2015 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Oskarai 2015. The Grand Budapest Hotel

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Grand Budapest Hotel“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kurdamas savo filmus Wesas Andersonas visuomet stipriai rizikuoja, kad jo kūriniai gali būti prisimenami ne dėl įprastai įdomių ir originalių istorijų, bet labiau dėl jų pasakojimo stiliaus. Savaime suprantama, jis pats tą dalyką žino tikrai gerai ir rizika (ar sąmoningi sprendimai) yra tik jo paties, tačiau niekada negalima nuvertinti to, kad ryškios spalvos ir simetriški kadrai iš kino teatro išėjusiems žmonėms į galvą įstrigs labiau nei keistai nuostabūs veikėjai. Kita vertus, tai gali būti ir Andersono tikslas – didžiausia tikimybė yra ta, kad jis filmus kuria stilių ir istoriją kartu virškinantiems žmonėms, kurių veikiausiai yra mažuma, tačiau būtent jai kiekvienas šio režisieriaus filmas yra šventė. Panašu, kad po „The Grand Budapest Hotel“ tokių žmonių ženkliai padaugės.

Šiuo metu gana sunku nurodyti aiškią detalę, dėl kurios šis filmas susilaukė pastebimai ryškesnės sėkmės nei ankstesnieji Andersono darbai. Didžiulė žvaigždžių brigada dominavo ne viename jo filme, ir „The Grand Budapest Hotel“ šios serijos nenutraukia. Pasakojimas apie veikėjus, kurių siaurą mąstymą išryškina aiškiai sudėliota režisūra (nes istorijos apie vaikus ar povandeninio laivo gyventojus taip pat yra panašaus tipo), irgi nėra nieko naujo. Galiausiai Andersonas ir šiaip nebuvo naujokas Oskaruose, sulaukęs ne vienos nominacijos už savo scenarijus ir netgi už geriausią animacinį filmą su „Fantastic Mr. Fox“, bet apie devynias „The Grand Budapest Hotel“ nominacijas – daugiausiai šių metų ceremonijoje – niekas nesvajojo net geriausiuose sapnuose. Juolab tokiais metais, kai panašu, jog tarp geriausiųjų praėjusių metų filmų nėra silpnų kūrinių.

Ir visgi tai tapo pačiu sėkmingiausiu Andersono darbu ir tarp kritikų, ir tarp įvairių apdovanojimų balsuotojų, ir tarp žiūrovų, kadangi „The Grand Budapest Hotel“ jau yra daugiausiai uždirbęs režisieriaus filmas. Neveltui jis yra susijęs su prabanga. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, filme yra pasakojama apie viešbutį „Didysis Budapeštas“, kurį prižiūri, su visais garbingiausiais lankytojais artimai bendrauja ir patį viešbutį iki aukštumų pakelia Gustavas, įkūnijamas pastaruoju metu antrąjį karjeros kvėpavimą įgavusio Ralpho Fienneso. Į kelionę po išgalvotą Zubrovkos respubliką, kurioje prasideda karas (be didesnio subtilumo vedant paraleles su tikrosios Europos istorija), ieškoti teisybės ir įrodyti savo nekaltumą dėl žmogžudystės Gustavas leidžiasi su nauju ir itin jaunu „Didžiojo Budapešto“ patarnautoju Zero (Tony Revolori, kuriam yra tik aštuoniolika metų, ir ką jūs nuveikėt per savo gyvenimą?).

Na, su jais mes bent jau praleidžiame daugiausiai laiko. Iš tikrųjų jų istoriją susidomėjusiam rašytojui (Jude Law) ne pačius geriausius laikus išgyvenančiame „Didžiajame Budapešte“ pasakoja jau gerokai vyresnis Zero, įkūnijamas legendinio F. Murray Abrahamo. Lyg to nebūtų negana, iš tikrųjų mums viską pasakoja ką tik paminėtas rašytojas, kuris jau gyvena ne pirmą jaunystę. Teoriškai visa tai skamba sujauktai, vos ne kaip „Inception“. Praktiškai visa tai, kaip ir bet kokia detalė Weso Andersono filme, atrodo tvarkingai ir jokiu būdu ne chaotiškai.

Filmas, drįsčiau sakyti, kad labiau nei bet kuris kitas Andersono darbas (galbūt išskyrus „Moonrise Kingdom“), susikoncentruoja į vieną veikėją. Gustavas visą savo gyvenimą buvo pašventęs „Didžiojo Budapešto“ viešbučiui, kurio savininkas yra itin paslaptingas žmogus, visą viešbučio tvarkymą palikęs pagrindiniam filmo herojui. Gustavas turi tą tunelinį mąstymą, kai kiekvienas jo žingsnis yra skirtas padėti viešbučio gerinimui ir jo gyventojų patogumo užtikrinimui, visiškai užmirštant savo asmeninį gyvenimą ir daugiau neturint jokio kito tikslo. Asmeninį gyvenimą Gustavas ir supranta kaip viską, kas yra susiję su viešbučiu, ir neretai viešbučio gyventojai tampa artimiausiais Gustavo bičiuliais, dėl ko, tiesą pasakius, ir įvyksta pagrindinė šio filmo istorija. „The Grand Budapest Hotel“ per daug nesistengia pašiepti Gustavo ar juo labiau sugraudinti žiūrovus tuo, kad jis gyvena taip siaurai – tai kur kas dažniau yra panaudojama dėl komedijos ir tik retkarčiais (verta pasakyti, kad pačiose stipriausiose filmo vietose) jo pasiaukojimas dėl viešbučio iššaukia dramines akimirkas.

Kaip ir bet kokio kito Andersono filmo, taip ir šio nepavadinsi gryna komedija. Ne vien dėl to, kad Oskarams nepatinka komedijos, nes jie linksmintis nelabai mėgsta. Filmas reikiamose vietose sugeba surimtėti ir bent jau pusiau rimtai kalbėtis apie tokius dalykus kaip mirtis ar meilė. Tai nėra paprastas šokinėjimas tarp rimto ir linksmo žanrų, tiesiog tokiu būdu yra pabrėžiama, kad pagrindiniai filmo veikėjai gyvena savo uždarame pasaulyje, jų matomi žmonės dažniausiai yra vienodi ir su išorinio (arba ne viešbutyje esančio) pasaulio gyventojais jie bendrauja kaip su viešbučio lankytojais. Net tam tikrose įstaigose Gustavas negali pamiršti savo darbo ir mandagiai aptarnauja žmones, kuriems nei mandagumas, nei aptarnavimas toli gražu nėra pagrindinės savybės.

Taip, „The Grand Budapest Hotel“, turint pasirinkimą, dažniau renkasi absurdišką kelią nei rimtą dramą, juoką, o ne smurtą, tačiau, Andersono stiliumi, filme yra vienas kitas veikėjas, kuris veikia pusiau kaip klišė, bet žiūrovams parodo, kad mes matome bent kiek realų pasaulį, tiesiog pagrindiniai veikėjai nuo jo yra rimtai atitrūkę. Vienas jų yra Dmitrijus (Adrien Brody), apkaltinantis Gustavą žmogžudyste ir pasiunčiantis jį medžioti Joplingą (Willem Dafoe). Ši siužeto linija, kartu sugebanti įtraukti ir Jeffą Goldblumą (kurio, pripažinkit, filmuose niekada nėra per daug), duoda pradžią visai pagrindinei istorijai, tačiau pati savarankiškai – ypač kalbant apie Joplingą – neveikia taip gerai kaip likusi filmo dalis. Ji yra reikalinga, o Dafoe keistumas Andersonui tinka nuostabiai, tačiau režisierius čia tarytum norėjo žiūrovus šiek tiek pailsinti nuo pagrindinės istorijos, kas toli gražu nebuvo būtina.

Dar viena šiek tiek geriau galėjusi veikti istorija buvo pasakojimas apie didžiąją Zero gyvenimo meilę, tačiau man atrodo, kad tos istorijos tikslas ir buvo šioks toks netvarkingumas. Visame blizgančiame ir nepriekaištingai atrodančiame filme, ši istorija buvo pasakojama nenuosekliai, kartais per daug smulkmeniškai, kartais per daug šokinėjant logikoje, bet suprantu, kad čia kalbu apie Andersono filmą, todėl tokie priekaištai nėra adekvatūs. Ši istorija, tiesa, yra dar viena iš tų, kurios sugeba suteikti tikroviškumo pojūtį ir parodo įspūdingų šio filmo aktorių talentą. Andersonas su meilės istorijomis savo filmuose sugeba priblokšti visuomet, nors tai veikiausiai nėra taip keista supratus, kad šito žmogaus sukuriami vaizdiniai tik ir rėkia apie romantiką. Jis visada parodo, dėl ko žmonės įsimyli vienas kitą, suteikdamas konkrečių pavyzdžių, nesiekdamas abstrakčių idėjų apie du vienas kitam skirtus žmones ir nesiverčiantis per galvą viską užbaigti grožiu ir pamokančiais moralais. Tarp viso apsimestinumo, meilė Andersono filmuose yra pateikiama neįtikėtinai tikroviškai.

Tiesa, nors apie stilių šiek tiek kalbėjome, bent kiek plačiau neaptarti Weso Andersono režisūrinių sprendimų būtų savotiška nuodėmė. Šįkart bene įdomiausias jų – tai, jog kiekvienas filmo istorijos lygis (pasakojimas iš Zero, jaunesniojo ar vyresniojo rašytojo perspektyvų) turi savo ekrano santykį. Skaičiai 1.33:1, 1.85:1 ir 2.35:1 prie jų neįpratusiems žmonėms gali reikšti pradinukų lygio dalybą, todėl tiesiog įsivaizduokit seną daugmaž kvadrato formą turėjusį televizorių, plačiaekranį televizorių ir kino teatro ekraną. Tokie filmavimo stiliai ne tik suteikia vis kitokią nuotaiką kiekvienai istorijai, bet ir paprasčiausiai padeda jas atskirti. Kaip ir viskas, ką daro Andersonas, šitie stiliai neturi tik vienos funkcijos.

Kalbant apie kitas režisūros dalis, jeigu esate įpratę prie šio režisieriaus filmų, daugiau niekas neturėtų nustebinti. Nenatūraliai greitai pilamas dialogas, keistos scenos su ilgai tylinčiais veikėjais, viskas svaiginančiai simetriška, gražu ir tarytum iš pasakos. Iškirpus tas filmo dalis, kuriose yra kalbama kiek rimtesnėmis temomis, šitą filmą būtų galima drąsiai rodyti vaikams, kurie tik ir svajotų apie tai, kad tikrai egzistuoja tokia Zubrovka ir tokie žaisliniai kraštovaizdžiai.

Dėl tokių dalykų Wesas Andersonas yra nedėkingas kūrėjas kritikams. Jis kuria filmus, kurie žiūrovams suteikia bendrą pasitenkinimą ir neretai tvarkosi su rimtomis temomis, tačiau tie apibendrinti jausmai neatsirastų be atskirų filmo detalių, kurias nagrinėjant filmas praranda dalį savo žavesio. Ties kažkuria vieta reikia sustoti ir suprasti, kad nenatūraliai gražūs vaizdiniai, keliolika pirmo ryškumo žvaigždžių, veikėjų nenatūralumas ir kiti dalykai čia sudaro visumą ir į save neatkreipia per didelio dėmesio būtent dėl to, kad jie čia yra susirinkę papasakoti vieną nuostabią istoriją. „The Grand Budapest Hotel“ netaps geriausiu metų filmu Oskaruose dėl paprastos priežasties – kito tokio filmo pernai nebuvo, o jį, ar patį Wesą Andersoną, vertinti pagal tradicinius kriterijus būtų mažų mažiausiai kvaila.


O ką apie šį filmą manote jūs?

1 komentaras:

  1. Keistas filmas. Negaliu sakyti, kad patiko, bet kažką tokio paliko galvoje, dėl ko jį vis prisimeni :)

    AtsakytiPanaikinti