2015 m. sausio 25 d., sekmadienis

Oskarai 2015. Whiplash

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Whiplash“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kino pasaulį vis dar žavi istorijos apie Stanley Kubricką. Tą patį žmogų, kuris sukūrė „2001: A Space Odyssey“, „A Clockwork Orange“ ir daugelį kitų kinui didžiulę įtaką padariusių filmų. Jis buvo neabejotinas kino genijus, tačiau kartu ir tas, kuris įsivaizdavo, kad kiti žmonės jam trukdo atlikti reikiamą darbą. Jo filmuose vaidinę aktoriai ne kartą yra sakę, kad kiekvieną sceną jie privalėdavo kartoti dešimtis kartų, o dažniausiai jiems pasitaikydavęs Kubricko nurodymas būdavo „vaidinti geriau“. Daugelyje jo filmų, rodančių gyvenimo palaužtus žmones, tokios strategijos pasiteisindavo, tik dabar retai pamatysi aktorių iš jo filmų, kuris apie Kubricką kalbėtų pačiais gražiausiais žodžiais.

„Whiplash“ nepasakoja nei apie Stanley Kubricką, nei apie kino kūrimą, tačiau tokios istorijos yra būtinos siekiant suprasti, kad šio filmo siužetas nėra tiek nutolęs nuo realybės, kiek gali pasirodyti. Jame pasakojama apie muzikos konservatorijoje pirmame kurse besimokantį vaikiną Endriu (Miles Teller), svajojantį tapti geriausiu ar vienu iš geriausių visų laikų būgnininkų. Begalė Buddy Rich plakatų ir diskų lyg ir sufleruoja, kad šitas žmogus nejuokauja ir nori tapti legenda. Būdamas muzikos mokykloje jis tokio tikslo siekimui turi neeilinę galimybę ir jį tarytum aplanko sėkmė, kai Endriu pastebi toje pačioje mokykloje geriausius Niujorko muzikantus globojantis Flečeris (J. K. Simmons), ieškantis pakaitinio būgnininko. Tik čia ir iškyla problema, kai, nepaisant savo genialumo, Flečerio mokymo metodai yra žiaurūs, varantys žmones į neviltį ir priverčiantys kraustytis iš proto.

Dėl šio veikėjo filmas įgauna visiškai kitokį atspalvį, ir net jeigu J.K. Simmonsas yra įvardijamas kaip antro plano aktorius, Flečeris šiam filmui daro didžiausią įmanomą įtaką. Be jo, Endriu yra paprastas apie aukštumas svajojantis muzikantas mokykloje, kurioje tokių yra šimtai. Su juo, Endriu yra mirti dėl savo tikslo pasiryžęs vaikinas, kuris nesileis paveikiamas kitų žmonių. „Whiplash“ yra nuostabus pavyzdys, kaip galima sukurti filmą apie idealistus ir pakreipti jį visiškai kita linkme. Vėlgi, apie šitą dalyką esu kalbėjęs ne vieną kartą, bet nei filmai, nei jokios kitos rūšies menas neturi atrodyti kaip tikras gyvenimas. Jie ir yra kuriami tam, kad žmonės pamatytų kitokį gyvenimą, privedamą iki kraštutinumų ir pasukamą 180 laipsnių taip staigiai, kad niekas nesusivokia, kaip ten atsidūrė.

Ir visgi, kai koks nors filmas sugeba visiems nusibodusį ir ne vien filmuose, bet jau ir realiame gyvenime dominuojantį lengvą siužetą paversti rimčiausia įmanoma drama, nesižavėti tiesiog negali. Žmonėms Holivudas – ir tai gali nuskambėti kaip to per anksti susenusio žmogaus paistalai, bet ką jau padarysi – yra įkalęs svajonių scenarijus, kad turi tik apie kažką labai svajoti, kitiems parodyti, kad tu esi ne visai toks kaip visi, ir tave žmonės nešios ant rankų. Dėl svajonių niekas nepyksta, jos yra vežamoji kiekvieno žmogaus jėga ir Amerika (arba pats Holivudas) yra tų svajonių puoselėtoja. Tačiau kai daugelis filmų naivuoliams aiškina, kad užtenka tik svajoti, „Whiplash“ žiauriai ir nepadoriai, sutrypdamas kiekvieno viltį pasako, kad kiti žmonės nenorės, kad tų kažką pasiektum, ir jeigu tu pats neįrodysi savo vertės, niekas to už tave nepadarys.

Endriu ir Flečeris, didžiausi įmanomi priešai, yra panašūs vienu aiškiu aspektu: muzika jiems yra aukštesnis tikslas. Ne šiaip tikslas, kad jiems patinka groti ar klausyti muzikos; muzika jiems yra absoliučiai viskas. Gyvenimas, siekiamybė, šventas objektas. Dėl muzikos jie yra pasiryžę padaryti visus įmanomus dalykus, kad ir kiek tai kainuotų, ir „Whiplash“, su antrą savo filmą režisuojančiu ir ypač jaunu Damienu Chazelle priešaky, tai priveda iki visiškų kraštutinumų.

Tik čia tie dviejų veikėjų panašumai baigiasi. Endriu baisųjį Flečerį priima kaip duotybę, kaip dar vieną kliūtį gyvenime, kurią jis turi apeiti siekdamas tapti geriausiu kada nors gyvenusiu muzikantu. Tų kliūčių vaikinas yra turėjęs ne vieną, kaip žiūrovai pamato neilgose, bet puikiai ankstesnį Endriu gyvenimą atskleidžiančiose scenose su jo paties šeima, kur jo talentas yra nurašomas kaip visiškai nereikalingas, jis pats – bevertis, ir savyje užsidariusioje konservatoriškų pažiūrų šeimoje jis privalo tik tylėti. Jo tėvas, dar vienoje smulkioje, bet daug atskleidžiančiose scenoje, tampa priežastimi, dėl ko Endriu yra pasiryžęs taikytis su daugeliu įžeidinėjimų ir agresijos protrūkių. Vaikinas yra tas žmogus, kuris turi vadinamąjį tunelinį mąstymą – jis prieš save kiekviename žingsnyje mato būgnus ir jų mušimą, savo siaurą pasaulį stato būtent apie juos. Jam į galvą net nešauna mintis, kad dėl kito žmogaus žiaurumų jis galėtų mesti svajonę, kurią puoselėjo nuo vaikystės.

Endriu kartu neturi nei draugų, nei merginos. Jis nori normalaus gyvenimo ir pavydi jį turintiems aplinkiniams, kuriuos yra apsupę daugelis mylinčių žmonių, tačiau jis visiškai nededa pastangų į tai, kad turėtų kažką kito be muzikos. Filme Endriu meilės objektu tampa Nikolė (Melissa Benoist), kuri daugiau nei į objektą ir neperauga. Benoist gražiai ir švelniai vaidina į vaikiną lyg ir panašią, bet nesugebančią jo suprasti merginą, kuri yra labiau apibrėžiama kaip kažkas, ko Endriu nėra pasiryžęs ar tiesiog nenori turėti nei kaip savarankiška veikėja. Scenose su ja, tiesa, filmas žiūrovams leidžia šiek tiek atsigauti nuo viską apimančio muzikos pasaulio ir Milesas Telleris poroje vietų gauna pademonstruoti kiek jautresnę savo veikėjo pusę, tačiau daugiausiai darbo jam tenka būnant prie būgnų, ir su visu tuo aktorius susidoroja tikrai nuostabiai. Rolė, parašyta konkrečiai Telleriui (netgi nežinant, kad jis anksčiau pats grojo būgnais), jį atitiko puikiai – net ir interviu metu Telleris atrodo tarsi būtų nemiegojęs kelias dienas, kas nuo žiaurių kančių, kraujuojančių rankų ir patyčių kenčiančio veikėjo įkūnijimui tinka tobulai. Tellerio užduotis čia ir yra turėti tą tunelinį mąstymą, kas reiškia kiekviename žingsnyje demonstruojamą nuovargį veide ir ugnį akyse, ir silpnesniais metais jis galbūt galėtų pretenduoti į rimtesnius apdovanojimus, tačiau ši rolė nėra skirta aktorių sugebėjimų demonstravimui ir tame nėra nieko blogo.

Dabar, jeigu kalbame apie J.K. Simmonsą... Žinot, kad ir kaip nemylėjau ir atvirai negalėjau pakėsti „Oz“, tas serialas pasauliui davė nuostabius aktorius. Christopheris Meloni, Haroldas Perrineau, Deanas Wintersas ir Adewale Akinnuoye-Agbaje be to serialo nebūtų prasimušę. Tame tarpe buvo ir J.K. Simmonsas ir nebūsiu hipsteris, nes Simmonsas man ten galbūt ir neatrodė kaip didžiausias to serialo privalumas, tačiau žiūrėti į jį ir jo fizinį pyktį buvo itin smagu. Tai, ką jis daro šiame filme, yra kažkas už smagumo. Yra aktoriai, kurie, kai vaidina baisius personažus, yra labai malonūs akiai ir net jeigu jie gąsdina filmo veikėjus, žiūrovus jie tiesiog džiugina (pvz., Heath Ledger ir Džokeris). Simmonsas mane nuoširdžiai išgąsdino. Žinoma, didelė gąsdinimo dalis yra Flečerio pasitelkiamuose metoduose ir žodžiuose, bet aš nei sekundei nebuvau suabejojęs, kad jeigu Simmonsas norėtų, jis be didesnių pastangų galėtų įbauginti bet ką.

Ir, leiskit pasakyti, aš nuoširdžiai manau, kad Flečeris ilgainiui bus prisimenamas kaip vienas įdomiausių 21 amžiaus pradžios kino veikėjų. Jis yra absoliutus sociopatas, lygiai taip pat galvojantis apie muziką kaip apie aukštesnį tikslą, tačiau jo niekas nevadins tradiciniu mokytoju. Flečeris, remdamasis vienu legendiniu muzikos istorijos įvykiu, yra įsitikinęs, kad didžiausią motyvaciją muzikantams suteikia baimė. Jo santykis su Endriu veikiausiai ir yra toks ryškus ir iššaukiantis įvairiausias reakcijas, kadangi vaikinas vedamas baimės tikrai stengiasi dar labiau. Tačiau Flečerio būdai įvaryti baimę peržengia žiauriausias ribas. Jis priartėja prie žmonių, sužino visas jų asmenines savybes ir kiekvieną kartą tas silpnybes panaudoja prieš juos pačius. Filme ne vieną kartą galima suabejoti, kas Flečeriui yra svarbiau – ar profesionalus muzikantas, ar geležinę psichologiją turintis žmogus.

Tų abejonių bus ne viena. „Whiplash“ parodo jautresnę Flečerio pusę vietose, kuriose to tiesiog nesitiki, ir ji dažniausiai iškyla į paviršių būtent dėl muzikos. Tačiau jis, šaipydamasis iš žmonių ir juos žemindamas, įgauna visiškai kitokią energiją – jis tiesiog tampa nesuvaldomu tironu. Tai prisideda prie fakto, kad Flečeris toli gražu nėra vienpusiškas veikėjas, kurio vienintelis tikslas filme yra daryti blogą kitiems. Jis turi ir jau minėtų jautresnių epizodų, ir atviros nuostabos žvilgsnių, ir nevilties akimirkų. Visos tos smulkmenos tobulai susiveda į paskutinę filmo sceną, kuri užima kvapą ir iki filmo pabaigos nepaleidžia, ir jeigu kas nors prieš šį filmą man būtų sakęs, kad galiu nekvėpuoti būtent tokio pobūdžio scenos metu, nebūčiau patikėjęs nei už ką, bet „Whiplash“ sugeba padaryti daugelį neįtikimų dalykų.

Daugiausiai, tiesa, dėl pagrindinio veikėjų dueto, nes režisūros prasme čia kažko įdomesnio nėra. Ne dėl to, kad ji bloga, tiesiog iš mažų erdvių ir muzikinės aplinkos daugiausiai ir galima išspausti įvairius muzikinių instrumentų pateikimo kampus, daug staigaus montažo vežamų scenų ir panašių dalykų – viskas tradiciška, nieko blogo. Šios smulkmenos ar bet kokios filmo klaidos (man rimčiau užkliuvo nebent tai, kad antraeiliai veikėjai čia tiesiog egzistavo ir net jeigu dažniausiai kažką darė vien tam, kad parodytų karinę tvarką Flečerio klasėje, nei vienas jų rimtesniu ar netgi kalbančiu veikėju netapo; tiesa, bent jau parodė, kaip baimė veikia žmonių mases) galiausiai yra visiškai neįdomios, nes jos nublanksta prieš „Whiplash“ sukeliamus jausmus. Ir patikėkite, jų čia bus nemažai. Bet koks filmas, kuris, vežamas veikėjų, priverčia jausti kokias nors emocijas, man yra nuostabus, ir „Whiplash“ tikrai yra vienas jų.

O ką apie šį filmą manote jūs?

3 komentarai:

  1. Nors man dar porą nominantų reikia peržiūrėti (American Sniper ir Selma), kol kas nei vienas filmas dar šitaip neįstrigo, kaip šis. Net pačiai sunku buvo patikėti, kad tiek emocijų gali sukelti toks, iš pažiūros, paprasto siužeto filmas. Rekomendavau visiems, garsiai ir dažnai, nes tokius filmus reikia pamatyti. Tik vienas dalykas, ko nesugebėdavau paaiškinti, dažniausiai, būdavo kodėl, o Jūs čia tai puikiai padarote.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš dar keturių nematęs, bet man jau kelis mėnesius iš galvos Boyhood neišeina. Čia, aišku, dėl visiškai subjektyvių dalykų, nes tas filmas per daug artimas pasirodė, bet nemanau, kad mano praėjusių metų tope jį kas nors aplenks.

      Whiplash visiškai pribloškė dėl to, kad jeigu Boyhood panašios reakcijos ir galėjau tikėtis, čia visi tie jausmai atėjo tarytum iš niekur. Paskutinį kartą taip nebent End of Watch nustebino, kur po filmo kurį laiką tiesiog negalėjau atsigauti. Labai man patinka tokie siurprizai.

      Panaikinti
    2. Man Boyhood būtų antroje vietoje, ir lygiai dėl tų pačių priežasčių. Šį kartą kažkodėl pasilieku vis dar prie Whiplash netikėtumo. Lauksiu kitų apžvalgų :)

      Panaikinti