2015 m. vasario 18 d., trečiadienis

Oskarai 2015. Selma


Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Selma“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Selma“ turi didelę problemą, kurią turi ir daugelis šių dienų filmų – šis kūrinys yra per daug veikiamas išorinių aplinkybių, dažniausiai atitraukiančių diskusijas apie patį filmą. Tikrai ne man spręsti apie tai, ar žmonės dabar iš tikrųjų yra baisūs, jeigu daugumai jų yra svarbiau reaguoti į tam tikrą įvykį, ne jį pamatyti, išgirsti ar kitaip patirti. Kai žmonėms būna svarbiau parėkti, kad „Boyhood“ visų yra mylimas tik dėl ilgo filmavimo proceso, bet nepateikti jokių įrodymų, kad tas žmogus filmą matė; kai svarbiau komentaruose įsivelti į diskusijas apie politiką po straipsniu apie kvepalus, nes žmogus geriausiu atveju perskaitė antraštę. Sakau, aš nežinau, ar čia yra blogas dalykas (dovanoju šią temą sociologams), tiesiog aš elgiuosi kitaip. Galbūt tai yra kokie nors globalizacijos požymiai, kai žmonės lengvai gali diskutuoti apie du nesusijusius dalykus.

Tiesiog būna nesmagu, kai kūrėjų darbas dažniausiai būna pamirštamas dėl to, kad žmonės iškart yra pasiruošę į jį reaguoti ir niekas nesistengia į tą filmą įsigilinti (kai kuriais atvejais – ir nesakyčiau to, jei nebūčiau patyręs pats – būna ir tokių, kurie nesistengia filmo net pamatyti). Taip ir su „Selma“ – filmu, kurį yra apsupusios įvairios kalbos (tarp kitko, visuomet reikalingos, aktualios ir įdomios), tačiau rimtos diskusijos apie filmo turinį nėra daug. Amerikoje tam tikrai yra priežasčių. Vieni sako, kad Oskarai pasielgė nedorai dėl to, kad ten balsuotojų daugumą turintys pagyvenę baltieji vyrai filmą nominavo tik dviejose kategorijose. Kiti sugeba pykti ant filmo dėl to, kad jame yra neteisingai pateikiamas prezidentas Lyndonas B. Johnsonas – vieniems per švelniai, kitiems per rūsčiai. Likusiai pasaulio daliai, ir sakau tai be jokio cinizmo, filmas absoliučiai nerūpi, nes jis yra sukurtas pagal konkretų laikmetį konkrečioje valstybėje, todėl ant daugelio šalių pykti dėl to, kad ten nerodo šio filmo, tiesiog negalima.

Turbūt nėra kino kūrėjo, kuris nenorėtų, kad jo filmas sukeltų nesibaigiančias diskusijas. Menas dažniausiai ir yra kuriamas dėl to, kad žmogus arba nori kažką pasakyti, arba nori atkreipti į kažką dėmesį, arba – o siaube – kažkas nori užsidirbti. Režisierė Ava DuVernay įgyvendino pirmuosius du šios lygties narius (na, veikiausiai ir trečiąjį) ir išsikasė sau duobę, nes niekas apie patį filmą dabar jau nekalba. O turėtų, nes jis yra absoliučiai nuostabus net ir žmogui, kuris gimė kitoje pasaulio pusėje praėjus keletui dešimtmečių nuo filme rodomo laikmečio. „Selma“ koncentruojasi į vieną iškiliausių septintojo dešimtmečio asmenybių Martiną Lutherį Kingą iškart po to, kai jis gavo savo Nobelio premiją. Premiją už tai, kad nebijojo išsakyti savo nuomonės ir Amerikoje visiems laikams panaikino rasizmą.

Juokauju. Jau pirmosiomis filmo minutėmis yra skaudžiai primenama, kad MLK pradėtas darbas dar tikrai nesibaigė ir dabar net po 50 metų aišku, kad greitai nesibaigs. Ir kai filmas prasideda su tokiomis keliomis scenomis, kuomet žiūrovams aiškiai yra nusakomas toks rimtas filmo tonas, žinai, kad čia bus kažkas neeilinio. Daktaras Kingas supranta, kad net jeigu iškovojo teises baigti rasinę segregaciją, įstatymas daugeliui žmonių šiuo klausimu yra bevertis. Juolab kad tai tėra tik įvykių pradžia, kadangi juodaodžiai 1965 metais dar neturėjo nieko apčiuopiamo kalbant apie paprastas žmonių teises, dėl ko raginamas savo bendražygių Kingas pradeda aktyvią kampaniją siekdamas iškovoti balsavimo teisę visiems juodaodžiams be išimties.

Filme yra itin svarbūs realūs faktai. Nuo Kingo biografijos niekuomet nėra nukrypstama, viskas vyksta chronologiškai ir tam, kad žiūrovai tuo nesuabejotų, ekrane karts nuo karto pasirodo eilutė, kuri primena, koks įvykis dabar yra rodomas. Tačiau emocine prasme DuVernay neina lengviausiu keliu. Kiekvienas privatus pokalbis, kiekviena detalė, kuri galbūt nebuvo dokumentuota, yra veikėjų pavertimas žmonėmis, kai jie gali verkti, rėkti ar pyktis kiek nori, o būtent šitaip ir turėtų būti sukurtas biografinis filmas. „Selma“ nėra dokumentika ir šiame kūrinyje labiausiai koncentruojamasi ne į įvykius, kuriuos daugelis žiūrovų žino, tačiau į tai, kaip žmonės į juos reaguoja. Ir taip, ironiška, kad pradžioje kalbėjau apie žmonių reakciją į šį filmą kaip apie blogą dalyką, bet pačiame filme tokie dalykai išeina į naudą, ypač kalbant apie istorines dramas.

„Selma“ šia prasme neapsiima per daug. Be to, kad čia Kingo gyvenimas yra rodomas tik nuo jo Nobelio atsiėmimo iki garsiosios Selmos eisenos, filmas nesistengia parodyti ir visos Amerikos reakcijos į šias eitynes. Filmo metu vis sugrįžtama prie kelių šeimų, kurios konkrečiais pavyzdžiais parodo, ką skirtingiems žmonėms reiškė juodaodžių noras išsikovoti teises sau. Savaime suprantama, į baltuosius čia yra koncentruojamasi kur kas mažiau, ypač į civilius, tačiau žiūrovai gali pamatyti ir tai, kaip juodaodžiai buvo žiauriai neapkenčiami (silpnų nervų žiūrovų „Selma“ tikrai nepriims), ir kartu tai, kaip kai kurie baltieji jiems prijautė.

Visgi svarbiausias čia yra juodaodžių gyvenimas, kuris buvo perteiktas tokiu būdu, kad atrodo, jog pamačiau itin daug skirtingų pavyzdžių, tačiau tuo pačiu buvo aiškiai pasakyta, kad čia yra tik mažoji reakcijų į baisumus dalis. Ryškiausias paprastų juodaodžių gyvenimo dalies atspindys yra pamatomas per Annie Lee Cooper, kuri į istoriją yra įėjusi dėl momento, kuris šiame filme yra pateikiamas nuostabiai. Ji yra moteris, kuri yra šventai įsitikinusi, jog įstatymai yra jos pusėje ir kad faktas, jog prezidentas pasirašė kažkokį popierių, užtikrina jai teises. Cooper yra visiškai antraeilė veikėja, filme praktiškai neturinti žodžių ir dažniausiai stovinti antrame plane, tačiau man tai buvo itin gražus palyginimas su daugeliu antraplanių veikėjų, kurie filmuose dažniausiai būna pastatomi tik dėl vaizdo, o čia per vieną pavyzdį sėkmingai parodoma, jog antraeiliai veikėjai kartu turi ir rimtą charakterį su savomis istorijomis.

Kad būtų dar smagiau, Cooper įkūnijo galingiausiu pasaulio žmogumi laikoma Oprah Winfrey, ir mane ji visiškai nustebino. Kai sužinojau, kad ji vaidina šiame filme, šventai tikėjau, kad ji čia yra tik dėl kitų malonės ir kad tai buvo jos sąlygos, jeigu filmo kūrėjai norėjo ją paversti prodiusere. Bet ji čia (bent jau lyginant su kitais neprofesionaliais aktoriais) pasirodo meistriškai, kiekvienoje scenoje turėdama pakankamai emocijų veide, kad žiūrovai suprastų, jog ji kažką slepia, bet niekada nebandydama tomis emocijomis pagrobti scenos. Prieš kelis mėnesius Oprah buvo pusiau juokais vadinama kaip kandidatė į antraplanio Oskaro nominaciją, bet dabar suprantu, kad ji ten tikrai nebūtų pati neverčiausia pavardė.

Kad ir kaip bebūtų, šis filmas yra apie daktarą Kingą, net jeigu ir apie miniatiūrinę jo gyvenimo iškarpą. Jį šiame filme įkūnija Davidas Oyelowo, kurio nenominavimas Oskarui yra baisi nuodėmė (ir neklauskit, ką iš tos kategorijos būčiau išmetęs, nes šitas teiginys kvailumu prilygsta tam, kad jeigu nori ką nors kritikuoti, pirmiau pats kažką sukurk). Ne vien dėl to, kad jis yra britas ir legendinę Kingo kalbėseną perteikė tobulai (neseniai žiūrėjau dokumentiką apie MLK ir pamatęs treilerį rimtai galvojau, kad ten buvo koks nors įrašas, bet supratau, kad ne). Oyelowo, kaip ir turi būti, pavagia kiekvieną sceną kurioje jis pasirodo. Kingas buvo autoritetas ir simbolis, kurio juodaodžių bendruomenei taip reikėjo. Daug kas jaučiasi protingais sakydami, kad ir prezidentai yra tik simboliai, neturintys realios galios, ką šis filmas taip pat sugeba užgriebti, tačiau kartu tai yra ir viena filmo svarbiausiųjų dalių (prezidento Jonhsono ir Kingo pokalbiai manęs per daug nežavėjo ir jų čia galėjo nebūti, nors politika čia buvo svarbi, nes visišką rasizmo šalininką George‘ą Wallace‘ą įkūnijęs Timas Rothas filmą pasistengė pagyvinti).

„Selma“ parodo žmones, kurie sugebėjo pastovėti už save, vesti kitus ir parodyti savo stiprybę. Bet visiems jiems reikėjo postūmio, kurį davė Kingas, ir šiame filme tai yra perteikiama itin ryškiai. Oyelowo įkūnytas Kingas yra autoritetas, gerbiamas visų juodaodžių ir prakeikiamas daugelio rasistų, tačiau pastarieji jo taip bijo, kad kenkia jam tik netiesioginiais būdais. Oyelowo yra tas viešasis Kingas, kurį matome dokumentikoje, su emocingomis ir visus įkvepiančiomis kalbomis, tačiau jis kartu yra ir įtikinamas Kingas privačiai, kuomet jis rūpinasi ne tik minios įkvėpimu, bet ir individualių žmonių padrąsinimu. Dėl to nukenčia jo santykiai su žmona Coretta (Carmen Ejogo), kas filme nėra stipriai pabrėžiama, tačiau visi aplink supranta, kad jis turi kur kas aukštesnį tikslą ir šeima yra vienas dalykų, kuriuos jam gali tekti paaukoti.

Su tuo yra iš dalies susijęs turbūt vienintelis rimtas mano nusiskundimas šiuo filmu, bet visai gali būti, kad jis yra subjektyvus ir kylantis tik man vienam. Apie tai jau kažkada esu kalbėjęs kai peržiūrėjau „X-Men: First Class“, tik „Selma“ yra kur kas švelnesnis to variantas. Šis filmas didžiąja dalimi atrodo kaip ilgas treileris, kai kiekvienoje scenoje yra įterpiama kokia nors kalba ar įsimintinas įvykis. Kiekvienas įvykis užkabina vis kitą rasizmo temą, o kiekviena kalba yra savaip įdomi, ir visuomet galima suprasti, jog veikėjai gyvena nuolatinių įvykių sūkuryje, tačiau tas filmo ėjimas nuo vienos kalbos prie kitos ilgainiui gali nuvarginti. Tai nėra rimtas nusiskundimas, nes kiekviena kalba ir kiekvienas dialogas skamba vis kitaip (net jeigu veikėjai retkarčiais perima Kingo savybes ir net privačiuose pokalbiuose pradeda vartoti pompastiką), bet šioks toks atsipalaidavimas ar, veikiau, ne tokia įpareigojanti scena filmui įkvėptų dar daugiau gyvybės. Taip, aš skundžiuosi tuo, kad filme apie vieną didžiausių žmogaus teisių pasiekimų istorijoje yra per mažai atsipalaidavimo, bet čia yra filmas ir jis neprivalo elgtis kaip tikras gyvenimas.

Bet sakau, galiausiai šitas dalykas tiesiog nerūpi. Jeigu nebūtų „Whiplash“ („Boyhood“ man yra atskira kategorija), „Selma“ būtų turbūt labiausiai mane emocine prasme paveikęs praėjusių metų filmas. Žinoma, režisierei šiuo atveju yra lengviau, nes ji pasakoja istoriją, kuri jau pati savaime sukelia žmonėms kažkokius jausmus (kas dažnai atsitinka pasakojant Holokausto istorijas), tačiau ji tai daro niekuo per daug nesididžiuodama, siekdama parodyti tikras žmonių emocijas ir tai, padedama turbūt geriausio praėjusių metų muzikinio takelio su „Glory“ priešaky, ji padaro su visišku nuoširdumu.


Praktiškai kiekviena filmo scena vyksta dieną, pro langą šviečiant saulei ir į kambarį įnešant šviesos. Taip visi veikėjai tarytum mato šviesą tunelio gale, kas man yra vienas geriausių praėjusių metų režisūrinių sprendimų, nuostabiai derantis su šiam filmui itin svarbia tikėjimo ir religijos tema. Tai, jog juodaodžiams veikėjams daugiausiai vilties suteikia balta spalva, palikime suprasti kitiems.

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą