2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Big Girls Don't Cry/The Happy Wanderer


Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Penkta serija. Big Girls Don't Cry


This shit's unacceptable. - Christopher Moltisanti

Nieko keisto, kad serialas, kurio pagrindinis veikėjas gydosi psichoterapijoje, taip stipriai koncentruojasi į žmonių bendravimo svarbumą. Joks rimtas kinematinis kūrinys negali veikti be dialogo, todėl bendravimo svarbą galima pritempti kiekvienam serialui, tačiau „Sopranai“ šį aspektą perkelia į kitą lygį. Čia žmonių nesikalbėjimas juose užgniaužia emocijas, kurios į paviršių išlenda po dešimčių metų; kalbėjimasis gali būti gyvybės ar mirties klausimas. Ar psichologine, ar fizine prasme, šitame seriale kalbėjimas visuomet turi savo kainą.

„Big Girls Don't Cry“ žiūri būtent į šį serialo aspektą ir nepaisant to, kad serija išryškina kai kurias svarbias veikėjų vietas, aš ją pavadinčiau silpniausia iš iki šiol matytų. Aišku, su „Sopranais“ atvirai silpnų serijų niekada nebuvo, nebent mažiau geros, tačiau ši yra viena jų. Tiesiog dėl to, kad ji jau kelintą seriją iš eilės plaukia paviršiumi ir dabar atsiduria toje vietoje, kai iš tų pačių temų nėra ką rodyti.

Melfi istorija paskutiniu metu buvo pakankamai aiški - ji tiesiog negali gyventi be Tonio. Aš vis dar nesu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad Melfi troško Tonio intymiąja prasme, tačiau tam argumentų galima surasti. Jau vien šioje serijoje paklausta apie jausmus Toniui Melfi susijaudina ir išbėga iš psichoterapeuto kabineto. Scena banali, primenanti tuos kartus, kai dėl Melfi klausimų susinervinęs Tonis išbėgdavo iškoliojęs savo daktarę, tačiau mintis aiški. Ji Toniui aiškiai kažką jaučia ir to nenori priimti.

„Big Girls Don't Cry“ kartu solidžiai sugeba parodyti, kaip veikia psichiatrų etika. Jie privalo būti nematomi žmonės ir tik sukurti iliuziją, kad yra tikri asmenys. Jie negali turėti jokios naudos, jų darbas turi būti pasiaukojantis ir vienpusiškas, daromas tik dėl paciento. Kad ir kaip baisiai yra pateikiamas Melfi draugas/daktaras, tiesa yra jo pusėje, kadangi Melfi bandymas ieškoti argumentų ir toliau gydyti Tonį dėl to, kad jai tai padėtų asmeniškai, yra visiškai nevykusi idėja. Ji supranta, jog nusikaltėlio gydymas jai toli gražu nepadeda, tačiau Melfi niekada nėra gydžiusi tokio įdomaus ir pavojingo žmogaus, į jos kraują prileidžiančio didžiulę adrenalino dozę. Galbūt jos jausmai Toniui kyla būtent per šią prizmę, kai naujas ir įdomus žmogus jai sukelia intymumo, ne įdomumo iliuziją, tačiau ši siužeto linija kur kas geriau parodo apverktiną Melfi gyvenimą, kai jai vaikystėje po antklode reikėjo žiūrėti „The Wizard of Oz“, kas yra kiek keistas neįdomumo pademonstravimas, tačiau jis yra pateikiamas tik per kalbėjimą.

Ir niekas nepaneigs, kad Tonį irgi traukia link Melfi. Aš jaučiu, kad šitą sakinį rašau jau ne pirmą kartą, tačiau tai tik pademonstruoja, kiek serialas praleido nereikalingo laiko su šia istorija. Bent jau Tonio pusėje stipriai atrodo faktas, kad jis bereikalingai nesiekia Melfi susigrąžinimo. Jis po truputį supranta, kad jam reikia terapijos, tačiau jo gyvenimas yra toks chaotiškas ir įtemptas, kad apsistoti prie bandymo perkalbėti Melfi (kaip pastaroji yra apsistojusi prie bandymo susigrąžinti Tonį), jam tiesiog neatrodo logiška.

Toniui pagalbos reikia ne vien dėl paprasto kalbėjimosi - jo situacija tampa vis blogesnė. Iš niekur nieko, susinervinęs dėl Dženisės sprendimo užstatyti motinos namą, kad būtų galima gauti paskolą, jis sūnaus akivaizdoje sudaužo telefoną ir iškart supranta, kad pratrūko be jokios priežasties. Panašiai atsitinka ir tuomet, kai jis užpuola visiškai karikatūrinę rusų porą, raginančią jo meilužę susirasti kitą vyrą. Tačiau Tonis suveda galus ir nusprendžia, jog jam reikia su kuo nors pasikalbėti ir išsipasakoti. Vėlgi, išvada yra paviršutiniška, nes Melfi turėjo tinkamus gydymo metodus ir vaistus, tačiau pradžia nebloga. Tik Hešas - vienintelis žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitiki Tonis - net nėra geras klausytojas. Tonis beviltiškai bando papasakoti apie savo dieną ir jaučiamus jausmus (režisieriui nusprendus, kad tarp dviejų draugų pastačius stalą vaizdinys banaliai neprimins psichoterapijos), tačiau Hešas pasakojasi apie save. Tame nėra nieko blogo, nei vienas iš jų nėra profesionalas, o Tonis nori, kad jį kas nors išklausytų, todėl kai serijos pabaigoje jam paskambina Melfi, Tonis, šiek tiek pasilaužęs, sutinka grįžti pas ją, nes to skambučio laukė jau ilgą laiką.

Ir visgi įdomiausia serijos dalis kalbėjimo/bendravimo prasme yra Kristoferis. Jis yra veikėjas, kuris nuo pat pradžių turėjo potencialo, o Michaelas Imperioli turi nemažai talento, tačiau jis kartu dažniausiai yra užgožiamas ir niekas nesiryžta parodyti jo tapimo rimta mafijos dalimi. Visgi „Big Girls Don't Cry“ išryškina psichologinę jo pusę. Pasirodo, kad Kristoferiui reikia auditorijos. Galbūt daug kas tai suprato ir anksčiau, tačiau ši serija ir veikia to išryškinimui.

Kristoferis, iš Adrianos gavęs dovanų aktorinius kursus, tai priima tikrai rimtai. Jis vis dar puoselėja mintis tapti scenaristu, net jeigu jam sekasi apgailėtinai, ir šituos mokslus jis yra pasiryžęs užbaigti. Ir jau nuo serijos pradžios matome, kaip jis mėgaujasi auditorija. Kai jis improvizuoja ir žmonės pradeda juoktis, jis tuo džiaugiasi ir didžiuojasi. Kai Adriana pagiria jo vaidybą, jis irgi yra laimingas.

Visgi Kristoferis yra mafijos atstovas ir ši serija tai parodo nuostabiai. Vaidindamas sceną iš filmo „Rebel Without a Cause“, jis apsiverkia. Pagal Adrianos kalbas yra aišku, kad jis tai padaro dėl santykių su tėvu (atvirai sakau - neatsimenu, ar ši tema seriale dar bus nagrinėjama), tačiau scenos esmė slypi ne čia. Kristoferis bijo šitų emocijų. Jis negali patikėti, kad mene jis gali atskleisti tikrąjį save, su jautria ir silpna puse, o mafijozams verkti šiukštu negalima. Jau kitos pamokos metu jis trenkia partneriui į veidą, ką nors bandydamas įtikinti, kad jis yra kietas, tačiau apgauti nepavyksta nieko. Serijos pabaigoje Kristoferis išmeta visas su rašymu susijusias priemones, nes jos yra per daug pavojingos ir galinčios atskleisti apie jį visą tiesą, o tokia rizika yra tiesiog per didelė.

Kitos mintys

  • Kaip ir buvo užsiminta serijoje apie Italiją, į Tonio gaują atvyksta Furijus. Jo atvykimo garbei yra surengiamas vakarėlis, kuris Sopranų namuose vyksta kone kiekvienoje serijoje, tačiau čia kartu yra parodoma, koks Furijus bus svarbus Toniui. Jis iš karto nuvyksta į viešnamį ir išžudo visus, kurie Toniui yra skolingi pinigų, ir daro viską, ką lieptas. Ši istorija veikia dviem kryptimis, kadangi ji dar kartą išryškina ir Kristoferio nereikalingumą, bet konservatyvus Furijaus žiaurumas ir paklusnumas čia užgožia visą potekstę.
  • Furijaus atvykimas kartu sutrikdo Tonio gaujos hierarchiją. Tonis su Poliu džiaugiasi, kad galės turėti mažiau darbo. Tuo tarpu Pussy yra nustumiamas dar toliau ir jam niekas neleidžia klausytis svarbiausių gaujos pokalbių, kuo jis skundžiasi savo FTB informatoriui, dar kartą išryškindamas bendravimo svarbą.
  • AJ vis dar neturi realios vietos visame seriale. Ji atsiras, tačiau dabar jis yra paprastas nereikalingas įrankis, niekas daugiau.
  • Dženisė ir vėl susibėga su Ričiu. Kiek tai yra abipusis ryšys, kiek - noras keršyti Toniui, dar neaišku, tačiau Tonis supyksta, todėl dalinis tikslas yra pasiektas.

Antras sezonas. Šešta serija. The Happy Wanderer


Some people are so far behind in a race that they actually believe they are leading. - Junior

Viena iš nenuginčijamų televizijos taisyklių yra tai, kad į lankas einantį siužetą gali pataisyti serija, kuri į jį nesikoncentruoja ar bent jau nekreipia itin didelio dėmesio. Tokios serijos vadinasi stand alone, galinčios patys pastovėti ant kojų ir tam, kad jas suprastumėte, nereikalaujančios peržiūrėti viso serialo. Kadangi „Sopranai“ pastaruoju metu neturėjo aiškios krypties ir siužete vyravo šioks toks chaosas, „The Happy Wandered“ buvo būtent tas išsigelbėjimo variantas, ir jis suveikė puikiai.

Ši serija nėra tradicinis stand alone apibrėžimas, nes ji vis dar yra susijusi su bendru siužetu. Tačiau ji apie veikėjus pasakoja aplinkkeliais, juos pateikdama konkrečiose ir tik šiai serijai būdingose situacijose, ir tai veikia tikrai gerai. Labiausiai, kuo ši serija išsiskiria iš kitų, yra tai, kad ji pasakoja visiškai naujo veikėjo istoriją. Deividas Skatino, Tonio draugas ir Medou draugo tėvas, nori įsitraukti į Tonio organizuojamus pokerio žaidimus ir pažaisti su tikrais profesionalais.

Iki šiol mes nematėme, kad Tonis įtrauktų visiškai pašalinį žmogų į mafijos reikalus. Artis tam galėtų tikti, tačiau jis yra užaugęs su mafija ir tikrai nėra prašalaitis. Tuo tarpu Deividas yra paprastas verslininkas, kuriam, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tiesiog įdomu pažaisti su mafijos atstovais. Tonis dvejodamas tą pasiūlymą priima, tačiau jo abejones išryškina tai, jog Tonis turi bent šiokį tokį moralinį kodeksą nemaišyti privataus ir nusikalstamo gyvenimo, kas gan ryškiai suskaldo jo asmenybę.

Visgi šioje situacijoje ne ką mažiau įdomi yra Deivido istorija. Jis, kaip šioje serijoje paaiškėja ganėtinai anksti, yra priklausomas nuo lošimų. Iki tokio lygio, kad galiausiai ir stipriai prasiskolina. Pirmojo žaidimo metu mes pamatome, kaip jis įkalbinėja Ričį dar kartą paskolinti jam pinigų. Deividui tai ir tėra žaidimas - jis galvoja, kad jie yra draugai ir skolos bus nurašytos arba bent jau į jas nebus žiūrima per daug įkyriai. Visgi realybė yra tokia, kad pokeris jau yra mafijos žaidimas ir jame galioja savos taisyklės. Deividas susideda su mafijos atstovais ir gauna tinkamą atpildą.

Ne iš Ričio. Deividas, tikrų lošėjų būdu galvodamas, kad geriausias būdas gauti pinigų skoloms užmokėti, yra pasiskolinimas ir tolesnis lošimas, taip ir padaro. Čia ir susikerta toji vienkartinė ir svarbesnė serijos istorijos. Tonis rengia ypatingą pokerio žaidimą - žaidimą, skirtą tik vadovams, kur plaukia itin dideli pinigai. Nors žaidimas yra vietinis ir neatrodo kaip išskirtinis, čia vėl pasirodo tradicijų svarba, kadangi pamatome, kaip Tonis pagarbiai kalba apie šį žaidimą, o Jaunėlis jam pavydi ir negali patikėti, kad jo sūnėnas jau valdo visą jo imperiją.

Pokeris užima didelę šios serijos dalį ir suteikia tikrai smagių akimirkų. Visi gaujos atstovai bent jau iš veido panašūs į tokius, kurie gali turėti nepaaiškinamų agresijos protrūkių, tačiau realiai to dar nematėme. Dabar Silvijus tai parodo visu gražumu. Jis pratrūksta dėl mažiausių smulkmenų ir negali susivaldyti, nes pokeris jam yra kažkas aukščiau už žaidimą, nors šiaip jis tiesiog nori susikaupti. Kitiems gaujos nariams tai patinka, net jeigu Silvijus kartais peržengia padorumo ribas, tačiau viskas čia yra daroma dėl laisvalaikio.

Todėl Deivido įtraukimas į žaidimą pakeičia visą seriją. Kas Toniui turėjo tapti paprasta pramoga ir būdu uždirbti pinigų, dabar tapo galvos skausmu. Jis ne tik turėjo paskolinti Deividui nemažai pinigų, kad šis galėtų pradėti žaisti. Pastarasis juos visus dar ir pralošė, ir net nesiruošė atiduoti Toniui. Ir čia yra kertinė šios serijos tema ar moralas, vadinkite kaip norite. Galima kalbėti apie banalybes, kaip pinigai pakeičia žmogų, bet mafijoje jie yra svarbiau už bet ką kitą. Pinigai įrodo tavo vertę, tai, ar galima tavimi pasitikėti, ir tai yra tavo vertės įrodymas. Panašiai kaip maži vaikai pasakoja tėvams, kad pažymiai nieko nereiškia, nors tai yra pagrindinis žmogaus įvertinimo būdas.

Ši istorija turi ir kitokį prieskonį, kadangi Deivido sūnus yra itin artimas su Medou. Iš vienos pusės, jų dviejų istorija yra visiškai paviršutiniška, dar ir dar kartą įrodanti, kad net toks serialas kaip „Sopranai“ negalėjo atsikratyti televizijos prakeiksmo ir nesugebėjo pateikti normalių, įtikinamų paauglių. Tačiau čia veikia kita sritis, kadangi Tonio darbas ir asmeninis gyvenimas čia yra sumaišomas dar labiau. Deividą primušęs Tonis iš jo gauna sūnaus mašiną, kurią Tonis iškart padovanoja Medou. Pastaroji supranta, kad tai yra jos draugo mašina, ir puikiai žino, kad ją gavo ne iš geros valios. Žinoma, Tonis bando įrodyti Medou, kad jis viską daro dėl dukros, tačiau dėl tokių jo veiksmų dukra susipyksta su draugu ir, bent jau paauglių mastais, jai yra sugriaunamas gyvenimas. Serija galbūt nėra reikalinga bendrame siužete, tačiau veikėjų prasme ji yra itin svarbi.

Kitos mintys

  • Tonis grįžta pas Melfi. Šita istorija yra išpildyta tikrai gerai, nes jie bendrauja tarytum nebūtų praėję nei kiek laiko. Tonis vis dar užsispyręs ir bandantis bėgti nuo tiesos, Melfi kiek atsargiau renka žodžius, ir jiems abiems tai aiškiai patinka.
  • Tonis sužino, kad turi protiškai atsilikusį dėdę. Serialas gali eiti ta linkme, kad Melfi įtartų, jog Tonio negalavimai persiduoda šeimoje, tačiau nemanau, kad tai yra protinga ar reikalinga.
  • Kristoferis toliau demonstruoja, kaip jam reikia auditorijos - bando savo bendrams parodyti, kaip apgauti pardavėją užkišus degtukų dėžutę po svarstyklėmis. Dabar man knieti šitą dalyką išmėginti.
Namų darbai: s02e07 - D-Girl / s02e08 - Full Leather Jacket

2 komentarai:

  1. Gal truputį ne į temą, bet noriu sužinoti tavo nuomonę. Darau tokį projektą, apie įvairius serialus. Ir kilo toks klausimas, į kurį atsakyti manau galėtum pats: kaip manai kodėl vieni serialai tampa populiaresni ir atnaujinami daugiau sezonų nei kiti.Ta prasme, kartais serialas būna labai geras, turi begalo gerus įvertinimus, tačiau dėl mažų reitingų yra atšaukiamas. Kas būtent lemia tuos reitingus? Kodėl kažkokia šimtą kartų matyta ar visiškai nejuokinga sitcom stiliau komedija būna populiaresnė už protą lavinantį ar nuostabiu efektus turintį serialą. Netikiu, kad tai lemia tik per maža reklama ar netinkamas stilius televizijai. Kaip manai? Nejaugi žmonės bunka?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Čia gali būti klausimas, kurio atsakymą pats labai noriu sužinoti.

      Man kol kas realiausias variantas yra pirmo sezono populiarumas. Kai yra milijonas serialų ir ribotas laikas jiems visiems peržiūrėti, žmonės apie serialą sprendžia iš pirmų serijų ir dažnai, jeigu jos neužkabina, jį greitai numeta. The Walking Dead, The Big Bang Theory, Modern Family ir kiti, net jeigu jie man dabar ne itin patinka, parodė žiauriai stiprius pirmus sezonus ir sugebėjo tolygiai augintis auditoriją.

      O šiaip paskutiniu metu tai aiškiausia yra tai, kad jeigu seriale nėra siužeto ir jis neįtraukia socialinių tinklų į savo reklamavimą, tai nieko gero jam nebus. Tokių serialų kaip Empire ar Scandal reitingai visad auga būtent dėl to, kad ten kiekvienoje serijoje įvyksta tiek dalykų, kad žmonės bijo juos praleisti (apie tai šiek tiek rašiau čia: http://telemanas.blogspot.com/2015/03/the-jinx-ir-televizijai-gyvybe.html) ir žiūri visas serijas tiesiogiai.

      Reikia būti žiauriu snobu, kad nepripažintum, jog televizija yra tik pramoga ir daugelis žmonių ją žiūri atsipalaidavimui, ne dėl meno, todėl ta įvykių televizija yra visiškai logiškas ir man tinkantis reiškinys. Niekad nevadinau ir nevadinsiu durnais tų žmonių, kurie nenori žiūrėti The Americans ar Hannibal, nes jiems tie serialai atrodo per sunkūs, kadangi tai jų laikas ir jie geriau rinksis serialus, kurie atpalaiduos ir parodys ką nors užtikrintai, net jeigu ir nusibodusiu stiliumi.

      Bet sakau, čia yra mano teorija ir nemanau, kad realų atsakymą kas nors turi, kitaip visi serialai televizijoje atrodytų vienodai.

      Panaikinti