2015 m. sausio 22 d., ketvirtadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. 46 Long

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „46 Long“ detalės. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Sad is good; unconscious isn't. - Jennifer Melfi

Tie žmonės, kurie žiūri „Sopranus“ pirmą kartą, dažniausiai nustemba kokia šio serialo dalis yra skiriama nusikaltimų perpildytam mafijos gyvenimui ir kiek laiko yra skiriama paprastiems dialogams. „Sopranuose“ smurto bus daug ir daugelis su juo susijusių scenų yra tarp gražiausių per visą televizijos istoriją, tačiau šio serialo kūrėjai visuomet labiau stengėsi sukurti įsimintiną konfliktą nei susišaudymą ar dantų suskaldymą. Jiems, kaip ir man, tiesiog buvo įdomiau pamatyti iš kur kyla smurtas, kokia yra jo prigimtis, o ne tai, kaip jis pasireiškia mūsų (ar bent jau mafijos) gyvenime). Ir kur geriau galima pamatyti prigimtines žmogaus savybes nei nagrinėjant aplinką, kurioje jis užaugo?

Lidija Soprano šiuo metu gali pasirodyti kaip pernelyg klišinė ir per daug neišsiskirianti veikėja, tačiau jos vaidmuo seriale yra aiškus. Tonio motina iš savo sūnaus sugeba išspausti emocijas ir veiksmus, kurių jis negalėtų pademonstruoti jokioje kitoje vietoje. Ji ir pati jau antroje serijoje įgauna šiek tiek savarankiškumo, kai scenaristai vis labiau bando lįsti į jos psichologiją ir galbūt parodyti, kad jos arogancija, galvojimas tik apie save ir pagalbos atsisakymas nėra vien laisvu noru pasirenkami dalykai, o labiau šalutiniai poveikiai po vyro mirties, ko ji savarankiškai tiesiog negali suvaldyti. Ir visgi kol kas ji, labiau nei bet kas kitas, yra skirta atskleisti Tonį Sopraną, kas šiuo metu veikia puikiai.

Bendraudamas su motina ir apie ją kalbėdamas su kitais žmonėmis Tonis parodo, iš kur kyla jo meilė šeimai. Daktarės Melfi kabinete Tonis tiesiog supyksta ant terapeutės, kai ši pasiūlo, kad Toniui reikia labiau žiūrėti į savo gyvenimą ir nepraleisti tiek laiko galvojant apie savo motiną. Toniui tai yra nesuprantamas dalykas, kadangi motina yra šeima. Jos negalima atsisakyti, palikti, ignoruoti. Ir toje pačioje scenoje Tonis, daktarės paprašytas pasakyti su motina susijusį įsimintiną ir linksmą įvykį iš savo vaikystės, atsimena tik apie tai, kaip tėvas nukrito nuo laiptų ir iš to juokėsi visa šeima. Ir žiūrovai, ir pats Tonis iškart pamato, kad daug realių priežasčių (neskaičiuojant kraujo ryšių) rūpintis ir mylėti motiną jis neturi. Šioje situacijoje galite pamatyti ir smulkų, tačiau svarbų „Sopranų“ atributą - serialas nebruka savo nuomonės. Priešingai nei kai kurie, jame veikėjai neegzistuoja vien tam, kad užimtų tam tikrą poziciją tam tikrais klausimais - jiems čia bus leidžiama keisti savo nuomonę ir svarstyti apie tam tikrus dalykus neturint išankstinio kraštutinio nusistatymo, ir daktarės Melfi svarstymas tiesiog ir yra svarstymas. Niekas neliepia Toniui išmesti motiną iš savo gyvenimo, o šis šiai minčiai nepasiduoda, nes kai kurių dalykų darymui argumentų tiesiog nereikia.

Gražiausia ir svarbiausia serijos scena vėlgi yra susijusi su Toniu ir Lidija. Kai jis po to, kuomet motina žiauriai atsikrato savo tarnaitės, atvyksta rimtai nusiteikęs perkalbėti Lidiją važiuoti į senelių namus, Tonis pirmą kartą (ar bent jau taip atrodo) pasistengia būti viršesnis už motiną. Po eilinių šios nusiskundimų ir pareiškimo, kad ji atidavė brangius papuošalus Tonio pusseserei, jis pradeda rėkti ant Lidijos, aiškinti, kad ši yra savanaudė ir negalinti pagalvoti apie savo vaikus (serijoje yra pirmą kartą užsimenama apie Tonio seserį, kurią dar pamatysime), ir ji nusileidžia. Tonis pagaliau laimi argumentą prieš savo motiną ir ji pasidaro paklusni, net jeigu jai tai nepatinka. Serijoje gražiai yra pateikiamas Lidijos sumenkėjimas, nuo komandavimo mafijai vadovaujančiam sūnui iki tylaus kampelio senelių namuose, kur visus stereotipus atitinkanti italė bando moterį pralinksminti. Tonis tuo nesidžiaugia, kaip matome scenoje, kuomet jis surenka paskutinius likusius motinos daiktus jos name, tačiau jis po truputį supranta, kad jo gyvenimas šioje vietoje yra svarbesnis už motinos.

Kaip matysime dar ne kartą, Tonio gyvenimas kiekvieną dieną kartu yra ir labai skirtingas. Šioje serijoje yra kraštutinis pavyzdys, kai iš laimingo ir šeimą mylinčio vyro jis tampa žmogumi, kurio gyvenimas per kelias minutes pradeda nesuvaldomai griūti, tačiau iš jo veiksmų tampa aišku, kad jis prie to yra pripratęs. Atsikėlęs ryte jis myli žmoną ir nori su ja šokti, kalbasi su sūnumi apie mokytojus ir pažymius, ir bent jau pasisveikina su viską ignoruojančia savo dukra. Viena iš šios serijos siužeto linijų ir yra susijusi su Tonio šeima, kai, išgirdęs apie sūnaus mokytojo pavogtą mašiną ir prastus sūnui rašomus pažymius, jis nusprendžia mašinos paieškas patikėti Poliui ir Silvijui.

Įkūnijami neprilygstamųjų Tony Sirico ir Steveno Van Zandto, šie du veikėjai (kaip ir Big Pussy) serialui dažnai suteiks daugiausiai linksmumo. Jie nėra skirti grynai komedijai ir ilgainiui jie taps svarbiais ir itin įdomiais veikėjais, tačiau jų paviršutiniškas ir tradicinis pasaulio suvokimas kartu padovanos ir įsimintiniausius serialo dialogus. Tai, jog ieškodami mašinos jie privalo užsukti į kavinę ir baisėtis iš italų pavogtais dalykais, yra dovana visiems žiūrovams. Vėlgi, Italija bus svarbus serialo aspektas, dažniausiai esantis antrame plane ir kartais įsimintinai iškylantis į pirmąjį, tačiau šioje vietoje jis suteikia šiokį tokį supratimą apie iš Italijos kilusių amerikiečių mąstymą. Polis skundžiasi, kad amerikiečiai iš italų pavogė viską, pradedant kava ir baigiant calzone, ir pats juokingai bando keršyti pavogdamas arbatinuką. Jeigu tai nėra nuostabus per porą minučių sukurtas veikėjo apibrėžimas - tradicinių vertybių gynimas pasitelkus nusikalstamas ir mafijai būdingas priemones, - parodykit man geresnį.

Tačiau jų darbas neapsiriboja paprastu plepėjimu - jie savo užduotis atlieka itin gerai. Suradę automobilių vagis, kurie pasirodo esantys gėjai, jie per daug nesivargina patys atlikdami nešvarius darbus. Duetas jau yra atlikęs nemažai panašių užduočių ir, pasitelkę paprastą grasinimą, pasiunčia mašinos ieškoti savo naujuosius draugus. Kai ją atgauna Tonio sūnaus mokytojas, mašina jau nebėra ta pati, yra ištepta krauju ir neturinti reikiamų popierių, tačiau tai nėra priežastis Tonio sūnui nustoti girtis apie savo nuostabųjį tėvą ir jo sugebėjimus. Čia kartu yra gražus pavyzdys, kaip negalima iki galo suprasti mafijos veiksmų. Jie grąžino ne tą mašiną, misijos metu (turbūt) kažką nužudė, tačiau žmogui vis tiek kažką atidavė. Toks veiksmų neaiškumas, kartu puikiai apibūdinantis ir mafijos mėgavimąsi savo atliekamais darbais, šiam serialui tinka nuostabiai, ir tokius dalykus matome ne paskutinį kartą.

Visgi rimčiausiai su mafijos puse šį kartą yra susijusi Kristoferio istorija. Jis su savo draugu apiplėšia ne tą DVD grotuvų prikrautą sunkvežimį ir už tai gauna pylos nuo Tonio. Kaip ir kiekviename seriale, taip ir šiame yra veikėjas, per kurį žiūrovams yra pateikiama daugiausiai informacijos arba, kitaip sakant, POV veikėjas. Kaip ir jis, taip ir žiūrovai daugybę seriale rodomų dalykų mato pirmą kartą ir per Kristoferį ir jo neišmanymą, pasitelkiant subtilius ir keiksmažodžių pripildytus dialogus, žiūrovai apie mafiją sužino kur kas daugiau nei per kitas siužeto linijas. Dėl Kristoferio kvailysčių Tonis yra priverstas susitikti su savo dėde Jaunėliu, su kuriuo stipriai nesutaria dėl verslo klausimų, tačiau kalbai pakrypus apie Tonio motiną, jiedu vėl tampa geriausiais bičiuliais, o ši situacija tampa dar vienu būdu išryškinti visus karus pabaigiančios šeimos svarbą seriale.

Visgi man ji labiausiai išryškėja tuomet, kai prisidirbę Kristoferis ir jo draugas aiškinasi Toniui. Ant Kristoferio yra rėkiama ir grasinama, tačiau nieko nedaroma fiziškai; jo draugas, tuo tarpu, Tonio yra sumušamas ir atstumiamas. Šeimos skriausti negalima, ją reikia gerbti ir mokyti. Būtent tai ir tampa šios serijos pamoka, kai Kristoferio draugas prisidirba dar labiau ir paprasto apiplėšimo metu nužudo sunkvežimio vairuotoją. Tik čia, kartu su Poliu ir Silvijumi matuodamasis sunkvežimyje buvusius kostiumus, Tonis pyksta kur kas mažiau nei anksčiau. Ši situacija visiškai sujaukė jo dieną ir jam to visiškai nereikėjo, tačiau Tonis tai pristato kaip pamoką Kristoferiui apie tai, kaip kai kurios situacijos gali pakrypti ne į tą pusę, ir kad tokiose vietose jam gali padėti tik šeima. Atrodytų, kad šis Tonis yra per daug optimistiškas nei tas, kurį mes pažinome per pirmąsias dvi serijas, bet žinokite - jūs Tonio dar visiškai nepažįstate.

Kitos mintys

  • Seriją pradeda nuostabi scena, kai gauja skaičiuoja savo nešvaraus verslo dėka uždirbtus pinigus, o fone veikia televizorius, kuriame kalbama apie mafijos žiaurumą ir artėjantį jos žlugimą. Tai yra šioks toks komentaras tam, kaip populiariojoje kultūroje yra pateikiama mafija ir kaip ji veikia iš tikrųjų, tačiau vėlgi, „Sopranai“ turbūt irgi negali būti įvardijami kaip visiškai tikras mafijos pateikimas. Svarbiausia šioje scenoje yra jos laisvumas - juokaujantys draugai, kalnai pinigų, nesirūpinimas didesnėmis problemomis. Čia ir yra mafijos gyvenimas.
  • „46 Long“ nagrinėja daug stereotipų. Jau ko verta tai, kad Tonis paprašo savo motinai paskirtos slaugyti iš Jamaikos kilusios moters, kad ši nerūkytų žolės prie motinos. Italų grožėjimasis savo kultūra ir konservatyvumas irgi pateikiami labai linksmai, nors kartais dėl to kils ir didesni konfliktai.
Namų darbai: s01e03 - Denial, Anger, Acceptance / s01e04 - Meadowlands

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą