2015 m. vasario 11 d., trečiadienis

Oskarai 2015. Boyhood

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Boyhood“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Boyhood“ yra vienas tų filmų, kurie net ir labiausiai užsispyrusius žmones privers pripažinti, kad kino objektyviai vertinti neįmanoma. Šitas darbas yra taip arti kiekvieno žmogaus, toks žemiškas ir visiškai nenukrypstantis nuo realybės, kad jį vertinti per montažo ar klaidingo kameros pakreipimo prizmę būtų visiškai nelogiška, ir to niekas nedaro. Abejingų mažai - yra daug žmonių, kurie nekenčia šito filmo, nes jis yra baisiai nuobodus, ir yra tų, kurie įsimylėjo ir „Boyhood“ pateikiamą bendrą vieno žmogaus augimą, ir smulkesnes to proceso dalis. Aš be jokios abejonės esu tarp pastarųjų, nes praėjusiais metais kine už „Boyhood“ nemačiau nieko geresnio.

Filmo kūrimo procesas per pastaruosius mėnesius buvo kartojamas ir nagrinėjamas tiek kartų, kad mažai yra žmonių, kurie jo nežino, todėl pakartosiu dar kartą. „Boyhood“ yra dvylika metų filmuotas filmas, kuriame yra atskleidžiama vieno berniuko augimo istorija. Čia yra parodomas Meisono (Ellar Coltrane) gyvenimas nuo šešerių iki aštuoniolikos metų, kartu su visomis žmogaus brendimui būdingomis aplinkybėmis – šeima, draugais, įvairiomis negandomis, neapsisprendimais ir begale kitų dalykų. Filmavimo procesai, ypač kalbant apie didžiuosius šių dienų filmus, trunka ganėtinai ilgai, kartais metus ar daugiau, bet tokio dalyko, kurį čia padarė Richardas Linklateris, niekas dar nėra bandęs. Ir kai jis atsiimdamas savo Oskarą saldžiais žodžiais dėkos prodiuseriams ir filmą finansavusiai studijai „IFC Films“, bent kartą tais dėkingumo žodžiais bus galima patikėti – finansine prasme dvylika metų kišti pinigus į projektą, kuris kasmet yra pafilmuojamas kelias savaites ir po kurio visa kūrybinė grupė vėl išsiskirsto, yra itin rizikinga ir netgi nelogiška, ir būtent dėl tokių aplinkybių daugybė potencialiai geriausių filmų tiesiog nebuvo pastatyti.

„Boyhood“ nėra panašus į nieką kitą ne tik savo kūrybiniu procesu, tačiau ir pačiu siužetu. Čia absoliučiai nėra veiksmo, fantastikos ar kitokių dalykų, kurie dabar trauktų žmones į kiną. Tiesa, čia yra begalė dalykų, kurie priverčia žmones pasilikti kine. „Boyhood“, paprasčiausia prasme, yra apie gyvenimą, ir kol jūs nepabėgote galvodami, kad čia yra tas eilinis snobų mėgstamas pareiškimas, jog šitas filmas yra itin prasmingas ir tikrai skirtas ne Holivudo ir masonų praplautoms galvoms, tai paaiškinu. „Boyhood“ yra juosta (protingai filmuota juostiniu būdu, nes per dvylika metų technologijos paseno kaip reikiant) apie vieno žmogaus formavimąsi ir brendimą, net jeigu veikėjų čia yra ne vienas – tiesiog viskas čia egzistuoja tam, kad Linklateris parodytų kiekvieną detalę, dėl ko aštuonioliktmetis Meisonas atrodo ir elgiasi taip, kaip atrodo ir elgiasi.

Ir įdomumo prasme „Boyhood“ tikrai nesužavės visų, kas yra visiškai logiška, nes nepriklausomi filmai to ir neprivalo daryti. „Boyhood“ niekur neskuba, kiekvienais Meisono gyvenimo metais parodo kelias dėmesio labiau vertas scenas ir su jomis praleidžia tiek laiko, kiek jos trunka – veikėjai čia neskuba pilti dialogo ar turėti konkretų tikslą. Filme netgi nerodoma, kiek konkrečiu metu Meisonui yra metų – montažas čia į kiekvieną sceną pereina be jokio priešinimosi ir apie praėjusį laiką sufleruoja nebent sparčiai augantys vaikai. Man tai yra viena gražiausių „Boyhood“ idėjų, kad kartais visiškai į depresiją varančios situacijos, kuomet žmonės supranta, kad privalo keisti gyvenimą, trunka metus ar netgi kelis, nes visi bijo imtis iniciatyvos ir daryti kažką naujo. Niekas čia nenueina pas gyvenimo mokytojus, nepaklauso tų Feisbuko video, kuriuose nerišliai kalbantys ir nieko nepasiekę žmonės vadina tave bičiuliu, ir nedaro panašių dalykų. Jie gyvena savo gyvenimą, diena iš dienos, ir net jeigu mums atrodo, kad jie nieko nekeičia per daug ilgai, tiesiog reikia atsiminti, kad jie, kaip ir mes ar kiti žmonės, su tuo tiesiog susigyvena.

Tik priešingai nei daugelis filmų, „Boyhood“ šia prasme nemoralizuoja. „Boyhood“ tiesiog yra visiškai subjektyvus filmas, sukurtas apie konkretų vaiką konkrečioje aplinkoje ir konkrečiu laikotarpiu, ir čia yra tiesiog rodomas jo augimas, nieko daugiau. Yra karas Irake, yra su Baracku Obama ateinanti nauja viltis ir yra filmui didžiulę įtaką darantis Teksasas. „Boyhood“ nebando stebuklingai parodyti amerikietiškos svajonės ar netgi realybės – veikėjai gyvena konservatyviame Teksase, kur visi myli Ameriką ir privalo būti religingi bei turintys savo tikslą. Jeigu tu esi šešiolikmetis ar vyresnis ir nežinai, ką nori veikti gyvenime, tavęs niekas per daug nepalaikys, ką filmas puikiai parodo su Meisono atveju.

Dėl tokių dalykų filmas dabar neretai yra analizuojamas tų žmonių, kurie nuoširdžiai tiki internetu ir įtikėjo tuo, kad Linklateris scenarijų rašė atmestinai ir kasmet prirašydamas po keliolika puslapių bei neturėdamas jokio aiškaus tikslo. Reikia labai neatidžiai žiūrėti filmą, kad galvotum, jog tai yra tiesa. Jau pirmosiomis minutėmis žiūrovams yra pateikiamos Meisono gyvenimo būdo užuomazgos ir parodoma, dėl ko jo motina Olivija (Patricia Arquette) priima ne pačius sėkmingiausius sprendimus šeimai. Suaugę veikėjai į filmą yra įleidžiami jau susiformavę ir jo metu besikeičiantys savuose rėmuose; vaikai nuo mažens yra bent jau iš tolo panašūs į savo suaugusiuosius atitikmenis. „Boyhood“ yra tarytum scenarijaus kūrimo pradžiamokslis visiems pradedantiesiems rašytojams, kai visų pirma reikia suprasti, kas yra tavo veikėjai, o vėlesni jų poelgiai ateis visiškai natūraliai.

Filme yra tokia daugybė įvairių temų, kad jas visas išnagrinėti vienoje apžvalgoje būtų tiesiog neįmanoma. Jau vien ko vertas yra Meisono tėvo Meisono vyresniojo (Ethan Hawke) pasirodymas viso filmo metu. Su motina ir seserimi (režisieriaus dukra Lorelei Linklater; galiu tik įsivaizduoti, kokia jai buvo vaikystė, jeigu kiekvieną jos sprendimą tėvas bandė pasverti ir kišti į filmą) užaugęs Meisonas pažinojo, bet retai matė savo tėvą. Ir visgi pastarasis nepiktai, nuoširdžiai, kartas nuo karto įsibraudavo į buvusios šeimos gyvenimą ir sujaukdavo vaikų mąstymą. Jis buvo tas tikrasis gyvenimo mokytojas, kuris kalba skambiomis frazėmis apie žiaurų gyvenimą, taip jam tarytum ruošdamas savo vaikus, nors realybė tame, kad tėvas savo aplinkos padoriai niekaip nesusitvarko.

Jo vaidmuo šiame filme yra tikrai įdomus, nes jis vaikų gyvenime rodosi retai, tačiau savo tvirtais įsitikinimais sujaukia jų iš lėto besiformuojantį mąstymą ir greitai dingsta, viso to padarinius paliekantis vaikų motinai. Man Meisono vyresniojo veiksmai šiame filme primena Louis CK pasakymą, jog nėra žmogaus, kuris negalėtų pabūti genialiu tėvu pusę savaitės. Ethanas Hawke‘as tai perteikia be priekaištų, vaidindamas atsipalaidavusį ir nelabai savo vaidmenį vaikų gyvenime suprantantį tėvą, kuris ilgainiui įsitikina, kad pokyčiai jam gali išeiti į naudą. E. Hawke‘as savo džiaugsmingu pasirodymu priverčia pamiršti, kad vaikai su jo keistais pasisakymais turės tvarkytis patys.

Panašiai paveiki, tačiau tikrai ne ta pačia prasme yra Patricia Arquette. Oskaras jau yra beveik jos rankose ir net jeigu antro plano veikėjoms šie metai nebuvo itin stiprūs, visi apdovanojimai jai yra visiškai pelnyti. P. Arquette įkūnijama Olivija yra tikroji antro plano veikėja. Ji viską daro antrame plane, visuomet į priekį statydama savo vaikus ir tik po jų galvodama apie savo asmeninį gyvenimą. Olivija gyventi tikrai nepamiršta ir stengiasi tai daryti kiekvieną akimirką, tiesiog taip jai susiklostė, jog jos pasirinkimai retai pasiteisina ir ji save nustumia į dar gilesnę duobę. P. Arquette vaidyba čia yra tiesiog gniuždanti ir absoliučiai motiniška, užtektinai parodanti, kad jos įkūnijama veikėja kenčia, tačiau to savo vaikams tikrai nenori parodyti. Ir nors retai mėgstu tuos filmus, kurie kurį nors veikėją priverčia kone tiesiai į kamerą išsakyti visas pagrindines savo savybes, šiame filme ta scena atsiranda visiškai natūraliai ir yra grynas auksas su P. Arquette priešaky.

Ir jeigu jums keista, kodėl mažai kalbu apie Meisoną, nors filmas yra kaip tik apie jį, atsakymas nėra sunkus. Žiūrint per daug neįsigilinus, Meisonas yra vaikas, kuris kur kas labiau mėgsta viską stebėti nei bandyti kažką pats. Jis geriau tylės nei kalbės, mąstys nei rėkaus, ir tai jį padaro stebėtoju. Jis sugeria visą aplink matomą informaciją, viską, ko jį moko motina ir ką sako tėvas, ir visa tai atsiliepia praėjus keliems ar net dešimčiai metų. Meisonas yra žmogus, kurį suformavo aplinka ir tokių žmonių yra visa galybė. Žinoma, jų nemėgsta Holivudas ir tai Meisoną padaro netipiniu pagrindiniu veikėju, kas yra dar vienas skiriamasis „Boyhood“ bruožas. Negaliu iš karto pasakyti, kad Ellaras Coltrane‘as bus rimtas aktorius, nes šis filmas labiau prisitaikė prie jo stiliaus nei aktorius prie filmo, tačiau galutinis rezultatas akiai yra visai malonus, kai jis filosofišką jauną žmogų įkūnijo per daug neperspausdamas, bet ir nepersaldindamas. E. Coltrane‘as buvo labiau filmo simbolis nei jo kertinė dalis, bet didžiuotis galima ir tuo.


„Boyhood“ dėl tokių paprastų dalykų bus kritikuojamas ne kartą. Filmas, kuris išdrįso dvylika metų filmuoti konkrečią konservatyvią vidutinės klasės šeimą ir konkretų vaiką, yra visiškai subjektyvus ir sugebėsiantis išprovokuoti ne vieną žmogų, bet viskas tik į gerą. Tūkstančiai protingiausių interneto gyventojų jau suspėjo visiems išaiškinti, kad, girdi, jeigu jiems būtų davę po 200 000 dolerių per metus, jie būtų sukūrę tokį filmą. Bet nesukūrė. „Boyhood“ su tokiomis smulkmenomis dar ne vienerius metus kirs į meno pamatus, kurie ir stovi ant teiginio, jog geriausi žmonijos darbai yra sukuriami tų, kurie įgyvendina net ir paprasčiausias idėjas, ne kalba apie jas kai viskas būna jau sukurta. Šitas filmas yra toks žemiškas, toks paprastas ir kartu turintis dešimtis sluoksnių, kad suprasti, dėl ko jis nebuvo sukurtas anksčiau, yra itin sunku. Bet Richardas Linklateris šią klaidą ištaisė ir tai, jog „Boyhood“ yra geriausias 2014 metų filmas, nėra joks atsitiktinumas. 

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą