2015 m. kovo 9 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Manhattan“: kokybiškas senos idėjos išpildymas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Manhattan“ serijos.

Kai kartą išgirdau, kaip su kūryba susijęs žmogus mano aplinkoje apibūdino klišes, man visa televizija ar netgi visas menas atsistojo į vietas. Man visad būna sunku paaiškinti, dėl ko knygose žmogaus išvaizda yra nusakoma jam žiūrint į veidrodį, dėl ko filmuose žmonės neatsisveikina su kitais kalbėdami telefonu, o Paryžiuje pro kiekvieną langą matosi Eifelio bokštas. Priežastis, pasirodo, paprasta: klišės yra naudojamos dėl to, kad jos veikia. Atrodo, atsakymas elementarus, bet kol neįsigilini, tol nesupranti, kad po veikėjo pasižiūrėjimo į veidrodį skaitytojai su juo susipažįsta fiziškai, kalbėjimas telefonu degina filmų laiką, o žmonės tokius dalykus greitai pamiršta ir juda toliau. Klišės yra paprasčiausias, bet efektyviausias būdas kažką sukurti.

Serialas „Manhattan“, plačiąja prasme, toli gražu nėra klišė. Jis pasakoja apie 1943 metais vykstančius įvykius, kai geriausi JAV mokslininkai yra atvežami į nuošalų Naujosios Meksikos miestelį. Jų užduotis besidomintiems istorija nėra negirdėta - mokslininkai privalo sukurti atominę bombą, kuri užbaigtų jau keturis metus besitęsiantį karą. Į mažą miestelį su šeimomis atvežami mokslininkai negali bendrauti su išoriniu pasauliu, o jų miestelis - Los Alamosas - teoriškai išvis neegzistuoja. Manheteno projektą vykdantys mokslininkai, jų šeimos ir juos prižiūrintys karininkai yra niekur, bet gamina kažką, kas pakeis visą pasaulį.

Čia ir yra sumaniausia „Manhattan“ dalis. Visi veikėjai gyvena ženkliai apribotoje, artimoje ir kažkokio lygio klaustrofobiją keliančioje aplinkoje. Uždari miesteliai yra legendinė amerikietiško meno savybė, pastaraisiais dešimtmečiais pasižymėjusi tokiais nuostabiais serialais kaip „Twin Peaks“ ir „The Leftovers“ bei tuo akis ir ausis kraujuoti verčiančiu „Under the Dome“. Suvesti žmones į tam tikrą vietą, duoti jiems bendrą savybę ar tikslą (šiuo atveju - užbaigti karą) ir paleisti mažas smulkmenas, kurios ilgainiui perauga į žmonių gyvenimus keičiančius dalykus, yra daug kartų naudota, bet visuomet atsiperkanti idėja.

„Manhattan“ struktūra tokiai istorijai yra pritaikyta nuostabiai. Kartais net sunku patikėti, kad serialą sukūrė Samas Shaw - žmogus, kuris iki šiol buvo parašęs tris „Masters of Sex“ serijas ir tuo jo televizinė patirtis apsiribojo. Serialas seka dvi mokslininkų komandas, gyvenančias tame pačiame Los Alamoso miestelyje, kurios, pusiau konkuruodamos ir šiek tiek bendradarbiaudamos, bando sukurti pirmąją atominę bombą. Mokslo srityje viskam vadovaujantis Frankas (John Benjmin Hickey) patiria didžiausią spaudimą tvarkydamasis su nenumatytomis problemomis ir dažnai turi susidurti su jaunais mokslininkais, tokiais kaip Čarlis (Ashley Zuckerman), kurie šį projektą mato kaip savotišką karjeros pradžią ir galvoja tik apie savo tikslą, ne jo padarinius.

Bėgant laikui po truputį „Manhattan“ tampa kažkuo daugiau nei moksliniu serialu. Fizikams serialas gali nepatikti, nes jis tikrai nėra apie juos. Serialui labiausiai rūpi žmonės, kurie gyvena mažame miestelyje. Reikia pripažinti, kad pirmosios serialo serijos gali pasirodyti nuobodžios ir nereikalingos, bet galbūt per klaidą, galbūt (kas labiau tikėtina) kruopščiai suplanavus, sezono pabaigoje galima suprasti, kad jokia siužeto linija nebuvo sukurta be reikalo. Kadangi „Manhattan“ turi įvairaus lygio veikėjų - pagyvenusių ir visiškai naujų mokslininkų, žmonų, patyrusių karininkų ir eilinių, - serialas turi prabangą nagrinėti įvairias temas ir scenaristai tai sugeba efektingai išnaudoti.

Dažniausiai sugrįžtanti tema čia, tiesa, yra romantika. Romantiniu serialu „Manhattan“ nepavadinsi, bet jis dažnai įkrenta į tą kategoriją, kai žmonės artimoje aplinkoje suartėja visais įmanomais aspektais ir galiausiai viskas perauga į rimtesnius santykius. Čia nagrinėjami visi įmanomi santykiai - homoseksualumas, platoniška meilė, gėdą sukeliantys vienos nakties nuotykiai ar netgi rimtas priekabiavimas. Romantika man seriale kėlė daugiausiai rūpesčių, kadangi iki pirmojo sezono vidurio atrodė, jog tai yra vienintelis scenaristų sugalvotas būdas suteikti tokių beveidžių profesijų - fizikų ir karininkų - atstovams šiek tiek žmogiškumo.

Kaip galiausiai paaiškėjo, viskas buvo daroma ne be reikalo. Veikėjai, netgi tie, kuriuos matome kas kelias serijas, gauna tam tikras mažas istorijas, kurios dažnai persipina. Kartais tai yra žmonų susibūrimas, kartais mokslininkų kalbėjimasis su nepažįstamaisiais. „Manhattan“ auga tiesiog akyse, kas yra maloniausias jausmas žiūrint serialą. Pats serialas, net jeigu naudojantis kai kurių garsių mokslininkų vardus (scenaristai smaginasi kuo dažniau įkišdami Heisenbergo vardą), nėra istorinis ir jame tikrų faktų nėra daug, tačiau scenaristai naudojasi faktu, kad kiekvienas žiūrovas žino karo pabaigą. Veikėjai čia dažnai optimistiškai kalba apie savo darbą, kai kurie net tikėdamiesi, kad jie užbaigs visus karus ir pakeis pasaulį, o kai kurie netikėdami, kad jiems kas nors pavyks. Žinant visko baigtį tokie dialogai gali pasirodyti kiek per daug paviršutiniški, tačiau jie neatsiranda iš niekur - tokius žodžius veikėjai pasako tik tuomet, kai žiūrovai jau supranta jų optimizmą, pesimizmą ar realizmą, ir tokios mažos detalės, kurios paaiškina visų nereikalingų siužeto linijų buvimą, tiesiog pradžiugina.

Subtilumo trūksta nebent tame, kaip serialas elgiasi su dabartiniu pasauliu, nes tokie paviršutiniški dialogai, aptariantys gyvenimą po kelių dešimtmečių, jau priverčia susigūžti. „Manhattan“ turi aliuzijų į tai, kaip tuometinis gyvenimas buvo panašus į dabartinį, ir tam tikrai nereikia veikėjų parodymo pirštu. Iš dalies serialas kiek menkiau išnaudoja ir savo laikmetį, nes be šukuosenų, aprangos ir muzikos, apie tuometines ideologijas ar tiesiog karą kalba mažai kas. Sezono pabaigoje pradėta kalbėti ir apie šį gyvenimo aspektą, ir tikėtina, kad mažame WGN kanale gyvenančio serialo antrasis sezonas šią problemą ištaisys.

Nereikia apsimesti, kad „Manhattan“ nėra nišinis serialas. Jis apeliuoja į rimtesnės ir nepopulistinės televizijos mėgėjus, kurie domisi istorija, bet supranta, kad serialas nėra istorinis. „Manhattan“ yra vienas tų retų serialų, kuriuos rekomenduoju peržiūrėti per trumpą laiką (idealiai - per savaitgalį). Jį tempiant, serialas gali atsibosti prieš įdomiausias savo siužeto linijas, o jų, pradedant šnipų istorijomis ir baigiant valstybės paslaptimis, čia ilgainiui yra apstu. Nepažiūrėję „Manhattan“ jūs nebūsite nieko praradę, tačiau jeigu serialui pasiryšite, tai bus dar vienas atvejis, kai galima bus nuoširdžiai džiaugtis aukščiausiu televizijos lygiu netgi mažiausiuose kanaluose.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą