2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Oskarai 2015. The Imitation Game


Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Imitation Game“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Prieš kelias savaites atkreipiau dėmesį į tai, kad 2014 metais Oskarų balsuotojus labiausiai pavergė filmai, kuriuose pagrindiniai veikėjai yra viską dėl savo gyvenimo tikslo pasiryžę padaryti žmonės. Vienais atvejais šis apibrėžimas tinka labiau nei kitais, bet dabar, pamatęs visus geriausio metų filmo kategorijoje Oskarui nominuotus darbus, suprantu, kad „The Imitation Game“ yra geriausiai mano teiginį patvirtinantis filmas iš viso aštuoneto. Tai jam tuo pačiu tampa ir geriausia, ir blogiausia savybe.

„The Imitation Game“ pasakoja apie Alaną Turingą (Benedict Cumberbatch), gyvenantį prieš, po ir vykstant Antrajam pasauliniam karui. Tikra istorija paremtas scenarijus pasakoja apie Turingo gyvenimą nuo vaikystės iki itin svarbaus jo gyvenimo epizodo, tačiau labiausiai koncentruojasi į tai, ką jis veikė karo metu. Pasirodo, kad jis veikė tikrai daug ką. Būdamas genialiu matematiku, Turingas yra pakviečiamas į itin slaptą britų žvalgybos projektą, siekiantį išsiaiškinti, kaip galima nulaužti žymųjį vokiečių Enigmos kodą. Enigma, laikoma visiškai neišaiškinamu vokiečių slaptų pranešimų kodavimo įrankiu, gali būti palaužta tik genialiausių žmonių, dėl ko Turingas su matematikų komanda į šį projektą ir yra pakviečiamas. Pakankamai paprastas siužetas, kaip ir pagrindinis jo veikėjas per daug nenuklystantis nuo svarbiausių savo susikurtų taisyklių.

Tiesą sakant, panašios yra visos filmo detalės. Režisierius Mortenas Tyldumas, kilęs iš Norvegijos ir iki šiol sukūręs tik tris filmus (ir tuos norvegiškus), čia parodo kiek rimtesnę klasę sukurdamas unikalų stilių. „The Imitation Game“ nėra įspūdingo biudžeto filmas, net jeigu jį finansavo galingieji Weinsteinai, todėl čia nejaučiama jokia gėda rodant tikrus istorinius kadrus, kartu su Hitlerio kariuomenių maršais, bombardavimais ir panašiais dalykais, per daug nebandant jų atkurti vien filmui. Tačiau Antrojo pasaulinio karo laikų atmosfera čia atkuriama. Kartu su puikia Alexandre‘o Desplato muzika (kuri man yra turbūt didžiausią įspūdį palikusi muzika šiemet ir pagaliau nusipelno kompozitoriui iškovoti tą Oskarą), drabužiais ir švelniai patamsintu tonu, kuris „The Imitation Game“ suteikia šiek tiek subtilumo, bet ne tiek, kad į jį per daug atkreiptum rimtesnį dėmesį. Bent jau ne tiek, kiek tas saldusis Instagramo filtras veikė „The Theory of Everything“ metu. Kartu su fiziškai apčiuopiamais XX amžiaus vidurio atributais, filme nestinga ir daugybės moralinių įsitikinimų. Jų yra ir stambesnių, kuriuos aptarsiu kiek vėliau, bet ir tokie smulkūs kaip materialumas karo metu, kuomet protas yra vertinamas kur kas žemiau nei sugebėjimas nulaikyti ginklą, suteikia šiam filmui ne per daug išsišokančią, bet aiškią ir į nieką nepanašią atmosferą. Kitaip sakant, ji filmą iš kitų tikrai išskiria.

Išskiria tam, kad papasakotų vieno žmogaus istoriją. Ir tikrai, „The Imitation Game“ yra aiškiausiai apie vieną veikėją pasakojantis šių metų Oskarams nominuotas filmas. „Whiplash“ pasakojo apie du žmones, „Boyhood“ buvo istorija apie berniuką ir jam įtaką darančius aplinkinius, „Birdman“ turėjo gyvą velnią antraeilių veikėjų, „Selma“ pasakojo laikmečio istoriją, o „The Imitation Game“ viskas vyksta tik dėl Turingo. Ir žinant tai, jog toks žmogus iš tikrųjų egzistavo, Turingas kaip veikėjas palieka įspūdį. Jis yra socialiai keistas, neprisileidžiantis žmonių ir negalintis su jais bendrauti įprasta žmonių kalba, visą pasaulį žvelgia per matematikos ir platesnio savo darbo prizmę, visi aplinkiniai jam trukdo atlikti pasaulį keičiančius darbus. Vienintelis tikslas jo galvoje yra Enigma ir jos išsprendimas, ir netgi jo nuosaikumas ir švelnumas kitų žmonių atžvilgiu kyla dėl to, kad jis savo tikslą nori pasiekti bet kokia kaina.

Jeigu jums pasirodė, kad ką tik netyčia aprašiau viename seriale to paties Cumberbatcho įkūnijamą Šerloką, taip ir yra. Kai prieš kokius pusę metų perskaičiau šio filmo aprašymą ir sužinojau, kad jis čia vaidina socialiai keistą žmogų, man perbėgo mintis, kad galbūt tas veikėjas bus panašus į Šerloką, bet rimtai to nepriėmiau. O turėjau, nes čia yra būtent tai. Ir žinau, kad žmonės nori, jog Cumberbatchas laimėtų Oskarą ir daugeliui jis yra mylimiausias aktorius pasaulyje, todėl specialiai jums aiškinu, kad Šerlokas filme nėra blogas dalykas. Cumberbatchas yra typecastinamas – skirtingi režisieriai jį pasirenka praktiškai tam pačiam vaidmeniui, nors jis yra įrodęs, kad gali vaidinti plačiu spektru. Niekas nepaneigs to, kad dabartinėje televizijoje Cumberbatcho Šerlokas yra vienas įdomiausių ir keisčiausių veikėjų, o Benedictas jį pateikia nuostabiai, todėl panaši vaidyba čia niekam nekenkia. Be mikčiojimo, jokių rimtesnių aktoriaus pasikeitimų filme nėra – čia tas pats Benedictas, tik su kitaip sušukuotais plaukais.

Kur filme yra skirtumas nuo „Sherlock“ yra draminių scenų skaičius. Cumberbatchas čia gauna galybę progų pademonstruoti savo veikėjo perspaustą genialumą, kai jis per porą sekundžių gali išvardinti milijoną faktų, tačiau tarp viso to įsiterpia žmogiški momentai, suteikiantys filmui priežastį būti tarp geriausiųjų. Tai, jog tuo pačiu metu žiūrovai gali matyti Turingo gyvenimą prieš ir po karo, bet nepersistengiant visko rodyti chronologiškai, filmo patyrimui stipriai padeda. Žiūrovai pamato, kuo savo keistumu garsėjęs Turingas patapo po karo ir kaip su juo buvo elgiamasi, bet visų svarbiausios čia yra jaunojo Turingo scenos. Tos, kurios paaiškina, iš kur toks visiškas atsiskyrėlis semiasi jėgų, įkvėpimo ir, svarbiausia, žmogiškumo. Jos netgi iš dalies sugeba paaiškinti tai, dėl ko eiliniams žmonėms Turingas atrodo toks keistas, nors galima ginčytis, kad jis toks buvo nuo mažens. Visos tų priežasčių esmės atskleisti nenoriu, nes net jeigu apie ją žinojau jau seniai, tam vienam žmogui, kuris apie ją nežino, bus geriau, jeigu jis viską pamatys tik filme. Nors turiu įspėti, kad „The Imitation Game“ konservatyvių jūsų pažiūrų nepriims, todėl į kiną eikite laisvai mąstančia galva.

Tos scenos (nors, veikiau, reakcijos į jas, nes jaunąjį Turingą vaidina jau kitas aktorius) filmui suteikia rimtumo ir Cumberbatchui duoda daug rimtos medžiagos. Šiaip jis galėtų atrodyti tik kaip keistas, iš niekur atsiradęs žmogus, tačiau dabar jis turi priežastį elgtis taip, kaip elgiasi, ir jo vaidyba filmui suteikia itin daug. Apie Oskarą rimtai negalvočiau, nes yra žmonių, kurie savo filmuose padarė kur kas daugiau, bet Benedictą jau pastebėjo Akademija, todėl jo ateitis yra šviesi.

(Tarp kitko, pastaruoju metu mačiau ne vieną komentarą, besiskundžiantį, kad Benedictas yra nemylimas Oskarų balsuotojų. Kad, girdi, jo laukia toks pat likimas kaip ir Leonardo DiCaprio. Ir nekalbėčiau apie šitą dalyką, jeigu būčiau pamatęs tik vieną tokį komentarą, bet mačiau jų bent kelis. Tai jeigu jūs taip netyčia galvojat, patariu pagalvoti dar kartą, nes pirmą kartą rimtame draminiame filme pagrindinį vaidmenį įkūnijantis aktorius nelabai gali būti apibūdinamas kaip nemylimas didžiosios Akademijos. Kino pasauliui mažiausiai reikia dar vieno aktoriaus, dėl kurio vargšai gerbėjai verktų, kad pusamžiai dėdės neišrenka jo nuogo auksinio vyro apdovanojimui. Benedictas yra itin geras aktorius ir jo Šerlokas tai tik įrodo, bet leiskit jam bent jau įsivažiuoti.)

Bet aš sakiau, kad filmo susikoncentravimas į vieną veikėją kartu yra ir jo didžiausias pliusas, ir minusas, ir aš nemelavau. Neigiami dalykai šia prasme man dar labiau badė akis nei teigiami. Antro plano veikėjai šiame filme buvo absoliučiai tragiški. Ir jie buvo būtent veikėjai, kuriuos žmonėmis buvo sumanyta paversti jau per vėlai. „The Imitation Game“ turi daugybę vienpusiškų veikėjų, tokių kaip Turingo bet kokiu atveju nekenčiantis ir tik kariuomenę pripažįstantis Dennistonas (Charles Dance) ar vien dėl savo suktumo egzistuojantis generolas Menzisas (Mark Strong). Viso to kulminacija yra Turingo matematikų grupės vyrai. Jie, labiau nei bet kas kitas, yra banalusis Turingo gyvenimo atspindys. Jie proporcingai reaguoja į kiekvieną jo pasikeitimą – kai Turingas su jais elgiasi blogai, pastarieji su Turingu nebendrauja; kai jis tampa geresnis, jie irgi tampa geranoriški. Jie yra tokie banalūs ir taip dažnai ekrane besirodantys, bet jokios naudos neatliekantys veikėjai, kad nelabai suprantu svaigimo dėl „The Imitation Game“ scenarijaus gerumo. Tie vyrai tik paskutinėmis filmo scenomis gauna po kompensaciją, suteikiamą vienos pusiau rimtos scenos pavidalu, kai jie lyg ir turėtų pasirodyti kaip žmonės, bet eilinį kartą atlieka dar vienos sudedamosios siužeto detalės vaidmenį. Aš suprantu, kad viskas čia egzistuoja tik siekiant parodyti Turingo gyvenimą ir antraeiliai veikėjai nėra tokie svarbūs, tačiau jų pavertimas lėlėmis, pajudančiomis judant pačiam Turingui, yra kiek komiškas sprendimas.

Jis yra glaudžiai susijęs ir su vienintele filmo moterimi bei matematikų grupės nare Džoana (Keira Knightley). Rimtų ir tiesioginių nusiskundimų pačia veikėja neturiu, nes ji yra pateikta tikrai žmogiškai. Ji išryškina tą Turingo pusę, kurios jis šiame filme veikiausiai nebūtų parodęs dėl kitų veikėjų švelnumo trūkumo, ir ji pati yra pakankamai įdomi, turinti užtektinai priežasčių padėti britams laimėti karą ir padėti savo pagyvenusiems tėvams. Vienintelis su Džoana man užkliuvęs dalykas yra filmo noras ją iškelti. Ji čia, girdi, yra vienintelė moteris, todėl turi būti protingesnė už visus vyrus, kelis kartus privalo savo protu pastatyti juos į vietą ir panašiai. Ji čia negali būti paprasta moteris, ir toks dalykas nėra dėl laikotarpio. Džoana nėra jokiu būdu diskriminuojama ir ja nėra naudojamasi, tiesiog jai esant šalia tie kvailieji antraeiliai veikėjai yra dar labiau nukvailinami, kad ji pasirodytų esanti dar aukščiau. Jeigu čia bandyta sukurti stiprią moterį veikėją, jaunasis scenaristas Grahamas Moore‘as galimai netyčiomis nuėjo į kitą pusę. Kad ir kaip bebūtų, Keira Knightley čia pasirodė itin gerai ir išvengė savo tradicinio įkyrumo – ji buvo tiesiog švelni ir stiprių antraeilių veikėjų neturėjusiais metais buvo nominuota Oskarui. Tebūnie.


„The Imitation Game“ bendrai yra man labiau nei „The Theory of Everything“ patikęs filmas, skirtas grynai Oskarų sezonui. Jis turi pakankamai rimtesnių temų, kad nebūtų pamirštas iškart, už ką filmą ir jo kūrėjus tikrai gerbiu – ir dėl seniai pamirštų problemų priminimo, ir dėl daug kur matomų senų temų kitokio pakeitimo, pavyzdžiui, pasirinkimo tarp kelių žmonių išgelbėjimo ir karo laimėjimo. „The Imitation Game“ yra pakankamai temų turintis ir gerai sukonstruotas filmas, kad jo nebūtų galima pavadinti silpnu, bet galbūt per daug į pagrindinį savo veikėją susikoncentravusi juosta, kad čia būtų galima įžvelgti geriausią metų filmą. Ir tame nėra nieko blogo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą