2015 m. sausio 14 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. „American Horror Story“: chaose pasimetantis originalumas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „American Horror Story“ serijos.

Antologiniai serialai gali tapti nenugalima televizijos kryptimi. Laikotarpyje, kuriame karaliauja paslaptys, į priekį judantis siužetas, kas dvidešimt serijų pasirodantys svarbūs veikėjai, sekundę rodomos užuominos, kurias reikia prisiminti tris metus tam, kad jos turėtų kokią nors prasmę, su filmais susiję serialai ir kiti fiziškai neaprėpiami projektai, antologinis serialas yra tarytum stebuklas. Keliolika serijų, konkreti istorija ir viskas. Jokio pratęsimo ir vėliau darai ką nori. Ryano Murphy 2011 metais sukurtas būtent tokio žanro serialas „American Horror Story“ atvedė šią madą į televiziją ir vėliau sekę serialai „True Detective“ ir „Fargo“ bent jau iš dalies yra jo nuopelnas, už ką Murphy tikrai galima padėkoti. Pačios jo serialo idėjos išpildymas, tiesa, jau yra kitas klausimas.

Teoriškai antologinis serialas yra tas, kurio kiekvienas sezonas narplioja vis naują istoriją ir tarpusavyje jie nėra susiję. Visiška nepriklausomybė čia nepasiekiama - pagrindinis serialo kūrėjas vis dar yra tas pats, ir jeigu konkretusis siužetas nėra išskirstomas per sezonus, ta pati jo formulė išlieka. „American Horror Story“ tai matosi ryškiai ir serialui tai dažniau pakenkia nei padeda. Ryanas Murphy televizijoje pastaraisiais metais yra pasižymėjęs tikrai ryškiai - jo serialai „Nip/Tuck“ ir „Glee“ bei filmas „The Normal Heart“ susirinko daugybę apdovanojimų ir netruko tapti dideliais hitais. Kartu tuos visus projektus vienija ir nelabai malonus aspektas - jų kokybė nuolat svyruoja nuo šedevro iki vos žiūrimo kūrinio, ir „American Horror Story“ šios tradicijos neapleidžia.

Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, serialas labiausiai koncentruojasi į siaubo žanrą. Nieko blogo, kad jis dažnai yra suprantamas kaip keistumų žanras, nes jie neretai būna glaudžiai susiję. Amerikietiškumo (be to, kad serialas yra amerikiečių) čia yra tame, kad kiekvieno sezono pagrindinė istorija sukasi apie daugiau ar mažiau amerikiečių kultūroje jau nusistovėjusius siaubo standartus - pirmasis sezonas pasakoja apie užkeiktą namą, antrajame rodoma psichiškai nesveikų žmonių institucija, trečiasis koncentruojasi į raganų medžioklę, o ketvirtasis narplioja iš keistai atrodančių žmonių sudarytą cirką. Ir nors sezonus būtų galima abstrakčiai nupasakoti per vieną sakinį, tikrųjų jų istorijų perteikimui neužtektų ir pusvalandžio. Ne dėl to, kad istorijos yra labai turtingos - vien todėl, kad jos juda į visas puses be didesnio nuoseklumo.

Jeigu trumpiau, „American Horror Story“ yra chaosas. Logiškai galvojant, antologinių serialų kūrėjai turi aiškią viziją kaip narplioti kiekvieną savo sezoną ir tai juk neturėtų būti sunku - uždarą dvylikos serijų sezoną sukurti tikrai įmanoma. Nei viename iš jau pasirodžiusių sezonų Ryanas Murphy to tinkamo balanso taip ir neatranda. Pavyzdžiui, pirmajame sezone žiūrovus vis yra bandoma papirkti mintimi, jog paralelių tarp naujųjų užkeikto namo šeimininkų ir senųjų jo gyventojų yra labai daug, ir kad tai yra savotiškas likimas. Neilgai trukus ši idėja išsikvepia ir žiūrovų dėmesį nuo tada yra bandoma atkreipti kišant kuo daugiau nepatogių vaizdinių, kurie su bendra istorija yra susiję ganėtinai abstrakčiai, nors prie siaubo aspekto sugeba prisidėti. Iš jau pasirodžiusių sezonų, tiesa, pirmasis man patiko labiausiai, net jeigu „patiko“ yra kiek per stiprus žodis. Jis yra nenustygstantis savo vietoje ir judantis nuo vienos temos prie kitos, tačiau veikėjų prasme priimti sprendimai, susivedantys į tai, kad dėl pagrindinės šeimos griūties yra kaltas ne namas, o jie patys, įspūdį paliko.

Antrasis ir trečiasis sezonai yra priešinga istorija. Kai pirmasis pasirinko siaurą temą ir ją praėjus pusei serijų išnarpliojo bei vėliau pradėjo improvizuoti, kiti du sukosi apie ganėtinai plačias temas. Kurį laiką atrodė, kad antrajame sezone, pavadintame „Asylum“ („Prieglauda“), buvo atrasta tobula „American Horror Story“ formulė, kai vientisos istorijos sezonas neturėjo ir tiesiog buvo pasakojama apie keistą prieglaudos gyventojų ir darbuotojų gyvenimą, kuris buvo pateikiamas tikrai įdomiai. Galiausiai antrojoje sezono pusėje ta idilė subyrėjo ir serialas vėl persimetė prie viską apjungiančios istorijos ieškojimo, kas sekėsi ne taip ir tragiškai, bet reikalingumo iš to buvo mažai. Trečiasis sezonas, jeigu trumpai, buvo tiesiog struktūrinė katastrofa. Apie raganas ir tai, kaip jos bando suvaldyti savo galias, gan įdomiai pasakojęs sezonas po kelių serijų pradėjo judėti į visas puses, pasibaigdamas su pradžia nelabai susijusiomis istorijomis. Čia Ryano Murphy rašymas buvo panašus kaip į to mažo vaiko, kuris atsiduria žaislų parduotuvėje ir bėgioja nuo vieno žaislo prie kito, taip ir neapsispręsdamas, kurį iš jų išsirinkti, ir galiausiai likdamas be nieko. Apie šiuo metu besibaigiantį ketvirtąjį sezoną negaliu pasakyti kažko naujo - dar neperžiūrėjau visų jo serijų, tačiau pirmoji sezono pusė atrodė labiau susikoncentravusi į keistuolių cirko idėją, ne į pačius keistuolius, kas serialams niekada nepadeda.

Iš to chaoso, tiesa, kyla vienas geriausių „American Horror Story“ aspektų. Pasakysiu tai, ką apie šį serialą sakiau ne vienam žmogui: jeigu ieškote vientisos ir uždaros istorijos, šitas serialas ne jums; jeigu ieškote naujų idėjų ir originalumo, jis jums tikrai tiks. Idėjų Ryanas Murphy ir jo komanda turi užtektinai, tik pačias įspūdingiausias iš jų serialas renkasi santykinai greitai apleisti ir pereiti prie paprastesniųjų. Prie tų idėjų kartu pridedu ir siaubo pusę seriale, kuri yra įgyvendinama labai kokybiškai. Jeigu visas serialas būtų panašus į jo įvadinę muziką ir vizualiąją pusę, jis būtų tarp amerikietiško siaubo šedevrų. Stilistine prasme „American Horror Story“ sugeba ir nustebinti savo originalumu, ir išgąsdinti ne vien tradiciniais baisių padarų netikėtais pasirodymais, bet ir savo garsais bei muzika. Geram serialui vien šių aspektų niekada neužtenka, tačiau jų pakanka tam, kad žiūrovai suprastų, jog „American Horror Story“ kai kuriuos savo iš anksto užsibrėžiamus tikslus pasiekti gali kokybiškai.

Serialas nuo kitų antologinių projektų skiriasi ir dar vienu itin įdomiu aspektu: pagrindiniai aktoriai čia yra tie patys kiekviename sezone. Tai dar labiau išryškina stilistinę serialo kokybę, kai scenaristai nebijo kardinaliai kitokius vaidmenis paskirti tiems patiems aktoriams ir rizikuoti, kad jie per daug primins savo ankstesnius vaidmenis. Prie to paties prisideda ir aktorių profesionalumas. Jessica Lange, Sarah Paulson, Frances Conroy ar Gabourey Sidibe natūraliai asocijuojasi su kokybe ir televizijoje, ir kine, už ką bent jau Lange šiame seriale buvo apdovanota labai gausiai. Po vieną sezoną pasirodžiusių aktorių, tokių kaip Connie Britton ir Dylanas McDermottas pirmajame ar Zachary Quinto ir Jamesas Cromwellas antrajame, taip pat buvo, ir šia prasme „American Horror Story“ stebina.

Serialo stilius ir aktoriai kiekviename sezone užtikrina, kad jeigu Ryanas Murphy netyčia sugalvotų sukurti aiškią istoriją su visapusiškai išplėtotais veikėjais, serialas iškart bus pasiruošęs iššauti į viršų. Kol kas belieka sukti galvą dėl to, kodėl serialo kūrėjas pasirinko būtent tokį antologinį formatą. Antrajame ir trečiajame sezonuose ypač išryškėjo tendencija, kad scenaristai turi daug idėjų ir jie negali išsirinkti vos keletos, taip galiausiai sukuriant chaosą, kurį žiūrint ilgai ir be pertraukų tiesiog paskausta galva. Kai kurie serialai nuo siaurų rėmų ir neturėjimo kur plėstis pakyla labai aukštai; „American Horror Story“ šie dalykai pastebimai trukdo. Serialą drąsiai galima žiūrėti dėl originalumo ir vaidybos, tačiau jei kartu ieškote ir stipraus idėjų išpildymo, televizijoje šia prasme pranašesnių serialų dabar yra kaip niekad daug.

O ką apie šį serialą manote jūs?

8 komentarai:

  1. Man atrodo, pirmą kartą skaitau, kad dar kažkam pirmasis sezonas patiko labiausiai. Iš tikro su antruoju man pasrodė jau kažkas perlenkta ir neaišku, ir kuo toliau, tuo vis labai ryškėja, taip gražiai pavadintas, chaosas. Pamenu, kaip nekantriai laukdavau naujų serijų, kad pamatyčiau kaip visiems veikėjams sekasi, o dabar net nežinau, ar veikėjas, kuris domina labiausiai, bus kitoje serijoje. Nors ir nenumetu į šoną, man šis serialas jau krenta į apačią mėgstamiausių topuose, nors, kad ir kaip bebūtų, įdomu, ką dar Ryan Murphy sugalvos.
    Labai įdomus straipsnis, kaip ir visi Jūsų rašomi, smagu, kad atrandi laiko vis naujiems serialams, apžvelgi vis daugiau žanrų, nors galbūt tai ir nėra kažkas, ką labai labai mėgtum.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pastaruoju metu ir bandau žiūrėti kitokius serialus, tiesiog pačiam įdomu kažką naujo išbandyt. Kitą savaitę Penny Dreadful apžvalga bus, tas irgi nėra tradicinio mano stiliaus, bet pasižiūrėt buvo įdomu.

      Panaikinti
    2. O dėl pirmo sezono - tiesiog esu toks žmogus, kuriam aiškumas patinka. Pirmas sezonas turėjo aiškiausią siužeto liniją, net jeigu ir ji daug kur mėtėsi. Ir šiaip ten į veikėjus šiek tiek rimtesnių pastangų buvo sudėta, tik sakau, atomazga per daug tradicinė kaip tokiam serialui.

      Antras sezonas įdomiausias idėjas turėjo (ta šokio scena tai man tikrai kažkas nerealaus buvo), bet nei viena jų nebuvo rimčiau išplėtota ir toks vidutiniškas produktas galiausiai gavosi.

      Panaikinti
  2. Man asmeniškai antrasis sezonas labiausiai patiko. Pirmasis irgi įdomus. O trečiasis - nepalyginamai silpnesnis už pirmus du. Ketvirtojo tik berods seriją mačiau. Stilistika ir aktoriai yra tai, kas iš tiesų leidžia mėgautis serialu, net jei pats siužetas vietomis ir siūbuoja į visas puses.

    Beje, pati kadangi žiūriu ir Glee, ir AHS, tai maloniai nustebau perskaičiusi, kad juos abu kuria tas pats žmogus - R. Murphy. Kažkaip niekad nebuvau atkreipusi į tai dėmesio anksčiau. Tuo labiau, kad jie tokie skirtingi atrodo iš pažiūros. BET. Skaitydama šį įrašą, visgi pamačiau, kad yra ryškus panašumas. Nagrinėjama daug temų, mėtomasi nuo vieno prie kito, neretai užmirštant iki tol buvusius svarbius aspektus ir pan. Tik tiek, kad AHS bent jau du sezonus sugebėjo tai daryti neerzinančiai, kai tuo tarpu apie Glee to paties pasakyti negalėčiau. Dabar paskutinis sezonas eina ir viena, kas mane traukia žiūrėt, tai, kad čia jau viskas, paskutinis sezonas, o sužinot, kaip baigsis, norisi. Ir pritariu, kad tiek vieno, tiek kito serialo kokybė itin smarkiai svyruoja: viena serija atrodo wow kokia puiki, o kita - visiškai priešingybė.

    Ir dar klausimas: o koks paties santykis su Glee? Kiek nors žiūrėjai / žiūri? (ir berašant kilo klausimas, ar nieko tokio, kad kreipiuosi ,,tu"?)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl kreipimosi viskas gerai, internete vis tiek visi daugiau ar mažiau savi :) Glee kažkada žiūrėjau kai savaitgaliais atsirasdavo laiko ir TV3 tuo metu rodydavo. Niekad nežiūrėjau nuosekliai, todėl negaliu kaip nors rimčiau jį aprašyt. Tiesiog pasirodė lengvas, neįpareigojantis, turintis kažkokį siužetą, bet daugiausiai apeliuojantis į jaunesnę auditoriją serialas. Dabar retkarčiais pasižiūriu muzikinius numerius Youtube, bet žiūrėti patį serialą nelabai traukia.

      Panaikinti
  3. Man irgi labiausiai patiko pirmasis sezonas. Kiti sezonai gan sunkiai žiūrisi, bet kažkodėl nemetu šito reikalo, kažką tokio, kas užkabina jis vistiek turi.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Visiškai nesutinku su tamstos recenzija-apžvalga dėl serialo chaotiškumo kaip serialo minusine dominante. Kiekvienas pasirinkta epocha išplėtota nepaprastai intelektualiai, pasiremta gausia literatūra, įvykiais, išlikusiais nutikimais ir liudijimais periodinėje spaudoje, bylose ir tai kuo puikiausiai mato intelektualesnis šio serialo žiūrovas. Labai įdomu, kad serialas nėra susitelkęs į vieną veikėją, į jo psichologines problemas, o aprėpia epochą, dešimtmetį, tendenciją, tam tikrą paranormaliąją nišą. Visame tame, kaip teigiate, chaose, kiekviena detalė, netgi perdirbta dainelė, yra neapsakomai įdomi, įtaigi ir reikalinga. Jūs pabandykite palyginti, tarkim trečią sezoną su San Francisko raganomis, kur kiekvienos serijos pasikartojanti formulė nusibosta po 5 serijų, tiesiog dabar atrodo pasityčiojimas iš žiūrovo ir visgi šis serialas juk buvo kultinis ir visai priešingai su AHS. Apskritai esu didelis gerbėjas šio serialo ir visi sezonai daugiau ar mažiau yra puikūs.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl mažų detalių aš, kaip minėjau apžvalgoje, tikrai sutinku - praktiškai visos idėjos čia yra originalios, o jeigu ne, tai bent jau kaip nors neįprastai pakreiptos. Tik daugelio idėjų pateikimas atrodo kaip sąrašas dalykų, kurie turėjo būti pateikti seriale, ir jos siužetui visiškai nepadeda. Kaip ir sakiau, stilius seriale yra labai aukšto lygio ir tos detalės prie jo sukūrimo stipriai prisideda, tačiau joks meno kūrinys neveikia, kai stilius yra pateikiamas aukščiau scenarijaus ar veikėjų, kas AHS dažnai ir nutinka.

      Ir nesusijusių serialų lyginimas jūsų argumentams svarumo neprideda - San Fransisko raganos buvo visiškai kitoks dalykas, ir svarstyti, kuris yra geresnis ar blogesnis, nėra prasmės. Aš vertinu serialą pagal tai, koks jis yra, ir AHS chaotiškas idėjų pateikimas šitoje vietoje tiesiog netiko.

      Panaikinti