2015 m. kovo 15 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Guy Walks into a Psychiatrist's Office.../Do Not Resuscitate

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Pirma serija. Guy Walks into a Psychiatrist's Office...


Who's your fucking boss, huh? Who's your fucking boss? Who gets the explanation? What am I, supposed to trust you? You fuckin' off the reservation cocksucker! - Tony Soprano

Galbūt tai yra mano klaida, bet mafijos gyvenimą aš dažniausiai įsivaizduoju kaip laisvą ir neturintį daug rūpesčių. Ne dėl to, kad jį idealizuoju, tiesiog ir filmai, ir tikro gyvenimo istorijos mane yra išmokiusios, jog tie žmonės, bent jau turintys aukščiausius rangus, gyvena pavydėtiną gyvenimą. Jiems visiems baigiasi vienodai, tačiau bent kažkurį laiką jie neturi absoliučiai jokių problemų. Na, bent jau aš taip galvoju.

Tik va kur kas daugiau klausimų man keliantis dalykas yra ne materialinis, o moralinis jų gyvenimas. Ir nebandydamas tapti dar vienu teisuoliu, kuris pradeda moralizuoti apie teisingą ar neteisingą gyvenimą, aš čia noriu pakalbėti apie kai ką, ką „Sopranai“ parodė linksmai pavadintoje antrojo sezono premjeroje. Be viso fizinio mafijos vadų laisvumo, šita profesija kartu yra ir baisiai įpareigojanti - ne vien pareigų, bet ir mąstymo prasme. Mafija yra tikrų konservatorių verslas, o konservatyvumas yra ne kas kita kaip bandymas elgtis pagal iš anksto nustatytas ir jau ilgai plėtojamas taisykles, ir neturėjimas rimtos priežasties nuklysti į šoną.

Pažiūrėkit į Tonio santykius su jo seserimi Dženise, kurią įkūnija Aida Turturo. Jau pirmajame sezone scenaristai buvo užsiminę apie tai, kad Tonio santykiai su jo seserimi yra gan keisti ir šalti. Susitikimuose pas Melfi supratome, kad Tonis ant sesers yra piktas dėl to, kad ši pavogdavo visą tėvo dėmesį, nors tėvas ją aiškiai naudodavo tik kaip priedangą sukti nelegalų verslą. Ir net jeigu pirmojoje serijoje mes nesužinome, dėl ko brolis su sese pykstasi ir toliau, tampa aišku, kad ji yra nusukusi nuo jo pinigų ir tiesiog nepasižymi maloniu būdu.

Ir Tonis, būdamas šalia Karmelos, ant jos pyksta. Apie Jameso Gandolfini pasirodymą pirmajame sezone galbūt kalbėjau kiek mažiau, nes ten buvo tiek medžiagos, kad kai kurie stiprūs dalykai tiesiog pasimesdavo, tačiau čia jis daro stebuklus. Jo pyktis, bet tuo pačiu akyse matomas atleidimas seseriai pasako viską, ką mums reikia žinoti apie mafijos mąstymą, iš ko ir kyla mano kalbos apie konservatyvumą. Tonis yra piktas ant sesers, kad ši jam yra sukėlusi problemų, tačiau negali jos nepriimti gyventi pas save, kadangi Dženisė yra šeima.

Panašiai galima išanalizuoti ir Tonio bei jo motinos santykius po to, kai jis sužinojo, jog Livija bandė nužudyti savo sūnų. Teoriškai Tonis privalo pykti, ką jis sėkmingai ir daro. Atleisti žmogui, kuris bandė jį nužudyti, turi būti neįmanoma, ir reikia tikėti, kad Tonis čia turėjo kiek apeiti mafijos taisykles, kadangi pasikėsinimas į mafijos atstovą reiškia automatišką mirties bausmę. Tačiau Tonio pyktis vėlgi yra ne natūralus, o natūralią jo agresiją pirmame sezone matėme ne vieną kartą. Tas pyktis yra mažo vaiko, norinčio kiekviename žingsnyje priminti aplinkiniams, koks jis yra piktas. Tonis aiškina, kad motina jam yra mirusi, tačiau reaguoja į kiekvieną žodį apie ją, kas tokius pareiškimus padaro nelabai adekvačiais.

Ir tarp visų tų apsimetinėjimų Tonis nelabai sugeba suprasti, kas vyksta jo aplinkoje. Žiūrovams keistų Dženisės mimikų pagalba yra ganėtinai aiškiai perteikiama, jog jos sugrįžimas nėra vien šeima besirūpinančios sesės apsireiškimas ir kad ji nori kažko daugiau. Moteris, kilusi iš tokios konservatyvios ir savo tradicijas turinčios šeimos, iki šio amžiaus jau turėjo susitvarkyti savo gyvenimą, bet kol kas mėtosi po visą pasaulį ir neranda savo vietos, todėl aišku, kad be priežasčių ji negali tiesiog apsireikšti. Gana greitai parodoma, kad ji yra stipriai susidomėjusi savo motina, nors galbūt labiau tiesiog jos turtu.

Negaliu garantuoti, bet manau, jog Livijos namą, kurį taip stengėsi parduoti Tonis, suniokojo ne bet kas, o pati Dženisė. Ji pasistengė, kad namas taptų nereprezentatyvus ir nuvertėtų, ir galiausiai pavogė ženklą, pranešanti, kad namas yra parduodamas. Žinoma, ji gražiai apeina visus aiškius ženklus, kad ji siekia Livijos turto, ir jai padeda tai, kad Tonis yra per daug paskendęs savo mintyse tai suprasti ir dėl to gali nukentėti dar labiau.

Šitas dalykas ir yra šešėlis, kuris kabo visos šios serijos metu. Tonis yra pasinėręs į aiškius rėmus turintį savo mąstymą ir net jeigu kurį laiką jis sėkmingai gydosi pats gerdamas vaistus, tampa aišku, kad labiausiai per tą laikotarpį, kurio nerodė serialas, jam trūko Melfi. Pastaroji yra įsikūrusi pakankamai gerai - ji, paklausiusi Tonio, pabėgo iš miesto ir paliko viską, ką turėjo, vien tam, kad išvengtų potencialaus pavojaus. Nepaisant jos komiško noro elgtis pagal taisykles, net ir pabėgusi ji motelyje įkuria psichoterapijos kabinetą, kuriame gydo buvusius savo pacientus, kas dar labiau išryškina praktinius jos sugebėjimus ir parodo, kad tik darbas ją veža į priekį.

Tonis, tiesa, nėra pratęs suprasti kitus žmones, ir tuomet, kai yra nužudomas paskutinis Jaunėlio parankinis, žinojęs apie Tonio apsilankymus pas psichiatrę, Tonis atmestinai praneša savo daktarei, kad ši gali grįžti. Jis džiaugiasi, kad vėl gali išgirsti jos balsą, tačiau tuo pačiu ir jaučia, kad jam ir vėl reikia atnaujinti savo psichoterapiją. Ir tuomet, kai jis nuvyksta pats asmeniškai kalbinti Melfi, kas ši sugrįžtų, jis pajaučia, kad sugriovė daugiau nei galėjo įsivaizduoti. Melfi pasiunčia jį kuo toliau ir eilinį kartą parodo, kad yra ne Toniui įprasta moteris, kuri po kažkokio laužymosi sutinka su jo taisyklėmis. Melfi neatleidžia praeities nuoskaudų ir Tonis dabar lieka vienas, ką iškart po jų bendros jų scenos mes ir matome.

Tonio bandymas atnaujinti psichoterapiją pas naują daktarą yra galbūt kiek nereikalingas būdas parodyti mums tai, ką jau seniai žinojome. Toniui anksčiau padėjo Melfi, ne psichoterapija, kadangi naujas daktaras prabangiame kabinete jo visiškai nesupranta ir tiesiog atsisako gydyti naują klientą. Ir per visą tą laiką „Sopranai“ su pavydėtinu subtilumu parodo, kad vienintelis Toniui likęs žmogus yra Karmela. Ji supranta savo vyrą, ji priima jį tokį, koks yra, nes supranta, kad jis jau nebepasikeis, ir net be žodžių pasako kur kas daugiau nei bet koks žmogus. Paskutinė serijos scena yra jų tylėjimas virtuvėje, po kurio žiūrovams tampa aišku, kokia svarbi šiame seriale yra meilė ir žmonių artumas.

Kitos mintys

  • Žaidimo pagal iš anksto nustatytas taisykles šioje serijoje yra itin daug. Namo grįžęs Pussy šiaip turėtų būti įžeidinėjamas ir kruopščiai tikrinamas, tačiau Tonis privalo gražiai pasitikti savo buvusį ir vis dar esamą draugą.
  • Kristoferio istorija man kol kas sukėlė daugiausiai problemų. Jis aiškiai pajuto valdžios kvapą ir bando parodyti naujiems savo pavaldiniams, kaip reikia tvarkyti verslą ir moteris, tačiau galiausiai lieka nesuprastas ir susipykęs su Adriana. Šiai siužeto linijai potencialo yra nemažai, tačiau jos pradžia neturi daug subtilumo.
  • Aš nuoširdžiai buvau pamiršęs (nors gal net iš viso niekada neužfiksavau), kad Tonis turi dar vieną seserį, toli pabėgusią nuo nusikalstamumo ir normaliai susitvarkiusią gyvenimą. Nežinau, ar ji dar kada nors pasirodys seriale, bet ji buvo smagus priminimas, kad tradicijas taip pat galima apeiti.
  • Dar viena smagi scena - Dženisė ir Barbara juokauja apie tai, kad Polis turėtų būti miręs. Linksmas priminimas, kad toje šeimoje visi vienas kitą pažįstą nuo senų laikų ir tą draugystę privalo saugoti, net jeigu logiškai jie neturėtų būti susiję.
  • Pirmojo sezono paskutinėje serijoje pamiršau paminėti, kaip gausiai buvo apdovanoti pirmieji „Sopranų“ metai. Tai va - Edie Falco laimėjo geriausios aktorės „Emmy“, serialas gavo „Emmy“ už geriausią scenarijų, dar aštuoniems buvo nominuotas. Keturi Auksiniai gaubliai iš penkių galimų. Trys Aktorių gildijos apdovanojimai iš keturių. Galėčiau vardinti ir toliau, bet užtruktų. Turbūt tik „Breaking Bad“ ir „Homeland“ buvo tokiais fenomenais, nors prilygti „Sopranams“ negalėjo niekas.

Antras sezonas. Antra serija. Do Not Resuscitate


Jesus ain't got nothing to do with it. - Reverend James Sr.

„Sopranuose“ visą laiką visi veikėjai ką nors daro. Ką nors, net ir menkiausią dalyką. Jeigu ne žudo žmones, tai valgo, jeigu ne valgo, tai duodasi su meilužėmis, jeigu ne, tai mąsto apie savo gyvenimą. Niekas čia nebando atsipalaiduoti, nes mafijos gyvenimas yra susijęs su praktiniais dalykais, o pastarieji yra pasiekiami be jokio atsipalaidavimo. Bet dabar aš noriu kalbėti ne apie tai, kad daug darydami veikėjai čia padaro palyginus mažai, bet apie tai, kad jie retai galvoja apie savo veiksmų pasekmes.

Žinoma, čia nėra „Breaking Bad“, kur kiekvienas padarytas darbas serialo gale atsisuka prieš patį žmogų. Jeigu „Sopranai“ ir turi vieną temą, tai yra žmonių keitimasis ir tai, ar jie gali pasikeisti, o žmonės keičiasi tik ką nors darydami. Tik aš nežinau, ar jie tikrai žino, ką daro. Pavyzdžiui, pirmoje serijoje buvo ganėtinai aiškiai pasakyta, o dabar jau ir užtvirtinta, kad Dženisė sugrįžo į Tonio ir savo šeimos gyvenimą tik išgirdusi, kad jos motina sunkiai serga. Ji galvoja, kad paslaugiusi motiną gaus visus jos turtus, nors tikiu, kad „Sopranų“ kūrėjai apie ją negalvojo taip abstrakčiai.

Visa tai aiškiai matosi tuomet, kai ji lankosi pas motiną ir leidžia jos mėgstamiausią muziką net ir tuomet, kai ši elgiasi ganėtinai keistai ir neatpažįsta savo dukros. Dženisė netgi pagrobia ženklą nuo motinos namo pievelės vien dėl to, kad leistų savo draugei rūpintis namo pardavimu, nors manau, kad visiems aišku, jog ji nori kuo labiau atitolinti to namo pardavimą ir pati ten persikraustyti. Ir man bene smagiausia šios serijos vieta yra tuomet, kai Dženisė supranta, jog elgiasi savanaudiškai. Tai nėra įprastas momentas iš filmų, kai žmogus padaro per daug blogų darbų ir pagaliau ateina į protą. Ji tai supranta tuomet, kai Livija eilinį kartą pradeda kvailioti, atsisako grįžti gyventi į savo namą ir galiausiai neatpažįsta savo dukros.

Ta scena yra Dženisės supratimas, kiek baisumų privalėjo patirti Tonis. Jau nebelieka Livija tikinčių žmonių ir visi supranta, kad ji suserga ir pasveiksta tik tuomet, kai jai tai yra paranku. Dženisė, tiesa, galiausiai vis tiek įkalba ir Tonį, ir motiną, kad šie susitaikytų su Dženisės buvimu šalia jų, tačiau tik tas mažas momentas, kai ji pasibaisi savo motinos elgesiu, yra užtektinas parodyti, kad pati Dženisė nelabai suprato savo veiksmų ir negalvojo, kaip jie gali baigtis, net jeigu Tonis dėl to ją įspėjo.

Na, bet čia yra negalvojimas apie pasekmes perkeltine prasme. Kur kas aiškesnis to parodymas yra mafijos bandymas numalšinti protestus. Juodaodžių protestai už geresnes darbo sąlygas tokiame konservatyviame Niu Džersyje yra šioks toks naivumo parodymas, net jeigu ir visiškai logiškas. „Sopranai“, tiesa, šioje vietoje kur kas labiau domisi ne rasizmo, o problemų tvarkymo puse. Statybų bendrovės, su kurios profsąjunga Tonio gauja lyg ir yra susitarusi, vadovams tokie dalykai nelabai patinka ir jie liepia Toniui sutvarkyti reikalus.

Pastarasis dar kartą mums parodo į galvą jau įkaltą dalyką, kaip yra tvarkomos mafijos problemos. Jis iš pradžių nuvyksta pas protesto organizatorių, kurį įkūnijo visad kažką įsimintino parodantis Billas Cobbsas. Jo ir Tonio bendra scena man kelia šiek tiek klausimų, nes tikiu, kad Tonis vyko pas pastoriaus sūnų, su kuriuo jis vėliau ir susitarė dėl protestų numalšinimo. Bet kokiu atveju, Cobsas ir Gandolfini viename kambaryje yra nerealus vaizdinys, kuris galėjo tęstis ir tęstis.

O faktinis protestų numalšinimas, tradiciniu mafijos stiliumi, vyko fiziniu būdu, ir čia vėl prasideda kalbos apie pasekmes. Žinoma, protestai kelia problemų ir su jais reikia susitvarkyti, tačiau potencialiai nužudyti ar leisgyviais palikti kai kuriuos protestuotojus vien dėl tokio dalyko atrodo kaip nelabai reikalingas dalykas.

Nors aš jį pateisinti galiu. Dėl šios siužeto linijos yra pristatomas mano mėgstamiausias serialo veikėjas Bobis Bakala. Aišku, konkurentų dėl mėgstamiausiojo pozicijos yra tikrai nemažai, tačiau šis yra gana aiškus laimėtojas. Visko besigėdijantis, naivus ir kartu viską ką lieptas padarantis Bobis šioje serijoje tampa Jaunėlį ir Tonį jungiančia grandimi ir perduoda pranešimus tarp dviejų giminių. Serialuose man visuomet patinka tokie protine prasme silpnesni veikėjai, kurie nelabai pritampa prie bendros aplinkos, bet man tiesiog patinka tai, kad Bobio negalima pajudinti. Tonis aiškiai jo nemėgsta, bando ji įžeidinėti dėl svorio ir kitų nesąmonių, bet pastarasis nėra pratęs dirbtinai juoktis ar demonstratyviai supykti. Nepaisant to, kad jis išsiskiria iš „Sopranų“ konteksto, jis yra sveikiausio proto veikėjas seriale ir jūs jį pamilsite ne mažiau nei aš.

Kitos mintys

  • Gražus pavyzdys, kaip veikia teisėsaugos sistema ir kyšiai - tai, jog Jaunėlis praktiškai išsinuomoja gydytojo patalpą dėl to, kad galėtų tvarkyti savo verslo reikalus, niekam nesukelia klausimų, bet yra itin smagi maža detalė.
  • Apie Jaunėlio ir Tonio santykius šioje serijoje nekalbėjau, nes jie jau yra pateikiami taip pat. Dėdė ir sūnėnas pykstasi, tačiau jaučia abipusę pagarbą, ir Tonis tekinas atskuba gelbėti susižeidusio dėdės. Pastarasis, pasirodo, skatina Tonio ir Livijos susitaikymą ne dėl gerų ketinimų, o dėl to, kad jaučia supykdęs motiną su sūnumi, todėl nori atsikratyti kaltės jausmo.
  • AJ eilinį kartą veikia kaip naivus informacijos atnešėjas pas Liviją - dabar jis jai pasako, kad Tonis ir Dženisė rezga kažkokį planą prieš ją, tačiau dabar ji nebeturi sąjungininkų ir dėl to nieko negali padaryti.
Namų darbai: s02e03 - Toodle Fucking-Oo / s02e04 - Commendatori

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą