2015 m. vasario 21 d., šeštadienis

Oskarai 2015. American Sniper


Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „American Sniper“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„American Sniper“ yra filmas, kuris privers žiūrovus suprasti, jog negalima vertinti darbo prieš tai jo nepamačius. Atrodo, kad tai yra visiškai banalus teiginys, kurio net nereikia sakyti, bet jūs nustebtumėte sužinoję, kiek yra taip besielgiančių žmonių. Jau kelis mėnesius visas kino (ir ne tik) pasaulis ūžia apie „American Sniper“ politiką. Vieni sako, kad filmas yra per daug politiškas ir bereikalingai aiškinantis JAV karą Irake bei šlovinantis žmonių žudymą. Kiti sako, kad čia yra tikras amerikietiškas filmas, privalantis jaunimui rodyti patriotiškumo svarbą, ką parodo ir filmo jau uždirbti šimtai milijonų. Aš sakau, kad abiejų tipų žmonės šito filmo nematė.

Kad jau pagavau jūsų dėmesį, šiek tiek reikia supažindinti su bendra filmo istorija. Ji, kaip ir daugelis šių metų oskarinių filmų, yra sukurta pagal tikrus įvykius (be šio yra dar trys tikromis istorijomis paremti filmai – „Selma“, „The Imitation Game“ ir „The Theory of Everything“, - prie kurių norint būtų galima pritempti biografiniais motyvais paremtą „Whiplash“).  „American Sniper“ pasakoja apie Krisą Kailą (Bradley Cooper), amerikiečių pajėgose Irake tarnavusį snaiperį, kuris jau yra įėjęs į istoriją kaip daugiausiai žmonių savo taikliais šūviais nužudęs snaiperis Amerikos kariuomenėje. Filmas koncentruojasi į visą Kriso gyvenimą, didžiausią dėmesį sutelkiant jo tarnavimui kariuomenėje ir gyvenimui grįžus į savo šeimą.

Filmas jau savaime turi būti privalomųjų sąraše vien dėl Clinto Eastwoodo. Aš nesu toks mirtinas jo gerbėjas kaip daugelis, kadangi man jo vesternų laikotarpis nekelia jokių ypatingų jausmų, tačiau kai režisuotų filmų sąrašas yra toks platus, o jame netgi yra „Unforgiven“ – vienas geriausių visų laikų filmų, laimėjusių Oskarą pagrindinėje kategorijoje, - Eastwoodas išlieka režisieriumi, kurio visi filmai yra verti dėmesio. „American Sniper“ nėra išimtis, tik noriu įspėti, kad savo mąstymą filmui pritaikytumėte atitinkamai. Jo surinkti šimtai milijonų ir sugeneruoti tūkstančiai straipsnių apie žiaurų filmo politiškumą gali suklaidinti. Ir tikrai negalima teikti, kad politikos, diskusijų karo tema ar panašių dalykų čia nėra – Eastwoodo filmas, ko norėti, - bet filmo sukeliamos reakcijos ir pats filmas skiriasi neatpažįstamai.

Filme, priešingai nei reakcijose į jį, nėra baisių politinių kraštutinumų. „American Sniper“ yra sudėtingas produktas ir jeigu čia eisite tikėdamiesi pamatyti vien JAV vėliavos mosikavimą ar dviejų valandų paskaitą apie blogus musulmonus, liksite nusivylę. Abiejų dalykų čia yra, bet jie tėra šalutiniai produktai. Pagrindinis dalykas šiame filme, kaip jau sufleruoja jo pavadinimas, yra Krisas. Filmas sugeba aprėpti visą jo biografiją, pradedant vaikyste ir baigiant dalykais, kurie recenzijose dažniausiai nebūna minimi. Prie filmo struktūros būtų galima kiek prisikabinti, nes iki galo negaliu suprasti priežasties rodyti ankstyvuosius Kriso gyvenimo metus. Vaikystės poelgiai ir įvykiai tampa šiokiu tokiu atspindžiu tam, kas filme įvyksta vėliau, tačiau pirmos dvidešimt „American Sniper“ minučių yra visiškai bereikalingai suskubinta Kriso gyvenimo istorija, kaip jis nusprendžia įstoti į JAV armiją ir ginti savo šeimą bei tėvynę. Kiekviena scena ten trunka po minutę, kuo greičiau stengiantis pasakyti bendrą mintį ir skubant prieiti prie priežasčių, dėl kurių Krisas išgarsėjo. Tas greitumas šiek tiek sujaukia galvą, ypač tuomet, jeigu jis būna įkišamas į pačią filmo pradžią.

Vėliau struktūra susitvarko, kas kuriam laikui galvą sujaukia dar labiau. „American Sniper“ stiprybė yra ilgos scenos, kuriose ilgą laiką yra koncentruojamasi į vieną dalyką. Eastwoodas supranta tų scenų svarbą, todėl tas skubėjimas pradžioje man tampa dar neaiškesnis, bet ką jau padarysi. Ką jau ką, bet įtemptas scenas devintą dešimtmetį gyvenantis režisierius moka sukurti. Filme nėra muzikos – bent jau to, ką vadiname muzikiniu takeliu, - tačiau jos čia ir nereikia. Mūšių scenose yra pakankamai susišaudymų, tylos ir baimės, kad žiūrovai pajaustų augančią įtampą. Ir nors aš retai esu tas žmogus, kuris visom keturiom stoja už kino teatrų lankymą ir šiukštu filmų nežiūrėjimą per televizorių, šįkart tikrai patariu apsilankyti kino teatre. Garso efektai yra didžiulė „American Sniper“ dalis, ir tokie dalykai kaip spengianti tyla gali būti pajaučiami tik didelėse kino salėse. Filme yra daug smurto ir susišaudymų, bet visa įtampa čia atsiranda būtent laukiant veiksmo ir žinant, kad jis tuoj ateis, bet vis tiek jaudinantis dėl galimų padarinių.

Tiesa, neaišku, ar jūs stipriai jaudinsitės dėl pagrindinio veikėjo. Krisas ir buvo sudėtingas žmogus, ir yra sudėtingas veikėjas, ir tikėtina, kad kiekvienas jį priims savaip. Jo biografija yra vienintelė man suvokiama priežastis, iš kur kilo tos politinės diskusijos dėl filmo. Krisas buvo auginamas Amerikos pietuose, Teksase, kur konservatyvumas, praktiškumas, religija ir meilė tėvynei yra vieninteliai dalykai, kurie gali rūpėti žmogui. Krisas taip buvo auginamas ir tai tapo paskata jam daryti tuos dalykus, kuriuos jis daro. Jis turi visiškai kraštutinį mąstymą, matydamas tikslą tarnauti kariuomenėje ir nieką daugiau. Krisas sukuria šeimą, turi dalykų, dėl kurių turi jaudintis, tačiau kariuomenė jam yra kažkas daugiau nei paprasta institucija. Ir tai filme yra perteikiama itin aiškiai, kadangi jo pradžioje Krisas svajoja tik apie įstojimą į kariuomenę, o vėliau kenčia nuo to padarinių.

Raumenų prisiauginęs Bradley Cooperis savo darbą atlieka taip, kaip reikia. Oskaro nominacija yra logiškas, bet ne privalomas jo darbo šioje juostoje įvertinimas. Didelę filmo dalį užima Kriso bandymas susitvarkyti su potrauminiu stresu, pasireiškiančiu kur kas stipriau nei daugeliui kitų veteranų, ir Cooperis su tuo susitvarko itin gerai. Tam kartu reikia ir kitokių aktorinių sugebėjimų, kadangi Krisas nėra kruopščiai išplėtotas veikėjas, turintis daug specifinių sugebėjimų ir pomėgių. Jis yra stambiais ir abstrakčiais mostais nupaišytas žmogus, ir tame glūdi visa jo esmė. Krisas kenčia dėl savo tunelinio mąstymo, iš pradžių jausdamas pasitenkinimą darydamas savo darbą – būdamas geriausiu Amerikos kariuomenės snaiperiu, - tačiau vėliau tapdamas visišku mechanizmu, kuris nelabai suvokia savo veiksmų padarinių.

Ir svarbiausia, kad yra žmonių, kurie jam tai bando priminti. Svarbiausias jų, be abejo, yra Kriso žmona Taja (Sienna Miller), kuri iš pradžių yra tik draugė, o vėliau ir jo vaikų motina. Ji irgi yra pateikiama abstrakčiai, kartais veikdama daugiau kaip siužeto dalis nei atskira veikėja, tačiau smulkesni jos gyvenimo momentai, tokie kaip vaizdų iš Irako žiūrėjimas kol vyras yra išvykęs kariauti, pateikia ją kaip rūpestingą moterį. Ji bando priminti Krisui, kad jis gyvenime privalo turėti daugiau pašaukimų, kad jis negali koncentruotis tik į vieną dalyką, tačiau itin skaudžiai ir emocingai šiame filme pateikiamas potrauminis vyro stresas Tajos norus greitai malšina. Filme yra ir mažesnių momentų, kurie parodo, kaip Krisas bijo pripažinti tiesą ir priimti save tokį, koks yra, ir jos visos išskirtinai vyksta jam pargrįžus į Ameriką. Kariuomenėje Krisas yra kitas žmogus, kitas sutvėrimas, kur jis siekia savo tikslo ginti savo valstybę, nors paklaustas veikiausiai nepasakytų, kodėl jis yra toks nuožmus.

„American Sniper“ nėra platus filmas. Jis yra filmas, kuris nagrinėja vieną veikėją ir vieną su juo susijusią temą, galbūt pasitelkiant skirtingus požiūrius, bet niekad per daug nenukrypstant į šalį. „American Sniper“ netgi nėra subtilus filmas. Eastwoodas be „Unforgiven“ neturi daug darbų, kuriuose būtų galima kalbėti apie subtilumą, bet ši jo filmo detalė mane visuomet kiek sutrikdo. Emocijų šiame filme nėra daug, netgi iš žmonių, kurie teoriškai jas turėtų išreikšti. Dėmesio detalėms irgi skiriama ne per daugiausiai. Pavyzdžiui, turbūt jau girdėjote apie situaciją su šio filmo vaikais. Kai vienos scenos metu Krisas laiko kūdikį, kuris aiškiai yra lėlė, ir tai žiūrovams yra pateikiama itin ryškiai. Tai jeigu jūs galvojat, kad ta scena yra kvaila, ji yra dar kvailesnė nei įsivaizduojate. Tokia, kuri yra nepanaši į daugiau nei 50 milijonų kainavusį filmą.


Bet ji kartu išryškina ir Eastwoodo bei pagrindinio šio filmo herojaus planą. Vienu metu galima koncentruotis tik į tą dalyką, kuris yra svarbiausias, ir į nieką daugiau. Struktūros prasme netobulas scenarijus pateikia svarbiausius faktus, kurių žiūrovams reikia siekiant susidaryti bendrą nuomonę apie šį veikėją. Eastwoodas sausai ir aiškiai pateikiamais pavyzdžiais sukuria galbūt ne iki galo atidirbtą, tačiau gerą bendrą įspūdį paliekantį itin įdomaus žmogaus portretą, palikdamas žiūrovus norėti pamatyti dar kelias scenas, atsakančias į kai kuriuos klausimus. Bent jau man tas jausmas yra tikrai malonus. 

4 komentarai:

  1. Naujas blogo dizainas toks baltas,kad stebiuosi jog nebuvo nominuotas šįmečiams Oskarams :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, paspringau dabar dėl šito komentaro :D Gal kitais metais nominuos.

      Panaikinti
    2. That sad moment kai pirmą kartą per pusantrų metų blogo skaitymo istoriją parašai smartass komentarą, kuriuo pasidalina autorius bet prieš tai būni pasirinkęs rašyti kaip anonimas ir niekas nesužinos kad trumpai buvai sooo awesome, goodbye my 15 minutes of fame :D

      Panaikinti