2015 m. balandžio 28 d., antradienis

Sopranai. Antras sezonas. House Arrest/The Knight in White Satin Armor

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Vienuolikta serija. House Arrest


What's the point? You go to Italy, you lift some weights, you watch a movie. It's all a series of distractions 'til you die. - Tony Soprano

Paskaitykit bet kokią su kinu susijusią knygą ir pamatysite, kiek daug iš pirmo žvilgsnio paprastų dalykų sudaro gerą kiną (įskaitant ir televiziją), tačiau kiek mažai žmonių tais dalykais naudojasi. Pavyzdžiui, mane visada neįtikėtinai stebina paprastas, tačiau viską keičiantis scenarijaus ypatumas - tai, jog veikėjai negali būti vienpusiški. Per daug serialų atsiranda ir įspūdingai sugriūna tik dėl to, kad jų veikėjai yra skirti kažką pasakyti ir padaryti, o jie patys neturi jokio charakterio. Kiekvienoje situacijoje jie elgiasi taip pat ir jie tiesiog nėra žmonės.

Suraskite veikėją, kuris „Sopranuose“ pasakė bent kelis sakinius ir kuris būtų būtent toks. Net ir eiliniai FTB agentai, pasirodantys šios serijos pabaigoje, yra mums mažai pažįstami, bet vis tiek žmonės, gerai dirbantys savo darbą ir tuo pačiu laisvai bendraujantys su nusikaltėliais. Tačiau tas nevienpusiškumas man gražiausiai atrodo tuomet, kai net pačios paprasčiausios ir labiausiai klišinės idėjos tampa veikėjus nuostabiai apibrėžiančios detalėmis. Šįkart viena jų yra supratimas, kad kiekvieno žmogaus likimas yra nuspręstas už jį patį.

Kaip visada, čia yra serialo pozicija. Netgi neišreikšta per daug aiškiai, tačiau tikrai suprantama ir eilinį kartą reiškianti, jog jūs jai neprivalote paklusti. Tačiau „Sopranų“ pasaulyje ji yra visiškai logiška jau vien dėl to, kad Melfi pasitelkiami psichoterapijos metodai itin stipriai seka psichoanalizės tradicijas, o pirmieji psichoanalitikai per galvas vertėsi siekdami įrodyti, kad žmogus savo gyvenime negali nieko pakeisti, todėl why bother.

2015 m. balandžio 20 d., pirmadienis

„Daredevil“: išsvajotas serialas apie superherojus

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Daredevil“ serijos.

Visiškai nusivilti naujuoju „Netflix“ serialu „Daredevil“ yra neįmanoma. Ypač tuomet, jeigu matėte to paties pavadinimo 2003 metų filmą, pavirtusį brangiai kainavusia ir aukščiausio lygio Holivudo žvaigždes turinčia katastrofa. Jūs tiesiog suprantate, kad blogesnio tokio žemiško ir tikras problemas turinčio veikėjo pateikimo ir negali būti, tačiau vis tiek tikėtina, kad jūsų, kaip ir mano, lūkesčiai nėra itin dideli. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko „Daredevil“ atrodo kaip geriausias serialas apie superherojus iki šiol.

Iki pradėdami nereikalingus karus tarp „Marvel“, DC ir dar velniai žino ko, supraskite, kad „Daredevil“ turi neeilinę prabangą. Čia yra serialas, kuris buvo sukurtas trukti tik vieną sezoną, ir kol kas šio plano yra laikomasi, nors iki galo vis tiek sunku patikėti, kad tokio fanų palaikymo sulaukęs serialas negrįš dar bent kuriam laikui. Visgi tai yra viena iš „Marvel“ ir „Netflix“ strategijos dalių - sukurti keturis serialus, pristatančius žymius komiksų visatos veikėjus, ir juos galiausiai sujungti viename mini seriale, o galbūt vėliau įbrukti ir į didžiuosius „Marvel“ filmus.

Todėl kai serialas turi didžiulį biudžetą ir trylika serijų įsimintinai pristatyti vieną veikėją, tikėtina, kad kūrėjai tokia prabanga pasinaudos, ką Drew Goddardas čia sėkmingai ir padarė. Seriale yra pasakojama apie teisininką Metą Mardoką (Charlie Cox), kurį vaikystėje apakino iš sunkvežimio ant berniuko akių išsiliejusi rūgštis. Augęs su sunkiai kovos ringe dirbančiu tėvu, Metas ilgainiui suprato, kad apakimas jam padėjo paaštrinti likusius jausmus ir jis tai panaudojo savo naudai - kovodamas prieš blogį savo mieste Niujorke, o jeigu tiksliau - Pragaro virtuve (Hell's Kitchen) vadinamame jo rajone.

2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

Sopranai. Antras sezonas. From Where to Eternity/Bust Out

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Devinta serija. From Where to Eternity


Relax. We just wanna talk to you. - Tony Soprano

Nėra jokio atsitiktinumo, kodėl religija užima tokią didelę viso meno ir šios „Sopranų“ serijos dalį. Kad ir ką jūs galvojate apie religiją, ji yra vienas pagrindinių dalykų, apibrėžiančių žmones, jų charakterį ir vidinius jausmus. Tikrame gyvenime šis reiškinys galbūt nėra toks ryškus ir įjungti cinizmą šioje situacijoje yra itin lengva, tačiau net jeigu aš ir mėgstu asmeniškumus, šitoje situacijoje jų išvengsiu. Vien dėl to, kad tai, ką religija padaro serijoje „From Where to Eternity“, yra tiesiog per daug svarbu, kad visa tai užgožtų nelabai įdomūs dalykai.

Ir ji padaro tikrai daug. Turbūt niekas netikėjo, kad Kristoferis bus numarintas, kadangi „Sopranai“ yra serialas, kuris negarsėjo dažnais drastiškais ėjimais koncentravosi į tai, kaip tam tikri baisūs įvykiai paveikia tam tikrus žmones, ir šia prasme viskas buvo nuspėjama. Tos reakcijos, kita vertus, buvo įvairios ir įdomesnės viena už kitą. Paprasčiausia jų buvo Adrianos pozicija - ji šioje serijoje rodėsi ganėtinai mažai, tačiau Drea de Matteo tikrai gavo progų parodyti savo vaidybinius sugebėjimus.

Galima ginčytis dėl to, kiek tos audringos Adrianos reakcijos dėl Kristoferio sveikatos ir negalavimų kilo dėl meilės, ir kiek - dėl to, kad ji tiesiog gali prarasti savo naująjį sužadėtinį, veikiantį kaip paprastas meilės simbolis. Kadangi Adriana yra kiek kitokia veikėja visame seriale, iš dalies primenanti jauną Karmelą, šitoje vietoje aš matau tik atvirus jausmus ir nerimą, kas tokiam giliam ir psichologiniam serialui tikrai padeda. Jos pažadas, kad Dievas išgelbės Kristoferį, atrodė tikrai nuoširdžiai, nes daugiau ji neturėjo ko griebtis.

2015 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. D-Girl/Full Leather Jacket

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Septinta serija. D-Girl


Fuckin' internet. - Tony Soprano

Nereikia apsimetinėti - „D-Girl“ yra pirma atvirai bloga „Sopranų“ serija. Kelios tokios tikrai bus, net jeigu jos ir atrodys kokybiškiau nei geriausios kitų serialų serijos. „D-Girl“ tiesiog sėkmingai išryškina tai, dėl ko antrasis šio serialo sezonas yra laikomas vienu iš silpniausiųjų. Net jeigu sezono finalas atpirks daugybę jo negandų - ir tikrai atpirks, - ėjimas link jo buvo itin banguotas, nes „Sopranai“ tiesiog nerado vienos aiškios siužeto linijos, kurią pirmajame sezone puikiai atstojo Tonio ir jo motinos konfliktas.

„D-Girl“, tuo tarpu, koncentruojasi į kvailiausią „Sopranų“ siužetą kol kas: Kristoferio norą kurti filmą ir įsitraukti į pramogų verslą. Apie šitą norą girdėjome jau pirmame sezone, o prieš porą serijų Kristoferis netgi suprato, kad kūryba jam padeda atsiskleisti ir parodyti jautresnę pusę, kurią mafijos atstovai privalo slėpti. Šita serija eina toli gražu ne tuo pačiu keliu. Joje Kristoferio pusbrolis supažindina jį su savo drauge Eime, kuri yra neblogai prasisukusi kino pasaulyje.

Ir vėliau visa šita serija atrodo kaip didelė parodija. Jau esu tai minėjęs, tačiau man nelabai suprantama, kaip Davidas Chase'as ir kiti serialo scenaristai galėjo eiti tokiu banaliu keliu. Nes scenaristams rašyti apie tai, kokius vargus patiria scenaristai, yra kvailiausias ir egoistiškiausias manevras. Teisybė, kad mene galima įgyvendinti slapčiausias savo svajones, tačiau „Sopranai“ mums jau rodė pačias profesionaliausias dramines scenas televizijoje ir šitoks banalumas negali būti pateisinamas. Ir pilnai tikiu, kad scenaristai visą šią siužeto liniją sukūrė vien tam, kad galėtų susitikti su Jonu Favreau.

2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

„The Knick“: moderniai pateikta XX amžiaus pradžios medicina

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Knick“ serijos.

Sugalvoti žanrą, kuris televizijoje būtų išnagrinėtas ir išnarpliotas labiau, nei serialai apie medikų darbą, būtų sunku. Pradedant „Grei anatomija“ ir baigiant „Daktaru Hausu“, tie serialai gyvavo ir gyvuos, ir savo kanalams uždirbs pasakiškus reitingus. Ir aš toli gražu nesu tas, kuris būtų blogai nusiteikęs prieš tokius serialus - aš jų esu žiūrėjęs begalę ir nėra skirtumo, ar gerai ten, ar blogai viskas sukurta - jei patinka, tai kam sukti galvą?

Logiškai šito reiškinio turbūt nepaaiškinsi. Medicininiai serialai iš pagrindų skiriasi nuo, pavyzdžiui, policininkų darbo, kuris, kaip yra pateikiamas televizijoje, yra aiškiai suprantamas su teisėsauga nieko bendra neturintiems žmonėms - matai įkalčius, juos sujungi, atrandi blogiuką. Su medicina, jei nesate medikas ar žmogus, kuris sėdi prieš televizorių ant kelių pasidėjęs knygą su visų įmanomų ligų simptomatika (panašų dalyką pats esu matęs), yra kitaip. Didžioji žiūrovų dalis jos nesupranta, jiems rūpi pamatyti genialius daktarus ir stebuklingai išgelbėtas gyvybes, o su tuo seka ir emocijos bei džiugios nuotaikos, ko žiūrovams labiausiai ir norisi.

„The Knick“ neseka įprastu medicininių serialų keliu. Atvirkščiai - tokių dalykų, kokius rodo šis serialas, daugiau niekas nenori rodyti. Niekam nerūpi XX amžiaus pradžios medicina, ir ji tikrai neatneša tiek džiaugsmo į žiūrovų namus kiek atneša įprasti procedūriniai serialai. Bet „The Knick“ tiesiog yra kitoks požiūris į nusibodusį žanrą, kas visuomet būna bent jau įdomu. Ir kas į tą žanrą pažiūrės kitaip, jeigu ne didžiausias Holivudo juodadarbis, vaikystėje savo hiperaktyvumu tėvus veikiausiai nervinęs Stevenas Soderberghas.