2015 m. vasario 22 d., sekmadienis

Laikas keisti požiūrį į Oskarus

BuvauKine.Lt, 2015 02 22


Šiandien Holivude jau 87-ąjį kartą bus išdalinti svarbiausi kino pasaulio apdovanojimai. Paauksuotą Oskaro statulėlę, kurią kasmet gauna geriausi filmų kūrėjai ir aktoriai, žino visas pasaulis, o pačią ceremoniją planetoje stebi maždaug vienas milijardas žiūrovų. JAV Kino meno ir mokslo akademijos (angl. AMPAS) organizuojama ceremonija tokia prestižine tapo todėl, kad tai yra seniausi pramoginiai apdovanojimai pasaulyje, turintys didžiulę įtaką visai kino industrijai. Tik bėgant laikui tampa vis labiau aišku, kad Oskarai turi vis mažiau sąsajos su rimtais geriausių kino darbų rinkimais.

Balsavimo sistema Oskaruose kelia klausimų

Oskarų nominantų ir laureatų rinkimas yra unikalus bet kokiems apdovanojimams. Čia geriausius filmus ir jų kūrėjus renka nusipelnę savo sričių ekspertai, kurie yra susiskirstę į daugybę atšakų. Pavyzdžiui, kinematografijos kategorijos nominantus renka tie balsuotojai, kurie priklauso Akademijos kinematografų atšakai, kas reiškia, kad Oskarams būna nominuojami tie filmai, kurie, pasak savo srities ekspertų, tam tikrose kategorijose pasirodė geriausiai (kiek kitokia situacija yra su geriausio filmo nominacijomis, kur kiekvienas Akademijos narys renka penkis labiausiai patikusius filmus). Ir su šia balsavimo dalimi problemų lyg ir nėra.

Visiškai kitas atvejis yra tuomet, kai ateina tikrųjų laimėtojų rinkimo metas. Visose kategorijose nominuoti filmai jau yra paskelbti ir nuo šiol kiekvienas Akademijos narys (kurių yra daugiau nei šeši tūkstančiai) renka nugalėtojus kiekvienoje kategorijoje. Net jeigu galvotume, kad visi AMPAS nariai yra prie kino kūrimo stipriai prisidedantys žmonės, kurie yra savo sričių profesionalai, vis tiek visiems yra aišku, kad žmogaus, kurį būtų galima pavadinti kiekvienos kino srities ekspertu, tiesiog nėra.

Ši diskusija kyla prieš kiekvieną Oskarų ceremoniją ir ji yra visiškai pagrįsta: ar galima Oskarą laikyti galutiniu ir neginčijamu kino apdovanojimu? Juk jį išrenka su kinu dirbantys žmonės iš įvairiausių sričių, ir jų bendras žodis turėtų kažką reikšti. Vieninteliai apdovanojimai bent iš tolo prisiartinantys prie Oskarų prestižo yra Auksiniai gaubliai, tačiau tenykštė balsavimo sistema yra atvirai išjuokiama, kai kelios dešimtys Holivudo žurnalistų, rašančių užsienio leidiniams, tariamai išrenka geriausius metų kino ir televizijos projektus. Oskaruose nugalėtojus renka profesionalai, kas ceremonijos lygį pakelia į aukštumas. Ar bent jau taip būtų galima pagalvoti.

Šokiruojantys Oskarų balsuotojų argumentai

Vienas didžiausių ir labiausiai gerbiamų Holivudo leidinių „The Hollywood Reporter“ prieš šių metų Oskarų ceremoniją išjudino visą industriją. Kino ir televizijos apdovanojimus puikiai pažįstantis žurnalistas Scottas Feinbergas apklausė kelis Akademijai priklausančius žmones apie tai, už ką jie balsavo šių metų Oskaruose ir kaip jie tai gali argumentuoti. Šio straipsnio rašymo metu pasirodė septyni straipsniai, pavadinimu „Brutaliai atviri Oskarų rinkimai“ (angl. „Brutally Honest Oscar Ballot“), kur be jokios cenzūros anonimiškai buvo apklausti keli Akademijos nariai iš skirtingų atšakų, Daugelis jų pateikiamų atsakymų yra sunkiai suvokiami protu.

Viena apklaustoji teigė, kad dokumentinis filmas „Pilietis numeris 4“ nevertas apdovanojimo, kadangi žmogus, apie kurį yra pasakojama – slaptus JAV vyriausybės dokumentus paviešinęs Edwardas Snowdenas - yra nemalonus tipas, o filmas „Selma“ yra pripažįstamas tik dėl jame vaidinančių juodaodžių. Kitas balsuotojas skundėsi filmo „Atkirtis“ (angl. „Whiplash“) netikroviškumu ir tuo, kad geriausio trumpametražio animacinio filmo kategorijoje nėra amerikiečių kūrinių. Trečiasis tarytum gyrėsi, kad nežino skirtumo tarp garso montažo (angl. sound editing) ir garso efektų (angl. sound mixing) kategorijų, tačiau balsavo abiejose, neturėdamas jokio rimto argumento nei vienam pasirinkimui. Panašiai elgėsi ir kitas balsuotojas, nors iš visų paskelbtų straipsnių būtent jo pasirinkimai atrodo turintys daugiausiai argumentų.

Sentimentalus balsuotojas geriausiu antro plano aktoriumi rinko Robertą Duvallą, kadangi jis daugiau gali nebūti nominuotas Oskarui ir tokį žmogų reikia kokiu nors būdu pagerbti, Meryl Streep jis nesirinko dėl to, kad aktorė jam jau nusibodo, ir galiausiai laimėjo kvailiausio argumento konkursą tuomet, kai atskleidė, jog geriausio dokumentinio filmo kategorijoje balsavo už filmą „Virunga“, nors jo nematė, tačiau jam patiko su šia juosta susijusios reklamos. Prie tokio argumento šiek tiek prisiartina nebent tai, kad dar vienas žmogus geriausio antro plano aktoriumi rinko R. Duvallą dėl to, kad kartu su aktoriumi ėjo į tą pačią mokyklą.

Neargumentuoto balsavimo padariniai kino industrijai

Šie straipsniai turi daug pašalinių aplinkybių. Paprasčiausia jų – noras atkreipti skaitytojų dėmesį. „The Hollywood Reporter“ yra toks pat leidinys kaip ir visi kiti, ir galimybė įžiebti nesibaigiančias kalbas apie Oskarų balsavimą jiems tikrai padeda. Tikėtina, kad žurnalistas Scottas Feinbergas apklausė ir daugiau balsuotojų, o galiausiai pasirinko publikuoti tuos atsakymus, kurie atrodė kaip sukelsiantys daugiausiai kalbų. Ir, be abejo, visų svarbiausia yra tai, kad šie balsuotojai yra tik keli iš šešių tūkstančių ir atspindi mažiausią įmanomą Akademijos dalį, todėl iš šių atsakymų spręsti apie visą Akademiją dar negalima.

Argumentų nekreipti dėmesio į šiuos straipsnius galima rasti tikrai daug, tačiau fakto nepaneigsi: kai kurie atsakymai tikrai šokiruoja. Nesirenku tikėti, kad tai yra sukurti straipsniai, kadangi mažai tikėtina, jog tokie gerbiami leidiniai kaip „The Hollywood Reporter“ imtųsi tokių nešvarių triukų dėl pigaus populiarumo. Nors, kaip išsireiškė keli kino kritikai, šie straipsniai primena leidinio „The Onion“ straipsnius, kur tikros žinios yra pateikiamos naudojant aiškų humorą ir ironiją, kuomet gali suprasti, jog didžioji dalis faktų būna išgalvoti. Bet čia yra tikri žmonės. Jų argumentai renkantis kiekvienos kategorijos laimėtojus yra vienas už kitą absurdiškesni ir keliantys rimtus klausimus, kaip šie žmonės atsirado tarp Akademijos balsuotojų. Aš jau neminėjau fakto, kad praktiškai kiekvienoje kategorijoje tie balsuotojai norėjo pasigirti nematę visų nominantų ir kartais balsuodavo už kažką vien dėl to, kad tai yra vienintelis jų matytas dalykas.

Ir taip, čia vėl būtų galima ginčytis, pradedant tuo, kad čia veikiausiai balsuoja itin užimti žmonės, kurie neturi laiko peržiūrėti visų nominantų. Paprasčiausias mano atsakymas būtų tiesiog nebalsuoti tam tikrose kategorijose, ką kai kurie žmonės ir padaro. Tačiau čia ne išeitis ir ne pasiteisinimas. Oskarai nėra vien paprasta ceremonija, kur kasmet šimtai garsenybių susirenka į vieną vietą ir dalinasi nuogo paauksuoto vyro statulėles. Dėl savo kažkada užsidirbto prestižo Oskarai kartu yra viena pagrindinių vietų, kurios gali padaryti pastebimą įtaką finansiniam kai kurių filmų pasirodymui. Vien kai kurių filmų nominavimas gali jiems padėti finansine prasme. Pavyzdžiui, šiemet po to, kai buvo paskelbtos Oskarų nominacijos, filmo „Žmogus-paukštis“ (angl. „Birdman“) lankomumas išaugo net 162 procentais, nors filmas buvo rodomas tame pačiame skaičiuje kino teatrų kaip anksčiau. Istorijoje yra daug pavyzdžių, kai kino teatruose silpnai pasirodę filmai šaudavo į aukštumas po to, kai sulaukdavo Oskarų nominacijų, o vėliau ir pergalių. Oskarus laimintys ar jiems nominuoti aktoriai gali prašyti kur kas didesnių sumų iš savo darbdavių, nes dabar jie yra Oskarų laureatai.

Oskarai nėra vienintelis kokybės rodiklis

Mintis paprasta: Oskarai kino industrijai yra svarbūs. Dabar jie yra svarbūs dėl to, kad jie ilgainiui tapo prestižiniais apdovanojimais. Prestižas susideda iš daugelio dalykų, tarp kurių yra apdovanojimų senumas ir su jais susiję žmonės, tačiau niekas nepaneigs, kad Oskarai daugelio žmonių yra laikomi svarbiausiu rodikliu, parodančiu filmo gerumą. Daugybė žiūrovų, ypač tų, kurie nėra artimi kino pasauliui ir per daug nesidomi jame vykstančiais reiškiniais, Oskarų laimėtojus laiko kur kas viršesniais už tuos, kurie Oskarui buvo tik nominuoti. Ką jau kalbėti apie tuos filmus, kurie Oskaruose nebuvo paminėti nei karto. Apie tuos žmones, kurie filmui nelaimėjus Akademijos apdovanojimo pradeda aiškinti, kad jie to filmo ir šiaip nemėgo, jau nekalbu, nes čia yra kitas atsilikimo lygis.

Su šiuo straipsniu aš nebandau pakeisti Oskarų balsuotojų mąstymo, nes man kirba tokia mintis, kad jie šių pamąstymų veikiausiai neskaitys. Tačiau aš norėjau bent šiek tiek parodyti tai, iš ko susideda Oskarų balsavimas. Jeigu jūs vis dar galvojate, kad Akademijos apdovanojimai yra vienintelis kokybės rodiklis kine, pamatę kai kurių balsuotojų argumentus suprasite, kad tai nėra tiesa. Kai kurie Akademijos nariai, kasmet renkantys Oskarus gausiančius filmus, yra eiliniai žmonės, nerandantys jokių argumentų už ar prieš tam tikrus kūrinius. Jie rimtai nepriima šio balsavimo, kuris kai kuriems žmonėms gali kainuoti prarastus darbus arba papildomus milijonus dolerių, ir daug ką vertina visiškai atmestinai.

Kai žmonių pagrindinis argumentas prieš „Vaikystę“ (angl. „Boyhood“) yra tai, kad vienintelis filmą išskiriantis dalykas yra jo filmavimo proceso trukmė, o už „Galaktikos sergėtojus“ (angl. „Guardians of the Galaxy“) yra balsuojama tik todėl, kad tas filmas jiems patiko bendrai ir neturint jokių argumentų kalbant apie kategorijas, kuriose šis filmas yra nominuotas (ir visa tai sakau nepaisydamas to, kad „Galaktikos sergėtojai“ man yra vienas mėgstamiausių 2014 m. filmų), kažkas čia yra ne taip. Jeigu mylite kai kuriuos filmus, mylėkite juos ir toliau. Jeigu kai kurių nekenčiate, taip darykite ir toliau. Tik nuo šiol niekada nekeiskite apie kai kuriuos filmus nuomonės dėl to, kad jie laimėjo Oskarą. Mėgaukitės Oskarų ceremonija ir pasidžiaukite už savo mėgstamiausius laimėtojus, bet per daug nekreipkite į tai dėmesio, nes tas laimėtojas veikiausiai buvo išrinktas dėl to, kad jis buvo vieno iš Oskarų balsuotojų klasiokas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą