2015 m. vasario 27 d., penktadienis

Telemano savaitė #96


Better Call Saul. 1 sezonas. 4 serija. Hero
Kai atrodo, kad žiūriu per daug televizijos ir kino, ir kad jau tikrai žinau visus scenaristų triukus, „Better Call Saul“ mane per vieną seriją sugeba apgauti du kartus. Ir abu jie yra sukurti ne vien dėl apgavimo, o dėl paties Solo veikėjo plėtojimo. Pirmasis, pradedantis seriją, yra skirtas tam, kad Solas parodytų savo pagrindinę apgaudinėjimo techniką. Jis ne puola žmones iš karto, o palenkia juos į savo pusę, leidžia pasijausti padėties šeimininkais ir juos paleidžia nieko iškart nedarydamas, tik žinodamas, kad ateityje prieš tą žmogų turės didelį pranašumą. Antrasis jo triukas, tuomet, kai jis gelbėja ant virvės pakibusį darbininką, yra tiesiog skirtas priminti tam, kad Solas yra pasiryžęs pasiekti pergalę bet kokiu tikslu ir netgi tuomet, kai jis po tiek daug laiko vietoje normalaus kabineto turi paprastą sandėliuką, jis vis tiek nepasiduoda ir siekia pergalės, net ir pasitelkdamas nešvarius žaidimus. „Better Call Saul“, be savo vizualiojo stiliaus, jau visiškai atsiribojo nuo „Breaking Bad“, nes čia yra pakankamai veikėjų, Solo priešų ir antraeilių istorijų, kad neliktų laiko galvoti apie originalą. Dar matosi šiokių tokių nesklandumų, nes scenaristai tarytum skuba iš mažų detalių sudėti didesnį paveikslą, kas nėra blogai - Solo susidraugavimas su Maiku ar Solo tėvo psichologinių problemų atskleidimas veikia puikiai, - tiesiog jaučiasi šioks toks skubėjimas judant link konkretaus tikslo. Tik, žinant scenaristus, tas tikslas atpirks visas negandas. 8/10

Parks and Recreation. 6 sezonas. 12/13 serija. One Last Ride
Apie „Parks and Recreation“ pastaruoju metu pasakiau tikrai daug. Galbūt ne tiek, kiek norėjau, bet užtektinai, kad sunervinčiau kai kuriuos žmones kalbų apie šitą serialą kiekiu, todėl tikslą lyg ir pasiekiau. Ir praėjus kelioms dienoms lyg ir jaučiu, kad viskas bus gerai. Kad gal dėl to nenumirsiu. Vien dėl to, kad „Parks and Recreation“ suteikė visiškai nuostabią finalinę seriją. Serialas neapsimetinėjo - viskas čia buvo sukurta dėl fanų, nebuvo taikyta į įspūdingas naujoves ar ką nors panašaus, tiesiog grynas crowd-pleaseris ir to visiškai užteko. Parodyti kiekvieno veikėjo ateitį, kuri būtų ne tiek logiška dabartinių įvykių tąsa, bet labiau pačių veikėjų atspindys, buvo puikus sprendimas. Donos įsiliejimas į labdarą ar Džerio mirimas per savo šimtąjį gimtadienį yra tai, kas visiškai atspindi pačius veikėjus, net jeigu iš karto apie tokius dalykus nepagalvotum. Man, kaip ir daugeliui, didžiausią įspūdį visgi paliko Rono istorija, kuria aš visiškai patikėjau - per septynis sezonus žiūrovai pamatė visišku beširdžiu apsimetantį Roną, kuris retkarčiais parodo savo jautrumą, ir tai, kad jis vieną dieną visiškai atvirai parodytų savo jautrumą Leslei yra absoliučiai normalu. Jo šypsena plaukiant kanoja mane paveikė labiausiai, nes tai yra toks nekaltas, bet kartu ir visą veikėją atspindintis vaizdinys, kad net kraupu. 

O Leslė... ji pasakė tai, ko kartu bijau ir aš: kad tie žmonės daugiau niekada nebus vienoje vietoje. Ne tik veikėjai, bet ir aktoriai, kurie buvo tikrieji komedijos Avengeriai, kokių televizija daugiau neturės. Galbūt kitokius, bet ne šituos ir ne tokioje aplinkoje. Todėl kai Leslė įėjo į kambarį, kuriame laukė visi jos draugai, o galiausiai įėjo atėjo ir Ana su Krisu, aš jau visiškai nesivaldžiau. „Parks and Recreation“ svarbiau buvo kelionė, ne jos pabaiga, ir bet kokia paskutinė serija būtų tikusi, bet ji buvo tokia gera ir pasiliekanti prie veikėjų, kad neturiu apie ją pasakyti ką nors blogo. Jokio serialo pabaiga man nesukėlė tokių emocijų (neskaičiuojant „Dingusių“) ir aš tikrai niekad nebuvau šitaip susigyvenęs su viena grupe veikėjų (net ir įskaitant „Dingusius“), ir tai buvo sunku, bet dabar suprantu, kad šitą serialą turėsiu visada, ir apie jį pasakosiu kiekvienam žmogui. Juos užknis, taip, bet bus verta. I love you and I like you. 10/10

2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Gerumas pavertė „Parks and Recreation“ svarbiausia šių dienų komedija


„Parks and Recreation“, kaip ir daugelis geriausių pastarojo dešimtmečio televizijos ir kino komedijų, gimė šiemet keturiasdešimtmetį švenčiančios laidos „Saturday Night Live“ aplinkoje. Daugiau nei prieš dešimt metų vienas iš laidos scenaristų Mike‘as Schuras bei aktoriai Amy Poehler ir Sethas Meyersas darbo metu kartu žiūrėjo paskutines britų komiko Ricky Gervaiso sukurto serialo „The Office“ serijas ir kartu verkė serialui pasibaigus. M. Schuras tuomet pasižadėjo, kad kada nors sukurs tokį projektą, kuris privers kitus žmones jaustis taip, kaip jis jautėsi žiūrėdamas „The Office“ pabaigą.

Antradienį, kuomet pasirodys paskutinė serialo „Parks and Recreation“ serija, M. Schuras savo tikslą bus neabejotinai pasiekęs. Per septynis sezonus ir 125 serijas šis žmogus kartu su itin talentinga aktorių ir scenaristų komanda sukūrė serialą, kuris pastaraisiais metais buvo kaip joks kitas dalykas televizijoje. Geriausią humorą ir didžiausią širdį turėjęs serialas metai iš metų kovojo su prastais reitingais, tačiau jau dabar aišku, kad „Parks and Recreation“ ilgainiui taps tikra televizinės komedijos klasika.

Optimistinės tikro gyvenimo nuotaikos perkeltos į serialą

Pagrindinė M. Schuro mintis prieš kuriant šį serialą buvo „Simpsonai“ tikrame gyvenime. Jis norėjo sukurti miestą, pilną keistų veikėjų, kurių kiekvieną savaitę lauktų žiūrovai, ir kokiu nors būdu suteikti jiems visiems pakankamai laiko. Patirties ji jau turėjo, nes tarp išėjimo iš „Saturday Night Live“ ir „Parks and Recreation“ sukūrimo jis buvo vienas pagrindinių amerikietiškosios „The Office“ versijos scenaristų.

Kai buvo paskelbta, jog NBC kanalas kurs naują M. Schuro serialą, daug kas neabejojo, kad tai bus reitinguose lyderiavusio „The Office“ spinoffas (kalbininkams – šalutinis projektas, savo siužetu ir veikėjais susijęs su kitu serialu). Ši mintis tik ir liko teorine, nes M. Schuras turėjo kitų planų. Pagal tuo metu vyravusias tendencijas, jis sukūrę Leslę Noup – veikėją, įkūnijamą aktorės Amy Poehler ir dirbančią mažo Pawnee miestelio parkų ir pramogų (arba Parks and Recreation, iš ko ir atsiranda serialo pavadinimas) skyriuje, kuri buvo užburta 2008 metais įnirtingai vykusios ir optimizmu tryškusios Baracko Obamos rinkimų kampanijos.

2015 m. vasario 22 d., sekmadienis

2015 m. Oskarų prognozės


Iš dalies gali atrodyti keista, kad rašau apie Oskarų prognozes tą pačią dieną, kai parašiau straipsnį apie abejotiną šių apdovanojimų svarbą, bet net jeigu Oskarai turi mažai ką bendro su filmų kokybe, tai vis tiek yra ceremonija, kurią aš žiūriu eilę metų ir didesnės ar svarbesnės kino šventės tiesiog nėra. Pabandyti atspėti tuos žmones, kurie galimai laimės auksinį nuogą vyrą, taip pat yra smagu, net jeigu bendros naudos iš to nedaug.

Kad jau užbūriau jus savo entuziazmu, laikas pereiti prie rimtesnių dalykų. Ceremoniją, kaip ir kasmet, žiūrėsiu gyvai – ji prasideda naktį iš sekmadienio į pirmadienį 03:30 ryte Lietuvos laiku, - ir kviečiu mano Facebooko puslapyje jus prisijungti žiūrėti kartu. Pernai pati ceremonija nebuvo itin įdomi, praskaidrinta nebent Ellen suorganizuoto selfie, apie kurį žmonės kalba iki šiol, bet optimistiškai tikiuosi, kad Neil Patrick Harris, turėdamas pakankamai apdovanojimų ceremonijų vedimo patirties, pasimokys iš ankstesnių klaidų.

Žemiau pateikiamos prognozės pateikiamos dviem būdais – paryškintu šriftu pažymėti tie nominantai, kurie turi daugiausiai galimybių laimėti (kiek įmanoma remiantis bendromis prognozėmis, dabartinėmis kino pasaulio nuotaikomis ir zodiako ženklais), girtu šriftu parašyti tie, kuriuos palaikau aš pats. Kaip supratau pastarosiomis dienomis, jokio objektyvumo Oskarų balsavime nėra ir visas prognozes priimkite realistiškai, o dėl prarastų pinigų manęs nekaltinkite, nors daugelis favoritų daugmaž yra aiškūs.

Geriausias filmas


Kaip ir kasmet, pagrindinėje kategorijoje susiremia du filmai. Šiuo atveju tai yra dvylika metų filmuotas „Boyhood“ ir mėnesį filmuotas „Birdman“. „Boyhood“ man be konkurencijos yra geriausias praėjusių metų filmas, savo paprastumu pasiekiantis tiek dalykų, kiek nepasiekia brangiausi ir sudėtingiausi pasaulio filmai. Ir turiu pasakyti, kad jeigu nelaimės „The Theory of Everything“ ar „The Imitation Game“, dėl visų kitų pergalių per daug nepyksiu. Geriausiu atveju atsarginis laimėtojas bus „The Grand Budapest Hotel“, bet dabar daugiausiai galimybių laimėti turi būtent „Birdman“. Pastarosiomis savaitėmis filmas dominavo gildijose ir kituose apdovanojimuose, kuriuose taip pat balsuoja kai kurie Akademijos nariai, todėl jo kaip favorito statusas dabar yra itin tvirtas. Plius, net ir kai kurie Oskarų balsuotojai neranda rimtų priežasčių, dėl kurių „Boyhood“ nėra geras filmas (vienintelis argumentas - dvylika metų tą patį dalyką gali filmuoti bet kas), todėl kitus filmus jiems norėsis išaukštinti. Tikiuosi, kad klystu.

Laikas keisti požiūrį į Oskarus

BuvauKine.Lt, 2015 02 22


Šiandien Holivude jau 87-ąjį kartą bus išdalinti svarbiausi kino pasaulio apdovanojimai. Paauksuotą Oskaro statulėlę, kurią kasmet gauna geriausi filmų kūrėjai ir aktoriai, žino visas pasaulis, o pačią ceremoniją planetoje stebi maždaug vienas milijardas žiūrovų. JAV Kino meno ir mokslo akademijos (angl. AMPAS) organizuojama ceremonija tokia prestižine tapo todėl, kad tai yra seniausi pramoginiai apdovanojimai pasaulyje, turintys didžiulę įtaką visai kino industrijai. Tik bėgant laikui tampa vis labiau aišku, kad Oskarai turi vis mažiau sąsajos su rimtais geriausių kino darbų rinkimais.

Balsavimo sistema Oskaruose kelia klausimų

Oskarų nominantų ir laureatų rinkimas yra unikalus bet kokiems apdovanojimams. Čia geriausius filmus ir jų kūrėjus renka nusipelnę savo sričių ekspertai, kurie yra susiskirstę į daugybę atšakų. Pavyzdžiui, kinematografijos kategorijos nominantus renka tie balsuotojai, kurie priklauso Akademijos kinematografų atšakai, kas reiškia, kad Oskarams būna nominuojami tie filmai, kurie, pasak savo srities ekspertų, tam tikrose kategorijose pasirodė geriausiai (kiek kitokia situacija yra su geriausio filmo nominacijomis, kur kiekvienas Akademijos narys renka penkis labiausiai patikusius filmus). Ir su šia balsavimo dalimi problemų lyg ir nėra.

Visiškai kitas atvejis yra tuomet, kai ateina tikrųjų laimėtojų rinkimo metas. Visose kategorijose nominuoti filmai jau yra paskelbti ir nuo šiol kiekvienas Akademijos narys (kurių yra daugiau nei šeši tūkstančiai) renka nugalėtojus kiekvienoje kategorijoje. Net jeigu galvotume, kad visi AMPAS nariai yra prie kino kūrimo stipriai prisidedantys žmonės, kurie yra savo sričių profesionalai, vis tiek visiems yra aišku, kad žmogaus, kurį būtų galima pavadinti kiekvienos kino srities ekspertu, tiesiog nėra.

2015 m. vasario 21 d., šeštadienis

Oskarai 2015. American Sniper


Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „American Sniper“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„American Sniper“ yra filmas, kuris privers žiūrovus suprasti, jog negalima vertinti darbo prieš tai jo nepamačius. Atrodo, kad tai yra visiškai banalus teiginys, kurio net nereikia sakyti, bet jūs nustebtumėte sužinoję, kiek yra taip besielgiančių žmonių. Jau kelis mėnesius visas kino (ir ne tik) pasaulis ūžia apie „American Sniper“ politiką. Vieni sako, kad filmas yra per daug politiškas ir bereikalingai aiškinantis JAV karą Irake bei šlovinantis žmonių žudymą. Kiti sako, kad čia yra tikras amerikietiškas filmas, privalantis jaunimui rodyti patriotiškumo svarbą, ką parodo ir filmo jau uždirbti šimtai milijonų. Aš sakau, kad abiejų tipų žmonės šito filmo nematė.

Kad jau pagavau jūsų dėmesį, šiek tiek reikia supažindinti su bendra filmo istorija. Ji, kaip ir daugelis šių metų oskarinių filmų, yra sukurta pagal tikrus įvykius (be šio yra dar trys tikromis istorijomis paremti filmai – „Selma“, „The Imitation Game“ ir „The Theory of Everything“, - prie kurių norint būtų galima pritempti biografiniais motyvais paremtą „Whiplash“).  „American Sniper“ pasakoja apie Krisą Kailą (Bradley Cooper), amerikiečių pajėgose Irake tarnavusį snaiperį, kuris jau yra įėjęs į istoriją kaip daugiausiai žmonių savo taikliais šūviais nužudęs snaiperis Amerikos kariuomenėje. Filmas koncentruojasi į visą Kriso gyvenimą, didžiausią dėmesį sutelkiant jo tarnavimui kariuomenėje ir gyvenimui grįžus į savo šeimą.

Filmas jau savaime turi būti privalomųjų sąraše vien dėl Clinto Eastwoodo. Aš nesu toks mirtinas jo gerbėjas kaip daugelis, kadangi man jo vesternų laikotarpis nekelia jokių ypatingų jausmų, tačiau kai režisuotų filmų sąrašas yra toks platus, o jame netgi yra „Unforgiven“ – vienas geriausių visų laikų filmų, laimėjusių Oskarą pagrindinėje kategorijoje, - Eastwoodas išlieka režisieriumi, kurio visi filmai yra verti dėmesio. „American Sniper“ nėra išimtis, tik noriu įspėti, kad savo mąstymą filmui pritaikytumėte atitinkamai. Jo surinkti šimtai milijonų ir sugeneruoti tūkstančiai straipsnių apie žiaurų filmo politiškumą gali suklaidinti. Ir tikrai negalima teikti, kad politikos, diskusijų karo tema ar panašių dalykų čia nėra – Eastwoodo filmas, ko norėti, - bet filmo sukeliamos reakcijos ir pats filmas skiriasi neatpažįstamai.

Telemano savaitė #95


Better Call Saul. 1 sezonas. 3 serija. Nacho
Mano bendrąją (tebūnie ir trumpą) „Better Call Saul“ pirmųjų dviejų serijų apžvalgą galite rasti čia. Ir jeigu po pirmųjų serijų dar buvo galima pagalvoti apie tai, kad šitas serialas išgyvens tik kaip „Breaking Bad“ šalutinis projektas, dabar aišku, kad „Better Call Saul“ yra savitas darinys. Taip, jame vėl yra pasakojama apie vyrą, kuriam nesiseka gyvenime ir kurį jo turima profesija netenkina, todėl jis tą profesiją nusprendžia pasukti kita linkme ir daryti nelegalius darbus. Tačiau čia yra visiškai nauja istorija ir Solas bent jau pradžioje yra dar įdomesnis veikėjas. Jis neturi nieko, tačiau turi pakankamai sumanumo, kad įsivėlęs į kvailas situacijas iš jų sugebėtų išsikapstyti. Man labai smagu pamatyti pirmuosius Solo žingsnius supratus, kad jis padarė kažką neleistino, kaip kad pinigus pavogusios šeimos įspėjimas, kad jiems gali baigtis blogai. Solui atvirai rūpi žmonės ir jo paties karjera, ir jūs jau suprantate, kokį kelią jis nuėjo iki tol, kol jį matėme „Breaking Bad“. Serialas kol kas nepersistengia rodydamas buvusius „Breaking Bad“ veikėjus ir tik dabar, pasinaudojant visiškai paprasta scena, suporavo Maiką ir Solą, kurių komandą dabar noriu pamatyti kuo greičiau. Nenoriu, kad „Better Call Saul“ jaustų įsipareigojimą rodyti veiksmą tuomet, kai jo nereikia, tačiau jau pamatėm, kad tie patys kūrėjai senų triukų nėra pamiršę, todėl per daug nesiskųsiu. 8/10

Shameless. 5 sezonas. 6 serija. Crazy Love
Po tokių serijų man darosi keista, kodėl „Shameless“ kur kas dažniau yra laikoma gryna komedija net nesuteikiant serialui dramedy statuso, bet čia jau terminologijos klausimas. „Crazy Love“ buvo viena rimčiausių serialo serijų ir, drįsčiau sakyti, yra viena geriausiųjų, kurias bet kada sukūrė „Shameless“. Iano istorija buvo tiesiog gniuždanti, nes matyti žmogų, kuris nesuvokia savo veiksmų ir viską daro iš inercijos dėl savo psichologinės būklės, yra žiaurus vaizdas. Pridėkite ir tai, kad su juo buvo kūdikis, ir tai istoriją padaro baisesne dar kelis kartus. Paskutinioji scena, kai šeima kartu su Mikiu pasiima Ianą, buvo viena emocingiausių mano matytų pastaruoju metu, nes čia ką tik įvyko baisus dalykas ir nėra nei vieno žmogaus, kurį dėl to būtų galima kaltinti. Aišku, „Crazy Love“ daugeliui įsimins kaip Džimio sugrįžimo serija, ir tegul. Man Džimis nebuvo pats svarbiausias veikėjas, kuris serialui sugebėdavo suteikti normalesnių akimirkų ir į viską pažvelgti iš šalies, kartu suteikdamas ramumo Fionai, tačiau prie jo dingimo visi jau buvo prisitaikę. Jo sugrąžinimas serialui natūraliai reiškia kažkokias permainas, kurios turbūt įvyks pusiau smagiu, pusiau draminiu būdu, tačiau jo buvimas čia manęs neveikia nei į vieną pusę. O jeigu jau kalbam apie Frenką, jis didžiąją šios serijos dalį miegojo, kas yra judėjimas tinkama linkme. 9/10

2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Oskarai 2015. The Imitation Game


Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Imitation Game“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Prieš kelias savaites atkreipiau dėmesį į tai, kad 2014 metais Oskarų balsuotojus labiausiai pavergė filmai, kuriuose pagrindiniai veikėjai yra viską dėl savo gyvenimo tikslo pasiryžę padaryti žmonės. Vienais atvejais šis apibrėžimas tinka labiau nei kitais, bet dabar, pamatęs visus geriausio metų filmo kategorijoje Oskarui nominuotus darbus, suprantu, kad „The Imitation Game“ yra geriausiai mano teiginį patvirtinantis filmas iš viso aštuoneto. Tai jam tuo pačiu tampa ir geriausia, ir blogiausia savybe.

„The Imitation Game“ pasakoja apie Alaną Turingą (Benedict Cumberbatch), gyvenantį prieš, po ir vykstant Antrajam pasauliniam karui. Tikra istorija paremtas scenarijus pasakoja apie Turingo gyvenimą nuo vaikystės iki itin svarbaus jo gyvenimo epizodo, tačiau labiausiai koncentruojasi į tai, ką jis veikė karo metu. Pasirodo, kad jis veikė tikrai daug ką. Būdamas genialiu matematiku, Turingas yra pakviečiamas į itin slaptą britų žvalgybos projektą, siekiantį išsiaiškinti, kaip galima nulaužti žymųjį vokiečių Enigmos kodą. Enigma, laikoma visiškai neišaiškinamu vokiečių slaptų pranešimų kodavimo įrankiu, gali būti palaužta tik genialiausių žmonių, dėl ko Turingas su matematikų komanda į šį projektą ir yra pakviečiamas. Pakankamai paprastas siužetas, kaip ir pagrindinis jo veikėjas per daug nenuklystantis nuo svarbiausių savo susikurtų taisyklių.

Tiesą sakant, panašios yra visos filmo detalės. Režisierius Mortenas Tyldumas, kilęs iš Norvegijos ir iki šiol sukūręs tik tris filmus (ir tuos norvegiškus), čia parodo kiek rimtesnę klasę sukurdamas unikalų stilių. „The Imitation Game“ nėra įspūdingo biudžeto filmas, net jeigu jį finansavo galingieji Weinsteinai, todėl čia nejaučiama jokia gėda rodant tikrus istorinius kadrus, kartu su Hitlerio kariuomenių maršais, bombardavimais ir panašiais dalykais, per daug nebandant jų atkurti vien filmui. Tačiau Antrojo pasaulinio karo laikų atmosfera čia atkuriama. Kartu su puikia Alexandre‘o Desplato muzika (kuri man yra turbūt didžiausią įspūdį palikusi muzika šiemet ir pagaliau nusipelno kompozitoriui iškovoti tą Oskarą), drabužiais ir švelniai patamsintu tonu, kuris „The Imitation Game“ suteikia šiek tiek subtilumo, bet ne tiek, kad į jį per daug atkreiptum rimtesnį dėmesį. Bent jau ne tiek, kiek tas saldusis Instagramo filtras veikė „The Theory of Everything“ metu. Kartu su fiziškai apčiuopiamais XX amžiaus vidurio atributais, filme nestinga ir daugybės moralinių įsitikinimų. Jų yra ir stambesnių, kuriuos aptarsiu kiek vėliau, bet ir tokie smulkūs kaip materialumas karo metu, kuomet protas yra vertinamas kur kas žemiau nei sugebėjimas nulaikyti ginklą, suteikia šiam filmui ne per daug išsišokančią, bet aiškią ir į nieką nepanašią atmosferą. Kitaip sakant, ji filmą iš kitų tikrai išskiria.

2015 m. vasario 19 d., ketvirtadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. Boca/A Hit Is a Hit

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Devinta serija. Boca


Life is putting the prozac to the test. - Tony Soprano

Kiekvieno serialo gyvenime anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai tiesiog nebegalima sukurti serijos su viena mintimi. Scenaristai per pirmąsias serijas galbūt išnaudoja visas temas, kurias iš pradžių buvo sugalvoję, ir reikia sukurti bent vieną seriją neturint rimto tikslo. Tai tikrai nėra blogas dalykas, ką mums puikiai parodo „Boca“. Vietoje to, kad serija visais savo siužetais rodytų į konkrečią temą ir žiūrovams atskleistų vieną užslėptą mintį, „Boca“ jų turi ne vieną, kas ne tik išplečia pačią seriją, tačiau kartu duoda žiūrovams smulkesnės informacijos apie veikėjus, kuriuos pastaruoju metu matėme ne taip dažnai.

Jau vien seriją pradedančios mergaičių futbolo varžybos, kur vieną komandą sudaro praktiškai išskirtinai mergaitės iš italų šeimų, į paviršių iškelia mafijos atstovų charakterį. Net ir tokioje paprastoje vietoje kaip mokyklos futbolo varžybos Silvijus yra visiškai įsijautęs ir pasiruošęs už neteisingą sprendimą teisėjui iškabinti akis. Vis dažniau ir dažniau scenaristai bando nukelti mafijos atstovus į realų pasaulį, kur jie atsiduria tarp įprastų amerikiečių ir supranta, kad jų elgesys nėra priimtinas, tačiau jie to keisti visiškai nemėgina.

Vietoje to, jie visais gyvenimo klausimais pritaiko mafijos taisykles. Mergaičių komandos treneris yra atsakingas už komandos pergalę, todėl mafija jį privalo apdovanoti, nes jiems tokios taisyklės yra suprantamos. Žmogui, niekad nesusidūrusiam su mafija, tai nėra įprasta, todėl jis nejaučia jokių įsipareigojimų ir panašių dalykų tuomet, kai gauna mafijos dovanas. Treneris apie Tonį ir jo draugus galvoja kaip apie normalius žmones, atsidėkojančius, kad pastarasis gerai atlieka savo darbą, tačiau nesusimąsto, kad dabar jis tiems žmonėms turėtų jaustis įsipareigojęs.

2015 m. vasario 18 d., trečiadienis

Oskarai 2015. Selma


Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Selma“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Selma“ turi didelę problemą, kurią turi ir daugelis šių dienų filmų – šis kūrinys yra per daug veikiamas išorinių aplinkybių, dažniausiai atitraukiančių diskusijas apie patį filmą. Tikrai ne man spręsti apie tai, ar žmonės dabar iš tikrųjų yra baisūs, jeigu daugumai jų yra svarbiau reaguoti į tam tikrą įvykį, ne jį pamatyti, išgirsti ar kitaip patirti. Kai žmonėms būna svarbiau parėkti, kad „Boyhood“ visų yra mylimas tik dėl ilgo filmavimo proceso, bet nepateikti jokių įrodymų, kad tas žmogus filmą matė; kai svarbiau komentaruose įsivelti į diskusijas apie politiką po straipsniu apie kvepalus, nes žmogus geriausiu atveju perskaitė antraštę. Sakau, aš nežinau, ar čia yra blogas dalykas (dovanoju šią temą sociologams), tiesiog aš elgiuosi kitaip. Galbūt tai yra kokie nors globalizacijos požymiai, kai žmonės lengvai gali diskutuoti apie du nesusijusius dalykus.

Tiesiog būna nesmagu, kai kūrėjų darbas dažniausiai būna pamirštamas dėl to, kad žmonės iškart yra pasiruošę į jį reaguoti ir niekas nesistengia į tą filmą įsigilinti (kai kuriais atvejais – ir nesakyčiau to, jei nebūčiau patyręs pats – būna ir tokių, kurie nesistengia filmo net pamatyti). Taip ir su „Selma“ – filmu, kurį yra apsupusios įvairios kalbos (tarp kitko, visuomet reikalingos, aktualios ir įdomios), tačiau rimtos diskusijos apie filmo turinį nėra daug. Amerikoje tam tikrai yra priežasčių. Vieni sako, kad Oskarai pasielgė nedorai dėl to, kad ten balsuotojų daugumą turintys pagyvenę baltieji vyrai filmą nominavo tik dviejose kategorijose. Kiti sugeba pykti ant filmo dėl to, kad jame yra neteisingai pateikiamas prezidentas Lyndonas B. Johnsonas – vieniems per švelniai, kitiems per rūsčiai. Likusiai pasaulio daliai, ir sakau tai be jokio cinizmo, filmas absoliučiai nerūpi, nes jis yra sukurtas pagal konkretų laikmetį konkrečioje valstybėje, todėl ant daugelio šalių pykti dėl to, kad ten nerodo šio filmo, tiesiog negalima.

Turbūt nėra kino kūrėjo, kuris nenorėtų, kad jo filmas sukeltų nesibaigiančias diskusijas. Menas dažniausiai ir yra kuriamas dėl to, kad žmogus arba nori kažką pasakyti, arba nori atkreipti į kažką dėmesį, arba – o siaube – kažkas nori užsidirbti. Režisierė Ava DuVernay įgyvendino pirmuosius du šios lygties narius (na, veikiausiai ir trečiąjį) ir išsikasė sau duobę, nes niekas apie patį filmą dabar jau nekalba. O turėtų, nes jis yra absoliučiai nuostabus net ir žmogui, kuris gimė kitoje pasaulio pusėje praėjus keletui dešimtmečių nuo filme rodomo laikmečio. „Selma“ koncentruojasi į vieną iškiliausių septintojo dešimtmečio asmenybių Martiną Lutherį Kingą iškart po to, kai jis gavo savo Nobelio premiją. Premiją už tai, kad nebijojo išsakyti savo nuomonės ir Amerikoje visiems laikams panaikino rasizmą.

2015 m. vasario 16 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Key and Peele“: šiuolaikinės televizijos įsikūnijimas


Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Key and Peele“ serijos.

Kaži, ar kada nors pasikeis esminis santykis tarp televizijos ir kino. Kad ir kokius projektus dabar kuria televizija, kad ir kiek didžiausi kanalai dabar skiria pinigų savo serialams, televizija dažniausiai yra suprantama kaip antraeilis produktas. Tikrovėje tarp televizijos ir kino panašumų nėra tiek daug, kiek daugeliui atrodo, ir lyginimai, kuris yra geresnis, galiausiai tampa visiškai beprasmiais, tačiau žmonėms jie patinka. Ir net patys kūrėjai retai užauga svajodami, kad vieną dieną jie sukurs televizijos serialą. Visi jie nori sukurti pasaulyje pripažintą filmą ir televizija tam būna tarpinė stotelė. Jeigu ir pats „Sopranų“ kūrėjas Davidas Chase'as kiekvieną dieną svajodavo ištrūkti iš televizijos ir kuo greičiau persimesti į filmų kūrimą, tai kažką sako.

Ir kai kokie nors dalykai nesikeičia, anksčiau ar vėliau juos reikia tiesiog priimti. Tie žmonės, kurie svajoja apie kino kūrimą, ilgainiui televiziją pradeda laikyti savotiška mokykla, kurioje jie gali būti pastebėti. Legendinės televizijos laidos „Saturday Night Live“ scenaristai ir aktoriai šį dalyką yra įvaldę geriausiai, kadangi daugybė jų - nuo Chevy Chase'o ir Billo Murray, iki Conano O'Brieno ir Willo Ferrello - yra pasiekę neįtikėtinas aukštumas. Šią laidą dalinai kopijavusi laida „MADtv“ nesulaukė tokio neįtikėtino populiarumo, tačiau į pasaulį taip pat paleido ryškių asmenybių. Dvi jų - Keeganas-Michaelas Key ir Jordanas Peelas - sukūrė vieną nuostabiausių šių dienų televizijos projektų „Key and Peele“.

Duetas drąsiai galėtų užkariauti komedijų rinką kine, ką daro daugelis televizijoje savo karjerą pradėjusių komikų. Vietoje to jie sukūrė dvidešimties minučių trukmės laidą, kurią sudaro keli po kelias minutes trunkantys klipai. Key ir Peelas vaidina visuose klipuose ir jiems nėra svarbu, ar reikia vaidinti moterį, ar gėjų, ar storulį. Kitaip sakant, „Key and Peele“ atstovauja sketch comedy žanrą ir jį tarytum pateikia visiškai naujai. Ir tuo pačiu viskas yra daroma pasitelkus pačias svarbiausias komedijos taisykles, kurias duetas neabejotinai išmoko ankstesniuose savo darbuose.

2015 m. vasario 15 d., sekmadienis

Oskarai 2015. Birdman

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Birdman“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jeigu „Birdman“ būtų sukurtas pagal prasčiausią įmanomą scenarijų, šitą filmą žmonės įsimintų vien dėl jo ambicingumo. Žinoma, taip toli gražu nėra, o „Birdman“ pavadinti kvailu ar neapgalvotu yra itin sunku, tačiau filmo kūrėjas Alejandro Gonzalezas Inarritu nuostabiai suprato į ką čia įsivėlė. Kurti juostą, kuri vizualiai atrodo tarsi būtų nufilmuota kaip vientisa scena (kas nėra taip toli nuo realybės, kaip gali pasirodyti), yra didžiulė ambicija, privalanti turėti bent kažkokį pagrindą, o tai, kad „Birdman“ šiemet buvo nominuotas devyniems Oskarams lyg ir sufleruoja, kad pagrindas buvo.

Paties filmo istorija iš pirmo žvilgsnio ambicingumu nekvepia, tačiau tai, kaip ir likusi juostos dalis, yra nebloga vizualinė apgaulė. „Birdman“ pasakoja apie Riganą Tomsoną (Michael Keaton), kadaise itin garsų kino aktorių, dėl superherojų filmų išgarsėjusį kaip Žmogus-paukštis. Riganas visomis išgalėmis stengiasi pabėgti nuo savo praeities, kadangi visų aplinkinių ir žiniasklaidos jis yra apibrėžiamas tik kaip praeityje garsi žvaigždė, niekas daugiau. Jis nusprendžia Brodvėjuje pastatyti spektaklį pagal vieną iš Raymondo Carverio literatūrinių darbų ir tokiu būdu atkreipti į save dėmesį bei galiausiai tinkama linkme išnaudoti savo talentą. Bėda ta, kad jis aplinkinius žmones daugiausiai mato tik kaip trukdančius jam atlikti reikiamą darbą, iš ko ir kyla didžiausi filmo konfliktai. Tai, jog spektaklyje galiausiai sutinka vaidinti Brodvėjuje savo karštu būdu pagarsėjęs Maikas (Edward Norton) bei paties Rigano mergina Lora (Andrea Riseborough), tik dar labiau kursto aistras.

Rigano gyvenimas yra keistas dar vienu aspektu: su juo kalbasi Žmogus-paukštis. Tas pats, kurį jis įkūnijo jį išgarsinusiuose filmuose. Tie, kurie yra matę ankstesnius A.G. Inarritu darbus, šitokia detale neturėtų būti nustebę, tačiau ji visam filmui yra itin svarbi. Riganas bando pabėgti nuo savo praeities, padaryti kažką naujo ir įsimintino, ir spektaklio statymas tam neabejotinai padeda. Tačiau filmui daugiausiai žavesio prideda tai, kad Riganui praeities šlovės susigrąžinimas yra ne tiek svarbus dalykas kiek pabėgimas nuo savo dabartinės psichologinės būsenos. Per visą filmą kiti veikėjai nei karto neužsimena apie Rigano būseną, dažniausiai dėl to, kad savo asmenybės susidvejinimą nuo aplinkinių jis sugeba paslėpti pakankamai gerai, o net ir keistesni jo poelgiai kitų žmonių yra suprantami kaip natūralūs menininko vargai, kurie pasitaiko daugeliui. „Birdman“ savo pagrindinio veikėjo neteisia (ar neteisina) nei prieš žiūrovus, nei prieš filmo veikėjus – žiūrovai turi pakankamai medžiagos, kad suprastų, jog baisiausius dalykus filme Riganas daro vedamas psichologinių motyvų, o filmo veikėjai su juo artimai nebendrauja ir nežino jo psichologinės padėties, todėl niekas jo tikruoju psichopatu negali pavadinti.

2015 m. vasario 14 d., šeštadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. Down Neck/The Legend of Tennessee Moltisanti

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Septinta serija. Down Neck


How are you doing with it? - Tony Soprano

Bent jau pirmosiomis serijomis „Sopranuose“ daktarės Melfi taikomas Tonio gydymo metodas yra ganėtinai paprastas ir nesunkiai suprantamas. Psichoanalizės būdu ji bando priversti savo pacientą atsiskleisti ir priversti suprasti, kad visos ar bent jau dauguma dabartinių jo psichologinių problemų kyla iš vaikystės ar senesnės praeities, ne iš dabar vykstančių įvykių. Praeities svarba yra išryškinama daugelyje panašaus pobūdžio filmų ar serialų, tačiau „Sopranai“ šia prasme kerta dar giliau. Daugelis teorijų, aiškinančių vaikystės svarbą žmogaus gyvenime, kartu aiškina ir tai, kad vaikystė nulemia visą žmogaus gyvenimą ir jai praėjus žmogus tiesiog nebegali keistis, o „Sopranų“ pasaulyje keitimasis ir yra pati pagrindinė tema.

„Down Neck“ išryškina Tonio vaikystės temą, kurios dar nebuvome užkabinę: tėvą. Apie motiną jau spėjome išgirsti tikrai daug ir net patys matėme, kad su ja augti tikrai nebuvo malonu, tačiau be to, kad Livija apie savo buvusį vyrą kelis kartus atsiliepė kaip apie šventąjį, daugiau apie jį mes nieko negirdėjome (na, be Tonio pasakojimo apie tai, kaip tėvas nukrito nuo laiptų ir visa šeima iš to juokėsi). Staiga šioje serijoje mes pasineriame į Tonio vaikystę. Būtent tą laikotarpį, kai jis pirmą kartą pamatė, kuo verčiasi tėvas ir kaip jis su savo broliu sumuša kitą žmogų.

Ir tai mes pamatome neatsitiktinai. Tonis šią situaciją atsimena praėjus mažai laiko po to, kai jo paties sūnus AJ įkliūna bažnyčioje už tai, kad gėrė šventą vyną ir eilinį kartą nusižengė taisyklėms. Šios viena šalia kitos esančios dvi scenos puikiai parodo tai, kokiu žmogumi ir kaip užaugo Tonis. Vaikystėje jis buvo daugelio ignoruojamas ir su juo šiek tiek gražiau elgėsi nebent dėdė Jaunėlis, kas paaiškina ir dabar egzistuojančius šiltus jų tarpusavio santykius, o turėdamas savo šeimą jis savo vaikus lepina ir suteikia jiems viską, ką jie tik gali turėti. Nuvykęs į bažnyčią jis aprėkia šventikus dėl to, kad šie kaltina tik nepakaltinamą jo sūnų, ne jo draugus, o nuvykęs pas daktarą ir išgirdęs tai, jog AJ veikiausiai kenčia nuo dėmesio sutrikimo, aprėkia patį daktarą, nes su jo sūnumi viskas yra gerai.

2015 m. vasario 11 d., trečiadienis

Oskarai 2015. Boyhood

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Boyhood“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Boyhood“ yra vienas tų filmų, kurie net ir labiausiai užsispyrusius žmones privers pripažinti, kad kino objektyviai vertinti neįmanoma. Šitas darbas yra taip arti kiekvieno žmogaus, toks žemiškas ir visiškai nenukrypstantis nuo realybės, kad jį vertinti per montažo ar klaidingo kameros pakreipimo prizmę būtų visiškai nelogiška, ir to niekas nedaro. Abejingų mažai - yra daug žmonių, kurie nekenčia šito filmo, nes jis yra baisiai nuobodus, ir yra tų, kurie įsimylėjo ir „Boyhood“ pateikiamą bendrą vieno žmogaus augimą, ir smulkesnes to proceso dalis. Aš be jokios abejonės esu tarp pastarųjų, nes praėjusiais metais kine už „Boyhood“ nemačiau nieko geresnio.

Filmo kūrimo procesas per pastaruosius mėnesius buvo kartojamas ir nagrinėjamas tiek kartų, kad mažai yra žmonių, kurie jo nežino, todėl pakartosiu dar kartą. „Boyhood“ yra dvylika metų filmuotas filmas, kuriame yra atskleidžiama vieno berniuko augimo istorija. Čia yra parodomas Meisono (Ellar Coltrane) gyvenimas nuo šešerių iki aštuoniolikos metų, kartu su visomis žmogaus brendimui būdingomis aplinkybėmis – šeima, draugais, įvairiomis negandomis, neapsisprendimais ir begale kitų dalykų. Filmavimo procesai, ypač kalbant apie didžiuosius šių dienų filmus, trunka ganėtinai ilgai, kartais metus ar daugiau, bet tokio dalyko, kurį čia padarė Richardas Linklateris, niekas dar nėra bandęs. Ir kai jis atsiimdamas savo Oskarą saldžiais žodžiais dėkos prodiuseriams ir filmą finansavusiai studijai „IFC Films“, bent kartą tais dėkingumo žodžiais bus galima patikėti – finansine prasme dvylika metų kišti pinigus į projektą, kuris kasmet yra pafilmuojamas kelias savaites ir po kurio visa kūrybinė grupė vėl išsiskirsto, yra itin rizikinga ir netgi nelogiška, ir būtent dėl tokių aplinkybių daugybė potencialiai geriausių filmų tiesiog nebuvo pastatyti.

„Boyhood“ nėra panašus į nieką kitą ne tik savo kūrybiniu procesu, tačiau ir pačiu siužetu. Čia absoliučiai nėra veiksmo, fantastikos ar kitokių dalykų, kurie dabar trauktų žmones į kiną. Tiesa, čia yra begalė dalykų, kurie priverčia žmones pasilikti kine. „Boyhood“, paprasčiausia prasme, yra apie gyvenimą, ir kol jūs nepabėgote galvodami, kad čia yra tas eilinis snobų mėgstamas pareiškimas, jog šitas filmas yra itin prasmingas ir tikrai skirtas ne Holivudo ir masonų praplautoms galvoms, tai paaiškinu. „Boyhood“ yra juosta (protingai filmuota juostiniu būdu, nes per dvylika metų technologijos paseno kaip reikiant) apie vieno žmogaus formavimąsi ir brendimą, net jeigu veikėjų čia yra ne vienas – tiesiog viskas čia egzistuoja tam, kad Linklateris parodytų kiekvieną detalę, dėl ko aštuonioliktmetis Meisonas atrodo ir elgiasi taip, kaip atrodo ir elgiasi.

2015 m. vasario 5 d., ketvirtadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. College/Pax Soprana

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Penkta serija. College


One thing about us wise guys - the hustle never ends. - Tony Soprano

Visi geriausieji serialai pačioje savo pradžioje turi seriją, kuri žiūrovams iškart parodo, dėl ko tas serialas greitai taps legendiniu. Jeigu žiūrėsime į tradicijas, ta serija dažniausiai taip skiriasi nuo to, ką matėme iki šiol, ir yra pastatyta taip kokybiškai, kad žiūrovų ji yra linksniuojama ir pasibaigus pačiam serialui. Pavyzdžiui, „Dingusių“ serija „Walkabout“ yra būtent toks atvejis, kai tik ketvirtoje savo serijoje serialas parodė, kad jis tvarkysis ne tik su antgamtinėmis galiomis, bet ir su rimta veikėjų drama. Būtų per lengva pasakyti, kad „Sopranų“ serija „College“ pakeitė šį serialą. Ji, daugiau ar mažiau, pakeitė visą draminę televiziją.

„College“ yra ta serija, kuri parodo, kuriame serialo veikėjų gyvenimo etape mes juos matysime. Pavyzdžiui, toks serialas kaip „Firefly“ žiūrovams tiesiog rodė įprastą, kasdienį veikėjų gyvenimą, kuriame buvo įsimintinų įvykių, bet ne tokių, kurie aiškiai keitė žmonių gyvenimus. Dauguma serialų, ir „Sopranai“ nėra išimtis, dažniausiai žiūrovus įmeta į veikėjų gyvenimus tuomet, kai juos supurto didžiausios įmanomos permainos. Ir tai, žinoma, yra visiškai logiška, nes taip mes galime geriausiai pažinti veikėjus ekstremaliausiose situacijose.

Pasikeitimų šioje serijoje yra daug ir bene aiškiausias jų, kartu pateikiamas ir serijos pavadinime, yra tai, kad paniškai jį paliekančių ančių bijantis Tonis dabar padeda savo dukrai išsirinkti koledžą. „College“, kaip bebūtų keista, neturi nesunkiai nuspėjamų Tonio kalbų apie tai, kaip dukra turėtų viską daryti pagal jį - jis nesupranta daugelio dalykų, kuriais žavisi Medou, tačiau dukrai duoda visišką pasirinkimo laisvę. Tik ši serija netampa reklama geriausiems JAV koledžams, nes juose mes praleidžiame minimaliai laiko. Kur kas svarbiau yra tai, kad Tonis, su Medou išvykęs pasidairyti po įvairias mokymo įstaigas, sugeba atsiverti savo dukrai.

2015 m. vasario 3 d., antradienis

Serialo apžvalga. „The X-Files“: originalumu ir užsispyrimu išgarsėjęs projektas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The X-Files“ serijos.

Kiekvieną „The X-Files“ sekundę fone skamba muzika. Kraupi, gąsdinanti, laikanti įtampą, džiuginanti, palydinti įtemptą veiksmą, išryškinanti paslaptis. Kompozitorius Markas Snow yra vienas žymiausių muzikos kūrėjų per visą televizijos istoriją ir nenuostabu, kad prie šio serialo nuotaikos jis gali prisitaikyti nesunkiai. Tik muzikos skambėjimas seriale turi ir kitą prasmę. Tai, jog ji niekada nenutyla, nėra toks nuostabus dalykas, kokiu jis gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dramos kupinos scenos, praturtintos svarbiais veikėjų dialogais ar monologais, kartais yra sumenkinamos graudžios ir kartais nusibostančios šalia jų skambančios muzikos. Tačiau ji niekada nesustoja, taip tik patvirtindama vieną svarbiausių „The X-Files“ savybių: serialas ir jo kūrėjai buvo užsispyrę ir savo tikslų siekė iš paskutiniųjų.

Kalbėti apie šį serialą dabar yra sunkoka. Iš dalies dėl to, kad jo pirmosios serijos, sukurtos prieš du dešimtmečius, dabar neretai atrodo pasenusios ir itin mėgėjiškos, ir bandyti įsitraukti į jas dabar prireikia laiko. Iš dalies dėl to, kad šis serialas daugumą žmonių - net ir tuos, kurie didžiuodamiesi teigia, kad nežiūri televizoriaus - yra palietęs vienokiu ar kitokiu būdu. Net Lietuvoje šis serialas buvo fenomenas, visam pasauliui rodęs kažką, kas karts nuo karto pasirodydavo didžiuosiuose kino teatruose, bet niekada - mažuose, svetainėse stovinčiuose televizoriuose. Chrisas Carteris savo užsispyrimu ir noru atvesti inovacijas į televiziją sukūrė kažką, kas padarė įtaką ne tik populiariajai, bet ir visai kultūrai. Vėliau, tiesa, jis pasidavė, bet apie viską iš pradžių.

„The X-Files“ siužetas dažniausiai yra supaprastinamas iki to, kad serialas yra apie ateivius. Nesinori sakyti, kad tai yra banalu ir neteisinga, bet tai yra banalu ir neteisinga. Pirmiausiai dėl to, kad pats žodis siužetas pirmuosiuose serialo sezonuose nereiškė to paties, ką reiškia dabar. Du pagrindiniai serialo veikėjai, FTB agentas Foksas Malderis (šventai įsitikinęs, kad visatoje ir netgi Žemėje gyvena ateiviai, kuriuos slepia JAV valdžia ir kurie yra stipriai pakenkę jo paties šeimai) ir agentė Deina Skali (racionalaus proto vedama moteris, netikinti antgamtiniais dalykais ir suteikianti atsvarą Malderiui), serialo pradžioje buvo pakankamai stiprūs, kad „The X-Files“ neprivalėtų kiekvieną savaitę žiūrovus stebinti vis nauja sąmokslo teorija. Vietoje to serialas savo auditoriją norėjo priblokšti kitu būdu: inovatoriškumu.

2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

Oskarai 2015. The Theory of Everything

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Theory of Everything“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Lietuvių labai nemėgstamoje, bet visuomet žiūrimoje Eurovizijoje yra toks dalykas kaip grynos eurovizinės dainos. Kad ir kaip būtų keista, jos skamba dar nuobodžiau negu likusios ir dažniausiai turi kažkokį pusiau linksmą ritmą ir vieną sakinį, kurį dešimt kartų išdainavęs dainininkas tikisi pasaulinės šlovės, bet yra pamirštamas jau kitą dieną. Tai jeigu yra toks dalykas kaip tipinė eurovizinė daina, kodėl negali egzistuoti tradicinis oskarinis filmas? Toks tikrai yra, ir jo pavadinimas yra „The Theory of Everything“.

Tarp kino kritikų kurį laiką vyko linksmos diskusijos dėl to, kuris filmas šiemet bus oskarinis. Ar „Cake“, su Jennifer Aniston priešaky, pasakojantis apie skausmą kenčiančią ir nuo priklausomybės bei minčių apie savižudybę kenčiančią moterį, ar „The Theory of Everything“ – biografinė drama su daugeliu graudžių momentų, išryškintų graudžia muzika ir nesunkiai susigraudinančiais aktoriais. Nulis Oskarų nominacijų „Cake“ ir penkios „The Theory of Everything“ nominacijos kaip ir sufleruoja, kuris šablonas Oskarų balsuotojus labiausiai sužavėjo šiemet.

Ir žinau, kad čia kalbu sarkastiškai ir panašiai, bet nuoširdžiai sakau, kad šitas filmas yra pastatytas tikrai gerai. Jis yra sukurtas pagal legendinio mokslininko ir daugelio protingiausiu pasaulio žmogumi įvardijamo Stepheno Hawkingo žmonos Jane Wilde Hawking knygą „Travelling to Infinity: My Life with Stephen“, ir apie šitą žmogų tikrai yra ką papasakoti. „The Theory of Everything“ rodo visą Hawkingo (Eddie Redmayne) gyvenimą nuo jo supratimo, kad jis yra ypač gabus mokslui, iki mokymosi universitete, sužinojimo apie savo žiaurią diagnozę, įkalinančią jį invalido vežimėlyje visam gyvenimui ir atimančią bendravimo sugebėjimus, ir gyvenimą su žmona (Felicity Jones) bei vaikais. Filmas nesiima pastaruoju metu populiarėjančios taktikos parodyti tik vieną ryškų žymaus žmogaus periodą, o nesismulkindamas parodo visą jo gyvenimą (na, kiek tai yra įmanoma, nes Hawkingas vis dar gyvas).