2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. The Sopranos

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „The Sopranos“ detalės. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Pirma serija. The Sopranos

Sumenkinti „Sopranų“ įtaką televizijai yra itin lengva. Daugelis didžiai gerbiamų pramogų pasaulio leidinių periodiškai sugeba išleisti sąrašus, kuriuose yra aptariami geriausi visų laikų serialai, ir „Sopranai“ dažniausiai nėra statomi į pirmą vietą dėl to, kad atsibodo, kad reikia užleisti vietą jaunesniems, kad televizija dabar, girdi, kitokia. Kartais visa „Sopranų“ kelionė, visi nuostabieji siužeto vingiai yra nustumiami į šoną ir žmonės valandų valandas praleidžia analizuodami paskutinę serialo sceną, taip sumenkindami serialą iki kelių minučių, nors šis variantas nėra pats blogiausias (šios scenos dabar jokiu būdu neaptarinėsime, tačiau ją turėtume pasiekti antroje šių metų pusėje). Žmonių nuomones apie „Sopranus“ yra norima įsprausti į vieno sakinio aprašymą, į vieno atsakymo ieškojimą ar vienpusišką kritiką. Atsakymas į šituos bandymus, tiesa, yra.

Tony Soprano doesn't give a fuck what you think about him.

„Sopranai“ nepadarė įtakos televizijai; jie sukūrė siekiamybę. „The Twilight Zone“ padarė įtaką siaubui ir mistikai, „Cheers“ padarė įtaką piktesnėms situacijų komedijoms, „Hill Street Blues“ padarė įtaką istorijoms apie policininkus. Jie pradėjo darbą, kurį šiomis dienomis tęsia daugelis serialų. „Sopranai“, arba piktasis ir visuomet besiskundęs serialo kūrėjas Davidas Chase'as, kiekvieną minutę svajojęs pabėgti ir režisuoti kino filmus, nesistengė pakeisti televizijos, tačiau - žmonėms vis dar nesuprantamu būdu, - kai nesistengi, tave aplanko malonūs šalutiniai efektai. „Sopranai“, tyčia ar netyčia, pradėjo laikotarpį, kuris yra vadinamas draminės televizijos aukso amžiumi, ir jis pilnu pajėgumu tęsiasi iki šiol, ir viskas tik Davido Chase'o dėka.

Taip, aš tikrai galvoju, kad „Sopranai“ yra geriausias visų laikų serialas. Geriau tai pasakyti dabar, kol dar kas nors iš šių apžvalgų nori objektyvumo. Aš šį serialą savo žiūrėtinų dalykų sąraše visuomet bandžiau nukelti kuo toliau, nes žinojau iš patirties - iš komentarų, žmonių reakcijų, keleto anksčiau matytų nuotrupų, - kad manęs laukia kažkas visiškai kito nei buvau matęs iki tol. Kai pradėjau šį blogą, žinojau, kad „Sopranus“ turiu peržiūrėti kuo greičiau, ir tai padariau. Tik vieną kartą, bet to užteko. Mano apžvalgose, kurias rašydamas dar nežinojau, kas yra rašymas ar normalus minties reiškimas, turbūt nepavyko perteikti to, ką jaučiau žiūrėdamas šį serialą. Nuo tos peržiūros prabėgo maždaug du metai ir nuo to laiko „Sopranų“ nuosekliai (be pavienių serijų) nežiūrėjau nei karto. Galbūt rizikuoju susigriauti savo iliuziją, bet žinau, kad net ją griauti bus smagu.

Jeigu „Sopranus“ ryžotės žiūrėti pirmą kartą - sveikinu, jūsų intelektas jau yra kur kas aukštesnis nei likusios populiacijos. Ir jeigu jūs galiausiai nesutiksite, kad „Sopranai“ yra geriausias kada nors televizijai nutikęs dalykas (net jeigu jis nepatenka į mano mėgstamiausių serialų trejetą, bet apie tai kada nors vėliau), tai bus rimta patirtis. Tik dabar pasakysiu jums dalyką, kuris gali skambėti grėsmingai: pirmoji „Sopranų“ serija, jeigu ją žiūrite atidžiai, pasako apie serialą viską, ką jums reikia žinoti. Jeigu ši serija jums patiko (o tikimybė tikrai didelė), jūsų laukia dešimtys nuostabių ir dar nuostabesnių serijų. Jeigu ji jūsų nesužavėjo, na, tada jūs esate Al-Qaeda narys.

Jau vien ko yra verta pirmoji serijos scena, kai pagrindinis serialo herojus Tonis Soprano (James Gandolfini) laukia psichoterapeutės, daktarės Dženifer Melfi (Lorraine Bracco) priimamajame. Jis ramiai žiūri į nuogos moters skulptūrą ir staiga, tarytum be jokios priežasties, kamera pritraukia tą skulptūrą, o vėliau itin stambiu planu parodo Tonio veidą. „Sopranai“ turės  daug istorijų, susijusių su seksualumu, moterimis, jų santykiais su galingais vyrais ir kitų dalykų, bet šis momentas man yra nuostabus tuo, kad tokios režisūros televizijoje niekas nesiima iki šiol. Nereaguojantys ir iš arti rodomi veidai, stambiu planu ilgai rodomi daiktai - tokius dalykus galima sutikti film noir, ne televizijoje. Na, žmonės sako, kad HBO nėra televizija, tai galbūt čia ir rasime kokią paralelę, tačiau didesnė tikimybė, kad Davidas Chase'as iš tikrųjų čia siekė parodyti žiūrovams, jog jie žiūri kažką visiškai kito.

Tonio susipažinimas su daktare Melfi tampa kertine pirmosios serijos dalimi. Filmuose egzistuoja taisyklė, kad žiūrovai nesugebės sekti istorijos, jeigu ji nebus pasakojama konkretaus (ar konkrečių) veikėjų požiūriu, t. y. taip, kaip viską mato tie veikėjai, arba tiesiog POV. Tonis atsiduria pas psichoterapeutę po to, kai jis nukrenta be sąmonės ir jo daktaras įtaria panikos priepuolį, dažniausiai pasitaikantį dėl streso ir labiau susijusį su žmogaus psichika nei fizinėmis problemomis. Žinant tai, jog Tonis yra mafijos atstovas, jis bet kam negali pasakoti savo istorijos ar, dar baisiau, jausmų, kurių žiaurūs žmonės privalo neturėti. Daktarė Melfi tampa geriausia POV veikėja ir psichoterapija yra tiesiog genialus istorijos pasakojimo būdas, verčiantis veikėjus ne tik atskleisti svarbiausius įvykius savo gyvenime, bet ir atsiskleisti emocine prasme.

Ši serija, tiesa, labiau veikia pirmuoju atveju, bet veikėjų emocijas mes ten matysime dar ne kartą. Kol kas iš psichoterapijos noriu pabrėžti tai, jog ji vyksta su retai filmuose pateikiamu tikslumu. Puikiai suprantu, jog dauguma filmų privalo balansuoti ant ribos ir „Anger Management“ su „Sopranais“ nepalyginsi, bet šitas serialas yra puikus pavyzdys, kad net ir (beveik) reali psichoterapija gali būti labai įdomi. Daktarė Melfi iš Tonio netraukia jokių žodžių, leidžia jam pasisakyti pačiam ir įsiterpia tik retkarčiais, kai Tonis yra taip paskendęs savo apmąstymuose ir taip aktyviai ignoruoja aiškius atsakymus (kalbant apie išskridusias antis), jog prireikia specialisto įsikišimo. Viskas čia natūralu, ir net jeigu Tonio kelionė nuo visiškai psichoterapeute nepasitikinčio kieto vyro iki verkiančio gangsterio yra matyta ne viename filme, ji su šiais įvykiais čia tik prasideda.

Jeigu atkreipėte dėmesį, daktarės kabinete įvyko dar vienas dalykas: Tonis iškart susižavėjo psichoterapeute. Daktarė Melfi jo nebijo, yra tvirta ir sugebanti imtis iniciatyvos, ir net jeigu visi šie komponentai yra natūrali jos darbo dalis, Toniui į galvą gali šauti įvairių minčių. Jos gali būti dar svarbesnės kuomet pamatome kasdienį Tonio gyvenimą. Per vieną neilgą sceną žiūrovai yra supažindinami su Sopranų šeima ir jos kasdienybe. Ryte Tonis kur kas labiau rūpinasi savais ritualais - laikraščio parsinešimu ar ančių šeimos pamaitinimu, - nei savo paties šeima. Tuo tarpu jie patys su tokiu tėvo elgesiu yra apsipratę - žmona Karmela (Edie Falco) gamina valgyti ir yra nuolat susiraukusi, dukra Medou (Jamie-Lynn Singler) nekreipia dėmesio į tai, kad motinai nepatinka jos draugė, o gimtadienį švenčiantis mažasis AJ (Robert Iler) kol kas yra paprastas visus nervinantis vaikėzas, nebijantis autoritetų ir negaunantis per daug pylos už keiksmažodžius. Kol kas paprasta, ne per daug gilu, bet to pakanka, kad žiūrovai suprastų, jog gangsterių pasaulyje gyvenanti ir išoriškai normaliai besielgianti šeima negali būti visiškai neišsiskirianti.

Ir būtent čia noriu pažymėti bendrą bruožą tarp visų mano po vieną seriją apžvelgtų serialų - „Dingusių“, „Breaking Bad“ ir „Sopranų“. Visame trejete į pirmą vietą veikėjų gyvenimuose yra statoma šeima, ir ne ta perkeltine prasme, o tikrąja, kraujo ryšių prasme. Šeima, net jeigu ji nėra svarbiausia pagrindiniam veikėjui (nors Toniui ji yra itin svarbi), čia visuomet bus pirmoje vietoje. Išprotėjusi, keista, bet sava ir suprantanti tave geriau nei bet kas kitas. Kol kas Karmelą mes pamatome vos poroje scenų, tačiau niekas nepasakys, kad ji nėra gangsterio žmona. Ramiai kalbėdamasi savo namuose su kunigu, kurį dar pamatysime, ji per porą sekundžių apsiginkluoja automatu ir yra pasiryžusi nužudyti įsilaužėlius iki tol, kol supranta, kad keisti garsai sklido dėl iš namų bandančios bėgti paauglės dukros. Vėlgi - eilinė šeima, įprastos problemos, tik su jomis tvarkomasi visiškai kitaip.

Bet čia yra serialas, kurio pagrindinis veikėjas yra mafijos atstovas, ir jeigu galvojote, kad išsisuksite be veiksmo ar žiaurumų, turiu jus nuvilti, tačiau net veiksmas čia nėra pateikiamas tiesmukiškai. Žinoma, vėliau serijoje pamatome Tonio sūnėną Kristoferį (Michael Imperioli), kuris, paliktas vienas, improvizuoja ir su verslo konkurentu nesidera, o jį paprasčiausiai sušaudo. Tačiau Toniui į skolas įklimpęs draudėjas yra kur kas įdomesnis atvejis, kai tik pradėjęs mafijos karjerą Kristoferis nesugeba susitvarkyti su kenkėjais. Po pievelę su automobiliu besivaikantis bėgantį verslininką Tonis yra palydimas linksmos muzikos, kas galiausiai išreiškia ir serialo poziciją: „Sopranai“ bus pasakojami iš Tonio pusės. Čia nebus jokio objektyvumo, linksma muzika tiesiog rėkia, kad Tonis šiuo žiaurumo momentu visiškai mėgaujasi ir jaučiasi gyvas, ir žiaurumas čia bus ne tik toleruojamas, bet ir skatinamas. „Sopranams“ nereikia jokio objektyvumo - mafijos atstovai čia bus herojai, jų daromi darbai bus šlovinami, ir jeigu prieš televizorių kaip nors atsidurs naivus ir pacifistinis žiūrovas, serialo ateitis jam neturėtų patikti.

Mes, tuo tarpu, galutinai suprantame, kad Tonis, kaip jis pats sakė daktarei Melfi, nedirba atliekų perdirbimo įmonėje. Na, dirba, bet tai nėra jį iš kitų išskiriantis užsiėmimas, ir tai Melfi puikiai žinojo dar prieš pradėdama darbą. Vėlgi, jos pasakymas, kad ji privalėtų pranešti policijai apie nusikalstamą veiklą, yra tiesiog eilinė psichoterapeuto darbo dalis, tačiau ji įprasmina daktaro ir paciento santykį, kad net jeigu jie taps itin artimi, tarp jų turi būti stipri atskirtis. Tonis veikiausiai ne dėl to visiškomis užuolankomis kalba apie savo nelegalią veiklą, bet tai jį priverčia dar labiau užsidaryti savyje. Žiūrovams, tiesa, tai nėra problema, kadangi mes matome eilinę Tonio ir jo kriminalinės šeimos dieną.

Ji daugiausiai susideda iš sėdėjimo kavinės kieme arba legendiniame striptizo klube „Bada Bing“. Su Tonio draugais ir partneriais ilgainiui susipažinsime, todėl apie juos plėstis dar nėra reikalo, tačiau jie visi yra kilę iš Italijos, jeigu to dar nesupratote. Kol kas mums svarbiausia susipažinti su dėde Jaunėliu (kurį tebūnie taip ir vadinsiu). Jis yra Tonio tėvo brolis ir teorinis Tonio mafijos šeimos, vadinamos DiMeo, vadovas. Žinoma, jo sūnėnas dabar yra perėmęs visas pagrindines dėdės funkcijas, tačiau šis, nepaisydamas savo amžiaus, vis dar turi nemažai žiaurių planų. Vienas jų - nužudyti šeimą išdavusį Little Pussy (kurio pravardę versti būtų nuodėmė) tuomet, kai šis lankysis Tonio vaikystės draugo Arčio restorane. Čia visu gražumu pasirodo Tonio sugebėjimas suderinti daugybę dalykų vienu metu. Jis sumąsto priversti Artį uždaryti savo restoraną kuriam laikui jam duodamas bilietus į kruizą, kurio trumpoje scenoje Arčio žmona atsisako, taip pabrėždama, kad Tonį pažįsta visas Naujasis Džersis, ir susidėti su mafija niekas neturi daug noro.

Tuomet Tonis, suderindamas šeimyninį ir mafijos gyvenimą, kartu su ištikimiausiu savo bendru Silvijumi Dante (nuostabusis Steve Van Zandt) dukrų tinklinio varžybose sumąsto planą sudeginti Arčio restoraną - Jaunėlis neįgyvendina savo plano, Artis gauna draudimo pinigus, visi laimi. Ironiška, kad iškart po scenos, kai Tonis sužavi dukrą kalbomis apie įspūdingos bažnyčios pastatymą ir sugebėjimo kažką sukurti grožį, yra susprogdinamas restoranas - kito žmogaus kūryba. Tačiau čia yra puikus pabrėžimas, kad, skirtingai nuo kitų panašaus žanro filmų ar serialų, šiame bus kur kas daugiau dėmesio skiriama sprendimų priėmimui, ne jų vykdymui.

Visa tai yra suprantama. Tonis yra pratęs priimti sunkius sprendimus, derinti šeimą ir mafijos gyvenimą, žmoną ir meilužę - visa tai yra rutina. Tačiau vienas dalykas toje rutinoje atrodo visiškai kitaip. Tonio motina Livija yra vienintelis žmogus (bent jau pilotinėje serijoje), kurio Tonis nesugeba paveikti. Jo motina vis dar kenčia po seniai mirusio vyro mirties, ji varo į neviltį visus artimuosius, nereaguoja į desperatiškus Tonio bandymus ją pralinksminti atnešus muzikos grotuvą. Ji netgi nepažada atvykti į savo anūko gimtadienį. Visa tai Tonį varo į neviltį dar labiau dėl to, kad motina dabar yra įjungusi automatinę pavarą - ji viskam priešinasi, viską neigia ir tiesiog elgiasi taip, kaip nori. Ir svarbiausia priežastis, dėl ko Tonis yra tokioje neviltyje po apsilankymo pas motiną, yra tai, kad jis ją myli ir, kaip ilgainiui sužinosime, tik dėl jos tapo tokiu žmogumi. Tu negali padaryti įtakos žmogui, kuris tave išmokė daryti įtaką kitiems žmonėms.

Ir taip vos po vienos valandos mes, kaip galima spręsti iš turimos informacijos, turime bendrą mafijos vadeivos gyvenimo paveikslą. Jis yra labai abstraktus, jis mūsų kelio eigoje keisis ne vieną kartą ir prieštaraus šiai serijai, tačiau tame yra viso serialo smagumas. O kol kas mes prieiname tik tokią pačią informaciją, kokią priėjo daktarė Melfi: Tonio panikos priepuolio priežastis buvo išskridusios antys. Gero meno tikslas yra pasakyti būtent tai - kad kažkas atsitiko konkrečiai dėl kažko. Geriausio meno, tokio kaip šis, tikslas yra pasakyti atsakymą, kuris patenkintų tik pačius paviršutiniškiausius vartotojus, ir jeigu jus papuolėte tarp tokių, tai nėra įžeidimas - „Sopranus“ žiūrėti reikia išmokti ir tai jums padėsiu padaryti būtent aš. Ar išskridusios antys simbolizavo kažką, ką Tonis sukūrė ir dabar viskas sugriuvo, ar paliktus motinos namus, ar greitai jį paliksiančius vaikus, ar jį patį, priimantį naujus mafijos atstovus, kol kas dar neaišku. Žinokite tik viena: „Sopranuose“ galutinio atsakymo niekada nebus.

Kitos mintys

  • Sveiki atvykę į „Sopranų“ apžvalgas! Šiame bloge man didžiausią džiaugsmą suteikė nuoseklus „Dingusių“ ir „Breaking Bad“ nagrinėjimas, ir tiesiog negalėjau sulaukti, kai pagaliau analizuosiu „Sopranus“ - mano nuomone, geriausią visų laikų serialą. Šiose apžvalgose, tikėtina, bus daugiau veikėjų ir mažesnių detalių analizių, tačiau labai tikiuosi, kad ateities apžvalgos bus trumpesnės ir galėsiu taikyti „Breaking Bad“ variantą - dvi apžvalgos viename straipsnyje. Tikiuosi, kad ši serija yra labiau išimtis nei taisyklė, tačiau su „Sopranais“ niekada negali žinoti.
  • Skiltis „Kitos mintys“, kaip ir anksčiau, bus skirta apžvalgoje nepaminėtoms mintims, kurių ir dabar buvo nemažai. „Veteranų kampelio“ skiltis bus skirta tiems, kurie jau matė visą serialą arba tiems, kurie neturi spoilerių baimės ir joje bus aptarinėjama tai, kaip serijos įvykiai paveikė tolimesnį serialo siužetą. Tik noriu pasakyti, kad „Sopranus“ mačiau seniai ir siužeto tiksliai neatsimenu, todėl tikėtina, kad šita skiltis pasirodys retai.
  • Dar vienas nuostabus režisūros momentas - moterų ir vyrų pateikimas. Daugumoje scenų vyrai, ypač stovintys, yra filmuojami iš apačios, tarytum žiūrovai turėtų į serialo galinguosius kelti galvą ir mes esame už juos žemesni. Tuo tarpu moterys yra filmuojamos iš viršaus ir taip jos yra bent jau fiziškai sumenkinamos, sumažinamos. Jeigu dėl to jau puolate į feministų būrius, primenu, kad čia yra serialo pasaulio pateikimas ir kad čia yra pateikiamas mafijos pasaulis, nebūtinai Davido Chase'o pažiūros (nors to atmesti irgi nereikėtų).
  • Vienas dalykas, apie kurį tik užsiminiau - Tonio meilužė. Kaip ir natūralu, kad mafijos atstovas turi žmoną ir meilužę, nepaisant to, kad, tinkamai pasistengus, Karmela gali tapti jam viską patenkinančia moterimi. Bet čia jau turbūt tradicijos reikalas. Tik graži detalė, kad restorano darbuotojai yra griežtai išmokyti kaip reikia elgtis su Tonio meiluže ir kaip - su žmona. Tiesa, tai, kad Tonis savo meilužės neslepia nei nuo aplinkinių, nei nuo daktarės Melfi gali reikšti, kad Karmela viską žino ir su tuo tiesiog gyvena.
  • Jeigu norėjote tik vienos priežasties žiūrėti šį serialą, pažiūrėkite jo legendinį intro kokius dešimt kartų. Tiesiog tobula.
Namų darbai: s01e02 - 46 Long

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą