2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

Oskarai 2015. The Theory of Everything

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Theory of Everything“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Lietuvių labai nemėgstamoje, bet visuomet žiūrimoje Eurovizijoje yra toks dalykas kaip grynos eurovizinės dainos. Kad ir kaip būtų keista, jos skamba dar nuobodžiau negu likusios ir dažniausiai turi kažkokį pusiau linksmą ritmą ir vieną sakinį, kurį dešimt kartų išdainavęs dainininkas tikisi pasaulinės šlovės, bet yra pamirštamas jau kitą dieną. Tai jeigu yra toks dalykas kaip tipinė eurovizinė daina, kodėl negali egzistuoti tradicinis oskarinis filmas? Toks tikrai yra, ir jo pavadinimas yra „The Theory of Everything“.

Tarp kino kritikų kurį laiką vyko linksmos diskusijos dėl to, kuris filmas šiemet bus oskarinis. Ar „Cake“, su Jennifer Aniston priešaky, pasakojantis apie skausmą kenčiančią ir nuo priklausomybės bei minčių apie savižudybę kenčiančią moterį, ar „The Theory of Everything“ – biografinė drama su daugeliu graudžių momentų, išryškintų graudžia muzika ir nesunkiai susigraudinančiais aktoriais. Nulis Oskarų nominacijų „Cake“ ir penkios „The Theory of Everything“ nominacijos kaip ir sufleruoja, kuris šablonas Oskarų balsuotojus labiausiai sužavėjo šiemet.

Ir žinau, kad čia kalbu sarkastiškai ir panašiai, bet nuoširdžiai sakau, kad šitas filmas yra pastatytas tikrai gerai. Jis yra sukurtas pagal legendinio mokslininko ir daugelio protingiausiu pasaulio žmogumi įvardijamo Stepheno Hawkingo žmonos Jane Wilde Hawking knygą „Travelling to Infinity: My Life with Stephen“, ir apie šitą žmogų tikrai yra ką papasakoti. „The Theory of Everything“ rodo visą Hawkingo (Eddie Redmayne) gyvenimą nuo jo supratimo, kad jis yra ypač gabus mokslui, iki mokymosi universitete, sužinojimo apie savo žiaurią diagnozę, įkalinančią jį invalido vežimėlyje visam gyvenimui ir atimančią bendravimo sugebėjimus, ir gyvenimą su žmona (Felicity Jones) bei vaikais. Filmas nesiima pastaruoju metu populiarėjančios taktikos parodyti tik vieną ryškų žymaus žmogaus periodą, o nesismulkindamas parodo visą jo gyvenimą (na, kiek tai yra įmanoma, nes Hawkingas vis dar gyvas).

„The Theory of Everything“ yra tas filmas, kurį žiūrėti yra ganėtinai įdomu, tačiau jam pasibaigus tampa aišku, kad po metų tu jo neatsiminsi. Šį apibrėžimą, tiesa, galima pritaikyti visam kalnui oskarinių filmų, nes supratau, kad beveik visi pernykščių Oskarų nominantai (išskyrus „Nebraska“, „Her“ ir „The Wolf of Wall Street“) man visiškai išgaravo iš galvos. Šis filmas yra sukurtas pagal tokį tradicinį ir neišsiskiriantį šabloną, kad šalia viso to banalumo iškyla klausimas, dėl ko tokių dalykų nedaro daugiau kūrėjų? Ir, jeigu ką, čia jokių būdu nėra pasiūlymas, tik pastebėjimas. Atsakymas, bent jau man, yra gana aiškus – tokie filmai naikina kūrybingumą. „The Theory of Everything“ jums aiškiai pasako, kada reikia džiaugtis, sirgti už pagrindinius veikėjus, pykti ant gyvenimo ar verkti. Pastaruoju atveju ypač, nes visų giriama ir Oskarui nominuota (tikriausiai ir laimėsianti) Johanno Johannssono muzika, kaip ta aštuntojo dešimtmečio amerikiečių situacijų komedija su užkadriniu juoku, jums pasako, kada reikia verkti.

Oskarai jau seniai nebėra (ne iki galo aišku, ar kada nors taip ir buvo) pagrindinis faktorius, kuris geriausiai apibūdina geriausius metų filmus, tačiau šių apdovanojimų prestižas yra su niekuo nesulyginamas ir dėl to ceremonijos kasmet laukia tiek daug žmonių (aš esu tarp jų). Oskarai gali atkreipti dėmesį į mažiau pastebėtus, originalesnius filmus, ir visa tai yra gražu tol, kol supranti, kad taip nėra. Oskarų rinkėjai, kurių vidutinis amžius yra solidūs 63 metai, pernai su apdovanojimų lietumi filmams „12 Years a Slave“ ir „Gravity“ tarytum parodę, kad keičia savo mąstymą politinėmis ir technologinėmis temomis, šiemet sugebėjo išskirtinai nominuoti tik baltuosius aktorius ir tik filmus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka vyrai. Ir taip, čia yra labiau industrijos, ne Oskarų problema, tačiau toks pavyzdys puikiai paaiškina „The Theory of Everything“ meilę. Filmas nedaro jokių rizikingų manevrų, eina tiesiai ir už nieko neužkliūna, ir pristato kokybiškai pastatytas, bet niekuo neišsiskiriančias porą valandų. Nors ne, meluoju – filme yra viena rizikinga scena. Ji yra svarbi ir jūs iškart suprasite, apie ką aš kalbu. Ji taip skiriasi nuo likusio filmo, ji taip gali sugriauti visą ramiai statytą juostą, kad ji mane pribloškė iškart. Čia ir yra tas pavyzdys, kai rizika kine dažniausiai pasiteisina.

Be aktorių, apie kuriuos jau tuoj pat, įdomiausias filmo aspektas yra Jameso Marsho režisūra, už kurią filmas Oskarui nebuvo nominuotas, nes šiemet įdomių režisūrinių sprendimų yra kaip niekad daug. Tačiau „The Theory of Everything“ čia tikrai pasistengia. Filmas pasakoja apie į kampą įspraustus, mažai laisvų pasirinkimų gyvenime turinčius žmones, ką režisūra puikiai atspindi. Filme yra daugybė kadrų, kuriuose aktoriai yra nustumti į šoną, rodomi stambiu planu arba paprastu profiliu. Retkarčiais sustabarėjęs filmas yra pažadinamas besisukančios ir į dangų kylančios kameros, kas tokiai ramiai juostai yra neįprasta ir, tuo pačiu, įdomu.

Ir visgi daugelis žmonių režisūros nepastebės dėl filmo aktorių, kurie pavagia visą žiūrovų dėmesį (tarp kitko, nepastebima režisūra yra bene geriausias įmanomas dalykas filme, nes mažai yra blogesnių dalykų nei prastai surežisuotas, bet gerai parašytas filmas). Eddie Redmayne‘as, kurį daugelis tarytum atrado tik dabar, už šitą vaidmenį laimėjo Auksinį gaublį ir buvo nominuotas Oskarui, kur turi padorų šansą laimėti. Tačiau jo pasirodymas čia yra tiesiog neapsakomas. Kaip žinote, filmuose scenos neretai būna filmuojamos ne chronologiškai, o išmėtytai, ir pirma filmo scena gali būti nufilmuota su paskutine, o likusios atsidurtų dar kitur. Hawkingo ligos progresavimas yra vienas svarbiausių filmo aspektų ir Redmayne‘as tai pateikia nepastebimai, nuo ryškaus suliesėjimo iki emocijų rodymo vien akimis, kas yra ypač sunku filmuojant nechronologiškai ir dėl to stebina dar labiau. Vaidindami kėdėje susisukusį Hawkingą daugelis aktorių neretai perspaudžia iki komiškų lygių, tačiau čia juoko yra mažai ir Redmayne‘as savo darbą atlieka idealiai.

Hawkingo žmoną Džeinę įkūnijanti Felicity Jones yra dar vienas nedidelis filmo siurprizas. Realiame gyvenime Džeinė daug iškėntėjo dėl savo vyro įnorių, egoizmo ir, be abejo, baisios ligos, tačiau ji su tuo tvarkėsi išdidžiai ir nepasiduodama. „The Theory of Everything“, o labiau – pati Jones, Džeinę pateikia visiškai užspaustai, tačiau iš to ir kyla visas aktorės vaidybos grožis. Ji stengiasi slėpti savo emocijas, tačiau retkarčiais išsiveržiantys pasvarstymai dėl savo ateities ir tiesiog į paviršių iškylantys jausmai yra priežastis, dėl ko Jones mes dar matysime ne viename oskariniame filme.


Teisybės dėlei, aš tikrai nesu vienintelis, kurį filmą vadina per daug šablonišku, ir šitais pastebėjimais per daug nesididžiuoju, tiesiog vadinti tai 2014 metų geriausiu filmu būtų per drąsu – net jeigu jo pastatymas yra itin stiprus, toks tyčinis žiūrovų veiksmų kabinimas man nėra prie širdies. Net jeigu tai yra biografinis filmas, čia nėra dokumentika – kūrėjų noras sukurti filmą, kuris visų pirma patiktų pačiam Hawkingui, galbūt sutrukdė priimti ryžtingesnius sprendimus ir veikėjų dramą išryškinti dar labiau, bet gali būti, kad tada kentėtų filmo reitingas ir jis prarastų visai šeimai skirtos juostos statusą. O kaip rimtesnis šeimyninis filmas jis tikrai gali būti įvardintas, nes čia nėra blogiečių, pagrindinis kiekvieno veikėjo tikslas yra meilė – kitam žmogui ar savo darbui, - niekas čia nemiršta, bet susigraudinti tenka ne vieną kartą. Ateities vadovėliuose „The Theory of Everything“ bus apibrėžiamas tiesiog kaip oskarinis filmas, ir tai bus turbūt vienintelis šios juostos suteiktas naudingas dalykas kino pasauliui.

O ką apie šį filmą manote jūs?

7 komentarai:

  1. Filmas skirtas ne visiems. Jei anksčiau nieko nesate girdėję apie šią asmenybę, vargu ar liksite sužavėtas šio filmo. Asmeniškai aš nuo seno žavėjausi Styvenu ir man šis filmas buvo tikras perliukas. Žinoma, pastatytas jis pagal žmonos rašytą knygą, gali būti, kad šis tas yra ir gerokai pasaldinta :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atsiprašau, bet čia visiška nesąmonė. Bet koks filmas privalo pastovėti už save ir čia absoliučiai nesvarbu, girdėję žmonės apie Hawkingą ar ne. Čia panašiai skamba į pasakymą, kad žmogus privalo perskaityti knygą prieš pamatydamas pagal ją pastatytą filmą. Aišku, kad apie Hawkingą esu girdėjęs jau seniai, skaitęs kažkurią jo knygą, bet tai nereiškia, kad man turi patikti filmas apie jį, čia gi ne dokumentika. Ir šiaip, aš niekur nesakiau, kad man filmas nepatiko, tiesiog keistas pasirodė pasakymas, kad filmas yra skirtas ne visiems būtent dėl to, kad kai kurie žmonės gali būti negirdėję apie patį Hawkingą.

      Panaikinti
  2. O Hawkingo knygos tik fizikams suprantamos ar ir paprastiems žmonėms verta paskaityti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaičiau kokioj dešimtoj klasėj, fizikos absoliučiai nesuprasdamas, ir buvo visai įdomu. Gal ne viskas suprantama, bet tikrai aiškina žmogiška kalba ir nebūtinai mokslininkams (aišku, negaliu pasakyti, kurią knygą skaičiau, bet aiškiai buvo išleista platesniam žmonių ratui, su iliustracijom ir panašiai; dėl rimtų mokslinių jo darbų negaliu nieko pasakyti).

      Panaikinti
  3. Apie kuria Jus scena: "Nors ne, meluoju – filme yra viena rizikinga scena. Ji yra svarbi ir jūs iškart suprasite, apie ką aš kalbu."
    Nesuprantu, nors filma ziurejau tik uzvakar

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Spoileriai filmo nemačiusiems:

      Kai jis yra konferencijoje, pamato tušinuką numetančią moterį ir įsivaizduoja, kad atsistoja jai padėti. Scena visiškai kitokia nei likęs filmas, bet veikia labai gerai.

      Panaikinti
  4. Dar ir dar kartą įsitikinu, kaip skirtingai vertiname tuos pačius filmus ar kitais atvejais serialus.
    Theory of everything ėjau žiūrėti su nusistatymu, kad va gausiu kokybišką, bet banlų ir perspaustą filmą. Tačiau gavau daug daugiai. Apie patį S. Hawkingsą prisipažinsiu žinojau ne itin daug apie jo ligą juolab. Tad filmas nustebino ir įstrigo ir liko su manimi dar keletą dienų. Pagrindinė priežastis kodėl yra, kad be jos meilės jam, šiuo metu mes neturėtumėm pasaulyje vieno genialiausių protų. Net jei jų keliai ir išsiskyrė, tai ką jie išgyveno kartu yra neįtikėtina, nes daugybė žmonių priima kitokius sprendimus panašiose situacijose. Bet pati Felicity manęs nesužavėjo, pritrūko jai organiškumo, bet aktorė su laiku patobulės.
    Ir taip šis filmas turi oskarinio saldumo, bet manau, kad istorijos paveikumas ir atpasakojimas yra ilgalaikis. Tokie filmai, kaip Beautiful mind ar Forest Gump, pasakojantys vieno žmogaus gyvenimus yra ir dabar įdomūs, žiūrimi ir išliekantys atmintyje.
    Ir vistiek visom išgalėm šiąnakt sirgsiu už Birdman - filmą, kuris mano akyse aiškus laimėtojas.

    AtsakytiPanaikinti