2015 m. balandžio 20 d., pirmadienis

„Daredevil“: išsvajotas serialas apie superherojus

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Daredevil“ serijos.

Visiškai nusivilti naujuoju „Netflix“ serialu „Daredevil“ yra neįmanoma. Ypač tuomet, jeigu matėte to paties pavadinimo 2003 metų filmą, pavirtusį brangiai kainavusia ir aukščiausio lygio Holivudo žvaigždes turinčia katastrofa. Jūs tiesiog suprantate, kad blogesnio tokio žemiško ir tikras problemas turinčio veikėjo pateikimo ir negali būti, tačiau vis tiek tikėtina, kad jūsų, kaip ir mano, lūkesčiai nėra itin dideli. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko „Daredevil“ atrodo kaip geriausias serialas apie superherojus iki šiol.

Iki pradėdami nereikalingus karus tarp „Marvel“, DC ir dar velniai žino ko, supraskite, kad „Daredevil“ turi neeilinę prabangą. Čia yra serialas, kuris buvo sukurtas trukti tik vieną sezoną, ir kol kas šio plano yra laikomasi, nors iki galo vis tiek sunku patikėti, kad tokio fanų palaikymo sulaukęs serialas negrįš dar bent kuriam laikui. Visgi tai yra viena iš „Marvel“ ir „Netflix“ strategijos dalių - sukurti keturis serialus, pristatančius žymius komiksų visatos veikėjus, ir juos galiausiai sujungti viename mini seriale, o galbūt vėliau įbrukti ir į didžiuosius „Marvel“ filmus.

Todėl kai serialas turi didžiulį biudžetą ir trylika serijų įsimintinai pristatyti vieną veikėją, tikėtina, kad kūrėjai tokia prabanga pasinaudos, ką Drew Goddardas čia sėkmingai ir padarė. Seriale yra pasakojama apie teisininką Metą Mardoką (Charlie Cox), kurį vaikystėje apakino iš sunkvežimio ant berniuko akių išsiliejusi rūgštis. Augęs su sunkiai kovos ringe dirbančiu tėvu, Metas ilgainiui suprato, kad apakimas jam padėjo paaštrinti likusius jausmus ir jis tai panaudojo savo naudai - kovodamas prieš blogį savo mieste Niujorke, o jeigu tiksliau - Pragaro virtuve (Hell's Kitchen) vadinamame jo rajone.

Nors ši „Daredevil“ versija nėra tradicinė istorija, parodanti eilinio žmogaus tapimą savo miesto saugotoju, kaip kad jau daugiau nei dešimt metų daro kone kiekvienas „Žmogaus-voro“ filmas, ji turi ir šių elementų. Meto praeities scenų pagalba scenaristai sugeba sumaniai ir nepiktnaudžiaudami parodyti, dėl ko jis tapo tokiu žmogumi, kokiu tapo. Svarbiausi jo vaikystės momentai, santykiai su tėvu, globėjai ir mokytojai čia yra pateikiami tikrai subtiliai. Jų pasirodymo užtenka suprasti tų žmonių svarbai Meto pasaulyje, tačiau jie nesirodo tiek, kad spėtų atsibosti, su kuo kai kurie serialai apie superherojus turi rimtų problemų.

Visgi didžiausią dėmesį „Daredevil“ skiria veikėjų psichologijai, kuri arba formuojasi, arba yra atskleidžiama čia ir dabar. Po pirmojo sezono galiu pasakyti, kad apie Metą iš psichologinės ir veikėjo plėtojimo pusės daugiausiai sužinome per praeities scenas ir jų reikšmės scenaristai bent jau stengiasi nekartoti kelis kartus, net jeigu tai ne visuomet ir pavyksta. Tačiau tai, kad seriale nėra daug veikėjų, kartu reiškia ir efektyvų jų išnaudojimą bei scenaristų norą ir sugebėjimą juos atskleisti kaip įmanoma geriau.

Pagrindinis antro plano veikėjas Meto pusėje yra Franklinas Nelsonas (Elden Henson), dažniausiai vadinamas tiesiog Fogiu. Jiedu su Metu yra seni draugai, kartu įkūrę teisininkų firmą. Vėlgi, mažai yra dalykų, kurie padeda veikėjų psichologijos plėtojimui nei tai, kuomet susipyksta du geri draugai, ir tos situacijos, sumaišytos su jų nuotaikingomis praeities ir dabarties scenomis, yra vienas stipriausių viso serialo elementų.

Padeda ir tai, kad gėrio (bent jau „Daredevil“ pasaulyje) pusėje jie yra ne vieni du ir pačioje serialo pradžioje į savo firmą priima Karen (Deborah Ann Woll), kuri yra neteisingai apkaltinama nužudymu, o vėliau ją kaip Drąsiaširdis(*) išgelbėja Metas. „Daredevil“ neina lengviausiu meilės trikampio keliu ir turi pakankamai kitų būdų, kaip užimti pagrindinius serialo veikėjus, nors meilės intrigų čia yra, ypač susijusių su Metui pavojuje padedančia Kler (Rosario Dawson). Visgi scenaristai užsidirba pakankamai taškų dėl to, kad jie sugalvojo, kaip apibrėžti savo veikėjus ne vien per nepasisekusius meilės nuotykius.

(*) Kaip ir visuose superherojų serialuose, filmuose ar bet kur kitur, Metas savo slaptąją tapatybę slepia kuo stipriau. Nors reali to motyvacija yra kaip visuomet kvaila, su tuo belieka tik susitaikyti.

Tačiau tikėtina, kad jeigu atpalaiduojate savo mintis ir ryžtatės žiūrėti pagal komiksus sukurtą serialą, jūsų per daug nedomina gėrio pusė, ypač tuomet, jeigu ji su niekuo nekonfliktuoja. „Daredevil“ šios problemos neturi, nes scenaristų pusėje stovi Vilsonas Fiskas (Vincent D'Onofrio), komiksuose pažįstamas kaip Kingpinas. Ir šio veikėjo aš laukiau labiausiai, nes net jeigu nesu gerai susipažinęs su „Marvel“ komiksais ir visa širdimi nekenčiu fakto, kad 2003 metų „Daredevil“ man yra sudeginęs ne vieną valandą laiko, aš pamenu ten pateiktą Kingpiną. Net jeigu anuomet nežiūrėjau į kiną ar televiziją kaip į analizės vertą objektą, pamenu, kaip kraupiai šitą veikėją pateikė Michaelas Clarke'as Duncanas, net jeigu jo sugebėjimai pasimetė po penkiais sluoksniais romantizuojamo absurdo.

Fiskas čia yra kažkas tokio. Kažkas, ką man žodžiais sunku apsakyti. Jeigu žiūrėsime ne tik į superherojų, bet apskritai į serialų antagonistus, šios „Daredevil“ versijos Fiskas būtų kažkur tikrai aukštai. Serialas čia vėl viską sugeba pateikti su stebėtinu saikingumu. Scenaristai žino, kad dauguma žiūrovų pažįsta Kingpiną ir jo konfliktišką būdą, todėl jie čia elgėsi su pasimėgavimu, pirmosiose serijose Fiską parodydami po truputį. Ir kai jis iššovė, kelio atgal nebuvo. Tik jis niekad netapo karikatūra - „Daredevil“ parodo, kokie vaikystės įvykiai jį pavertė vienišu, šilumos norinčiu, tačiau jam nepaklūstančius itin žiauriai skriaudžiančiu žmogumi, todėl jis yra realus, net jeigu ir neadekvačiai besielgiantis vyras.

Ir V. D'Onofrio šioje rolėje yra tiesiog nuostabus. Jo išvaizda jau pati iš savęs yra grėsminga (pačia geriausia prasme), tačiau jo aiškiai pamatuotos įniršio ar jausmingumo kupinos scenos niekad nėra perspaustos. V. D'Onofrio ekstremaliausių scenų metu pasikeičia neatpažįstamai, aiškiai, bet ne karikatūriškai pateikdamas Fisko nuotaiką ir visad už akių slėpdamas prieštaringas emocijas. Jų čia yra nemažai, nes Fisko meilės objektu tampanti Vanesa (Ayelet Zurer) bendroje istorijoje atlieka rimtą netiesioginį vaidmenį, geriau ir aiškiau nei bet kada parodanti, ką reiškia tie intelektualais apsimetančių scenaristų kliedesiai, kad kiekvienas žmogus įsivaizduoja esąs didvyris. Fisko ir Vanesos bendravimas tai parodo tiksliai ir konkrečiai.

Ir jeigu ieškočiau geriausios „Daredevil“ savybės, tai neabejotinai būtų konkretumas. Čia nėra triskart atskiestų meilės istorijų ar iš niekur kylančių sentimentų. Viskas yra pagrindžiama realiais įvykiais ir scenomis, ir tai niekada neatrodo ryškiau nei kovų scenų metu. Žinau, kad kartais perspaudžiu, todėl mano žodžiu gali būti sunku pasitikėti, tačiau patikėkite kai sakau, jog „Daredevil“ turi geriausias ir profesionaliausias kovų scenas televizijoje.

Gali būti, kad jau girdėjote apie antrojoje serijoje vykstančią kelias minutes trunkančią kovą, filmuotą be jokios pertraukos. Ir net jeigu ji yra įspūdinga, seriale jos visos yra viena už kitą geresnės. Ne vien dėl profesionalios režisūros ar montažo, bet ir dėl realios grėsmės - žmonės čia susižeidžia ne po vieno prisilietimo, žiūrovai girdi jų klyksmą ir lūžtančius kaulus, mušeikų nuovargis yra girdimas jų dūsavimu ir matomas besiliejančiu prakaitu. Taip, „Daredevil“ žiūrėti su vaikais tikrai nepatarčiau, nes serialo žiaurumas ir tamsios temos tikrai nėra skirtos visiškai jaunai auditorijai, tačiau vyresnieji po šio serialo jausis išvarginti emociškai ir fiziškai, kuo patikėti yra sunku, tačiau tuo įsitikinti yra tikrai lengva.

Dėl tamsumo faktoriaus jau atsirado žmonių, kurie suskubo lyginti „Daredevil“ su kitu mano mylimu serialu „Arrow“ ir aiškinti, kad pastarasis dabar tiesiog nublanksta, tačiau prašau to nedaryti. Taip, „Arrow“ tonas yra tamsiausias iš visų pagal komiksus pastatytų serialų įprastinėje televizijoje, bet čia jų panašumai su „Daredevil“ ir pasibaigia. „Arrow“ turi sukurti 23 serijas per sezoną ir tai daryti stulbinamu greičiu, savo veikėjams dėl to suteikiant mažai laisvės ir būtinai vežant istoriją į priekį, su kuo scenaristai susitvarko stulbinamai gerai. „Daredevil“ turėjo sukurti trylika serijų apie vieną veikėją ir turėjo visišką laisvę kreipti istoriją taip, kaip nori.

Ką aš noriu pasakyti yra paprasta: čia ne varžybos. „Daredevil“ nereikia lyginti su nei vienu pagal komiksus statytu serialu, kadangi televizija dar nėra mačiusi nieko panašaus. Šis serialas turėjo daugybę prabangos, kurios neturi įprasti serialai, ir scenaristai visa tai stulbinamai išnaudojo savo naudai. Jie sugebėjo atrasti iš pirmo žvilgsnio tobulą rimtos psichologinės dramos ir nuotaikingo veiksmo žanro balansą, ir tuo reikia tik mėgautis. Naujasis „Marvel“ eksperimentas pasiteisino su kaupu ir dėl to laimi visi žiūrovai.

O ką apie šį serialą manote jūs?

1 komentaras:

  1. Jis nuostabus.Aš Marvel gerbėjas ir seku visus filmus.Taipogi ir DC, bet Marvel pliusas, kad išskirtiniu pateikimu kurtas serialas,filmavimas naturalia sviesa,kinematografija,montazas,aktoriu akolektyvinis darbas ir garso takeliai.Ypatingai kai žiūriu per JBL namų kino sistemą.Rekomenduoju kas nematėte ir aš manau,kad atėjo metas į komiksų filmus įdėti ne tik modernių efektų,bet ir psichologijos..Man labai panašu į DC stilių,atviri lūžiai ir pan. Tatsi Zack Snider būtų režisierius atmetant jo epinį grafinį stiliu.Kur čia viskas lb realu...Aš buvau prieš serialus.Bet The Game of Thrones ir Dare Devil verti mano laiko non stop peržiūroms:)

    AtsakytiPanaikinti