2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. Denial, Anger, Acceptance/Meadowlands

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Trečia serija. Denial, Anger, Acceptance


Kids... you think you can protect 'em? Well, you can't. - Brendan Filone

Mafija, be savo fizinės galios ir didelės politinės įtakos, daugeliui žmonių dažniausiai asocijuojasi ir su pinigais. Jokia mafijos istorija nebuvo papasakota be teisėsaugos bandymo prigauti nusikaltėlius dėl mokesčių nemokėjimo, nes dažniausiai tai yra vienintelė jų silpnybė. Galų gale, joks mafijos hierarchijos piramidėje kiek aukščiau sėdintis žmogus negyvena lūšnoje ir savo turto per daug atidžiai neslepia. Ir jeigu jau praėjusioje serijoje matėme, kaip gauja skaičiuoja savo per dieną uždirbtus pinigus, būtent ši valanda yra paskiriama išskirtinai pinigų svarbos mafijos pasaulyje rodymui.

Serija, nesubtiliai pagal tris iš penkių liūdesio fazių pavadinta „Denial, Anger, Acceptance“, pinigų temą nagrinėja įvairiomis prasmėmis, tačiau jos visos yra glaudžiai susijusios su veikėjų plėtojimu. Bene banaliausia, bet tuo pačiu ir svarbiausia šios serijos istorija yra Tonio apsiimamas darbas už viešbučio valdymo procentus. Banaliausia dėl to, kad Tonio užsakovais tampa žydai, o jeigu kuriate seriją apie pinigus, be žydiškojo stereotipo (ir, be abejo, be to, kad jie visuomet nešioja savo tradicinę aprangą) apsieiti tiesiog neįmanoma. Italų susitikimas su žydais yra linksmas apsikeitimas stereotipiškais įžeidimais, bet tradicinėje DiMeo gaujos kavinėje tampa aišku, kad abi pusės yra nusiteikusios rimtai. Žydui reikia, kad Tonis kiek įbaugintų jo žentą, kad šis kiek atsargiau elgtųsi su žydui priklausančiu viešbučiu, o Tonis kaip atlygio paprašo 25 procentų to viešbučio akcijų, kas dukrą saugančiam vyrui pasirodo natūralu.

Kaip ir su daugeliu „Sopranų“ istorijų, taip ir čia pinigai yra tik įžanga; lygiai taip pat, kaip ir „Breaking Bad“ siužetas prasidėjo grynai dėl pinigų, bet viskas peraugo į kažką kur kas rimtesnio. „Denial, Anger, Acceptance“ neina pačiu lengviausiu keliu ir kai Polis su Silvijumi aplanko žydo žentą ir su juo, primušdami jį viešbutyje esančiu skambučiu, pasikalba, paaiškėja, kad šis toli gražu nėra linkęs į kompromisus. Atsarginis planas yra jį nuvežti į savo slaptą vietą ir jau ten įkalbėti jį pasirinkti protingesnį kelią, tačiau ir ši strategija neduoda rimtesnių vaisių. Šioje vietoje, tiesa, serialas jau pradeda pasakoti nebe žydo, o DiMeo gaujos istoriją, kai po kelių scenų tampa aišku, kad tuo pačiu metu, kai Tonis linksminasi savo žmonos labdaros renginyje (apie kurį kiek vėliau), jo bendrai tvarko rimtuosius reikalus. Visi prie to pripratę, niekas nesiskundžia.

Tik Tonis vis dar yra vadovas ir susidūrus su bet kokiomis problemomis jis yra tas žmogus, kuris pasiryžta jas sutvarkyti. Net ir tuomet, kai jis yra susitikęs su savo meiluže, kuri lyg ir kalba angliškai, bet privalo viską pakartoti rusiškai, kad žiūrovai suprastų jos kilmės šalį. Su chalatu į nusikaltimo vietą komiškai nuvykstantis Tonis nėra patenkintas, nes čia mes jį pirmą kartą pamatome kaip nežinantį ką daryti. Jis negali per daug mušti žento, nes taip yra pažadėjęs žydui, tačiau tuo pačiu negali pripažinti pralaimėjimo. Nežinodamas ką daryti jis paskambina savo patarėju vadinamam Hečui Rabkinui (ir pripažinkit, pradžioje „Sopranų“ pavardės subtilumu visiškai nekvepėjo), kuris lyg ir pažįsta žydų gyvenimą, tačiau jo patarimas - pagrasinti kiekvieno vyro saugomam objektui, be kurio jis jau kaip ir ne vyras - yra visiškai nesusijęs su judaizmu. Tik iš pradžių atrodo, kad Tonis dėl patarimo skambina žydui; iš tikrųjų jis skambina paprasčiausiam savo patarėjui.

Visa tai susiveda į atvejį, kurį matėme praėjusioje serijoje, kai Polis ir Silvijus grąžino mokytojo pavogtą automobilį, nesvarbu, kad grąžintas dalykas nebuvo tas pats - jie savo darbą įvykdė. Ir kai Tonis negauna pažadėtos viešbučio dalies nepaisant to, kad įvykdė tai, ką buvo pasižadėjęs, jis tiesiog įniršta ir eilinį kartą susiduria su žydų demonstruojamu užsispyrimu, kurio jam šioje vietoje visiškai nereikia. Tiesiog dėl to, kad visą šią seriją gaubia tamsus ir nemalonus Tonio ir jo gaujos draugo Džekio šešėlis. Džekis serga sunkiu vėžiu ir guli ligoninėje, kur jo aplankyti ateina visa mafijos šeima, o Tonis dėl jo stipriai pergyvena. Džekis kažkada sėdėjo kalėjime ir vis dar yra faktinis DiMeo šeimos bosas, todėl tokia jo draugų meilė yra visiškai pamatuota ir suprantama. Tik pats Džekis, panašu, tuo džiaugtis dėl savo sunkios ligos negali.

Čia į platųjį paveikslą ateina Tonis, kuris siekia padaryti viską, kad jo draugas būtų laimingas. Jis bando su juo kalbėtis, pralinksminti atvesdamas sesele persirengusią prostitutę (tarp kitko, tokio pobūdžio scenos „Sopranuose“ buvo ganėtinai dažnos ir jos visad būdavo labiau pateikiamos kaip komedija nei kaip pornografija, ko televizijoje niekas iki šiol nedarė), tačiau niekas nepadeda. Ir kai jis dar kartą nueina pas daktarę Melfi, pastaroji iškelia turbūt esminį šios serijos (o gal ir ilgesnio laikotarpio) klausimą: ar Tonis nuoširdžiai nori, kad jo draugas pralinksmėtų, ar jis nori, kad draugas būtų linksmas tik dėl Tonio. Pastarajam, kaip pamatome su žydų istorija, pasiekiamas rezultatas yra itin svarbus dalykas ir jis dažnai gali užgožti natūraliai kylančius jausmus.

Susitikimas su daktare Melfi įdomus dar ir tuo, kad Tonis jos priimamajame kabinete pastebi paveikslą, kuriame yra pavaizduotas vienišas ir nuo visų nutolęs medis (montažas, kurio metu vis labiau artėjama ir prie Tonio veido, ir paveikslo, buvo panaudotas pačioje pirmoje serialo scenoje, kai Tonis žiūrėjo į nuogos moters skulptūrą, ir čia neturėtų būti atsitiktinumas). Jau kiek vėliau jis, su meiluže būdamas viešbutyje, pamato paveikslą su tuščia kėde. Abu šie atsitikimai, pasak Melfi, yra susiję su Tonio nenoru matyti jį paliekančius žmones, tačiau žinant tai, jog Tonis yra toks materialistas ir taip griežtai laikosi savų taisyklių, tikėtina, kad jis tiesiog visur nori įžvelgti kažkokią prasmę, kurią Melfi jam ir suteikia. Kol kas, tiesa, daktarės variantas veikiausiai yra teisingesnis, kadangi vos jai užsiminus apie žmonių palikimo baimę Tonis susinervinęs ir ją aprėkęs išeina. Ši teisybė jam yra tiesiog per sunkiai pakeliama.

Serijos pabaigoje, tiesa, mes gauname vieną netiesioginį pavyzdį, dėl ko Tonis nėra pasiryžęs tvarkytis su abstrakčiais atsakymais ir savo psichologija - jis turi per daug fizinių darbų, kad rūpintųsi ir savo asmeninėmis problemomis. Nepaisant to, kad Jaunėlis kaip ir susitarė su Toniu, kad Kristoferio įvykdytas nusikaltimas peržengė ribas ir jie išsiskyrė gražiuoju, dėdė to negali paprastai palikti. Net Kristoferiui atidavus pavogtą sunkvežimį Jaunėlis ant jo griežia dantimis ir sugalvoja pamokyti jį kaip reikiant (šis konfliktas, žinoma, ir vėl kyla dėl pinigų). Tik paskatinimą jam duoda ne bet kas, o Tonio motina Livija, trumpai, bet puikiai parodanti, kad ji gyvenime vis dar orientuojasi tobulai.

Vieną vakarą Kristoferis yra pagaunamas ir primušamas, net su grasinimu jį nužudyti, ir jo baimė čia yra visiškai natūrali, nes jis yra mafijos žaidimų naujokas ir dar nežino, kad šeimos žudymas atsitinka tik išskirtiniais atvejais. Jo draugas Brendanas, tiesa, nėra šeima. Jį nužudyti galima, ką Jaunėlis nuostabiai ir padaro, taip parodydamas, kad mafija yra skirta greitai mąstantiems ir veikiantiems, ne tiems, kurie eina pas psichoterapeutus.

Kitos mintys

  • Serijoje kiek silpniau veikia su pinigais susijusi Karmelos istorija. Ji siekia suorganizuoti labdaros vakarą savo namuose ir pasikviesti aukščiausius Naujojo Džersio ponus. Serijoje nemažai laiko praleidžiame su namo tvarkymu ir renginio organizavimu, o galiausiai iš to gauname mažai naudos. Svarbiausia, ką padaro ši siužeto linija, yra parodymas, kad Karmela yra atitrūkusi nuo realaus gyvenimo. Ji nesupranta, kad Artis ir jo žmona, net jeigu ir pergyvenantys dėl sudegusio restorano bei nesusitvarkymo namuose, pakankamai gerai laikosi ant kojų ir išmaldos ar palaikymo jiems nereikia. Iš niekur atsiradęs Arčio žmonos prisipažinimas, kad ji kažkada mylėjosi su Toniu, irgi nėra logiška šios istorijos dalis, veikianti nebent tuomet, jeigu apie Arčio žmoną galvosime kaip apie norinčią parodyti Sopranų šeimai, kad ir ji turi kažkiek galios sugriauti žmonių gyvenimus.
  • Kristoferis, po šiokio tokio laužymosi, duoda savo pusseserei Medou metamfetamino, nes yra paprotinamas, kad geriau narkotikus jai duos jis pats, o ne pusseserė ištrauks iš kažkokio užkampio. Kristoferiui proto suteikiantis žmogus - jo draugė Adriana, įkūnijama aktorės Drea de Matteo, kurią matysime dar ne kartą. Tiesa, ši istorija veikia labiau kaip pademonstravimas, kad Kristoferis bijo Tonio sankcijų, jei pastarasis sužinotų, ką sūnėnas davė jo dukrai, tačiau dabar grėsmė yra tik teorinė.

Pirmas sezonas. Ketvirta serija. Meadowlands


Don't ever say you hate life - that's blasphemy.  - Christopher Moltisanti

Ketvirtąją „Sopranų“ seriją „Meadowlands“ pradeda (eilinis) dalykas, kuris šį serialą ilgainiui iškels aukščiau bet kokio kito. Kalbu apie Tonio sapną, kuris iškart skiriasi nuo likusio serialo. Sapno metu būdami klinikoje mes pamatome Tonį gundančią daktarę Melfi, prie gyvybę palaikančių aparatų prijungtą Džekį, kitame kambaryje besismaginantį Silvijų bei šalia sėdinčius Big Pussy ir Polį, dar kitame kambaryje - Tonio sūnų AJ, kol galiausiai daktarė Melfi persimaino į Tonio motiną Lidiją.

Tai yra pati pirma iš daugelio „Sopranų“ sapno scenų, ir nenustebkite, kad dabar ji yra per daug paviršutiniška ar banali. Joje tiesiog yra visi Toniui labiausiai rūpintys žmonės ir įvykiai - kad jo draugai iš gyvenimo pasiima daugiau nei jis pats, kad sūnus jį atidžiai stebi, kad į daktarę Melfi jis yra nukreipęs savo pyktį dėl motinos ir, be abejo, kad Džekis vis dar yra leisgyvis ir Tonis dėl to nieko negali padaryti. Panašu, kad nei Toniui, nei pačiam serialui ši scena neturi daug įtakos, tiesiog parodo, kad tokių dalykų „Sopranuose“ galima tikėtis ir jais reikia tiesiog žavėtis (vienintelis man kiek daugiau užkliuvęs dalykas - sapne nėra nei Karmelos, nei Medou, kas vyriškumo kultą išryškina dar labiau).

Daugiausiai įtakos Toniui ši scena padaro dėl to, kad anksčiau į ją jis veikiausiai nebūtų atkreipęs dėmesio. Dabar, kai susitikinėja su daktare Melfi, tai jam pradeda kažką reikšti ir jis, ką tik supratęs, kad vis dar privalo vadovauti savo mafijos šeimai ir negali išskysti, pradeda skeptiškai mąstyti apie psichoterapiją. Jo abejones dar labiau sustiprina tai, jog toje pačioje klinikoje jis pamato dantis besitvarkantį Silvijų ir supranta, kad jeigu jo susitikinėjimai su psichoterapeute iškiltų į viešumą, Toniui kiltų rimtų problemų. Jaudinimasis dėl sapno ir dėl savo paties prestižo yra glaudžiai vienas su kitu susiję dalykai, paskatinantys apie terapijos palikimą bent jau pasikalbėti su daktare Melfi, kuri šia prasme nerodo jokių emocijų, tačiau bando atkalbėti Tonį nuo šio sprendimo.

Visgi savo griežtą sprendimą jis nukelia. Tonis, tiek savo, tiek Melfi, tiek žiūrovų nuostabai, sugeba pralinksminti savo daktarę, ko iš tokio žmogaus kaip Melfi būtų sunku tikėtis. Ji pirmą kartą per visą serialą parodo tikrą emociją - ne tą, kurios reikalauja etikos normos, bet natūralią ir nesuvaldomą. Toniui tai patinka ir prieš pasitraukdamas iš terapijos jis nusprendžia galutinai įsitikinti, ar Melfi galima pasitikėti. Jis nusprendžia jos šnipinėjimui paskirti pažįstamą teisėsaugoje dirbantį pareigūną, kuris, kaip pamatome vėliau, turi savotišką šnipinėjimo stilių. Tiesa, šnipinėjimo užsakymą Tonis duoda prie savo motinos slaugos namų, kur jis dar kartą patiria motinos patyčias ir bent jau šiek tiek supranta, kad be Melfi pagalbos jis gali sėkmingai išprotėti.

Būtent tuomet mes pirmą kartą pamatome daktarę Melfi už jos kabineto durų, ir čia galima susidurti su problema, kuri nėra tokia reta. Žinau žmonių, kurie Lorraine Bracco vaidybą vadina nenatūralia, perspausta ir jiems visiškai nesuprantama, kaip už šį vaidmenį ji gavo tiek daug prestižinių apdovanojimų ir nominacijų. Čia susiduriame su vadinamuoju skonio reikalu, nes man ji yra viena nuostabiausių „Sopranų“ dalių, todėl su jos vaidyba jums dar reikės taikstytis. Tačiau svarbiausia šioje vietoje yra atkreipti dėmesį į pačios Melfi elgesį, kad ji ne savo kabinete elgiasi ne taip jau skirtingai nuo elgesio su pacientais. Ji šiek tiek juokauja su savo draugu, tačiau daugiau leidžiasi į ilgesnes kalbas ir analizes, ką eiliniai žmonės daro kur kas rečiau.

Melfi elgesys tuomet, kai jos automobilis yra sustabdomas Tonio nusamdyto pareigūno ir jos draugas yra sumušamas, taip pat yra ne ką mažiau keistas, kai ji greitai persimeta į gynybos metodą, grasina teisinėmis sankcijomis, bet nebando į kovą paleisti nei savo žodžių, dėl kurių ji ir pragyvena, nei fizinės jėgos. Ir visa tai vėliau jaučiasi. Seanso su Toniu metu ji jam atsiskleidžia, paaiškina, kad negali suprasti kasdien išsiveržiančio žmonių smurto, ir pripažįsta per daug nutolusi nuo tikro gyvenimo. Čia jau nėra paprastas pajuokavimas - Melfi atvirai kalbasi su Toniu, tarsi tai būtų abipusė terapija, ir tai, jog Tonis yra išskirtinis klientas - ir rodantis jai dėmesį, ir glaudžiai susijęs su smurtu - sukelia daug etinių psichoterapijos problemų. Žinoma, Tonis draugo dėka dėl šio atsitikimo apie Melfi sužino viską ir supranta, kad neturi jokios priežasties jaudintis, kad Melfi jį išduos (vėlgi, jis ieško problemų kituose žmonėse, ne savyje), tačiau visiškai nepritaria draugo metodams.

„Meadowlands“ pažymi ir svarbų „Sopranų“ pusiausvyros pasikeitimą. Kai anksčiau susitikimai su Melfi buvo sunkūs ir vedė į depresiją, o mafijos gyvenimo rodymas serialą kiek pagyvindavo, dabar viskas yra atvirkščiai. Susirinkę prie mirštančio Džekio, kuris į juos nekreipia jokio dėmesio, DiMeo gaujos nariai iš atbėgusio Kristoferio sužino, kad jį sumušė, o Brendaną nužudė Jaunėlis ir jo žmonės. Tonis šio reikalo aiškinimosi imasi pats, o Jaunėlis nei kiek nebando gintis. Jis vis dar jaučia kontroliuojantis padėtį ir galintis įvaryti siaubą sūnėnui. Tonis, dėl tikrų mafijos tradicijų, iš anksto sumuša jį visur sekiojantį Jaunėlio parankinį, tarsi nusiųsdamas savo žinutę, nors iš tikro parodydamas pirmą itin rimtą savo smurto protrūkį serialo metu. Kaip ir su žydu, taip ir čia Tonis jaučiasi įspraustas į kampą.

Būtent dėl to jis susitinka su kitais mafijos vadovais. Tai yra nedidelė, bet ta nuostabiai komiška „Sopranų“ serija, kai žiauriausi Naujojo Džersio vyrai yra susėdę aplink stalą su seilinukais ir aptarinėja žiaurius dalykus. Galiausiai, tiesa, tampa aišku, kad Jaunėlio ir Tonio konfliktas jų nelabai domina ir tai yra paliekama išspręsti jiems patiems. Kadangi Tonis nėra pratęs visko išspręsti taikiai, dėl netiesioginių patarimų jis nuvyksta pas Melfi, kuri primena, kad pagyvenę žmonės mėgsta jausti valdantys padėtį ir turintis kažkokią galią. Tuo naudodamasis Tonis, po to, kai sužino apie Džekio mirtį ir su gaujos nariais pagerbia išėjusį draugą, nusprendžia Jaunėliui perleisti šeimos lyderio galias, net jeigu viskam aiškiai ir toliau vadovaus Tonis. Be Melfi, bent jau sprendžiant iš pirmųjų keturių serijų, šioje gyvenimo stadijoje Tonis tikrai būtų niekas.

Ir visgi tarp viso smurto, laidotuvių ir konfliktų šioje serijoje yra viena subtilesnė, bet šio serialo grožį primenanti istorija. Tonio sūnus AJ mokykloje dažnai draugauja ir pykstasi su kitu vaiku, ir tame nėra nieko blogo - eilinis vaikų gyvenimas. Tik kai AJ nusprendžia dėl suplėšytų marškinių draugą iškviesti į rimtą dvikovą, šis tik atiduoda jam pinigus ir nenori muštis. AJ naivumas, kad draugas išsigando būtent jo, yra graži ir svarbi detalė, kaip mafijos šeimoje augantis vaikas gali nesuprasti, kas jį supa. Kai AJ nuoširdžiai didžiavosi savo tėvu, kai šis sugrąžino mokytojo mašiną, jis tiesiog buvo tėvu besididžiuojantis vaikas, nieko daugiau. Kai jo sesuo Medou pirštu parodė, kad tėvas yra mafijos šeimos atstovas, AJ viską kaipmat suprato. Ir, kaip jau tapo būdinga „Sopranams“, nepradėjo klykti iš džiaugsmo ar per daug didžiuotis tėvo veikla. Džekio laidotuvių metu, matydamas visą mafijos giminę, jis pagaliau supranta savo neilgą gyvenimą ir iš jo akių matosi, kad jis tuo toli gražu nesidžiaugia.

Kitos mintys

  • Įdomi detalė, kuri dar nebuvo paminėta - Tonis dar nesakė Karmelai, kad jį gydo moteris, ne vyras. Galbūt ir smulkmena, tačiau jeigu Tonis negalvotų, kad ji kažką reiškia, Karmelai jis kaipmat pasakytų visą tiesą. Tai, jog žmona nuolat kalba apie griūnančią santuoką, tam tikrai nepadeda, todėl Toniui kol kas gera gyventi taip, kaip jis gyvena.
  • Kristoferis šioje serijoje parodo visą savo linksmumą. Serija prasideda nelinksmai, jam sužinojus apie draugo mirtį, tačiau vėlesni jo veiksmai labiau tinka komedijai. Ir dėl menkiausio smurto išprotėjanti Adriana, ir jo noras parodyti viršenybę savo parankiniams, ir nuostabi scena, kai jis pademonstruoja savo meilę kinui pasakodamas Toniu apie „Scarface“ planą, yra nuostabūs elementai pakankamai rimtoje serijoje.
Namų darbai: s01e05 - College / s01e06 - Pax Soprana

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą