2015 m. vasario 15 d., sekmadienis

Oskarai 2015. Birdman

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Birdman“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jeigu „Birdman“ būtų sukurtas pagal prasčiausią įmanomą scenarijų, šitą filmą žmonės įsimintų vien dėl jo ambicingumo. Žinoma, taip toli gražu nėra, o „Birdman“ pavadinti kvailu ar neapgalvotu yra itin sunku, tačiau filmo kūrėjas Alejandro Gonzalezas Inarritu nuostabiai suprato į ką čia įsivėlė. Kurti juostą, kuri vizualiai atrodo tarsi būtų nufilmuota kaip vientisa scena (kas nėra taip toli nuo realybės, kaip gali pasirodyti), yra didžiulė ambicija, privalanti turėti bent kažkokį pagrindą, o tai, kad „Birdman“ šiemet buvo nominuotas devyniems Oskarams lyg ir sufleruoja, kad pagrindas buvo.

Paties filmo istorija iš pirmo žvilgsnio ambicingumu nekvepia, tačiau tai, kaip ir likusi juostos dalis, yra nebloga vizualinė apgaulė. „Birdman“ pasakoja apie Riganą Tomsoną (Michael Keaton), kadaise itin garsų kino aktorių, dėl superherojų filmų išgarsėjusį kaip Žmogus-paukštis. Riganas visomis išgalėmis stengiasi pabėgti nuo savo praeities, kadangi visų aplinkinių ir žiniasklaidos jis yra apibrėžiamas tik kaip praeityje garsi žvaigždė, niekas daugiau. Jis nusprendžia Brodvėjuje pastatyti spektaklį pagal vieną iš Raymondo Carverio literatūrinių darbų ir tokiu būdu atkreipti į save dėmesį bei galiausiai tinkama linkme išnaudoti savo talentą. Bėda ta, kad jis aplinkinius žmones daugiausiai mato tik kaip trukdančius jam atlikti reikiamą darbą, iš ko ir kyla didžiausi filmo konfliktai. Tai, jog spektaklyje galiausiai sutinka vaidinti Brodvėjuje savo karštu būdu pagarsėjęs Maikas (Edward Norton) bei paties Rigano mergina Lora (Andrea Riseborough), tik dar labiau kursto aistras.

Rigano gyvenimas yra keistas dar vienu aspektu: su juo kalbasi Žmogus-paukštis. Tas pats, kurį jis įkūnijo jį išgarsinusiuose filmuose. Tie, kurie yra matę ankstesnius A.G. Inarritu darbus, šitokia detale neturėtų būti nustebę, tačiau ji visam filmui yra itin svarbi. Riganas bando pabėgti nuo savo praeities, padaryti kažką naujo ir įsimintino, ir spektaklio statymas tam neabejotinai padeda. Tačiau filmui daugiausiai žavesio prideda tai, kad Riganui praeities šlovės susigrąžinimas yra ne tiek svarbus dalykas kiek pabėgimas nuo savo dabartinės psichologinės būsenos. Per visą filmą kiti veikėjai nei karto neužsimena apie Rigano būseną, dažniausiai dėl to, kad savo asmenybės susidvejinimą nuo aplinkinių jis sugeba paslėpti pakankamai gerai, o net ir keistesni jo poelgiai kitų žmonių yra suprantami kaip natūralūs menininko vargai, kurie pasitaiko daugeliui. „Birdman“ savo pagrindinio veikėjo neteisia (ar neteisina) nei prieš žiūrovus, nei prieš filmo veikėjus – žiūrovai turi pakankamai medžiagos, kad suprastų, jog baisiausius dalykus filme Riganas daro vedamas psichologinių motyvų, o filmo veikėjai su juo artimai nebendrauja ir nežino jo psichologinės padėties, todėl niekas jo tikruoju psichopatu negali pavadinti.

Tarp daugelio filmo stiprybių, ši gali būti pati svarbiausia. Joks filmas neveikia, jeigu žiūrovams yra tiesiai pasakoma, kaip reikėtų žiūrėti į veikėją, o „Birdman“ jį tiesiog paleidžia į pasaulį ir leidžia žiūrovams susidaryti nuomonę apie jį patiems. Su kitais filmo veikėjais yra panaši situacija, kai jie patys tik pabrėžia, jog Riganas aplinkiniams per daug nerūpi, o jo psichologinė būsena – dar labiau. Chaotiškame teatro gyvenime tokiais dalykais kaip jausmai niekas per daug nesirūpina ir deda visas pastangas į kiek įmanoma kokybiškesnio spektaklio pastatymą, net jeigu tai jiems dažnai nesiseka. „Birdman“ nėra filmas, kuris veikia kaip dokumentika apie teatro gyvenimą ir jo subtilybes, tačiau tai yra dar viena graži šio kūrinio dalis. Tie žmonės, kurie norės filme pamatyti teatro gyvenimą, jį būtinai pamatys. Filmui kur kas svarbiau yra parodyti pagrindinių veikėjų dramas ir jų konfliktus, ne teatro užkulisius, tačiau jie būtent ir veikia kaip užkulisiai, kuriuose veiksmas verda kartu su pagrindiniu siužetu ir itin retai pereina į pirmą planą. Filmas nesiekia parodyti tiesioginio teatro gyvenimo, tačiau tie, kurie norės pamatyti kuriamas teatro dekoracijas, kostiumų matavimąsi ar panašius dalykus čia tikrai viską ras.

Todėl, kaip jau galite suprasti, „Birdman“ tikrai nėra vienpusiškas filmas. Vėlgi, A.G. Inarritu gerbėjai dėl tokio dalyko per daug nenustebs, tačiau „Birdman“ man yra dar vienas priminimas, kokio nuostabaus lygio kinas yra sukuriamas tuomet, kai filmo scenaristas kartu yra ir jo režisierius. A.G. Inarritu filmo scenarijų kūrė su dar trimis žmonėmis, nors mažai tikėtina, kad ne jis buvo pagrindinis idėjos puoselėtojas ir plėtotojas. Kad ir kaip myliu „Boyhood“ ir Richardo Linklaterio režisūrą, Akademija privalo apdovanoti A.G. Inarritu jeigu ne už scenarijų, tai už šio filmo režisūrą. Filmo siužetas ir vizualioji struktūra yra tokie glaudžiai susiję dalykai, kuriuos praėjusiais metais pasiekė nebent Wesas Andersonas su „The Grand Budapest Hotel“. Kuomet filme kiti žmonės iš visų jėgų menkina Riganą, mes daugiausiai laiko praleidžiame su kitais veikėjais ir jo netgi nematome; kai jis nusprendžia atsitiesti, kamera vėl grįžta prie jo. Filme, kaip ir teatre, kiekviename žingsnyje atsiranda iš išnyksta kai kurie žmonės, visiško sustojimo čia nėra ir galima tik įsivaizduoti, kokia stresinė aplinka vyravo filmavimo aikštelėje.

Ne vieną kartą „Birdman“ man priminė serialą „The West Wing“, taip pat pagarsėjusį itin ilgomis scenomis be jokių pertraukų ir veikėjais, kurie vaikšto ir kalba, vaikšto ir kalba, ir vėliau kartoja tą patį. „Birdman“ sugeba sustoti reikiamose vietose, leidžia susikaupti ir žiūrovams, ir veikėjams, tačiau nuolatinis kalbėjimas yra stipriausia filmo pusė. Kadangi jis buvo filmuojamas tokiu ambicingu stiliumi, ant vieno aktoriaus užkrauti visą filmo krūvį būtų nelogiška, dėl ko veikėjų čia yra daug ir skirtingų. Savo karštą būdą kiekviename žingsnyje demonstruojantis Maikas kelia daug problemų spektaklio statytojams, kartu vaidinančiai aktorei Leslei (Naomi Watts) ar priklausomybę nuo narkotikų ką tik išsigydžiusiai Rigano dukrai Sem (Emma Stone), kas ir Maiką, ir jo sunervintus žmones paverčia veikėjais, ne paprastais statistais. „Birdman“ nėra paprastas žvaigždžių susibūrimas ir garsūs aktoriai čia tikrai gauna laiko pasireikšti pagal savo sugebėjimus, kartais vaidindami netgi virš jų. Jau jeigu Zachas Galifianakis, čia įkūnijantis Rigano geriausią draugą ir spektaklio prodiuserį, čia (net jeigu ir trumpam) gauna parodyti ganėtinai stiprius draminius sugebėjimus, tinkamas aktorių išnaudojimas aiškiai yra dar viena stipri filmo pusė.

Michaelo Keatono vaidyba čia, tiesa, nusipelno atskiro paminėjimo, nes jeigu žmogus grįžta į didįjį kiną, jis turėtų grįžti būtent su tokiu filmu ir būtent šitaip. A.G. Inarritu šia prasme neturi per daug subtilumo, pasikviečiantis jo filme apie praeities šlovės nesusigrąžinantį aktorių pakviesti aktorių, kuris yra daugiausiai prisimenamas kaip Betmenas. Edwardas Nortonas (turintis kelias nuostabias scenas), tiesa, irgi garsėja kaip savo filmų griovėjas, tad aktorių pasirinkimas turbūt nebuvo sunkus. Visgi Keatonas atsiskleidžia visomis prasmėmis, nepastebimai įkūnydamas buvusią žvaigždę, kuri vis dar tikisi aukščiausio lygio aptarnavimo ir aplinkinių keliaklupsčiavimo, kurio taip ir nesulaukia. Keatonas supranta, kad Riganas yra nuo realybės visiškai atitrūkęs žmogus, gyvenantis kažkur praeityje ir nesusitaikantis su besikeičiančiu pasauliu. Jis ne tiek kvailą, kiek per mažai apie išorinį pasaulį žinantį veikėją įkūnija nei kiek neperspausdamas, kai kurias scenas palikdamas atvirai interpretacijai, tačiau atrodo, kad tokio pobūdžio vaidmeniui jis yra tarytum gimęs (nors ne viename interviu jis minėjo, kad Rigano tiesiog nekenčia).


„Birdman“ dėl daugybės priežasčių yra filmas kaip joks kitas. Kuo daugiau apie jį galvoji, tuo labiau jis kyla tavo akyse, kas man kino pasaulyje yra nuostabiausias įmanomas dalykas. Todėl didžiausia filmo žvaigždė nėra Keatonas, o būtent A.G. Inarritu. Jis yra absoliutus kino meistras, kuris kiekvieną savo filmą pradeda per daug nepersistengdamas, galbūt pirmąjį jo trečdalį žiūrovus erzindamas klišiniais veikėjais iki tol, kol jie po truputį neįgauna savarankiškumo ir tampa pilnavertiškais žmonėmis. „Birdman“ iš pradžių atrodo kaip idėjų kratinys su psichologinių problemų turinčiu pagrindiniu veikėju, chaotiška muzika, ambicingiausiu įmanomu filmavimo stiliumi ir galybe žvaigždžių, tačiau po dviejų valandų filme net ir norėdamas negaliu atrasti kažko, kas jame užkliūtų ir pastebimai jį sugadintų. Viskas čia susiveda į vientisą kūrinį, kuris yra turbūt ambicingiausias pastarųjų metų filmas savo kūrimo procesu ir vertas vieno iš šių metų Oskarų favoritų vardo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą