2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Big Girls Don't Cry/The Happy Wanderer


Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Penkta serija. Big Girls Don't Cry


This shit's unacceptable. - Christopher Moltisanti

Nieko keisto, kad serialas, kurio pagrindinis veikėjas gydosi psichoterapijoje, taip stipriai koncentruojasi į žmonių bendravimo svarbumą. Joks rimtas kinematinis kūrinys negali veikti be dialogo, todėl bendravimo svarbą galima pritempti kiekvienam serialui, tačiau „Sopranai“ šį aspektą perkelia į kitą lygį. Čia žmonių nesikalbėjimas juose užgniaužia emocijas, kurios į paviršių išlenda po dešimčių metų; kalbėjimasis gali būti gyvybės ar mirties klausimas. Ar psichologine, ar fizine prasme, šitame seriale kalbėjimas visuomet turi savo kainą.

„Big Girls Don't Cry“ žiūri būtent į šį serialo aspektą ir nepaisant to, kad serija išryškina kai kurias svarbias veikėjų vietas, aš ją pavadinčiau silpniausia iš iki šiol matytų. Aišku, su „Sopranais“ atvirai silpnų serijų niekada nebuvo, nebent mažiau geros, tačiau ši yra viena jų. Tiesiog dėl to, kad ji jau kelintą seriją iš eilės plaukia paviršiumi ir dabar atsiduria toje vietoje, kai iš tų pačių temų nėra ką rodyti.

Melfi istorija paskutiniu metu buvo pakankamai aiški - ji tiesiog negali gyventi be Tonio. Aš vis dar nesu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad Melfi troško Tonio intymiąja prasme, tačiau tam argumentų galima surasti. Jau vien šioje serijoje paklausta apie jausmus Toniui Melfi susijaudina ir išbėga iš psichoterapeuto kabineto. Scena banali, primenanti tuos kartus, kai dėl Melfi klausimų susinervinęs Tonis išbėgdavo iškoliojęs savo daktarę, tačiau mintis aiški. Ji Toniui aiškiai kažką jaučia ir to nenori priimti.

2015 m. kovo 27 d., penktadienis

Telemano savaitė #99


Shameless. 5 sezonas. 10 serija. South Side Rules
Negali būti paprastas atsitiktinumas, kad tuomet, kai Frankas tapo pusiau normaliu ir įdomiu veikėju, Samė buvo paversta nekenčiamiausiu žmogumi visame seriale. „Shameless“ tiesiog turi vieno visiškai nepakenčiamo Galagerio limitą. Ir šįkart Samės istorija mane tikrai paveikė, nes anksčiau ji buvo visiškai paviršutiniška ir apsiribojusi arba bandymu tvarkyti kitų gyvenimus, arba nusiskundimais apie savo gyvenimą. Net jos Čakis buvo nukišamas į trečią planą, kai tam vaikui akivaizdžiai buvo kažkas negerai. Ir dabar ji parodė, kad gyvena realiame pasaulyje ir už savo sūnų nori keršto. Iano ir Mikio istorija šį sezoną buvo gniuždanti ir įgyvendinta tikrai solidžiai, todėl Iano išvežimas tikrai yra skaudus smūgis visam serialui, iš kurio kaži, ar bus išsisukta visai lengvai. Likusi serija, tiesa, buvo ne ką mažiau įspūdinga. Lipo romanas su mokytoja gal ir nėra tokia įdomi, tačiau Kevino parduoti narkotikai buvo linksmiausia serijos dalis, nes ji pagimdė tiek nuostabių citatų, kiek pagamina retas serialas. Fionos istorija vis dar yra banaliai apribojama jos santykiais su kitais vyrais, kas bent jau man yra visiškai neįdomu, ir dabar po truputį tą patį norima padaryti su Debe, bet tikiuosi, kad scenaristai greitai ateis į protą. Ir visgi labiausiai stebinusi siužeto linija čia vėl buvo susijusi su Franku. Nors vis dar netikiu, kad jis gali pasikeisti, bet jam akivaizdžiai patinka naujoji draugė ir nepanašu, kad su ja jis bendrauja tik dėl išnaudojimo. Jos vėžys užtikrina, kad ji ilgai neužsibus (turbūt iki sezono pabaigos), bet turiu nuojautą, kad ji bent šiek tiek pakreips Franko istoriją, kas jau būtų pasiekimas. 8/10


The Last Man on Earth. 1 sezonas. 5/6 serijos. Dunk the Skunk/Some Friggin' Fat Guy
Gali būti, kad iš tobulai prasidėjusio serialo turėsime dar vieną eilinę komediją, tik gal šiek tiek ambicingesnę nei kitos. Vadinkite mane baisiu neromantiku ar kaip nors kitaip, tačiau televiziją dabar užgrobė baisi mada viską statyti apie meilę. Tarytum vienintelis būdas, kaip galima apibrėžti veikėjus, yra meilė, niekas daugiau. Kol šitas serialas pasakojo apie Filo ir Kerol draugystę, apie jų norą susilaukti palikuonių ir keistas bei nereikšmingas tradicijas, viskas atrodė linksmai. Bet Melisos, o vėliau ir Todo pristatymas abi šias serijas pavertė paprastais, banaliais meilės trikampio/keturkampio žaidimais, kurie yra absoliučiai neįdomūs ir nereikalingi. Žinoma, linksmų vietų buvo, ir Filo bandymas tapti tikru romantiku buvo tikrai kokybiškos fizinės komedijos pavyzdys, tačiau ne tokios komedijos, kurią būtų galima vadinti tikrai protinga, o ši potencialo vis dar turi. Šios serijos pagrindinius veikėjus pavertė klišėmis - Filas tapo tik savo pusę matančiu ir vienos moters besivaikančiu vyru, Melisa ir Todas tapo klišiniais ir neapibrėžtais įsimylėjėliais, o Kerol tapo... kažkuo. Antrosios serijos pabaiga bent jau suteikia vilties, kad ketvertas pajudės iš vietos ir išplėtos nors vieną naują temą. Tokios nuobodžios istorijos turėtų būti nukišamos į penktą sezoną, ne į pirmojo pradžią. 6/10

2015 m. kovo 25 d., trečiadienis

„The Jinx“ ir televizijos gyvybę palaikantys socialiniai tinklai


Šį sekmadienį HBO kanale pasibaigė dokumentinis serialas „The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst“, kurį sveiko proto sumetimais vadinsiu tiesiog „The Jinx“. Ir to serialo kūrėjai, be to, kad yra nepalyginami savo srities profesionalai, dar kartą išryškino, ką šiame televizijos amžiuje reiškia socialinių tinklų svarba.

Jeigu jums atrodo, kad dokumentinis serialas negalėjo sukelti didelio šurmulio, tai „The Jinx“ čia jau laimėjo, nes jus užklupo netikėtai. Įspūdingą šešių dalių dokumentinį serialą sukūrė režisierius Andrew Jarecki, kurio 2003 metų dokumentinis filmas „Capturing the Friedmans“ buvo nominuotas Oskarui ir laimėjo begalę kitų apdovanojimų.

Ir jo dokumentiniai filmai nėra paprasti pasakojimai apie gyvūnus ar milijardierių patiriamus sunkumus. Su „Capturing the Friedmans“ jis pasakojo apie devintajame dešimtmetyje nebaigtą tirti pedofilijos bylą; su „The Jinx“ jis tiria, kas per tris dešimtmečius galėjo nužudyti tris žmones.

Pasakyti apie „The Jinx“ per daug būtų baisus nusikaltimas. Jums šiuo metu tereikia žinoti tiek, kad pagrindinis dokumentinio serialo veikėjas ar, labiau, subjektas, yra Robertas Durstas. Jis yra vienos turtingiausių Niujorko šeimų palikuonis, kuriam dabar yra daugiau nei 70 metų, ir buvo pagrindinis įtariamasis 1982 metų byloje, kuomet be žinios dingo pirmoji jo žmona. Tyrimas buvo apipintas daugybe neaiškumų ir klausimų, Durstas toliau vaikščiojo laisvėje ir Jarecki dabar nusprendžia pats aiškintis visas bylos detales, ir tai tampa pačiu geriausiu detektyviniu serialu, kurį pamatysite šiais metais, o jūs pamatysite antrus „True Detective“, „Fargo“ ir „Broadchurch“ sezonus.

Kadangi čia nėra apžvalga per se, tai daug apie serialo kokybę nepasakosiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad Jarecki ir kiti serialo kūrėjai yra visiškai atviri ir kalba apie savo abejones (*). Jie neturi vieno tikslo išteisinti arba apkaltinti Durstą, bet kuo daugiau jie gauna įrodymų, rodančių į vieną pusę, tuo daugiau jiems kyla abejonių ir klausimų. „The Jinx“ yra nerealiai stilingas serialas, neperspaudžiantis su suvaidintomis scenomis, bet parodantis, kad net dokumentikoje galima išspausti stilių ir pademonstruoti, kad šitame žanre tikrai egzistuoja režisūra.

2015 m. kovo 23 d., pirmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Toodle Fucking-Oo/Commendatori

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Trečia serija. Toodle Fucking-Oo


There has to be consequences. - Carmela

Serija „Toodle Fucking-Oo“, kurią būtų galima nominuoti geriausiai pavadinta šio serialo valanda, neturi daug subtilumo. Negaliu visiškai nuoširdžiai pasakyti, kad „Sopranai“ buvo subtilus serialas, nes jeigu per daug nežiūrėsime į paslaptingai sukonstruotas ir protą apgirtinančias sapnų scenas, daug kas čia buvo pateikiama ganėtinai paviršutiniškai. Ši serija, tiesa, veikiausiai yra išskirtinė, tačiau ją su visomis kitomis sieja nuostabus plėtojamų temų išpildymas.

Labiausiai su nesubtilumu yra susijusi Melfi istorija, tačiau visai gali būti, kad ji atskleidžia, jog scenaristai šią seriją taip sukonstravo specialiai. Melfi siužeto linija prasideda jai pamačius su bendrais vakarieniaujantį seniai matytą Tonį, kuris į ją nekreipia per daug dėmesio. Ši scena stipriai paveikia juos abu: Tonis turi atremti bendrų provokacijas ir paaiškinti, iš kur jis ją pažįsta (savo atsakyme Tonis daktarę paverčia meiluže, nes kitoks atsakymas būtų klaidingas); tuo tarpu Melfi pradeda elgtis kaip maža mergaitė, krykštaujanti ir atsisveikinanti su Toniu kaip su senu draugu.

Kiekvienas žiūrovas, įskaitant ir Melfi, supranta, kad tai peržengia bet kokias etikos ribas. Tačiau ji vis tiek konsultuojasi pas savo psichoterapeutą, kadangi ji viskam turi turėti konkrečius atsakymus. Tai mane labiausiai Melfi istorijoje ir glumina: Melfi, dėl tyčia sukaustytos Lorraine Bracco vaidybos, yra keistas sutvėrimas, analizuojantis savo veiksmus, tačiau nebandantis atsiskleisti savo nuosavam daktarui. Man ši Melfi istorija yra viena įdomiausių ir keisčiausių visame seriale, kadangi ji yra tiesiogiai susijusi su pagrindine „Sopranų“ tema - žmonių keitimusi. Melfi puikiai supranta, jog Tonis jos gyvenimą pakeitė neatpažįstamai, o tose nesubtiliose scenose, kai ji elgiasi visiškai laisvai ir su juo bando neįsipareigojančiai bendrauti, tampa aišku, kad jai tas dalykas patinka. Ji ieško pasiteisinimų, dėl ko Tonis jai galėtų nepatikti, ir primena, kad dėl jo mirė viena iš jos pacienčių, tačiau nepanašu, kad Melfi tai per daug trukdytų. Ji sapnuoja į avariją patenkantį Tonį ir tai, kaip ji negali jam padėti, ir net jeigu ji ieško bereikalingų pasiteisinimų, dėl ko neturėtų gydyti ar tiesiog matytis su Toniu, ir kartu bando įrodyti, kad ji nesikeičia, visi žiūrovai ir ji pati supranta, jog tai yra neteisybė ir ji tam keitimuisi paprasčiausiai priešinasi.

2015 m. kovo 20 d., penktadienis

Telemano savaitė #98


Shameless. 5 sezonas. 9 serija. Carl's First Sentencing
Vienas iš maloniausių dalykų žiūrint serialą yra supratimas, kad scenaristai pagaliau išsiaiškino, kokiu keliu jiems reikia pasukti savo kūrinį ir viskas stebuklingai susistato į savas vietas. „Shameless“ jau kurį laiką yra stebėtinai gerai veikiantis sudėtingas mechanizmas, tačiau man atrodo, kad serialas pagaliau atrado, ką veikti su Frenku. Galbūt ši serija yra išskirtinė dėl to, kad naujoji Frenko draugė yra įdomi ir veikianti ne vien kaip siužeto detalė, tačiau net jeigu ir taip, šioje serijoje Frenkas buvo tikrai reikalingas. Man lyg ir pasirodė, kad per jo šalutinius nuotykius scenaristai nori atvesti Frenką į protą ar bent jau priversti suprasti savo klaidas, kas būtų tiesiog beprasmiška, tačiau jeigu visos nereikalingos Frenko istorijos būtų tokios nuotaikingos, šitas serialas neturėtų problemų. Na, gal ir turėtų, bet ne tiek daug. Fionos istorija šį sezoną manęs vis dar neveikia, nes kiekvienas jos daromas veiksmas yra apibrėžiamas tik per jos gyvenimo vyrus, kas jau tampa kvaila „Shameless“ tradicija, paliekančia Fioną įskaudintą ir turinčią vis tą pačią atomazgą, dėl ko įdomiau nepasidaro. Serialas jau seniai nustojo vesti paraleles tarp naujų Fionos draugų ir Frenko, ir jeigu anksčiau jie buvo reikalingi dėl tėviškųjų problemų išryškinimų, dabar scenaristai atsiduria per daug patogioje pozicijoje, kuri turi vis tą pačią pabaigą. Lipo istorija man irgi neturėjo daug aiškumo (kaip kažkas išsireiškė internetuose, visa ta istorija yra kaip blogas fan fictionas, ir tame yra tiesos), o šiaip visoje serijoje turbūt stipriausiai atrodė Kevino siužeto linija, nes jo pasikeitimas buvo parodytas logiškai, konkrečiai ir be didesnio tampymosi. Negaliu sulaukti, kada pamatysiu kalėjime taisykles nustatantį Karlą, ir man panašu, kad sezonas turi baigtis tikrai įdomiai. „Shameless“ dabar turi ganėtinai daug įdomių siužeto linijų, ir jeigu jie per daug nesusimaus, paskutinės serijos bus tikrai įdomios ir kokybiškos. 8/10

The Last Man on Earth. 1 sezonas. 4 serija. Sweet Melissa
Kad ir kaip bežiūrėtum, „The Last Man on Earth“ vis dar išlieka komedija, kuriai reikia parodyti kokius nors komedijoms tradiciškai įprastus dalykus. Šiuo atveju tai yra Melisa, dėl kurios išprotėja Filas, ir serija yra paskiriama išskirtinai jai. Net jeigu pabaiga kiek atperka ėjimą link jos, pirmoji serijos pusė nėra ta protingoji komedija, kuri mane užkabino pirmosiomis serijomis. Apgailėtini Filo bandymai sužavėti naują draugę, eiliniai parodymai, kad jis yra vyras ir moka daryti vyriškus dalykus, kartais buvo gan linksmas fizinis humoras, bet kur kas dažniau visa tai buvo panašu į daug pastangų nereikalaujantį laiko užpildymą. Kita vertus, po tos scenos, kai Melisa prisipažino Filui apie savo slapčiausius troškimus, serialas iškart pašoko į viršų. Aš vis dar įsivaizduoju, kad kažkas šioje situacijoje yra ne taip ir galbūt Melisa savo kalbomis tiesiog bandė Filą, galbūt turėjo dar kokių nors minčių, bet priimant ją visiškai rimtai serialo kokybė padideja. Melisa pripažįsta Filo ir Kerol santuokos šventumą ir gerbia abu sutuoktinius, net jeigu Filui tai visiškai nieko nereiškia. Dramine prasme serialas tikrai turi stiprius sugebėjimus bei sugeba įdomiai apibrėžti savo veikėjus, tačiau jis jau parodė, kad čia kartu galima kurti protingą komediją, ko šioje serijoje pasigedau. Visgi tikiuosi, kad „The Last Man on Earth“ išlaikys savo pavadinimo šventumą ir nepradės kiekvienoje serijoje pristatyti naujų veikėjų. Taip, turint tiek mažai aktorių išlaikyti kokybę yra sunku, bet tai šį serialą ir turėtų išskirti iš kitų. 7/10

2015 m. kovo 15 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Guy Walks into a Psychiatrist's Office.../Do Not Resuscitate

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Pirma serija. Guy Walks into a Psychiatrist's Office...


Who's your fucking boss, huh? Who's your fucking boss? Who gets the explanation? What am I, supposed to trust you? You fuckin' off the reservation cocksucker! - Tony Soprano

Galbūt tai yra mano klaida, bet mafijos gyvenimą aš dažniausiai įsivaizduoju kaip laisvą ir neturintį daug rūpesčių. Ne dėl to, kad jį idealizuoju, tiesiog ir filmai, ir tikro gyvenimo istorijos mane yra išmokiusios, jog tie žmonės, bent jau turintys aukščiausius rangus, gyvena pavydėtiną gyvenimą. Jiems visiems baigiasi vienodai, tačiau bent kažkurį laiką jie neturi absoliučiai jokių problemų. Na, bent jau aš taip galvoju.

Tik va kur kas daugiau klausimų man keliantis dalykas yra ne materialinis, o moralinis jų gyvenimas. Ir nebandydamas tapti dar vienu teisuoliu, kuris pradeda moralizuoti apie teisingą ar neteisingą gyvenimą, aš čia noriu pakalbėti apie kai ką, ką „Sopranai“ parodė linksmai pavadintoje antrojo sezono premjeroje. Be viso fizinio mafijos vadų laisvumo, šita profesija kartu yra ir baisiai įpareigojanti - ne vien pareigų, bet ir mąstymo prasme. Mafija yra tikrų konservatorių verslas, o konservatyvumas yra ne kas kita kaip bandymas elgtis pagal iš anksto nustatytas ir jau ilgai plėtojamas taisykles, ir neturėjimas rimtos priežasties nuklysti į šoną.

Pažiūrėkit į Tonio santykius su jo seserimi Dženise, kurią įkūnija Aida Turturo. Jau pirmajame sezone scenaristai buvo užsiminę apie tai, kad Tonio santykiai su jo seserimi yra gan keisti ir šalti. Susitikimuose pas Melfi supratome, kad Tonis ant sesers yra piktas dėl to, kad ši pavogdavo visą tėvo dėmesį, nors tėvas ją aiškiai naudodavo tik kaip priedangą sukti nelegalų verslą. Ir net jeigu pirmojoje serijoje mes nesužinome, dėl ko brolis su sese pykstasi ir toliau, tampa aišku, kad ji yra nusukusi nuo jo pinigų ir tiesiog nepasižymi maloniu būdu.

2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

Telemano savaitė #97

Brooklyn Nine-Nine. 2 sezonas. 18 serija. Captain Peralta
Jums turbūt ne taip sunku patikėti, kad Bradley Whitfordas gali vaidinti Andy Sambergo tėvą, bet man šito dalyko suvokimui prireikė nemažai laiko. Kai šį faktą pagaliau priėmiau, „Captain Peralta“ tapo dar viena nuoširdžiai smagia „Brooklyn Nine-Nine“ serija. Džeiko ir jo tėvo santykiai po truputį nuskambėdavo ir pirmame, ir antrame sezone, ir net jeigu jie tradiciniu Sambergo būdu dažnai būdavo perspaudžiami, „Brooklyn Nine-Nine“ turi stiprias „Parks and Recreation“ tradicijas ir savo komediją dažniausiai kildina iš veikėjų tarpusavio santykių. Džeiko ir jo tėvo susitikimas šią savaitę buvo itin stiprus pavyzdys, iš kur yra kilęs Džeikas ir dėl ko jis yra toks keistas, net jeigu visa ši situacija daugiausiai buvo naudojama dėl komedijos. Tarp kitko, ganėtinai stiprios, nes net jeigu Skalis su Hičkoku gali pristatyti nuoširdžiai smagių citatų ir fizinės komedijos, serija automatiškai tampa itin stipria. Antraeilė istorija apie tai, kaip kapitonas liepė likusiam ketvertui nuovadoje išspręsti neišsprendžiamą mįslę, buvo ganėtinai linksmas laiko užpildymas, nors jo pabaigą apie tai, kad Holtas net nežino atsakymo į suktą klausimą, numačiau iš anksto. Kaip ten bebūtų, tai buvo dar viena stipri serija likus vos kelioms savaitėms iki sezono pabaigos ir panašu, kad jis galiausiai atrodys taip pat stipriai kaip ir pirmasis. 8/10

Shameless. 5 sezonas. 8 serija. Uncle Carl
Man patinka „Shameless“ taktika, kurią, kaip suprantu, jie sukūrė vien dėl manęs: pristatyti veikėją, kuri į neviltį varytų dar labiau nei Frankas. Šiuo atveju kalbu apie Samę, kuri šiaip jau žeidžia Franką ir tai man lyg ir turėtų patikti, bet žiūrėdami į ją jūs suprasite, dėl ko aš dažniausiai negaliu pakelti Franko. Ji stengiasi griauti serialo ar, labiau, Galagerių šeimos struktūrą, ir jai tai nesiseka. Iš vienos pusės aš jos buvimą suprantu - „Shameless“ scenaristai nori parodyti, kad tos šeimos niekas nesugriaus. Tik kai Samės siužeto linija yra nukišama į ketvirtą planą ir apie ją užsimenama tik tarp kitko, iš to jokios naudos nėra. Palikit Franką, išsiųskit ją kuo toliau ir visi bus laimingi. Bet serija, aišku, nėra apie ją, net jeigu jos storulis sūnus ir buvo pagautas už narkotikų kontrabandą, bet apie tai veikiausiai kalbėsime kitą savaitę. O „Uncle Carl“ turėjo pakankamai stiprių elementų. Lipo istorija apie tai, kaip jam reikia pinigų, galbūt pravertė pramoginiu aspektu, nes ji ištempė Keviną į studentų vakarėlius, bet pats Lipo monologas dėl skolos atleidimo buvo emocine prasme stipriausia serijos dalis. Lipas žinojo, kad jo kalba gali suveikti jam į naudą, bet pats jos pateikimas buvo vertas aukščiausių pagyrų. Ianas ir Karlo bandymas padėti broliui irgi veikė dviem lygiais, nes elektros šoko terapija bandant įmesti televizorių į baseiną yra šioks toks nuotaikos praskaidrinimas. Fionos istorija šiai nenorint išleisti vyro į turą su savo grupe, buvo užtvirtinimas, kad tos vedybos buvo skirtos vos keletui serijų ir nieko gero iš jų nebus, todėl šita siužeto linija manęs nesužavėjo, nors ir buvo reikalinga. Šiaip tik dabar pradedu pilnai priimti „Shameless“ grožį, kai seriale yra tiek daug judančių detalių ir visas jas čia sugebama kažkokiu būdu normaliai pateikti. 8/10

2015 m. kovo 9 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Manhattan“: kokybiškas senos idėjos išpildymas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Manhattan“ serijos.

Kai kartą išgirdau, kaip su kūryba susijęs žmogus mano aplinkoje apibūdino klišes, man visa televizija ar netgi visas menas atsistojo į vietas. Man visad būna sunku paaiškinti, dėl ko knygose žmogaus išvaizda yra nusakoma jam žiūrint į veidrodį, dėl ko filmuose žmonės neatsisveikina su kitais kalbėdami telefonu, o Paryžiuje pro kiekvieną langą matosi Eifelio bokštas. Priežastis, pasirodo, paprasta: klišės yra naudojamos dėl to, kad jos veikia. Atrodo, atsakymas elementarus, bet kol neįsigilini, tol nesupranti, kad po veikėjo pasižiūrėjimo į veidrodį skaitytojai su juo susipažįsta fiziškai, kalbėjimas telefonu degina filmų laiką, o žmonės tokius dalykus greitai pamiršta ir juda toliau. Klišės yra paprasčiausias, bet efektyviausias būdas kažką sukurti.

Serialas „Manhattan“, plačiąja prasme, toli gražu nėra klišė. Jis pasakoja apie 1943 metais vykstančius įvykius, kai geriausi JAV mokslininkai yra atvežami į nuošalų Naujosios Meksikos miestelį. Jų užduotis besidomintiems istorija nėra negirdėta - mokslininkai privalo sukurti atominę bombą, kuri užbaigtų jau keturis metus besitęsiantį karą. Į mažą miestelį su šeimomis atvežami mokslininkai negali bendrauti su išoriniu pasauliu, o jų miestelis - Los Alamosas - teoriškai išvis neegzistuoja. Manheteno projektą vykdantys mokslininkai, jų šeimos ir juos prižiūrintys karininkai yra niekur, bet gamina kažką, kas pakeis visą pasaulį.

Čia ir yra sumaniausia „Manhattan“ dalis. Visi veikėjai gyvena ženkliai apribotoje, artimoje ir kažkokio lygio klaustrofobiją keliančioje aplinkoje. Uždari miesteliai yra legendinė amerikietiško meno savybė, pastaraisiais dešimtmečiais pasižymėjusi tokiais nuostabiais serialais kaip „Twin Peaks“ ir „The Leftovers“ bei tuo akis ir ausis kraujuoti verčiančiu „Under the Dome“. Suvesti žmones į tam tikrą vietą, duoti jiems bendrą savybę ar tikslą (šiuo atveju - užbaigti karą) ir paleisti mažas smulkmenas, kurios ilgainiui perauga į žmonių gyvenimus keičiančius dalykus, yra daug kartų naudota, bet visuomet atsiperkanti idėja.

2015 m. kovo 8 d., sekmadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. I Dream of Jeannie Cusamano

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „I Dream of Jeannie Cusamano“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Trylikta serija. I Dream of Jeannie Cusamano


What kind of a person can I be if his own mother wants him dead. - Tony Soprano

Tai, ką aš kartoju jau kurį laiką ir ką „Sopranų“ scenaristai norėjo, kad jūs suprastumėte, yra parodoma pirmosiomis šios serijos minutėmis. DiMeo gauja susitinka dar vienoms deryboms, tačiau ten jau visi žino, kad Džimis yra išdavikas, tik pastarasis artėjančios grėsmės visai nesupranta. Ir kai atrodo, kad ši serija su juo ir bus susijusi, Kristoferis savo kolegą nusiveda į nuošalų kambarį tarytum maloniai pasišnekėti, o iš nugaros priėjęs Silvijus Džimį nušauna. Įprasti serialai būtų pabijoję ir Džimio nužudymą pavertę svarbiausiu serijos įvykiu; „Sopranai“ nėra tarp tų bailių ir aiškiausią dalyką padaro pirmosiomis minutėmis, taip paliekant likusią valandą tikrajai serialo žvaigždei: psichologijai.

Ji eilinį kartą žiūrovus pasiekia įvairiausiomis formomis, tačiau būtent dėl jos įvyksta visi svarbiausi „I Dream of Jeannie Cusamano“ įvykiai (tarp kitko, taip pavadinta serija yra aliuzija į seną serialą „I Dream of Jeannie“, kurį, jeigu neklaidina atmintis, rodė lietuviškos televizijos ir kuris taip pat buvo susijęs su įvairiomis fantazijomis, tik jau grynos komedijos forma. Nors, aišku, „Sopranuose“ šitas pavadinimas suprantamas tiesiogiai). Niekas nepaneigs, kad didžioji Livijos problemų dalis yra susijusi su giliomis psichologinėmis problemomis. Galbūt jai daktarai nori diagnozuoti vėžį, tačiau iš visų jos veiksmų tampa aišku, kad Livija atsimena tuos dalykus, kuriuos nori atsiminti, ir jos nuklydimas iki Tonio namų vidury nakties negali būti paprastas atsitiktinumas.

Geriausias to pavyzdys - Livijos ir Arčio pokalbis. Po klaidžiojimų Livija yra paguldoma į ligoninę, kur ją lanko šeima ir draugai, ir atėjus Arčiui ji prisimena savo sūnaus draugą. Artis giriasi atsidaręs naują restoraną ir džiaugiasi klestinčiu verslu, kai staiga Livija paklausia jo, ar šis nepyksta, kad mafija sudegino jo restoraną. Jis nesustoja pagalvoti, ar tai gali būti dar vienas Livijos svaičiojimas - be to, kad toks klausimas yra itin specifinis, jis kartu sustato visas Arčio mintis į vieną vietą. Jo staigūs vėlesni veiksmai parodo, kad Artis tikrai įtarinėjo Tonį tuo, kad pastarasis sudegino visą gyvenimą kurtą restoraną, ir Arčiui tereikėjo paprasto postūmio.

2015 m. kovo 4 d., trečiadienis

Sopranai. Pirmas sezonas. Nobody Knows Anything/Isabella

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmas sezonas. Vienuolikta serija. Nobody Knows Anything


When it comes to backs, nobody knows anything. - Paulie

Quentino Tarantino filmai yra taip mylimi dėl to, kad jis savo istorijų nebando pasakoti tiesmukiškai. Yra daug režisierių, kurie kuria filmus vien dėl to, kad galėtų papasakoti konkrečią istoriją ir nuo jos niekur nenuklysti, bet čia nėra Tarantino stilius. Jis kiekvieną istoriją pasakoja kuo įdomesniu ir žiūrovus pritraukiančiu būdu, ir viso to centre yra atskiros scenos. Jose veikėjai dažnai kalba apie kvailus, su pagrindine tema nesusijusius dalykus, tačiau neatsiras žmogus, kuris pasakytų, kad Tarantino filmai tinkamai neišplėtoja savo veikėjų ar aiškiai nepasako savo esmės.

„Nobody Knows Anything“ turi savo pagrindinę temą - kad Tonio galvoje yra pasėta nepagrįsta abejonė ir ji vyrą varo iš proto. Tačiau pasakojant tą istoriją serialas susilaukia malonaus šalutinio efekto, kai po truputį, kiekvienoje scenoje pasakant sakinį ar du, „Sopranai“ sugeba papasakoti Toniui dirbusio FTB agento Vino istoriją.

Ji, jeigu trumpai, vėlgi yra labiau susijusi su Toniu nei su pačiu Vinu, tačiau dėl to serijos vertė nesumažėja. Kai Tonis pradeda galvoti, kodėl Vinui reikėtų meluoti dėl galimos Pussy išdavystės, Toniui Vinas jau pasirodo kaip žmogus, ne vien paprasta priemonė. Kai Tonis susitinka su viešnamio, kuriame Vinas dažnai lankydavosi, šeimininke, jis supranta, kad FTB agentas buvo ganėtinai švelnus žmogus, ieškojęs kitų žmonių prieglobsčio. Jis tiesiog nerado sau tinkamos vietos ir savo noru tikrai nebūtų bendravęs su Toniu, tačiau suprasdamas prastą padėtį Vinas su juo bendravo, nes jam paprasčiausiai patiko bendrauti su žmonėmis. Jo dažnas lankymasis viešbutyje yra bandymas užpildyti tuštumą, kurią jis jaučia bastydamasis ir darydamas nelegalius dalykus, ir tai jam bent iš dalies padeda.