2015 m. vasario 14 d., šeštadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. Down Neck/The Legend of Tennessee Moltisanti

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Septinta serija. Down Neck


How are you doing with it? - Tony Soprano

Bent jau pirmosiomis serijomis „Sopranuose“ daktarės Melfi taikomas Tonio gydymo metodas yra ganėtinai paprastas ir nesunkiai suprantamas. Psichoanalizės būdu ji bando priversti savo pacientą atsiskleisti ir priversti suprasti, kad visos ar bent jau dauguma dabartinių jo psichologinių problemų kyla iš vaikystės ar senesnės praeities, ne iš dabar vykstančių įvykių. Praeities svarba yra išryškinama daugelyje panašaus pobūdžio filmų ar serialų, tačiau „Sopranai“ šia prasme kerta dar giliau. Daugelis teorijų, aiškinančių vaikystės svarbą žmogaus gyvenime, kartu aiškina ir tai, kad vaikystė nulemia visą žmogaus gyvenimą ir jai praėjus žmogus tiesiog nebegali keistis, o „Sopranų“ pasaulyje keitimasis ir yra pati pagrindinė tema.

„Down Neck“ išryškina Tonio vaikystės temą, kurios dar nebuvome užkabinę: tėvą. Apie motiną jau spėjome išgirsti tikrai daug ir net patys matėme, kad su ja augti tikrai nebuvo malonu, tačiau be to, kad Livija apie savo buvusį vyrą kelis kartus atsiliepė kaip apie šventąjį, daugiau apie jį mes nieko negirdėjome (na, be Tonio pasakojimo apie tai, kaip tėvas nukrito nuo laiptų ir visa šeima iš to juokėsi). Staiga šioje serijoje mes pasineriame į Tonio vaikystę. Būtent tą laikotarpį, kai jis pirmą kartą pamatė, kuo verčiasi tėvas ir kaip jis su savo broliu sumuša kitą žmogų.

Ir tai mes pamatome neatsitiktinai. Tonis šią situaciją atsimena praėjus mažai laiko po to, kai jo paties sūnus AJ įkliūna bažnyčioje už tai, kad gėrė šventą vyną ir eilinį kartą nusižengė taisyklėms. Šios viena šalia kitos esančios dvi scenos puikiai parodo tai, kokiu žmogumi ir kaip užaugo Tonis. Vaikystėje jis buvo daugelio ignoruojamas ir su juo šiek tiek gražiau elgėsi nebent dėdė Jaunėlis, kas paaiškina ir dabar egzistuojančius šiltus jų tarpusavio santykius, o turėdamas savo šeimą jis savo vaikus lepina ir suteikia jiems viską, ką jie tik gali turėti. Nuvykęs į bažnyčią jis aprėkia šventikus dėl to, kad šie kaltina tik nepakaltinamą jo sūnų, ne jo draugus, o nuvykęs pas daktarą ir išgirdęs tai, jog AJ veikiausiai kenčia nuo dėmesio sutrikimo, aprėkia patį daktarą, nes su jo sūnumi viskas yra gerai.

Tonis gina savo sūnų iš paskutiniųjų ir taip tikisi, kad elgiasi skirtingai nei jo tėvai, kurie sūnų dažnai palikdavo vieną, tačiau tai problemos tikrai neišsprendžia. Net ir tokioje situacijoje AJ yra paliekamas vienas, nes tėvai ir aplinkiniai dažniausiai viską padaro už jį, ką puikiai galima pamatyti ir scenoje, kai Sopranų namuose susirenka visa šeima, kartu su Jaunėliu ir Livija, ir net pastarieji puola ginti vaiką, nes šis juk negali būti kuo nors prasikaltęs. Tonis galbūt to nesupranta iš karto ir visiškai aiškiai, tačiau aš šioje situacijoje tiesiog matau vyrą, kuris bandė savo sūnų auginti priešingai nei patį Tonį augino jo tėvai, tačiau gauna dar blogesnius rezultatus ir kartu parodo žiaurias tėvystės kančias.

Ir visgi labiausiai dėl sūnaus jis jaudinasi ne dėl to. Jis yra susirūpinęs, kad AJ žino apie jo mafijos verslą, kaip ir jis pats sužinojo apie savo tėvą prieš kelis dešimtmečius. Tonis supranta, kaip tas momentas pakeitė jo gyvenimą ir dabar yra sunerimęs dėl to, kad jau spėjo sugadinti sūnų. Kalbantis su žmona jo nerimas dar labiau didėja, nes paaiškėja, jog Karmela apie Medou sumanumą suprato jau itin seniai, kas tik dar kartą išryškina ne pačius geriausius Tonio socialinius gebėjimus. Jeigu jis negali perprasti savo vaikų, jo gebėjimas vadovauti mafijai yra dar didesnis klausimas. Tačiau visų svarbiausia, ko Tonis nesugeba suprasti, yra faktas, jog AJ gali būti kitoks nei jis.

Mes tai jau pamatėme. Kai prieš porą serijų Medou savo broliui pirštu parodė, kad jų šeima priklauso mafijai, AJ vietoje to, kad būtų visiškai apsidžiaugęs, sunerimo ir pradėjo elgtis kur kas atsargiau su šeima ir ypač su tėvu. Jo idėja apie mafiją tikrai nesužavėjo ir nuo jos jis laikėsi bent kiek atokiau. Tuo tarpu Toniui sužinojimas apie tėvo verslą padarė nepalyginamą įspūdį. Kai jis su Melfi kalbasi apie tai, kaip tėvas pirmą kartą primušė kitą žmogų, jis apie tai kalba su pasididžiavimu ir šypsena veide. Jo tėvas buvo stiprus ir pasiekiantis savo tikslą, ir Toniui tai patiko. Jis stipriai kentėjo pamatęs, kaip jo tėvas yra suimamas, tačiau džiaugėsi tuomet, kai jis tą pačią dieną ištrūko iš policijos. Tėvo grįžimo į namus scena man yra sukonstruota visiškai nuostabiai, kai iš kitos gatvės pusės Tonio tėvą sveikina jo anksčiau sumuštas vyras, taip aiškiai žiūrovams parodant, kad Tonis susižavėjo mintimi, jog fizinė ir psichologinė galia gali pasiekti didžiulius dalykus ir Tonis tuo visą gyvenimą ir naudojosi.

Visos serijos metu yra tęsiama tema, kaip Tonis nėra tas žmogus, kuris gali imtis iniciatyvos. Kai jo automobiliui nuleidžia padangą ir jiedu su sūnumi pradeda kalbėtis apie tai, kiek AJ žino apie Tonio verslą, Tonis tarytum šiek tiek priartėja prie rimto pokalbio ir tikros atsakomybės prisiėmimo, tačiau nuo to taip pat greitai ir nutolsta, toliau aiškindamas sūnui, kad visi jį bando apšmeižti. Ir Tonio šioje situacijoje per daug kaltinti negalima. Jis nuoširdžiai bando daryti viską, kas būtų geriau jo sūnui, tiesiog jis šioje srityje nieko neišmano ir priima ne pačius geriausius sprendimus. Jis jau elgiasi kitaip nei jo tėvai, kadangi jis savo sūnaus nemušė, ir bent jau aiškiai nematėme to, kad Tonis vieną vaiką iškeltų aukščiau už kitą, kaip buvo jo šeimos atveju, tačiau dalykų vengimas yra vienas dalykas; iniciatyvos ėmimasis ir kažko naujo darymas yra kur kas svarbesnė žmogaus gyvenimo dalis.

„Sopranai“ šioje vietoje nėra banalus serialas. Čia niekas neveda konkrečių ir plika akimi matomų paralelių, ir niekas nebando pateikti to, kad Karmela gali būti panaši į Liviją, o AJ užaugs tokiu pačiu žmogumi kaip Tonis. Scenaristams čia yra kur kas įdomiau tai, kaip tėvų klaidas bandydami ištaisyti žmonės gali pasiekti dar blogesnių rezultatų, ir visa tai ne dėl to, kad jie kažką daro ne taip, o tiesiog dėl to, kad žmonės juk negali užaugti be problemų. „Down Neck“ yra nuostabus pavyzdys, kaip „Sopranai“ mokėjo kurti siauras ir konkrečias serijas, galiausiai paaiškinančias kur kas platesnius dalykus, ir ją žiūrėti yra nuostabu.

Kitos mintys

  • Tonis vis dar nepaleidžia minties dėl to, kad jis yra įsimylėjęs daktarę Melfi. Jis pirmą kartą jai papasakoja apie tai, kad turi meilužę ir tarytum bando jai sukelti pavydą, kas daktarės paprasčiausiai neveikia. Tonis persijungia į agresyvaus flirtavimo režimą, bandydamas įžeisti ir pažeminti savo daktarę, bet bent iš dalies supranta, kad šitos pastangos yra bergždžios.
  • Pirmą kartą bent jau išgirstame apie tai, kad Tonio gaujos nariai turi asmeninius gyvenimus. Sakau, šios pirmosios serijos yra itin svarbios Tonio formavimuisi, bet mane vis tiek neramina tai, kad didelę Tonio gyvenimo dalį užimanti jo mafijos šeima yra rodoma taip mažai. Jų pokalbis dėl vaikų auginimo yra komiškas ir paviršutiniškas, kas suteikia rimtai serijai šiek tiek lengvumo, tačiau greičiau norėtųsi kažko rimtesnio šia linkme.
  • AJ savo močiutei netyčia prasitaria apie tai, kas Tonis lankosi pas psichoterapeutę, kas jai (po daugelio antisemitinių komentarų) yra tiesiog nepakeliama. Ji įsivaizduoja, kad terapijoje Tonis kalba tik apie ją, kas iš dalies yra tiesa, bet eilinį kartą išryškina baisią Tonio vaikystę, nes su tokia paranojike užaugti nėra malonu.

Pirmas sezonas. Aštunta serija. The Legend of Tennessee Moltisanti


I got no identity. Even Brendan Filone's got an identity - he's dead. - Christopher Moltisanti

Tarp mano daugybės logiškai nepaaiškinamų ir susinervinti priverčiančių dalykų, vienas yra itin aukštai. Jis atsitinka tuomet, kai filmo ar serialo veikėjai tarpusavyje pradeda diskutuoti apie tai, kad jie gali būti filme ar seriale. Tų pokalbių aš tiesiog negaliu pakęsti. Net jeigu jie vyksta pasitelkiant kažkokias alegorijas, kad serialo veikėjai tikrai gali būti tik veikėjai, man tai atrodo kaip scenaristų bandymas eiti lengviausiu įmanomu keliu, tarytum išryškinant sunkų savo pačių darbą, bet iš tikrųjų nepasakant nieko ypatingo. Suprantu, kad tokio pobūdžio dialogai turėtų būti rimti, tačiau jie tik sugeba gadinti nervus, nieko daugiau.

Netgi tuomet, kai kalbame apie „Sopranus“. Jau pirmosiose serijose mes girdėjome jaunojo Kristoferio pamąstymus, kad buvimas mafijoje jam yra tik laikinas dalykas ir kad jis svajoja vieną dieną tiesiog išvažiuoti į Holivudą. Šeima tai priima nerimtai, o Tonis už tokias mintis netgi grasina, tačiau šioje serijoje pamatome, kad Kristoferis jeigu ir neturi realių šansų tapti pasaulinio lygio scenaristu ar juo labiau režisieriumi, savo tikslo jis bent jau bando siekti. Dienų dienas jis sėdi prieš kompiuterį ir bando rašyti prastai sukonstruotus dialogus, pilnus gramatinių klaidų ir pateiktus kaip ant lėkštutės. Kažin kaip tokie profesionalūs scenaristai, kurie dirbo „Sopranuose“, sugalvojo tokius vaikiškus dialogus Kristoferio kuriamam filmui, bet jie tik parodė jo nemokšiškumą.

Visgi svarbiausia šioje serijoje tai, kad Kristoferis labiausiai jaudinasi ne dėl to, kad jis negalės išvažiuoti į Holivudą ir tapti pasaulinio garso žvaigžde. Daugiausiai problemų jam kelia tai, jog jis yra niekas. Jis tiesiog nori pasiekti kažką, ką žmonės atsimintų, ir kaži, ar jam svarbu, kur jis tai pasieks - ar Holivude, ar toje pačioje mafijoje. Jis skundžiasi neturintis jokios gyvenimo istorijos, jokio gyvenimo tikslo, kas „Sopranuose“ jį paverčia vieninteliu tokiu veikėju. Ir čia be ironijos - seriale nėra nei vieno kito 20-something žmogaus, o šitas amžius ir yra skirtas savo ieškojimui ir atradimui. Kristoferį kankina tokios pačios problemos, kokios kankina daugelį jo amžiaus žmonių, tik faktas, jog jis šiuo metu yra mafijoje, tą pačią situaciją nuspalvina visiškai kitaip.

Todėl ta alegorija apie tai, jog Kristoferis neturi savo veikėjo arkos, man ir nepatinka. Negana to, kad ji yra scenaristų bandymas parodyti savo sunkų darbą, ji dar ir yra absoliučiai nereikalinga, kai manoma, kad žiūrovai nesupranta jiems siunčiamų užuominų, todėl apie jas reikia tiesiog pašnekėti garsiai. „Sopranai“ į tokias banalybes leisis retai (tiesa, neatsiminiau šitos scenos, neatsimenu daug ir ateityje, todėl galiu ir klysti), tačiau net ir tai neprideda daug malonumo. Tiesa, scena, kai pas Kristoferį atvyksta Polis, paviršutiniškai veikia ganėtinai neblogai. Polis pagaliau yra pateikiamas kaip tikras žmogus, kuris yra pasiruošęs pasikalbėti su jaunesniuoju savo kolega ir suprantantis kitų problemas, ne vien egzistuojantis dėl to, kad Tonio gaujoje turėtų būti daugiau narių. Kartu yra parodomas baisus ir apsileidęs Kristoferio gyvenimas, kai jis yra susitelkęs į vieną tikslą, kuris jam yra absoliučiai nepasiekiamas, ir tamsūs tonai serijoje, kurią pirmą kartą režisavo legenda ilgainiui tapsiantis Timas van Pattenas, parodo, ką scenaristai norėjo mums pasakyti, nors ir pasakė tai nelabai subtiliai.

Ši vieta yra kiek keista, nes šiaip „The Legend of Tennessee Moltisanti“ yra turbūt linksmiausia „Sopranų“ serija iki šiol. Ji prasideda tradicinėse italų vestuvėse, kurios yra ir mafijos vestuvės, tačiau niekas to neturėtų žinoti. Visur pilna brangių dovanų, vyrai aptarinėja svarbius reikalus, moterys aptarinėja būsimą šeimyninį gyvenimą - žodžiu, diskriminacijos ir panašių konservatyvių dalykų per akis, tik jie pateikiami lengvai, visiems į tai stipriai įsijautus. Net tuomet, kai siužetas pasikeičia dramatiškai - vestuvių dalyviai sužino, kad juos seka FTB ir jie susiruošė prieš DiMeo šeimą atlikti rimtą reidą, - viskas vyksta ganėtinai linksmai. Kiekvienas mafijos narys žino, kur ir kaip yra paslėpęs pagrindinius įkalčius, pinigus ir ginklus (Tonis Karmelai vos nepasako, kad pavogė jos sužadėtuvių žiedą, kas yra dar viena linksmesnė akimirka). Akivaizdu, kad visa DiMeo šeima tokioje smarvėje atsiduria toli gražu ne pirmą kartą ir jiems tai jau tampa rutina, ne baisiu gąsdinimu.

Serijos viduryje įvykstantis FTB reidas prieš Tonį ir kitus gaujos narius galiausiai susieja visas padrikas šios serijos siužeto linijas. Televizijoje yra pradedama garsiai šnekėti apie atsigaunančią mafiją ir DiMeo šeimą, kurioje minimas Tonis ir jo bendrai, kas sunervina Kristoferį. Net jo nužudytasis draugas Brendanas yra paminimas paprastame reportaže, tačiau apie Kristoferį - nei žodžio. Tai yra graži akimirka, nekainuojanti per daug laiko scenaristams, tačiau kartu sugebanti parodyti ir tai, kaip Kristoferis nori bent kuo nors įeiti į istoriją, ir tai, kaip eiliniai žmonės blogai supranta mafijos pasaulį ir jos hierarchiją. Kristoferį ši žinia įsiutina taip stipriai, kad netgi nuvykęs nupirkti pyrago jis sugeba peršauti kasininko koją. Kristoferis nori palikti pėdsaką bent vieno žmogaus gyvenime ir galima tikėtis, kad žmogaus peršovimas yra vienas iš būdų tai pasiekti (tai, jog serijos gale jis yra paminimas laikraštyje kažkokiame nereikšmingame kontekste, prisideda prie serijos absurdiškumo, kai ką tik apie savižudybę galvojęs žmogus dabar šokinėja iš laimės).

Visgi Tonis mato, kad su jo jaunuoju giminaičiu kažkas ne taip. Ir faktas tas, kad prieš kelis mėnesius Tonis be jokių abejonių už kojos peršovimą ar panašias nesąmones Kristoferį būtų pamokęs kaip reikiant - tikėtina, kad nuo to pamokymo liktų ir randai. Tačiau dabar jis supranta, kad gyvenimas šitaip neveikia. Jis pyksta ant draugo už peršautą kasininko koją, tačiau kartu verčia jį išsipasakoti, parodyti, kas jį neramina, nes Tonis dabar jau žino, kad psichologinės problemos gali sukelti daugybę nemalonių šalutinių efektų. Tonis vis dar bijo, kad jo gaujos nariai sužinos apie jo ėjimą pas psichiatrę (kaip jis supranta vėliau, motina apie tai jau žino), todėl jis viską bando daryti užuolankomis, tačiau to galutinis rezultatas yra visiškai jam nepalankus.

Ir dar kalbant apie psichiatrus. „Sopranų“ scenaristų norus aš suprantu. Melfi terapijos seansuose yra pateikiama kaip vienpusiška, privalanti kitus suprasti daktarė, nerodanti jokių emocijų, todėl natūralu, kad scenaristai nori žiūrovams parodyti, jog tai yra netiesa. Kad Melfi turi savo nuomonę, savo gyvenimą, savo šeimą, ir kad jai nėra taip lengva nerodyti visų emocijų. Tačiau to įgyvendinimas yra baaaisus. Katastrofiškas. Net jeigu jis toks ir turėjo būti, jį žiūrėti yra taip nemalonu, kad žodžiais neapsakysi. Melfi, tyčia ar netyčia, prie gausaus šeimos stalo su sūnumi, buvusiu vyru ir jo tėvais, prasitaria apie tai, kad gydo gangsterį. Melfi neprofesionalumo išryškinimas - galbūt, nes ir jos elgesys su Toniu nėra pats profesionaliausias. Gražu, logiška.

To pavertimas į Melfi gyvenimo tragediją ir bandymą susitaikyti su buvusiu vyru? Nelabai. Jie vėl pykstasi, bet visos nesąmonės yra verčiamos ant Tonio, kas lyg ir parodo, kad mafijos stereotipai egzistuoja ir kad Melfi juos bando taisyti, tačiau moteris apie juos yra kalbėjusi tiek mažai, kad jų sukeliamos diskusijos yra absoliučiai neadekvačios. Ir, žinoma, serijos kulminacija yra vienintelė ir nepakartojama scena su Melfi, jos buvusiuoju ir sūnumi, kurie pas kitą psichiatrą sprendžia savo problemas. Ir iš dalies suprantu, kad scenaristai norėjo parodyti apgailėtiną jų gyvenimą, bet aš jums negaliu žodžiais išsakyti, kaip aš to trejeto neapkenčiu. Visiškai. Jie, susisėdę su kitu psichiatru, dalinasi savo mintimis ir jausmais. Kaip pagal vadovėlį. Apie viską, ką jie patyrė, turi savo nuomonę. Jie yra baisūs, baisūs žmonės, ne gyvenantis, o reaguojantys į gyvenimą, nes jų toks darbas. Ir tie du baidyklės dar sugebėjo užauginti taip pat besielgiantį sūnų, kurį šiaip iš jų seniai turėjo atimti norvegai. Neapkenčiu šito trejeto visa širdimi, bet visu kuo myliu „Sopranus“ būtent dėl to, kad šitas serialas man sugeba sukelti tokias aiškias emocijas.

Kitos mintys

  • „Sopranų“ sapnų grandinę pratęsia Kristoferio sapnas, kur jis pamato prisikėlusį Brendaną ir dešreles valgančias Adrianą ir Karmelą. Vėlgi, per daug šitų dalykų aiškinti nereikia, bet tų sapnų originalus pateikimas žavi jau dabar. Tik jūs palaukit, bus dar geriau.
  • Sopranų pokalbis prie vakarienės stalo apie italų diskriminaciją ir svarbiausius italų išradimus yra nuostabus. Tai yra geriausia komedijos scena šiame seriale iki šiol, o jų jau buvo ne viena. Kaip galima nemylėti tokių dalykų?
  • Humoro temą serijoje pratęsia Livijos ir Jaunėlio pokalbis senelių namuose, kai fone kalba kažkoks visiškai nevykęs stand-up komikas ir visi seneliai į jį nekreipia jokio dėmesio. Va čia ir išryškėja „Sopranų“ dėmesys detalėms.
Namų darbai: s01e09 - Boca / s01e10 - A Hit Is a Hit

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą