2015 m. kovo 23 d., pirmadienis

Sopranai. Antras sezonas. Toodle Fucking-Oo/Commendatori

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Trečia serija. Toodle Fucking-Oo


There has to be consequences. - Carmela

Serija „Toodle Fucking-Oo“, kurią būtų galima nominuoti geriausiai pavadinta šio serialo valanda, neturi daug subtilumo. Negaliu visiškai nuoširdžiai pasakyti, kad „Sopranai“ buvo subtilus serialas, nes jeigu per daug nežiūrėsime į paslaptingai sukonstruotas ir protą apgirtinančias sapnų scenas, daug kas čia buvo pateikiama ganėtinai paviršutiniškai. Ši serija, tiesa, veikiausiai yra išskirtinė, tačiau ją su visomis kitomis sieja nuostabus plėtojamų temų išpildymas.

Labiausiai su nesubtilumu yra susijusi Melfi istorija, tačiau visai gali būti, kad ji atskleidžia, jog scenaristai šią seriją taip sukonstravo specialiai. Melfi siužeto linija prasideda jai pamačius su bendrais vakarieniaujantį seniai matytą Tonį, kuris į ją nekreipia per daug dėmesio. Ši scena stipriai paveikia juos abu: Tonis turi atremti bendrų provokacijas ir paaiškinti, iš kur jis ją pažįsta (savo atsakyme Tonis daktarę paverčia meiluže, nes kitoks atsakymas būtų klaidingas); tuo tarpu Melfi pradeda elgtis kaip maža mergaitė, krykštaujanti ir atsisveikinanti su Toniu kaip su senu draugu.

Kiekvienas žiūrovas, įskaitant ir Melfi, supranta, kad tai peržengia bet kokias etikos ribas. Tačiau ji vis tiek konsultuojasi pas savo psichoterapeutą, kadangi ji viskam turi turėti konkrečius atsakymus. Tai mane labiausiai Melfi istorijoje ir glumina: Melfi, dėl tyčia sukaustytos Lorraine Bracco vaidybos, yra keistas sutvėrimas, analizuojantis savo veiksmus, tačiau nebandantis atsiskleisti savo nuosavam daktarui. Man ši Melfi istorija yra viena įdomiausių ir keisčiausių visame seriale, kadangi ji yra tiesiogiai susijusi su pagrindine „Sopranų“ tema - žmonių keitimusi. Melfi puikiai supranta, jog Tonis jos gyvenimą pakeitė neatpažįstamai, o tose nesubtiliose scenose, kai ji elgiasi visiškai laisvai ir su juo bando neįsipareigojančiai bendrauti, tampa aišku, kad jai tas dalykas patinka. Ji ieško pasiteisinimų, dėl ko Tonis jai galėtų nepatikti, ir primena, kad dėl jo mirė viena iš jos pacienčių, tačiau nepanašu, kad Melfi tai per daug trukdytų. Ji sapnuoja į avariją patenkantį Tonį ir tai, kaip ji negali jam padėti, ir net jeigu ji ieško bereikalingų pasiteisinimų, dėl ko neturėtų gydyti ar tiesiog matytis su Toniu, ir kartu bando įrodyti, kad ji nesikeičia, visi žiūrovai ir ji pati supranta, jog tai yra neteisybė ir ji tam keitimuisi paprasčiausiai priešinasi.

Priešinimasis realybei yra svarbi „Toodle Fucking-Oo“ tema (negaliu atsidžiaugti šitos serijos pavadinimu; kažkada „Homeland“ norėjo pavadinti savo seriją „Motherfucker with a Turban“, bet cenzoriai tai uždraudė, ir dabar „Sopranai“ geriausių pavadinimų srityje turi mažai konkurentų). Ją kartu atitinka po dešimties metų iš kalėjimo išėjęs Ričis Aprilis, buvusio DiMeo šeimos boso Džekio brolis ir Adrianos dėdė. Matosi, kad jis yra didžiai gerbiamas aplinkinių ir mylimas draugų, tačiau iš kalėjimo jis išeina su viena mintimi: atkeršyti jį išdavusiam ir kalėjime nelankiusiam Bynsiui.

Ši siužeto linija yra įdomi dėl to, kad realios motyvacijos tai daryti Ričis neturi. Neaišku, kokią svarbą turėjo Bynsio veiksmai prieš Ričiui patenkant į kalėjimą ir kiek jį įžeidė tai, jog Bynsis jo ten nelankė, tačiau Ričiui tiesiog reikia keršto. Čia yra gražiai parodoma, ką kalėjimas padaro su žmonėmis ir kaip jie, atsėdėję jiems paskirtą laiką, neturi ką daryti su laisve. Jam tiesiog patiko idėja atsikeršyti kokiam nors žmogui, ir tuo atperkamuoju ožiu šį kartą tapo Bynsis.

Jo keršto norą dar labiau paskatina tai, jog viskas jam grįžus yra pasikeitę. Pirmosiomis scenomis pamatome, kad net jeigu Tonis atrodo kaip pusiau besidžiaugiantis draugo sugrįžimu, Ričis tiesiog nemėgsta Tonio, nors to tiesiogiai ir neparodo, Jam nepatinka, kad Tonis tapo gaujos vadu, ir dėl to skundžiasi Jaunėliui, kuris sūnėno vadovavimu taip pat per daug nesidžiaugia, tačiau nieko dėl to negali padaryti. Ričis dabar yra tiesiog atsidūręs nedėkingoje situacijoje, kuomet niekas jam nesuteikia valdžios ir reikalingo dėmesio, todėl jis to siekia pačiais keisčiausiais būdais. Jis visam laikui suluošina Bynsį, dar kartą neturėdamas jokios priežasties, ir jaučiasi kažką pasiekęs. Tarp Ričio ir Tonio aiškiai bręsta kažkokio masto kova, tačiau apie tai dar turėsime laiko pakalbėti.

Tuo tarpu svarbiausia ir visas siužeto linijas apimanti istorija šioje serijoje yra Medou kvailiojimas. Pastaroji surengia vakarėlį Livijos namuose ir iš pagrindų sujaukia visą namą, dėl ko Tonis ant jos tariamai pyksta. Ir man ta siužeto linija yra sukonstruota nuostabiai, kai ji nuo dar vienos komedijos pereina prie rimtos dramos. Šįkart nebuvo nieko smagiau nei matyti, kaip Tonis su Karmela lyg ir pyksta, lyg ir nepyksta ant savo dukros, ir niekaip nesugalvoja, kaip ją galima būtų nubausti. Tai, kaip Medou sugeba manipuliuoti savo tėvais, yra nuostabu, nes bent jau Tonis valdo tokią imperiją, bet nesugeba pamatyti, kaip jį kažkas vedžioja už nosies.

Tačiau po truputį serija tampa kažkuo kitu, kai Tonis ir Karmela susipyksta su Dženise, bandančia auklėti Medou. Ta scena aiškiai parodo, kurioje pusėje yra Medou tėvai: jie iš paskutiniųjų gina savo dukrą ir išleidžia pyktį ant Dženisės, kuri tiek nemoka auklėti vaikų, kad niekas jai neleidžia pasimatyti su savo dukra. Ji, tiesa, visa tai panaudoja savo naudai panašiai kaip Livija, kai naudodamasi istorija apie savo dukrą ji vėl susitaiko su Sopranais, nors susitaiko vien dėl to, kad jai reikia kur nors gyventi, ne dėl to, kad ji išskirtinai myli savo brolio šeimą.

Šios serijos kulminacija tampa tai, kad Tonis pamato Medou, plaunančią Livijos namą. Ir vėlgi viskas susiveda į tą pačią situaciją, suprantamą iš dviejų kampų, kadangi Tonis jaučia, kad jo spaudimas padarė įtaką dukrai, nors pastaroji suprato, jog jos veiksmai supjudė šeimą ir ji tiesiog nusprendė ištaisyti klaidą. Subtilumo nedaug, bet įgyvendinta pavydėtinai gerai.

Kitos mintys

  • Dženisė ir Ričis anksčiau susitikinėjo, ir panašu, kad nori savo santykius ir vėl atnaujinti. Neaišku, kiek Ričis pasikeitė ir kiek jis tiesiog nori atkeršyti Toniui, tačiau Dženisei žūtbūt reikia konkretesnės istorijos, ir ši gali būti būtent tokia.
  • Nesubtilumo viršūnė - valgyti darančios Medou ir jos draugė, proceso metu apverčiančios visą virtuvę ir kalbančios apie blogus tėvus. Kažkada kalbėdavau apie tai itin dažnai, bet nėra serialo, kuris paauglius pateiktų bent kaip nors įtikinamai.

Antras sezonas. Ketvirta serija. Commendatori


I like that, that's respect. - Paulie

„Sopranai“ su Italija nuo pat pradžių buvo susiję tiek pat, kiek Davidas Lynchas su narkotikais - galėjai jausti rimtą sąsają, tačiau nieko konkretaus negalėjai įrodyti. Itališkumas visų veikėjų buvo pabrėžiamas kiekvienoje serijoje, tačiau kuo toliau ėjome, tuo aiškiau pasidarė, kad veikėjai dėl motinos Italijos daugiau kalba nei daro. Serija „Commendatori“, tris veikėjus pirmą kartą nuvežanti į jų tėvynę, su šiuo svarbiu serialo komponentu susiduria akis į akį ir kartu sugeba parodyti, kaip šitie žmonės nemoka mėgautis tuo, ką turi.

Kitaip sakant, „Commendatori“ dar kartą nėra ta serija, apie kurią pagalvotum paskaitęs jos parašymą. Žinoma, Italija yra itin svarbi istorijos dalis, tačiau ji nėra pati svarbiausia. Iš viso ten nuvykusio trejeto labiausiai džiaugiasi būtent Polis, kuris ir namuose apie Italiją kalba be jokio sustojimo, tačiau net ir jis su Italija susiduria ne taip, kaip planavo.

Svarbiausia serijos dalimi tampa Tonio derybos su vietine mafija dėl to, kad šie iš Tonio pigiai pirktų vogtas mašinas. Ir čia lyg ir nėra jokių išskirtinių dalykų, kadangi pasitarimai vyksta prie vakarienės stalo, visi iš pirmo žvilgsnio bendrauja ir yra draugiški, net jeigu ir aiškiai kažką slepiantys.

Ilgainiui, tiesa, pradeda lįsti didžiausi Amerikos ir Italijos skirtumai. Kaip supranta Tonis, viskam už akių vadovauja senojo mafijos boso duktė Analisa, kuo Tonis tiesiog negali patikėti. Natūralus jo instinktas yra suvilioti moterį ir pasidžiaugti nedidelėmis atostogomis, kadangi jis negali rimtai priimti fakto, jog mafijos šeimai gali vadovauti moteris. Čia yra ganėtinai paprastas, tačiau konkretus pavyzdys, kokie skirtingai dariniai yra mafija ir likusi visuomenės dalis, kadangi Amerika yra liberalumo viršūnė ir net ten moteris kaip mafijos vadovė yra nepriimtina, o Italija, garsėjanti savo konservatyvumu, gali turėti moteris mafijozes.

„Sopranų“ scenaristai supranta, kaip keistai tai atrodo Toniui ir kitiems, ir gan stipriai pasistengia parodyti Analisos kietumą ir tai, dėl ko ji yra tokia gerbiama. Ji sugeba derėtis su Toniu ir palenkti jį į savo pusę, net jeigu ji ir naudoja paprastus viliojimo metodus. Ir po truputį visa tai perauga į stiprias scenas, kurių metu Tonis supranta, jog Italija yra visai kitokia nei jis įsivaizdavo. Petardas sprogdinantys vaikai ir jų motinos čia yra sumušami, policija į nusikaltimus nekreipia jokio dėmesio, o mandagumo negalima sulaukti net iš kambarių prižiūrėtojų. Pirmajame sezone kelis kartus girdėjome, kaip Tonis giria Italiją ir jos tradicijas, tačiau atviro tėvynės garbinimo nematėme ir galbūt Tonis neturėjo didelių lūkesčių, tačiau nepanašu, kad be įspūdingų vaizdų jį čia kas nors būtų sužavėję.

„Commendatori“ kartu gražiai parodo skirtumą tarp Polio ir Tonio, net jeigu mums tų skirtumų ir nelabai reikėjo žinoti. Tuo metu, kai Tonis nesupranta esminės italų kultūros ir papročių, Polis bando išsiaiškinti, kokiu būdu veikia pati Italija. Jis turi konkretų šios šalies vaizdinį, su pagarbiais žmonėmis ir įspūdingomis istorijomis, ir jis nesiruošia pamatyti, kad kažkas čia yra kitaip. Šią siužeto liniją man stebėti ir aprašinėti yra kiek baisu, nes aš panašiai esu susidaręs visiškai konkretų Amerikos vaizdinį, ir jeigu ten man nuvažiavus nebus taip, kaip įsivaizduoju, gresia baisi depresija. Kadangi tokių žodžių Polis veikiausiai nežino, jis bando bendrauti tik įprastais terminais. Jis taip pat stebisi gražiais vaizdais, keistais ir nebendraujančiais žmonėmis bei nuolat vykstančiu veiksmu.

Tačiau žiūrovams lygiai taip pat aišku, kad jis nepritampa ir atrodo kaip atstumtasis. Jis sunkiai kalba itališkai, sėdi vienoje vietoje ir nežino ką daryti. Kai jis pradeda prostitutei pasakoti istorijas apie Italiją, jis pasiekia visišką dugną, kadangi puikiai parodo, jog jam neįdomi Italija; jam įdomi Italijos idėja. Jis nori pasakojimų, vaizdų, atsiminimų iš šitos šalies, ne paties buvimo joje. Ganėtinai specifinė Polio savybė, bet kartu per šią seriją apie jį išsiaiškiname daugiau nei per visą serialą kartu sudėjus.

Tuo tarpu antraeilės siužeto linijos irgi yra gana specifinės ir pataikančios į tą pačią temą, kuomet žmonės supranta ką turi tik tuomet, kai tai praranda. Tokia yra Pussy ir Endžės santuoka, kuomet pastaroji guodžiasi Karmelai, jog daugiau nesulaukia jokios atjautos ir dėmesio iš savo vyro. Pussy pusė (pun intended) šioje istorijoje yra svarbi bendram serialo siužetui, kadangi jis ir toliau turi reikalų su FTB. Jis aiškiai nebegali išsinarplioti iš savo paties suregzto tinklo, kadangi jis negali užmigti net po to, kai jį su FTB agentu pamatė kažkoks seniai pažinotas draugas. Pussy aiškiai nenori būti įsivėlęs į šitą istoriją, tačiau neturi jokios išeities, ir dėl to kartu kenčia ir jo santuoka, ir jo sveikata, ir jam tenka užmušti draugą neturint praktiškai jokio preteksto. Tokie ant ribos gyvenantys žmonės kelia daugiausiai neramumų, tačiau apie tai dar suprasime.

Visgi man kur kas įdomesnė yra Endžės, o gal labiau Karmelos istorija. Endžė yra veikėja, kurią lyg ir matome pirmą kartą ir per daug nepažįstame, o kadangi Pussy ekranuose šmėžavo jau ne vieną kartą, labiau prijaučiame ir suprantame būtent jį, todėl daugiau žiūrovų veikiausiai stos į jo pusę. Tačiau ši istorija yra reikalinga Karmelai, kuri supranta, kaip ji priešinasi draugų skyryboms. Vienintelė priežastis jai yra tai, jog skyrybas draudžia Dievas ir kad tai nėra krikščioniška, kas kuo toliau, tuo labiau paaiškina pačią Karmelą.

Ji taip ilgai gyveno priespaudoje ir nedarė nieko rimto, kad jai beliko suartėti su Dievu. Ir žiūrėkit, aš nekišu čia savo religinių pažiūrų ir tą patį patariu daryti ir jums, nes cinizmo pasaulyje reikia kuo mažiau. Religija Karmelai tapo išsigelbėjimu po to, kai Tonis sugriovė visą jos gyvenimą ir svajones iki tokio lygio, kad ji nebegalėjo mąstyti savarankiškai. Dievas jai tikrąja to žodžio prasme parodė kelią ir pasakė aiškias taisykles, kuriomis reikia vadovautis, kas paaiškina ir tokį jos artimą bendravimą su tėvu Filu. Tačiau ši situacija ją paveikia. Ji supranta, kad moteris, jaučianti nuolatinę priespaudą, neprivalo taip gyventi visą gyvenimą ir gali kažką keisti. Kai Tonis įeina pro duris ji supranta, kad ta moteris yra būtent ji.

Kitos mintys

  • Tonio gauja kelionei į Italiją ruošiasi vieninteliu būdu, kurį moka - bandydami pasižiūrėti antrosios „Krikštatėvio“ dalies piratinę kopiją, kurios nesugeba paleisti.
  • Suprantu, kodėl Tonis ir Polis į Italiją vežėsi Kristoferį, tačiau jam tikrai nereikėjo duoti atskiros istorijos, kuri buvo visiškai nereikalinga.
  • Apie Tonio ir Analisos istoriją kalbėjau mažai, nes nejaučiu, jog ji yra stipri ar reikalinga, tiesiog pretekstas serialo kūrybinei grupei keliauti į Italiją. Matosi, kad scenaristai bando aplinkkeliais vėl suvesti Tonį ir Melfi, tačiau to jau gali būti per daug.
Namų darbai: s02e05 - Big Girls Don't Cry / s02e06 - The Happy Wanderer

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą