bet nei filmai, nei jokios kitos rūšies menas neturi atrodyti kaip tikras gyvenimas. Jie ir yra kuriami tam, kad žmonės pamatytų kitokį gyvenimą, privedamą iki kraštutinumų ir pasukamą 180 laipsnių taip staigiai, kad niekas nesusivokia, kaip ten atsidūrė.

2015 m. sausio 22 d., ketvirtadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. 46 Long

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „46 Long“ detalės. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Sad is good; unconscious isn't. - Jennifer Melfi

Tie žmonės, kurie žiūri „Sopranus“ pirmą kartą, dažniausiai nustemba kokia šio serialo dalis yra skiriama nusikaltimų perpildytam mafijos gyvenimui ir kiek laiko yra skiriama paprastiems dialogams. „Sopranuose“ smurto bus daug ir daugelis su juo susijusių scenų yra tarp gražiausių per visą televizijos istoriją, tačiau šio serialo kūrėjai visuomet labiau stengėsi sukurti įsimintiną konfliktą nei susišaudymą ar dantų suskaldymą. Jiems, kaip ir man, tiesiog buvo įdomiau pamatyti iš kur kyla smurtas, kokia yra jo prigimtis, o ne tai, kaip jis pasireiškia mūsų (ar bent jau mafijos) gyvenime). Ir kur geriau galima pamatyti prigimtines žmogaus savybes nei nagrinėjant aplinką, kurioje jis užaugo?

Lidija Soprano šiuo metu gali pasirodyti kaip pernelyg klišinė ir per daug neišsiskirianti veikėja, tačiau jos vaidmuo seriale yra aiškus. Tonio motina iš savo sūnaus sugeba išspausti emocijas ir veiksmus, kurių jis negalėtų pademonstruoti jokioje kitoje vietoje. Ji ir pati jau antroje serijoje įgauna šiek tiek savarankiškumo, kai scenaristai vis labiau bando lįsti į jos psichologiją ir galbūt parodyti, kad jos arogancija, galvojimas tik apie save ir pagalbos atsisakymas nėra vien laisvu noru pasirenkami dalykai, o labiau šalutiniai poveikiai po vyro mirties, ko ji savarankiškai tiesiog negali suvaldyti. Ir visgi kol kas ji, labiau nei bet kas kitas, yra skirta atskleisti Tonį Sopraną, kas šiuo metu veikia puikiai.

Bendraudamas su motina ir apie ją kalbėdamas su kitais žmonėmis Tonis parodo, iš kur kyla jo meilė šeimai. Daktarės Melfi kabinete Tonis tiesiog supyksta ant terapeutės, kai ši pasiūlo, kad Toniui reikia labiau žiūrėti į savo gyvenimą ir nepraleisti tiek laiko galvojant apie savo motiną. Toniui tai yra nesuprantamas dalykas, kadangi motina yra šeima. Jos negalima atsisakyti, palikti, ignoruoti. Ir toje pačioje scenoje Tonis, daktarės paprašytas pasakyti su motina susijusį įsimintiną ir linksmą įvykį iš savo vaikystės, atsimena tik apie tai, kaip tėvas nukrito nuo laiptų ir iš to juokėsi visa šeima. Ir žiūrovai, ir pats Tonis iškart pamato, kad daug realių priežasčių (neskaičiuojant kraujo ryšių) rūpintis ir mylėti motiną jis neturi. Šioje situacijoje galite pamatyti ir smulkų, tačiau svarbų „Sopranų“ atributą - serialas nebruka savo nuomonės. Priešingai nei kai kurie, jame veikėjai neegzistuoja vien tam, kad užimtų tam tikrą poziciją tam tikrais klausimais - jiems čia bus leidžiama keisti savo nuomonę ir svarstyti apie tam tikrus dalykus neturint išankstinio kraštutinio nusistatymo, ir daktarės Melfi svarstymas tiesiog ir yra svarstymas. Niekas neliepia Toniui išmesti motiną iš savo gyvenimo, o šis šiai minčiai nepasiduoda, nes kai kurių dalykų darymui argumentų tiesiog nereikia.

2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. The Sopranos

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „The Sopranos“ detalės. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Pirma serija. The Sopranos

Sumenkinti „Sopranų“ įtaką televizijai yra itin lengva. Daugelis didžiai gerbiamų pramogų pasaulio leidinių periodiškai sugeba išleisti sąrašus, kuriuose yra aptariami geriausi visų laikų serialai, ir „Sopranai“ dažniausiai nėra statomi į pirmą vietą dėl to, kad atsibodo, kad reikia užleisti vietą jaunesniems, kad televizija dabar, girdi, kitokia. Kartais visa „Sopranų“ kelionė, visi nuostabieji siužeto vingiai yra nustumiami į šoną ir žmonės valandų valandas praleidžia analizuodami paskutinę serialo sceną, taip sumenkindami serialą iki kelių minučių, nors šis variantas nėra pats blogiausias (šios scenos dabar jokiu būdu neaptarinėsime, tačiau ją turėtume pasiekti antroje šių metų pusėje). Žmonių nuomones apie „Sopranus“ yra norima įsprausti į vieno sakinio aprašymą, į vieno atsakymo ieškojimą ar vienpusišką kritiką. Atsakymas į šituos bandymus, tiesa, yra.

Tony Soprano doesn't give a fuck what you think about him.

„Sopranai“ nepadarė įtakos televizijai; jie sukūrė siekiamybę. „The Twilight Zone“ padarė įtaką siaubui ir mistikai, „Cheers“ padarė įtaką piktesnėms situacijų komedijoms, „Hill Street Blues“ padarė įtaką istorijoms apie policininkus. Jie pradėjo darbą, kurį šiomis dienomis tęsia daugelis serialų. „Sopranai“, arba piktasis ir visuomet besiskundęs serialo kūrėjas Davidas Chase'as, kiekvieną minutę svajojęs pabėgti ir režisuoti kino filmus, nesistengė pakeisti televizijos, tačiau - žmonėms vis dar nesuprantamu būdu, - kai nesistengi, tave aplanko malonūs šalutiniai efektai. „Sopranai“, tyčia ar netyčia, pradėjo laikotarpį, kuris yra vadinamas draminės televizijos aukso amžiumi, ir jis pilnu pajėgumu tęsiasi iki šiol, ir viskas tik Davido Chase'o dėka.

Taip, aš tikrai galvoju, kad „Sopranai“ yra geriausias visų laikų serialas. Geriau tai pasakyti dabar, kol dar kas nors iš šių apžvalgų nori objektyvumo. Aš šį serialą savo žiūrėtinų dalykų sąraše visuomet bandžiau nukelti kuo toliau, nes žinojau iš patirties - iš komentarų, žmonių reakcijų, keleto anksčiau matytų nuotrupų, - kad manęs laukia kažkas visiškai kito nei buvau matęs iki tol. Kai pradėjau šį blogą, žinojau, kad „Sopranus“ turiu peržiūrėti kuo greičiau, ir tai padariau. Tik vieną kartą, bet to užteko. Mano apžvalgose, kurias rašydamas dar nežinojau, kas yra rašymas ar normalus minties reiškimas, turbūt nepavyko perteikti to, ką jaučiau žiūrėdamas šį serialą. Nuo tos peržiūros prabėgo maždaug du metai ir nuo to laiko „Sopranų“ nuosekliai (be pavienių serijų) nežiūrėjau nei karto. Galbūt rizikuoju susigriauti savo iliuziją, bet žinau, kad net ją griauti bus smagu.

2015 m. sausio 20 d., antradienis

Serialo apžvalga. „Penny Dreadful“: šviežiai pateikiama klasikinė literatūra

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Penny Dreadful“ serijos.

Po aštuonių pirmojo „Penny Dreadful“ sezono serijų negaliu jums pasakyti, apie ką yra šis serialas. Ne todėl, kad slėpčiau kokią nors paslaptį - sudėlioti šio serialo siužetą galvoje yra itin sunku. Galima netgi ginčytis, kad viską vienijančio siužeto „Penny Dreadful“ tiesiog neturi ir, tiesą sakant, serialui jo visai nereikia. Jis susideda iš daugybės mažų istorijų, kurios sukasi apie serialo veikėjus, ir visas jas vienijantis tikslas yra paprastas: suteikti platformą kūrėjams tam, kad jie galėtų kitaip nei įprasta pateikti kiekvienam žiūrovui pažįstamus personažus. Taip, visus pagrindinius „Penny Dreadful“ veikėjus žiūrovai turėtų pažinoti itin gerai, ir būtent tame slepiasi serialo originalumas.

Naujausio Bondo filmo „Skyfall“ kūrėjų Samo Mendeso (kuris yra įvardijamas tik kaip prodiuseris) ir Johno Logano bendras projektas yra tarytum anglų literatūra televizijoje. Vykstantis karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, veiksmas dažniausiai sukasi apie tai, kaip vienas vyras nusprendžia ieškoti savo pagrobtos dukros ir pakeliui akis į akį susiduria su keisčiausiais žmonėmis ir reiškiniais. Seras Malkolmas nėra pagrindinis serialo veikėjas ir pirmojo sezono pabaigoje jo rolė yra visiškai kitokia nei pradžioje, kas jums turėtų sudaryti bent šiokį tokį vaizdą apie „Penny Dreadful“ pasakojimo stilių. Serialas dažnai yra lyginamas su „The League of Extraordinary Gentlemen“ komiksais, kurie taip pat suburia garsiausius literatūros veikėjus, tik šiuo atveju labiau susijusius su moksline fantastika, o „Penny Dreadful“ tiesiog sumaišo fantastiką su realiu pasauliu.

Visos serijos, sukurtos Johno Logano (kartu parašiusio ir „Gladiator“, „Hugo“ ir daugelį kitų žymių filmų), yra sukurtos taip, kad jų su niekuo nesumaišysi. Jeigu klasikinę anglų literatūrą įsivaizduojate kaip pripildytą įdomių stilistinių motyvų ir nenatūralių, bet ausiai malonių dialogų, „Penny Dreadful“ yra būtent tai. Stiliaus prasme serialas tikrai yra išskirtinis dabartinėje televizijoje. Pagal aprašymą būtų galima spręsti, kad jis turi daug siaubo elementų, ir tai tikrai yra tiesa, nors žiūrovų gąsdinimas nėra pagrindinė „Penny Dreadful“ užduotis. Keturių režisierių po dvi serijas režisuotas pirmasis sezonas tiesiog yra sukurtas tokioje aplinkoje, kurioje visą seriją galimą laukti gąsdinančio siurprizo, kuris taip ir neateis. Tamsūs tonai, silpnai apšviestos patalpos, dažniausiai naktį vykstantis veiksmas ir trilerių bei siaubo žanrų muzikos mišinys patys savaime sukuria kraupią atmosferą, ir tam tikra prasme toks siaubo pateikimas yra dar subtilesnis, nes nežinia už paprastą baimę mene veikia kur kas stipriau.

2015 m. sausio 14 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. „American Horror Story“: chaose pasimetantis originalumas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „American Horror Story“ serijos.

Antologiniai serialai gali tapti nenugalima televizijos kryptimi. Laikotarpyje, kuriame karaliauja paslaptys, į priekį judantis siužetas, kas dvidešimt serijų pasirodantys svarbūs veikėjai, sekundę rodomos užuominos, kurias reikia prisiminti tris metus tam, kad jos turėtų kokią nors prasmę, su filmais susiję serialai ir kiti fiziškai neaprėpiami projektai, antologinis serialas yra tarytum stebuklas. Keliolika serijų, konkreti istorija ir viskas. Jokio pratęsimo ir vėliau darai ką nori. Ryano Murphy 2011 metais sukurtas būtent tokio žanro serialas „American Horror Story“ atvedė šią madą į televiziją ir vėliau sekę serialai „True Detective“ ir „Fargo“ bent jau iš dalies yra jo nuopelnas, už ką Murphy tikrai galima padėkoti. Pačios jo serialo idėjos išpildymas, tiesa, jau yra kitas klausimas.

Teoriškai antologinis serialas yra tas, kurio kiekvienas sezonas narplioja vis naują istoriją ir tarpusavyje jie nėra susiję. Visiška nepriklausomybė čia nepasiekiama - pagrindinis serialo kūrėjas vis dar yra tas pats, ir jeigu konkretusis siužetas nėra išskirstomas per sezonus, ta pati jo formulė išlieka. „American Horror Story“ tai matosi ryškiai ir serialui tai dažniau pakenkia nei padeda. Ryanas Murphy televizijoje pastaraisiais metais yra pasižymėjęs tikrai ryškiai - jo serialai „Nip/Tuck“ ir „Glee“ bei filmas „The Normal Heart“ susirinko daugybę apdovanojimų ir netruko tapti dideliais hitais. Kartu tuos visus projektus vienija ir nelabai malonus aspektas - jų kokybė nuolat svyruoja nuo šedevro iki vos žiūrimo kūrinio, ir „American Horror Story“ šios tradicijos neapleidžia.

Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, serialas labiausiai koncentruojasi į siaubo žanrą. Nieko blogo, kad jis dažnai yra suprantamas kaip keistumų žanras, nes jie neretai būna glaudžiai susiję. Amerikietiškumo (be to, kad serialas yra amerikiečių) čia yra tame, kad kiekvieno sezono pagrindinė istorija sukasi apie daugiau ar mažiau amerikiečių kultūroje jau nusistovėjusius siaubo standartus - pirmasis sezonas pasakoja apie užkeiktą namą, antrajame rodoma psichiškai nesveikų žmonių institucija, trečiasis koncentruojasi į raganų medžioklę, o ketvirtasis narplioja iš keistai atrodančių žmonių sudarytą cirką. Ir nors sezonus būtų galima abstrakčiai nupasakoti per vieną sakinį, tikrųjų jų istorijų perteikimui neužtektų ir pusvalandžio. Ne dėl to, kad istorijos yra labai turtingos - vien todėl, kad jos juda į visas puses be didesnio nuoseklumo.

2015 m. sausio 11 d., sekmadienis

2015 m. Auksinių gaublių prognozės


Vėl nemiga, išgėrę aktoriai ir nervai dėl žmonių, kurie nelaimėjo. Sveiki atvykę į 2015 metų Auksinių gaublių prognozes! Ypatingos įžangos nebus, tiesiog pasidžiaukit tuo, kad ceremoniją dar kartą ves nuostabiausias televizijos duetas - Amy Poehler ir Tina Fey. Kitąmet vedėjai bus kiti, ir jeigu juo vėl netaps Ricky Gervaisas, tai bus neabejotinas žingsnis atgal. Naktį kviečiu apdovanojimus aptarinėti mano Feisbuke ir kartu nervintis dėl nesąmoningų pasirinkimų.

Dar kartą primenu, kad dauguma pasirinkimų yra visiškai subjektyvūs, kas reiškia, jog dėl jų galite ant manęs rėkti komentaruose apačioje. Tie filmai, serialai ir žmonės, kurie, sprendžiant objektyviai, veikiausiai triumfuos savo kategorijoje, yra pažymėti paryškintu šriftu. Tie, kurie yra parašyti girtu šriftu, yra mano asmeniniai favoritai. Gero skaitymo.

Kinas


Geriausias filmas (drama)

Boyhood
Foxcatcher
The Imitation Game
Selma
The Theory of Everything

Iš šio sąrašo mačiau tik „Boyhood“ ir „The Theory of Everything“, ir net galvodamas objektyviai manau, kad laimės kažkas iš šio dueto. „The Theory of Everything“ yra gražus ir gal kiek vimdantis bandymas sukurti oskarinį filmą pagal vadovėlį ir jo pergalė nenustebintų absoliučiai nieko. Visgi pernai nemačiau nieko, kas mane paveiktų labiau nei „Boyhood“ ir tikiuosi, kad balsuotojai mąstė panašiai. Tik kažkodėl kyla įtarimas, kad jiems gali per daug patikti „The Imitation Game“ su Benedictu priešaky.

Geriausias filmas (miuziklas ar komedija)

Birdman
The Grand Budapest Hotel
Into the Woods
Pride
St. Vincent

Niekaip nesulaukiu, kada pagaliau galėsiu pamatyti „Birdman“, nes jį noriu patirti didžiajame ekrane. Praktiškai neabejoju, kad šitas filmas čia nesunkiai laimės, nes tiek kalbų ir tokio originalumo (be „Boyhood“) pernai nesulaukė niekas. Kol kas savo favoritu galiu įvardinti „The Grand Budapest Hotel“, kuris man ir šiaip buvo vienas geriausių metų filmų, tačiau vien tai, kad Wesas Andersonas pagaliau susilaukė plačiosios publikos dėmesio, nuteikia labai smagiai.