2015 m. balandžio 28 d., antradienis

Sopranai. Antras sezonas. House Arrest/The Knight in White Satin Armor

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Vienuolikta serija. House Arrest


What's the point? You go to Italy, you lift some weights, you watch a movie. It's all a series of distractions 'til you die. - Tony Soprano

Paskaitykit bet kokią su kinu susijusią knygą ir pamatysite, kiek daug iš pirmo žvilgsnio paprastų dalykų sudaro gerą kiną (įskaitant ir televiziją), tačiau kiek mažai žmonių tais dalykais naudojasi. Pavyzdžiui, mane visada neįtikėtinai stebina paprastas, tačiau viską keičiantis scenarijaus ypatumas - tai, jog veikėjai negali būti vienpusiški. Per daug serialų atsiranda ir įspūdingai sugriūna tik dėl to, kad jų veikėjai yra skirti kažką pasakyti ir padaryti, o jie patys neturi jokio charakterio. Kiekvienoje situacijoje jie elgiasi taip pat ir jie tiesiog nėra žmonės.

Suraskite veikėją, kuris „Sopranuose“ pasakė bent kelis sakinius ir kuris būtų būtent toks. Net ir eiliniai FTB agentai, pasirodantys šios serijos pabaigoje, yra mums mažai pažįstami, bet vis tiek žmonės, gerai dirbantys savo darbą ir tuo pačiu laisvai bendraujantys su nusikaltėliais. Tačiau tas nevienpusiškumas man gražiausiai atrodo tuomet, kai net pačios paprasčiausios ir labiausiai klišinės idėjos tampa veikėjus nuostabiai apibrėžiančios detalėmis. Šįkart viena jų yra supratimas, kad kiekvieno žmogaus likimas yra nuspręstas už jį patį.

Kaip visada, čia yra serialo pozicija. Netgi neišreikšta per daug aiškiai, tačiau tikrai suprantama ir eilinį kartą reiškianti, jog jūs jai neprivalote paklusti. Tačiau „Sopranų“ pasaulyje ji yra visiškai logiška jau vien dėl to, kad Melfi pasitelkiami psichoterapijos metodai itin stipriai seka psichoanalizės tradicijas, o pirmieji psichoanalitikai per galvas vertėsi siekdami įrodyti, kad žmogus savo gyvenime negali nieko pakeisti, todėl why bother.

2015 m. balandžio 20 d., pirmadienis

„Daredevil“: išsvajotas serialas apie superherojus

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Daredevil“ serijos.

Visiškai nusivilti naujuoju „Netflix“ serialu „Daredevil“ yra neįmanoma. Ypač tuomet, jeigu matėte to paties pavadinimo 2003 metų filmą, pavirtusį brangiai kainavusia ir aukščiausio lygio Holivudo žvaigždes turinčia katastrofa. Jūs tiesiog suprantate, kad blogesnio tokio žemiško ir tikras problemas turinčio veikėjo pateikimo ir negali būti, tačiau vis tiek tikėtina, kad jūsų, kaip ir mano, lūkesčiai nėra itin dideli. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko „Daredevil“ atrodo kaip geriausias serialas apie superherojus iki šiol.

Iki pradėdami nereikalingus karus tarp „Marvel“, DC ir dar velniai žino ko, supraskite, kad „Daredevil“ turi neeilinę prabangą. Čia yra serialas, kuris buvo sukurtas trukti tik vieną sezoną, ir kol kas šio plano yra laikomasi, nors iki galo vis tiek sunku patikėti, kad tokio fanų palaikymo sulaukęs serialas negrįš dar bent kuriam laikui. Visgi tai yra viena iš „Marvel“ ir „Netflix“ strategijos dalių - sukurti keturis serialus, pristatančius žymius komiksų visatos veikėjus, ir juos galiausiai sujungti viename mini seriale, o galbūt vėliau įbrukti ir į didžiuosius „Marvel“ filmus.

Todėl kai serialas turi didžiulį biudžetą ir trylika serijų įsimintinai pristatyti vieną veikėją, tikėtina, kad kūrėjai tokia prabanga pasinaudos, ką Drew Goddardas čia sėkmingai ir padarė. Seriale yra pasakojama apie teisininką Metą Mardoką (Charlie Cox), kurį vaikystėje apakino iš sunkvežimio ant berniuko akių išsiliejusi rūgštis. Augęs su sunkiai kovos ringe dirbančiu tėvu, Metas ilgainiui suprato, kad apakimas jam padėjo paaštrinti likusius jausmus ir jis tai panaudojo savo naudai - kovodamas prieš blogį savo mieste Niujorke, o jeigu tiksliau - Pragaro virtuve (Hell's Kitchen) vadinamame jo rajone.

2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

Sopranai. Antras sezonas. From Where to Eternity/Bust Out

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Devinta serija. From Where to Eternity


Relax. We just wanna talk to you. - Tony Soprano

Nėra jokio atsitiktinumo, kodėl religija užima tokią didelę viso meno ir šios „Sopranų“ serijos dalį. Kad ir ką jūs galvojate apie religiją, ji yra vienas pagrindinių dalykų, apibrėžiančių žmones, jų charakterį ir vidinius jausmus. Tikrame gyvenime šis reiškinys galbūt nėra toks ryškus ir įjungti cinizmą šioje situacijoje yra itin lengva, tačiau net jeigu aš ir mėgstu asmeniškumus, šitoje situacijoje jų išvengsiu. Vien dėl to, kad tai, ką religija padaro serijoje „From Where to Eternity“, yra tiesiog per daug svarbu, kad visa tai užgožtų nelabai įdomūs dalykai.

Ir ji padaro tikrai daug. Turbūt niekas netikėjo, kad Kristoferis bus numarintas, kadangi „Sopranai“ yra serialas, kuris negarsėjo dažnais drastiškais ėjimais koncentravosi į tai, kaip tam tikri baisūs įvykiai paveikia tam tikrus žmones, ir šia prasme viskas buvo nuspėjama. Tos reakcijos, kita vertus, buvo įvairios ir įdomesnės viena už kitą. Paprasčiausia jų buvo Adrianos pozicija - ji šioje serijoje rodėsi ganėtinai mažai, tačiau Drea de Matteo tikrai gavo progų parodyti savo vaidybinius sugebėjimus.

Galima ginčytis dėl to, kiek tos audringos Adrianos reakcijos dėl Kristoferio sveikatos ir negalavimų kilo dėl meilės, ir kiek - dėl to, kad ji tiesiog gali prarasti savo naująjį sužadėtinį, veikiantį kaip paprastas meilės simbolis. Kadangi Adriana yra kiek kitokia veikėja visame seriale, iš dalies primenanti jauną Karmelą, šitoje vietoje aš matau tik atvirus jausmus ir nerimą, kas tokiam giliam ir psichologiniam serialui tikrai padeda. Jos pažadas, kad Dievas išgelbės Kristoferį, atrodė tikrai nuoširdžiai, nes daugiau ji neturėjo ko griebtis.

2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

„Unbreakable Kimmy Schmidt“: nepriekaištingas tradicinės komedijos pateikimas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Unbreakable Kimmy Schmidt“ serijos.

Kiekvienas straipsnis, kurį perskaitysite apie naująją „Netflix“ komediją „Unbreakable Kimmy Schmidt“, paminės serialą „30 Rock“. Ir kodėl neturėtų? Jį sukūrė ta pati kūrybinė komanda, sudaryta iš nuostabiosios Tinos Fey ir kelių kitų to paties serialo scenaristų, tokių kaip Robertas Carlockas ar Davidas Mineris. Kadangi šie vardai jums turbūt reiškia nedaug, galiu pasakyti tiek, kad bet kokia komedija, kuri yra lyginama su „30 Rock“, turėtų šokinėti iš džiaugsmo, nes humoro pasaulyje tai yra vienas iš didžiausių įmanomų komplimentų.

Tačiau visas „Unbreakable Kimmy Schmidt“ grožis yra ta pati tobulai atidirbta „30 Rock“ atmosfera, net jeigu ir istorija čia yra kardinaliai kitokia. Šis serialas pasakoja apie nenugalimąją Kimę (Ellie Kemper), kuri, kartu su trimis kitomis moterimis, po penkiolikos metų yra išlaisvinama iš požeminio bunkerio. Ir jos ten buvo įkalintos, daugiau ar mažiau, savo noru - jos patikėjo neaiškiu vieno kulto įkūrėju, kad jie privalo pasislėpti nuo artėjančios apokalipsės, ir jeigu ne jų išgelbėjimu besirūpinę žmonės, jos ten būtų ir baigusios savo gyvenimą.

Priešingai nei galima pagalvoti iš pradžių, komedija toli gražu nesikoncentruoja į tai, kokios pasenusios yra Kimės žinios apie populiariąją kultūrą ar šiaip visą aplinkinį gyvenimą. Šita komedijos forma yra naudojama, tačiau ja tikrai nėra piktnaudžiaujama, o paskutinėse pirmo sezono serijose ji išvis yra daugiau ar mažiau apleidžiama. „Unbreakable Kimmy Schmidt“ kur kas įdomiau yra tai, kaip suaugusi moteris su labai ribota gyvenimo patirtimi verčiasi gyvendama Niujorke.

2015 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Sopranai. Antras sezonas. D-Girl/Full Leather Jacket

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antras sezonas. Septinta serija. D-Girl


Fuckin' internet. - Tony Soprano

Nereikia apsimetinėti - „D-Girl“ yra pirma atvirai bloga „Sopranų“ serija. Kelios tokios tikrai bus, net jeigu jos ir atrodys kokybiškiau nei geriausios kitų serialų serijos. „D-Girl“ tiesiog sėkmingai išryškina tai, dėl ko antrasis šio serialo sezonas yra laikomas vienu iš silpniausiųjų. Net jeigu sezono finalas atpirks daugybę jo negandų - ir tikrai atpirks, - ėjimas link jo buvo itin banguotas, nes „Sopranai“ tiesiog nerado vienos aiškios siužeto linijos, kurią pirmajame sezone puikiai atstojo Tonio ir jo motinos konfliktas.

„D-Girl“, tuo tarpu, koncentruojasi į kvailiausią „Sopranų“ siužetą kol kas: Kristoferio norą kurti filmą ir įsitraukti į pramogų verslą. Apie šitą norą girdėjome jau pirmame sezone, o prieš porą serijų Kristoferis netgi suprato, kad kūryba jam padeda atsiskleisti ir parodyti jautresnę pusę, kurią mafijos atstovai privalo slėpti. Šita serija eina toli gražu ne tuo pačiu keliu. Joje Kristoferio pusbrolis supažindina jį su savo drauge Eime, kuri yra neblogai prasisukusi kino pasaulyje.

Ir vėliau visa šita serija atrodo kaip didelė parodija. Jau esu tai minėjęs, tačiau man nelabai suprantama, kaip Davidas Chase'as ir kiti serialo scenaristai galėjo eiti tokiu banaliu keliu. Nes scenaristams rašyti apie tai, kokius vargus patiria scenaristai, yra kvailiausias ir egoistiškiausias manevras. Teisybė, kad mene galima įgyvendinti slapčiausias savo svajones, tačiau „Sopranai“ mums jau rodė pačias profesionaliausias dramines scenas televizijoje ir šitoks banalumas negali būti pateisinamas. Ir pilnai tikiu, kad scenaristai visą šią siužeto liniją sukūrė vien tam, kad galėtų susitikti su Jonu Favreau.

2015 m. balandžio 3 d., penktadienis

Telemano savaitė #100

Neklauskit, kokiu būdu pasiekiau šimtąją Telemano savaitę, nes atsakymo neturiu. Žinau tiek, kad šitas skaičius tikrai nėra menkas ir, priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsite, simbolizuoja mano iššvaistytą laiką arba užsispyrimą eiti į priekį. Kaip ten bebūtų, iš visų mano rubrikų, Telemano savaitė nuo pirmų dienų buvo pati populiariausia, net jeigu į jos platinimą įdėdavau mažiausiai pastangų, kas mane visad kartu stebindavo ir pamalonindavo. Todėl šitą jubiliejinį straipsnį nusprendžiau pateikti kiek kitaip - ne tik su ilgesnėmis serijų apžvalgomis, bet ir su kur kas didesniu nei įprasta serijų kiekiu. Šitas straipsnis bus labiau išimtis nei taisyklė, nes tiek mažai miegoti galiu tik kas kelintą savaitę, tačiau jo rašymas buvo tikrai smagus ir tikiuosi, kad panašus bus ir jo skaitymas.

Straipsnyje yra apžvelgtos šios savaitės „Shameless“, „The Walking Dead“, „The Last Man on Earth“, „Better Call Saul“, „Community“, „The Flash“, „Justified“, „Agents of SHIELD“, „Arrow“, „Modern Family“, „The Americans“, „Scandal“ ir „The Big Bang Theory“ serijos, todėl visi čia kažką atras.

Shameless. 5 sezonas. 11 serija. Drugs Actually
Šita serija gali būti viena geriausių seriale ir tikrai geriausia šiame sezone. Ji turėjo visko, nuo smulkiausių iki stambiausių detalių, ir viską sugebėjo meistriškai išžongliruoti. Svarbiausia prieš „Drugs Actually“ buvo Iano istorija, kuri buvo išspręsta tikrai kokybiškai. Sezono viduryje lyg ir atrodė, kad serialas nori kur nors nukišti Ianą, kadangi Cameronas Monaghanas po truputį skinasi kelią į kitus serialus, tačiau dabar viskas klostosi pakankamai gerai (bent jau veikėjų plėtojimo prasme). Ianas nėra pateikiamas karikatūriškai, tarsi nenorėtų su niekuo kalbėtis, ir natūralu, kad vienintelis jį suprantantis (ar bent jau taip apsimetantis) žmogus yra jo serganti motina Monika. Šita istorija mane baugina ir tuo pačiu intriguoja, nes ji gali nueiti milijonu skirtingų kelių ir ja nepatikėti būtų sunku.

Iano istorija kartu padaro įtaką ir kitoms, iš kurių svarbiausia yra Fionos siužeto linija. Iš dalies atrodo, kad scenaristai pradeda suprasti savo klaidas ir net jeigu jau anksčiau buvo aišku, kad Fionos vedybos yra trumpalaikis reikalas, jos artumas su Šonu tai dar kartą įrodo. Aišku, jos istorija neturėtų priklausyti tik nuo vyrų, tačiau jeigu iš to jau negalima išsisukti, tebūnie tai būna susiję su ją mylinčiais vyrais. Jų bendros scenos buvo gražios ir paprastos, tačiau aiškiai parodžiusios jų tarpusavio supratimą.

Likusi serijos dalis buvo ne mažiau įspūdinga. Kevino ir V susitaikymas buvo neišvengiamas, ir jie kaip visada šiai siužeto linijai suteikė daugiausiai komedijos. Lipo istorija buvo kiek keistesnė, nes aš jos vis dar nelabai suprantu, tačiau smagu pamatyti tai, kad jis yra vienintelis šeimoje turintis didelį potencialą atsistoti ant kojų. Frenko ir Biankos istorija irgi buvo ne ką mažiau nuostabi, parodžiusi, kaip Frenkui reikia kito žmogaus, o Biankai jis praktiškai nerūpi ir yra priemonė parodyti sau, kad ji sugeba būti išprotėjusi prieš mirtį. Vienaip ar kitaip, aš juos noriu pamatyti Kosta Rikoje.

P.S. turbūt niekada nebuvau labiau nusivylęs šituo serialu nei tada, kai paaiškėjo, kad Samė yra gyva. Ir turbūt niekada labiau iš „Shameless“ serijos nesijuokiau, todėl pusiausvyra išlieka. 10/10

2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

„The Knick“: moderniai pateikta XX amžiaus pradžios medicina

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Knick“ serijos.

Sugalvoti žanrą, kuris televizijoje būtų išnagrinėtas ir išnarpliotas labiau, nei serialai apie medikų darbą, būtų sunku. Pradedant „Grei anatomija“ ir baigiant „Daktaru Hausu“, tie serialai gyvavo ir gyvuos, ir savo kanalams uždirbs pasakiškus reitingus. Ir aš toli gražu nesu tas, kuris būtų blogai nusiteikęs prieš tokius serialus - aš jų esu žiūrėjęs begalę ir nėra skirtumo, ar gerai ten, ar blogai viskas sukurta - jei patinka, tai kam sukti galvą?

Logiškai šito reiškinio turbūt nepaaiškinsi. Medicininiai serialai iš pagrindų skiriasi nuo, pavyzdžiui, policininkų darbo, kuris, kaip yra pateikiamas televizijoje, yra aiškiai suprantamas su teisėsauga nieko bendra neturintiems žmonėms - matai įkalčius, juos sujungi, atrandi blogiuką. Su medicina, jei nesate medikas ar žmogus, kuris sėdi prieš televizorių ant kelių pasidėjęs knygą su visų įmanomų ligų simptomatika (panašų dalyką pats esu matęs), yra kitaip. Didžioji žiūrovų dalis jos nesupranta, jiems rūpi pamatyti genialius daktarus ir stebuklingai išgelbėtas gyvybes, o su tuo seka ir emocijos bei džiugios nuotaikos, ko žiūrovams labiausiai ir norisi.

„The Knick“ neseka įprastu medicininių serialų keliu. Atvirkščiai - tokių dalykų, kokius rodo šis serialas, daugiau niekas nenori rodyti. Niekam nerūpi XX amžiaus pradžios medicina, ir ji tikrai neatneša tiek džiaugsmo į žiūrovų namus kiek atneša įprasti procedūriniai serialai. Bet „The Knick“ tiesiog yra kitoks požiūris į nusibodusį žanrą, kas visuomet būna bent jau įdomu. Ir kas į tą žanrą pažiūrės kitaip, jeigu ne didžiausias Holivudo juodadarbis, vaikystėje savo hiperaktyvumu tėvus veikiausiai nervinęs Stevenas Soderberghas.